Punsko ir Seinų krašte nėra žaliavų, didelių įmonių, gamyklų nei fabrikų, nėra ir naujų darbo vietų perspektyvų. Mūsų turtas – protėvių žemė, papročiai, kalba, lietuvių kultūros ir istorijos paveldo lobynai bei žmonės, kurie saugo ir puoselėja tautines ir dvasines vertybes.
Kalbuosi su Punsko Kovo 11-osios licėjaus absolvente, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių literatūros katedros absolvente, Balstogės valstybinės televizijos lietuviškų laidų rengėja, „Aušros“ žurnalo žurnaliste ir portalo punskas.pl korespondente Jurgita Stankauskaite.
Sigitas Birgelis:
– Gerbiama Jurgita, kokią reikšmę Tavo gyvenime turėjo Punsko licėjus, kokias Tau jis įskiepijo vertybes? Ar įsivaizduoji save, baigusią, pavyzdžiui, Seinų vidurinę mokyklą?
Jurgita Stankauskaitė:
– Jeigu ne Punsko licėjus ir lietuvių filologijos studijos Lietuvoje, kažin ar būčiau ten, kur dabar esu. Be to, jeigu ne didelis užsispyrimas, tėvų auklėjimas ir atviras pokalbis su jais, vyresnių draugų patarimai ir palaikymas, stipri meilė lietuvių kultūrai, abejoju, ar būčiau lietuviškos gimnazijos, licėjaus, galiausiai puikaus VDU absolventė.
Pradėsiu nuo pabaigos. Ar įsivaizduoju save, baigusią Seinų mokyklą? Buvo metas, kai apie tai galvojau. Bet tai buvo seniai, mokantis gimnazijoje. Atsakysiu taip: žinau, koks jausmas būti lauke paliktam sušaudyti. Tada pagalvoji – gal pasitraukti? Kai jauno žmogaus širdis šimtą kartų peršaunama, galiausiai jis užsiaugina kietą kiautą. Tik tokio kiauto, sustiprėjusių charakterio savybių, vyresnių draugų, tėvų ir senelių dėka sugebi išlikti ir užmiršti nemalonias akimirkas. Deja, ne visiems pavyksta įgyti atsparumo. Ne vienas pasitraukia, ne vienas nenori net atsisukti ir pažvelgti ten, kur ką tik buvo…
Kalbant apie rimtesnį mokslo žingsnį – licėjų, neturėjau rinktis tarp vienos ar kitos mokyklos. Punsko licėjui nebuvo konkurentų. Tik čia norėjau mokytis. Kodėl? Įsijungimas į kultūrinę veiklą, darbas jos aplinkoje, kurioje jauti darantis kažką nuostabaus lietuvybės labui, lėmė tai, kad tęsiau mokslus būtent Punske.
Būtina paminėti, kad ką tik baigusi pirmą gimnazijos klasę prisijungiau prie puikių Punsko Kovo 11-osios licėjaus choristų, pradėjau šokti „Jotvos“ choreografiniame sambūryje, apie kurį svajojau jau pradinėje mokykloje. Tada sau sakydavau, kad baigusi Vidugirių mokyklą, kurioje nuo mažens lankiau „Smagiosios kojelės“, o vėliau „Lencūgėlio“ šokių grupę, stengsiuos tapti „Jotvos“ šokėja! Ir tai pasiekiau.
Tad bendravimas su tais, kuriems įdomus kultūrinis gyvenimas, veikimas su jais ir įdėto darbo atidavimas visuomenei padėjo įleisti šaknis čia, įsimylėti vietą, kurioje esu. Kultūrinė veikla man padėjo dar labiau sustiprėti, suprasti, kas gyvenime svarbu, užmiršti tai, kas nebuvo labai malonu.
Kalbėdama apie Punsko licėjų į pirmą ir svarbiausią vietą keliu lietuvių kalbą, kuri vartojama per kiekvieną pamoką. Nesvarbu, kad, pavyzdžiui, per lenkų kalbą reikėjo kalbėti lenkiškai, tačiau būdavo tam tikri pokalbiai lietuviškai. Per lietuvišką žodį skambėję pranešimai, pokalbiai, prasmingi Lietuvos rašytojų žodžiai ar dainos paliko įspaudą gyvenime, su kuriuo teko atsistoti ne vienoje svarbioje pasirinkimų kryžkelėje. Nesakau, kad tai, ką išsinešiau iš licėjaus, visą laiką kirbėjo mano galvoje. Kažkur buvo manyje, mano pasąmonėje, kuri prabilo tik po kelerių studijų metų. Su amžiumi pradėjo lįsti į galvą atskiri žodžiai, faktai ir prisiminimai, kurie lėmė rimtą pasirinkimą stoti į magistrantūrą studijuoti literatūrą ir spaudą.
Iš tikrųjų, jeigu ne Punsko licėjus, kuriame kalbame lietuviškai, mokomės suprasti ir tinkamai priimti lietuvių kultūrą, ugdyti tautinę savimonę, manau, kad nemažai prarastume nuklydę į globalų pasaulį. Bet – viskas priklauso nuo žmogaus prioritetų.
– Kodėl, Tavo manymu, mūsų krašte yra lietuvių tėvų, kurie leidžia savo atžalas į lenkiškas klases ar mokyklas? Kuo grindžiami tokie apsisprendimai?
– Kodėl tokių yra tėvų? Reikėtų jų paklausti, bet, galite būti ramūs, jie jums viešai neatsakytų į šį klausimą. Čia jau barbena gėdos ir nepatogumo jausmas.
Kiek teko girdėti, atseit, lietuvių kalba ir lietuviškai dėstomi dalykai, naudojant lenkiškus vadovėlius, apsunkina vaiką. Taip pat atsiranda suvokimo problema. Jis prasčiau mokosi, nes nepaveža dalykų krūvio. Žinokite, nesuprantu tokio tėvų mąstymo. Pikta darosi, kai girdžiu tokius žodžius. Kas čia tokio sunkaus, jeigu nuo mažens moki dvi kalbas: lietuvių ir lenkų? Žmogus turėtų džiaugtis, kad laisvai sugeba „persijungti“ nuo vienos kalbos prie kitos. Kalbos mokėjimas – tai žmogaus turtas. Kaip sakoma, ant pečių nenešioji. Suprantu, kai lietuvių šeima gyvena labai toli, neturi galimybės leisti vaikus į lietuviškas mokyklas. Tai jau kitoks atvejis, kita šnekta. Žinoma, dėl šito teiginio taip pat atsirastų tokių, kurie mielai pasiginčytų.
– Kodėl pasirinkai lituanistikos studijas Lietuvoje? Ar tai Tavo išsvajota studijų kryptis?
– Tikriausiai dauguma mano, kad taip. Ne, ne. Mano svajonių kryptis buvo aplinkotyra – biologija, tyrimai, augalų dauginimas ir auginimas, pokyčiai gamtoje… Neįstojau, kur norėjau, na ir man buvo pasiūlyta lietuvių kalba. Trauktis nelabai galėjau. Buvau gerbiamų Aldonos ir Remigijaus Gaškų stipendistė. Tačiau žinojau, kad vėliau galėsiu perstoti, pakeisti kryptį. Bet man pradėjo patikti lietuvių filologijos studijos, pradėjau domėtis literatūra, patraukė dialektologijos ir fonetikos dalykai, žavėjo medijos. Daug pamačiau, nemažai išmokau. Praktikų metu teko pradėti ruošti ne vieną interviu, paskaitoms rašyti esė. Patiko rašyti taip, kaip tau patinka, apie tai, kas tik tau patinka. Štai taip ir suradau save ten, į kur mane vedė likimas nuo pat licėjaus. Apie tai galėčiau smagiai pasikalbėti su mokytoja Birute Vaičiuliene, su kuria licėjuje ne kartą diskutavau apie lietuvių kalbos vertę ir reikalingumą.
– Kaip Tave priėmė Lietuva ir šios šalies jaunimas? Ar nepravardžiavo lenke? Girdisi, kad „mūsiškiai“ pravardžiuoja Lietuvos jaunimą „spaliais“. Kodėl? Ar tai susvetimėjimą ir atmetimą reikštų?
– Neturėjau Lietuvoje problemų su prisitaikymu naujoje vietoje su naujais žmonėmis. Žinoma, nuo pirmo iki paskutinio kurso buvau „lenkaitė“. Klausdavau draugių: kodėl jūs šitaip mane vadinate? Jos pasakė, kad taip paprasčiau pokalbio metu su didele grupe. „Pasakai lenkaitė ir visiems aišku, kuri tai“. Juokaudamos sakydavo, kad niekam nereikia nei pavardės sakyti ar aiškinti, kad tai ta – žemo ūgio, šviesi, garbanota, iš Lenkijos, ar jau dabar žinai, kuri? Be to, vienos dėstytojos universitete vadindavo „lenkaite“, o kitos „Punsku“. Beje, draugės sakydavo, kad vadindamos „lenkaite“ (bet į mane taip nesikreipė, o tik draugių ar šeimos rate) neturėjo omeny tautybės, o vietą, iš kurios atvykau studijuoti į Lietuvą.
O kokia situacija su „spaliais“? Taip kaip sakote, „mūsiškiai“ pravardžiuoja Lietuvos jaunimą „spaliais“ ir, deja, abejoju, ar kada nors jaunimas nustos juos taip vadinti. Baisu, bet ir man ne kartą teko taip pasakyti… Kodėl? Galiu išskirti du variantus:
– Pirma, patogu. Tas pats, kaip ir su „lenkaite“. Nereikia aiškinti, apie kurį žmogų kalbama – lietuvį „mūsiškį“ ar lietuvį iš Lietuvos.
– Antra, išsakomas priešiškumas tam žmogui.
– Iš kur atsiranda atmetimas? Mūsų krašte dažnai lankosi Lietuvos jaunimas, gyvenantis Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Čia jis dažniausiai atvažiuoja pasilinksminti vietos renginiuose ar šokiuose. Tiesa yra tokia, kad ne visada žmogus sugeba valdyti savo emocijas, suvokti, kas tai yra asmeninė kultūra. Vietiniai pyksta už netinkamą jų elgesį. Ne kartą man teko kultūros renginio metu saugotis nuo alaus bokalų ir degančių cigarečių neleistinoje vietoje. Kartais didelės žmonių grupės reputaciją gali suteršti keli asmenys.
Grįždama mintimis į praeitį, negaliu pasakyti, iš kur atsirado „spalius“. Šį žodį visada girdėjau, bet ne iš tėvų lūpų. Jie patys klausdavo: kas tas „spalius“; ką jūs vadinate „spaliais“. Jie sakydavo, kad taip buvo vadinami Lietuvos vaikai, priklausantys pionierių – spaliukų organizacijai. Ji veikė iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, tad ne taip jau seniai tai buvo…
Minėjau, kad abejoju dėl pavadinimo „spaliukas“ išnykimo. Remdamasi savo patirtimi, išvykusi į Kauną pažinau daug nuostabių, protingų, išsilavinusių ir moralines vertybes puoselėjančių žmonių, kurie niekaip nepriminė tų, šalia mūsų gyvenančių lietuvaičių, kurie daro gėdą visai lietuvių tautai. „Mūsiškiai“, nesusipažinę su platesne Lietuvos visuomene, matydami tik šiuos laukinukus primenančius lietuvius, kažin ar kada nors atsisakytų žodžio „spaliukas“.
Galiu pridurti, kad panašiai yra su žodžiu „mozūras“. Bet tai jau kita tema.
– Ar nei karto nesigailėjai, kad baigusi studijas Lietuvoje grįžai į savo gimtąjį kraštą? Ar radai čia tai, ko tikėjaisi?
– Niekada nesigailėjau ir tikiuosi, kad niekada nesigailėsiu. Nors namo grįžau tik prieš pusmetį, tad galėtume sakyti, kad nieko nespėjau patirti. Ką tik apsigynusi ėmiausi darbo, tad teko šį bei tą patirti – ir gerų, ir blogų akimirkų. Tai neišvengiama gyvenime, tad nenusimename, judame pirmyn. Svarbiausia, turiu darbą – mylimą darbą – tokį, apie kurį visada svajojau.
Bet ar radau tai, ko ieškojau? Gal juokingai nuskambės, bet nežinau, ar aš kažko ieškojau. Viskas labai greitai mano gyvenime įvyko. Viena veikla patraukė iš paskos kitą, bridau per labai įtemptą laikotarpį. Galiu pasakyti, kad čia radau/susipažinau su keliomis puikiomis asmenybėmis. O tai labai daug.
Į savo kraštą grįžau, nes čia yra viskas, kas man svarbu gyvenime.
– Nevengi kalbėti tarme. Kokią reikšmę ir vietą ji turi mūsų gyvenime? Kodėl mūsų jaunimas mėgaujasi barbarizmais, kartais visiškai sąmoningai vartoja polonizmus?
– Nevengiau ir nevengsiu kalbėti dzūkų tarme. Tai didelis mūsų privalumas ir džiaugsmas kalbėti seniausia lietuvių tarme. Tai mūsų kalbos ir tautos atspalvis, kuriam išnykus prarastume didelę dalį savo kultūros, lietuvių tautos dalies, galiausiai savo krašto specifiškumą. Žinoma, įterpiame nemažai svetimybių, bet tai nereiškia, kad nedzūkuojame. Sąmoningai vartojami polonizmai, nes dažnas nepažįsta lietuviško atitikmens. O jeigu sužino, jau būna pripratęs prie svetimybės. Taip pat dažnai sakoma, kad lenkiškas žodis geriau nusako jausmus, emocijas ir panašiai.
– Štai vienas mūsų gatvėse nugirstas dialogas: „An pšistanko buvo vipatkas. Moteriai sulaužė miednicų, bet negaus otškodovanios, ba nebuvo ubezpiečona“. O kaip dažnai girdisi: „liodufkė“, „parufkė“, „šinkė“, „bočekas“ ir kt. Ar tai nepagarba mums patiems, tėvams, lietuvių kalbai, Lietuvai? Ar įmanoma su tuo kovoti? Nuo ko reikėtų pradėti?
– Kai taip kalbame, negirdime, kaip bjauriai nuskamba sakinys, kaip teršiame kalbą. Ar įmanoma kovoti? Nežinau, bet abejoju. Jeigu reikėtų pradėti ką nors keisti, tai tik šeimoje. Tik jaunos šeimos gali ką nors nuveikti. Bet irgi tai turi būti jų pačių suvokimas, ką daro kalbai, kaip tuos teršalus lengva perduoti vaikams, kaip jų išvengti.
Kažkada savo tėvų klausiau, kodėl kai kuriuos dalykus įvardijame lietuviškai, o kitus esame perėmę iš lenkų kalbos. Jie pasakė, kad patys atsimena laikus, kai atsirado, pavyzdžiui, šaldytuvai, šaldikliai. Juos pirko čia, Lenkijoje. Jie nežinojo, kaip jis vadinasi Lietuvoje. Juk nebuvo paprasta į ją keliauti kaip dabar, vaikščioti po parduotuves, žvalgytis, ramiai pačiupinėti kiekvieną daiktą. Tad jiems ir prigijo toji „liodufkė“. Jūs pateikiate daugiau, jeigu taip galime pasakyti, sulietuvintų žodžių. Kas dieną naudojamų maisto produktų pavadinimai lengvai mums prigyja. Žinau, kad Lietuvoje tas pats yra su rusiškais produktais. Nesvarbu, kad akis rėžia lietuviškas prekės pavadinimas, tačiau senus įpročius pakeisti itin sunku. Vėlgi pasikartosiu, bet tas pats yra su terminais, vartojamais viešose įstaigose. Jeigu nesilankome SODROJE ar Lietuvos ligoninėse, tai normalu, kad prigis lenkiški terminai.
Nėra lengva pakeisti iš kartos į kartą perduodamos kalbos specifiškumo. Jeigu patys tėvai suvoks kalbos užgriozdinimo svetimybėmis problemą, norės ją spręsti, tada galbūt jaunoji karta pradės kitaip kalbėti. Bet vėl kyla klausimas – ar neprisitaikys prie mokyklinio jaunimo, kur devyni iš dešimties mėtosi barbarizmais, o mokytojai (ne visi) irgi nevengia tęsti senos kalbinės „tradicijos“?
– Rašai gražius ir įdomius straipsnius, kurie patraukia skaitytojus. Ar, be literatūros, turi ir kitų susidomėjimų?
– Žinoma! Myliu muziką ir be jos negaliu. Prie jos gimė pusė (jei ne daugiau) magistrinio darbo, beveik visi straipsniai. Jeigu kalbu apie muziką, tai žemai lenkiuosi dainoms ir šokiams. Kadangi jau negyvenu Kaune, kur galėjau išbandyti kelis šokių stilius, šį trūkumą žūtbūt turiu kaip nors kitaip užpildyti, tad vasarą – riedučiai ir muzika, o žiemą – rankų darbo dirbiniai ir muzika. Be to, labai mane domina naujausi žmonijos pasiekimai, apie kuriuos skaitau tiek žurnaluose, tiek internete. Na ir filmai. Filmas man yra antra lektūra. Be šių išvardintų dalykų, yra daugiau ugnelių, kurias retkarčiais pakurstau, kai tik leidžia mano piniginė ir galimybės.
– Ačiū už pokalbį.
daugiau savikritiškumo, ‘Punske’. Gėda, kad Lietuvoje studijas baigusi (pasinaudojusi visomis lengvatomis, ir stipendijomis ) punskietė taip lengvai pateisina pravardžiavimą Lietuvos jaunimo ‘spaliais’-esą dėl nekultūringo kai kurių atvykusių lietuvių elgesio.
Teko būti Punske- labai jau daug ten tos aukštos kultūros nepastebėjau- girtų ir rūkančių tiek, kiek ir Kalvarijoj, O kad punskiečiai naudoja daugiau lenkiškų žodžių nei lietuviškų- tai teisybė. Ir dar- visi jie turi lenkiškus vardus ir pavardes, nors gali vaikams duoti vardą Jonas, ne Jan, ar Petras, ne Piotr, bet to nedaro, dėl savo patogumo ir prisitaikėliškumo. Beje, pati pašnekovė irgi ko gero su lenkiška pavarde, tai kam stebėtis, kad Lietuvoje ją vadina lenke?
Pražioje patiems vertėtų tobulėti(yra kur) nei ieškoti ‘spalių’ nuodėmių.