A. Martinkus. Žaliojo tilto skulptūras – į Grūto parką, o neoliberalizmą – į istorijos teismą (23)

Liberalų soc. tinklapio nuotr.

Liberalų soc. tinklapio nuotr.

Aš esu už Žaliojo tilto skulptūrų demontavimą ir už genocido sampratos išplėtimą taip, kad SSRS komunistų vykdyti nusikaltimai žmoniškumui būtų prilyginti Vokietijos nacionalsocialistų vykdytiems nusikaltimams. Tačiau su viena sąlyga. Skulptūros turėtų būti demontuotos kartu su dabartine socioekonomine sistema ir ją aptarnaujančia politine struktūra. Atitinkamai genocido samprata turėtų būti išplėsta taip, kad apimtų Lietuvos neoliberalų įvykdytus ir tebevykdomus nusikaltimus žmoniškumui – lietuvių tautai ir Lietuvos piliečiams. Suprantama, kad tokiu atveju kai kurie veikėjai, šiandien garsiai reikalaujantys pašalinti sovietines skulptūras ir komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, patys turėtų būti teisiami už neoliberalizmo nusikaltimus lietuvių tautai ir už neoliberalųjį Lietuvos piliečių genocidą.

Interneto puslapiuose ir komentaruose yra daug negerų dalykų, kurie, laimei, ten ir pasilieka, netampa „rimtų“ diskursų – politinio, akademinio – dalimi. Tačiau ten esama ir dalykų, liudijančių, kad paprasti piliečiai geriau už jiems turinčius atstovauti politikus ir šalies akademinę visuomenę suvokia, kas kelia didžiausią grėsmę lietuvių tautai ir valstybei. Iš tikrųjų tai, kas turi pirmiausia rūpėti Lietuvos valstybės, jos piliečių ir lietuvių tautos ateičiai neabejingai asmenybei, yra ne (pasibaigęs) Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, ne (besitęsiantis) mūsų šalies dalyvavimas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos veikloje, ne euro įvedimas ir net ne „Rusijos grėsmė“. Marginalinėse interneto svetainėse esančių tekstų ir komentarų autoriai jau seniai išplėtė genocido sampratą taip, kad ji apima tą procesą, kurio auka jau dvidešimt trejus metus yra Lietuva. Nesunku suprasti, kodėl neoliberalios Lietuvos oligarchijos politikai ne tik nekaltina neoliberalizmo lietuvių tautos ir Lietuvos piliečių genocidu, – o jis kaltas dėl šio nusikaltimo ne mažiau už nacionalsocializmą ir komunizmą, – bet ir atkakliai neištaria net jo vardo. Daug didesnė paslaptis yra tai, kodėl neoliberalizmas taip vangiai demaskuojamas Lietuvos akademinės bendruomenės narių – pirmiausia, aišku, humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų.

„The Genocidal Global Politics and Neoliberalism“, „Neoliberalism and Genocide: The Desensitization of Global Politics“, „The Terror of Neoliberalism: Rethinking the Significance of Cultural Politics“, „Against the Terror of Neoliberalism: Politics Beyond the Age of Greed (Cultural Politics and Promise of Democracy)“, „Neoliberalism as Terrorism; or State of Disaster Exceptionalism“, „Neoliberalism’s War on Higher Education“, „A Neoliberal Landscape of Terror: Extrajudicial Killings in the Phillippines“, „The Terror of Neoliberalism: Authoritarianism and the Eclipse of Democracy“, „Dehumanizing the Humanities: Neoliberalism and the Unethical Dimension of the Market Ethic“, „Institutional-Anomie, Neoliberal Economic Reforms, and Homicide Rates in Latin America“, „Neoliberalism, Education, and Terrorism: Contemporary Dialogues“, „The Destructive Path of Neoliberalism: An International Examination of Education“, „State Terrorism and Neoliberalism: The North in the South“, „Evil Paradises: Dreamworlds of Neoliberalism“, „Neoliberalism as Social Necrophilia: The Case of Greece“.

Tai tik nedidelė dalis elektroninėje erdvėje esančių tekstų antraščių, kuriose neoliberalizmas siejamas su blogiu, žudynėmis, destrukcija ir nužmoginimu. O kiek esama neoliberalizmo blogį demaskuojančių tekstų, kurių antraštėse neoliberalizmas tiesiogiai nesiejamas su genocidu, teroru, nužmoginimu ir destrukcija! Tai – tik anglų kalba parašyti tekstai. Bet svarbiausia, kad tai tik moksliniai tekstai. Skirtingai nuo šio publicistinio teksto, tai monografijų, mokslinių straipsnių, konferencijų pranešimų tekstai. Jų antraštės byloja apie antihumanišką socioekonominę ir politinę tikrovę, pradedant destrukcija kultūros ir švietimo srityse ir baigiant neoliberalių valstybių vykdomu teroru – savo pačių piliečių ir kitų valstybių atžvilgiu. Straipsnio apie žmogžudystes Lotynų Amerikoje santraukoje rašoma: „Per pastaruosius 20 metų žmogžudysčių skaičius daugelyje Lotynų Amerikos ir Karibų jūros šalių išaugo nuo 50 iki 350 %. Tuo pačiu laikotarpiu daugelis šių šalių buvo priverstos vykdyti neoliberalias reformas; jų vyriausybės buvo verčiamos privatizuoti valstybines įmones, devalvuoti nacionalines valiutas, panaikinti kliūtis prekybai ir apriboti socialines programas.“ Pažįstamas priemonių rinkinys, tiesa? O kokią garbingą vietą šiame mokslinių tekstų antraščių sąraše užimtų kad ir toks pavadinimas: „Depopulation of Lithuania as the Result of Neoliberal Reforms (1991–2014)“! Arba: „Neoliberalism as Social Terrorism: The Case of Lithuania“. Įspūdingai atrodytų ir Lietuvai pritaikyta paskutinė sąrašo antraštė: „Neoliberalism as Social Necrophilia: The Case of Lithuania“.

Kodėl lietuviai apie Lietuvą (tiksliau, apie jos budelį) nerašo taip, kaip Lotynų Amerikos autoriai apie Lotynų Ameriką, o graikai – apie Graikiją? Kitais žodžiais tariant, kodėl Lietuvoje vengiama daiktus vadinti savais vardais? Prisiminkime, kaip skirtingą graikų ir lietuvių reakciją į ekonominę krizę (kuri iš tikrųjų yra globali neoliberalizmo krizė) aiškino globalios neoliberalios propagandos ministerijos Lietuvos filialo propagandininkai. („Šalys-kiaulės“ (angl. pigs) – Portugalija, Italija, Graikija, Ispanija (P(ortugal), I(taly), G(reece), S(pain) – yra globalios neoliberalios propagandos nukalta paniekinanti pravardė, bylojanti ne tiek apie Pietų Europos šalis, kiek apie neoliberalių propagandininkų moralines savybes.) „Graikai – tinginiai, veltėdžiai. Užuot protestavę, verčiau eitų dirbti. Visai kas kita – darbštūs lietuviai, kantriai nešantys krizės naštą. Už tai ir Briuselyje mus giria, rodo mus kaip pavyzdį kitiems.“ Taip suokė neoliberalūs lietuvių propagandininkai. Bet į tokią įžeidžiančią propagandą protestuojantys graikai galėtų atsikirsti (bent jau aš, jais dėtas, taip padaryčiau, jei būčiau išvadintas tinginiu ir veltėdžiu) ne mažiau lietuvius žeidžiančiu samprotavimu: „Nuo tų laikų, kai mūsų filosofai savo knygose samprotavo apie idėjas, praėjo beveik du tūkstančiai metų, kol jūsų kunigas jūsų kalba parašė jums pirmąją maldaknygę. Mes nepriklausomi tapome 1821 m. Jūs – tik 1918 m. Kitaip nei jūs, mes 1940 m. priešinomės agresoriui. Mes – išdidūs. Jūs – be savigarbos. Todėl ir tylite, tarsi ne žmonės, o veršiai būtumėte. Nieko nuostabaus, kad šeimininkas-mėsininkas jumis patenkintas.“ Tačiau nuo propagandinių klišių ir įžeidinėjimų grįžkime prie pastraipos pradžioje iškelto klausimo.

„Nepriklausomybė“ – štai magiškas žodis, kurio padedamas neoliberalizmas, būdamas blogiu, jau 23 metus Lietuvoje apsimeta gėriu. Lietuviškosios sąmonės problema ir tragedija yra tai, kad joje politinė nepriklausomybė sulipusi su komunizmą (kuris tapatinamas su nepriklausomybės nebuvimo laikotarpiu) pakeitusiu neoliberalizmu. Tačiau toks neįtikėtinai nuolankus atsidavimas prievartautojui – kaip išraiška dėkingumo už tai, kad pastarasis „išvadavo“ auką iš kito prievartautojo – vargu ar būtų įmanomas, jeigu Lietuvoje būtų daugiau domimasi idėjomis. Ar tik įsivaizduoto įžeisto graiko įsivaizduojamame piktame atsikirtime – ten, kur kalbama apie idėjas, – nesama tiesos? Juk nemažai žmonių Lietuvoje nuoširdžiai galvoja, kad, išsivadavę iš komunizmo, jie tapo tikrąja šio žodžio prasme laisvi. Jie net nenutuokia, kokiame tvirtame ideologiniame narve jie yra įkalinti. Šios intelektualinės negalios ir dvasinio aklumo didžiausia ir makabriškiausia apraiška yra įsitikinimas, kad demografinis Lietuvos nykimas yra kone natūralus procesas. Didis neoliberalizmo laimėjimas, palyginti su komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijomis, yra tai, kad nemažos dalies žmonių akyse jam pavyko apsimesti esant ne ideologija, o kone natūralia pasaulio tvarka, neišvengiama pasaulio lemtimi. Tokiems žmonėms atrodo, kad demografinės Lietuvos tragedijos (jei šalies demografinė padėtis apskritai vertinama kaip tragedija) priežastys gali būti pačios įvairiausios, tik jokiu būdu – ne ideologinės. Bet Lietuvą naikina ideologija. Ją naikina neoliberalizmas.

Beje, kai Lietuvos politologai konstatuoja ideologinių skirtumų nykimą tarp politinių šalies partijų (gerai tai ar blogai – ne visada sutariama), jie pasako tik pusę tiesos. Svarbesnioji niūrios tiesos pusė yra ta, kad ideologinių skirtumų nykimas jokiu būdu nereiškia, jog partijos tapo mažiau ideologizuotos. Jos visos – bent jau pagrindinės parlamentinės – tapo (tiksliau, nuo pradžių buvo) neoliberalios. Didžiausi tradicinių politinių ideologijų išdavikai Lietuvoje yra, be abejo, krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Kaip šalį niokojančios neoliberalios ideologijos atstovams, Lietuvos neoliberalams tenka atsakomybė už šį – pasitelkime minėtų mokslinių straipsnių autorių terminą – terorą.

Diskusija dėl Žaliojo tilto skulptūrų yra vertinga pirmiausia dėl savo ideologinio matmens. Tačiau joje šalia dviejų Lietuvos piliečius naikinusių ideologijų – nacionalsocializmo ir komunizmo – niekaip iki šiol nepasirodo dabartinis Lietuvos budelis – neoliberalizmas. Kodėl šis žodis yra beveik tabu Lietuvos viešojoje erdvėje? Ar tik ne todėl, kad jo nutylėjimas sudaro iliuziją, jog Lietuvos nykimas yra sąlygotas kažkokių „objektyvių“, nieko bendro su ideologija, – kuri visada yra žmogiškosios valios, t. y. „subjekto“, kūrinys, – neturinčių priežasčių? Juk jeigu pripažintume, kad Lietuvos demografinės tragedijos priežastis yra kažkoks „-izmas“, natūraliai iškiltų klausimas dėl šio „-izmo“ traktavimo kitų dviejų Lietuvos piliečius naikinusių „-izmų“ kontekste. Akivaizdu, kad toks pripažinimas daug kam Lietuvoje yra visiškai nenaudingas. Juk jis reikštų, kad, pavyzdžiui, Žaliojo tilto skulptūras pašalinti reikalaujantis krikščionio demokrato kaukę užsidėjęs neoliberalas pats turėtų būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimų Lietuvai. Todėl termino „neoliberalizmas“ ignoravimas Lietuvos viešojoje erdvėje visiškai suprantamas. Viename iš siaurųjų jos segmentų – akademiniame diskurse – šis terminas vartojamas arba vertybiškai neutraliai (tiesiog kaip dabartinės kapitalizmo formos sinonimas), arba laikantis daugiau ar mažiau kritinio požiūrio. Vis dėlto net neoliberalizmo kritikai Lietuvoje (išskyrus marginalinėse interneto svetainėse esančių straipsnių ir komentarų autorius), regis, kol kas nedrįsta apkaltinti neoliberalizmą tuo, kuo jis daug kur kitur jau yra kaltinamas – genocidu.

„Genocidas“ – toks yra dar 1999 m. išleistos Rusijos ekonomisto Sergejaus Glazjevo knygos pavadinimas. Turint omenyje tai, kad Glazjevas šiuo metu yra vienas iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjų, jo citavimas dabartinėje Lietuvoje gali būti interpretuojamas kaip apeliavimas į „priešo“ mintį. Tačiau anksčiau pateiktos Vakaruose parašytų mokslinių tekstų antraštės leidžia manyti, kad esama globalaus blogio, kurio aukomis tapo ir Vakarų, ir Rusijos, ir kitos pasaulio visuomenės. Šio blogio vardas – neoliberalizmas. Kai Glazjevas rašė savo knygą, neoliberalizmo terminas dar nebuvo labai paplitęs. Glazjevas vartoja kitą terminą – „Vašingtono konsensusas“. Skyrius „Ideologija“ baigiamas taip: „Vašingtono konsensuso“ politika neturi žmogiškojo matmens – ji naudojama priklausomoms valstybėms paversti į pigių ekonominių resursų kolonijinius rezervuarus. Nenumato ji ir socialinės atsakomybės – „Vašingtono konsensuso“ teoretikams žmonės yra ne daugiau už kitus aplinkos elementus. Savo ruožtu ši aplinka skirta būti įsisavinta transnacionalinio kapitalo. „Vašingtono konsensuso“ doktrina, sukurta siekiant laiduoti tarptautinio kapitalo dominavimą ir išmontuoti ekonomikos valstybinio reguliavimo nacionalinius režimus, pasirodė labai patogi tam, kad būtų pateisintas valstybinės valdžios uzurpavimas oligarchinių klanų rankose ir valstybės turto nusavinimas pastarųjų naudai. Šie klanai, prisidengę radikaliai liberalia retorika, įsteigė Rusijoje kriminalinės-oligarchinės diktatūros režimą. Viso to pasekme tapo didžiosios dalies šalies gyventojų genocidas.“ Kurioje vietoje „priešas“ sako netiesą? Ir ar kas nors iš to, kas čia pasakyta, netinka Lietuvai? Tiesa, gal pas mus kiek švelnesnis „kriminalinės-oligarchinės diktatūros“ režimas. (Reikia atkreipti dėmesį, kad Glazjevas rašo apie Vakaruose ir Lietuvoje godojamo Boriso Jelcino režimą.) Bet tai kiekybinis – ne kokybinis – skirtumas. Ir dar – kitaip nei Rusija, Lietuva neturi naftos ir dujų. „Pigių ekonominių resursų kolonijinis rezervuaras“ vardu Lietuva neoliberalizmo monstrui galėjo pasiūlyti tik savo žmones. Ir kanibalas tuo bemat pasinaudojo.

„XXI amžius yra miestų amžius ir dabar yra Vilniaus laikas. Jau šiandien tai vienintelis augantis Lietuvos miestas, kuriame kasdien dirba, gyvena ir svečiuojasi milijonas žmonių. Lietuva – tai Vilnius, sutraukiantis veikliausius žmones, investicijas, generuojantis didžiausią pridėtinę vertę, viliojantis jaunimą iš Lietuvos ir pasaulio. Paskutinė stotelė emigruojančiam jaunimui yra mūsų miestas. Jeigu neturėsime klestinčio miesto, gebančio konkuruoti su Londonu ir Oslu, galime nesugebėti išsaugoti Lietuvių Tautos, todėl visuose darbuose PIRMIAUSIA VILNIUS!“ Tai vienas iš neoliberalios retorikos perlų, kuriame pigi bravūra dera su šaltu cinizmu ir krokodilo ašaromis dėl lietuvių tautos likimo. Šio pasažo autorius priklauso partijai, kurios atstovas yra garsios sparnuotos frazės autorius. „Teisę emigruoti išsikovojome“, – pasakė vienas buvęs Lietuvos ministras pirmininkas. Vienas iš buvusių kandidatų į Vilniaus miesto merus ir aktyvus kovotojas už Žaliojo tilto skulptūrų pašalinimą supranta, kad gyvena socioekonominėje ir politinėje tikrovėje, kurioje lietuvių tautai yra iškilusi egzistencinė grėsmė. Bet ar jis nori keisti šią tikrovę? Ne. Priešingai – kaip neoliberalios partijos narys jis yra vienas iš šios tikrovės sargų Lietuvoje. Jis nori vadovauti „paskutinei stotelei emigruojančiam jaunimui“. Štai kokiu kukliu vaidmeniu tenkinasi neoliberalios Lietuvos politinis elitas.

Sunku pasakyti, kiek ir kurie iš Lietuvos politikų suvokia, kad globalios neoliberalios džiunglės nėra natūralus pasaulio būvis, bet sąmoningas destruktyvios politinės valios kūrinys. (Nuo šio suvokimo lygio priklauso ir jų nusikaltimo Lietuvai sunkumas.) Iš minėto neoliberalaus pasažo galima susidaryti įspūdį, kad tvarka, kurioje Vilnius, tarsi kanibalas rydamas savo brolių ir sesių – kitų Lietuvos miestų – „žmogiškuosius išteklius“, turi konkuruoti su Londonu ir Oslu, yra Dievo nustatyta tvarka. Bet tai ne Dievo, o velnio nustatyta tvarka. Žmogus buvo sukurtas ne dėl konkurencijos, o dėl kooperacijos. Pirmasis neoliberalas buvo savo brolį Abelį nužudęs Kainas. Nes jį laikė konkurentu. Aišku, kad ši įžvalga atėjo ne iš Dievo. O Dievas žvelgia į neoliberalizmo terorizuojamą ir tuštėjančią Lietuvą ir klausia ją iš „paskutinės stotelės“ administruojantį Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ (Pr 4, 9)

Pasibaigus epochai, kurią simbolizuoja Žaliojo tilto skulptūros, mano gimtojoje Klaipėdoje gyveno 203 tūkst. žmonių, o Kaune, kuriame gyvenu dabar, – 420 tūkst. Dabar šiuose miestuose – 160 tūkst. ir 306 tūkst. gyventojų. Net Vilnius neoliberaliose džiunglėse turėjo susitraukti nuo 577 tūkst. iki 526 tūkst. Įprotis gyventi mele – epochos, kurią simbolizuoja Žaliojo tilto skulptūros, palikimas. Tai homo sovieticus bruožas. Lietuvos neoliberalųjį režimą aptarnaujantys propagandininkai mėgsta klijuoti homo sovieticus etiketę tiems, kurie drįsta reikšti nepasitenkinimą gyvenimu neoliberalių džiunglių sąlygomis ir klestinčia kanibalizmo praktika. Artėjančių – ir jau prasidėjusių – globalių sukrėtimų išvakarėse jie vieningai stojo ginti braškančio „Vašingtono konsensuso“. Tačiau iš tikrųjų jie patys – tiek, kiek skleidžia melą, – idealiai įkūnija homo sovieticus tipą. O jie skleidžia melą, aiškindami, kad „Vašingtono konsensusas“ – t. y. 1991 m. prasidėjusi epocha – ir neoliberali Lietuvos valstybė yra laimingiausias ir sėkmingiausias lietuvių tautos istorijos laikotarpis. Žiauri tiesa yra ta, kad „Vašingtono konsensuso“ įsteigtos globalios tvarkos epocha tapo neįtikėtinai greito lietuvių tautos nykimo laikotarpiu. Neoliberalūs homo sovieticus politikai ir juos aptarnaujantys rašeivos ir tauškaliai, sprendžiant iš jų rašinių ir kalbų, pageidautų, kad šis laikotarpis tęstųsi be galo. Bet viskas kada nors baigiasi. Bent jau aš pirmenybę teikiu „Vašingtono konsensuso“, o ne lietuvių tautos pabaigai. Čia mes esame vieno iš daugybės istorinių paradoksų akivaizdoje. Su Lietuvos valstybingumo atkūrimu prasidėjusios epochos pabaiga gali tapti lietuvių tautos atkūrimo ir naujo – ne tokio kanibališko ir daug prasmingesnio – Lietuvos valstybingumo pradžia.

Aišku, žodis „gali“ byloja, kad tai ir yra būtent galimybė. Vis dėlto leiskime sau pasvajoti apie prasmingesnį pasaulį. Žaliojo tilto skulptūras – į Grūto parką, neoliberalizmą – į istorijos šiukšlyną, o neoliberalus – į jų tautų teismus!

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. vabalas:

    Ėgi pradėkime nuo to, kad autorius net nepasivargino pasiaiškinti ką reiškia žodis “genocidas”. O jei būtų pasidomėjes, būtų tikrai venges frazės “neoliberalizmo genocidas prieš lietuvių tautą”.
    Dabar, kalbant apie kovą prieš neoliberalizmą, būtų labai pravartu suvokti, kad neoliberalizmas yra kapitalizmo produktas. Tiesą sakant, neoliberalizmas idealiai tinka kapitalizmui, kuris, žinia, turi nuolat augti, plėstis, o neoliberalizmas tam tinka geriausiai iš visų ideologijų. Todėl tai, kad neoliberalizmas visuotinai įsigali yra dėsninga, taip ir turėtu būti. Jei norima nuoširdžiai kovoti prieš neoliberalizmą, neišvengiamai tenka kovoti ir prieš kapitalizmą. Be to, kova bus tik iliuzija. Matau, kad autorius nei žodžiu neužsimena apie kovą prieš kapitalizmą ir tai daug ką pasako.

  2. Pikc:

    “Pirmasis neoliberalas buvo savo brolį Abelį nužudęs Kainas. Nes jį laikė konkurentu.” – šitas patiko! 🙂

  3. IŠ VILNIAUS UNIVERO:

    Užsikimšk. bukas primityve. Tai tavo ideologijos vieta šukšlyne.
    Tokie primityvai kaip tu galit savo daklaracijas patvoriuose skelbt 🙂

    O liberalizmas buvo ir bus populiarus akademinės bendruomenės tarpe. Norit jūs, socialprimityvai to, ar ne.
    Tiesiog sveiko proto žmogus tiesiog negali nebūt liebaralu.

    Tad, primityve, vaiuksėk toliau – niekam tokie nerūpi 🙂

    O gerb. “Alko” redakcijai rekomenduočiau būti solidesnei ir išmintengesnei ir siųsti tokius primityvus ant trijų raidžių – ir taškas 🙂

    • Pikc:

      “siųsti tokius primityvus ant trijų raidžių” – va, kur intelekto gelmė ir dvasingumo aukštybės pasireiškia! Iškart matosi, kad akademinės bendruomenės narys kalba! Jau iš ko, iš ko – bet iš bendravimo “kultūros” liberalą atpažinti tikrai nesunku. 🙂

      • IŠ VILNIAUS UNIVERO:

        Aš nesu kokios nors partijos ar liberalios organizacijos narys. Esu tik liberalų rėmėjas.
        Tad manęs nevaržo kokios nors pataikūniškos politinio korektiškumo taisyklės. Ką manau apie Martinkaus tipo socialistus – tą ir rašau. Taip ir pasielgčiau tokį sutikęs.
        O ir į gilesnes diskusijas su tokiu neičiau, nes nesu nei socialinių, nei humanitarinių mokslų atstovas, tar ilgai r nuobodžiai gražbyliauti bei paklodes karuoliškų nesąmonių prirašyti tikrai nemoku – esu biomedicinos mokslų atstovas 🙂 Tad šis irzlus šnekorius labai klysta – liberalizmas populiarus ne vien socailinių ir humanitarinių mokslų atstovų tarpe 🙂

        • Pikc:

          Gerbiamasis, man, tiesą sakant, nelabai įdomu, ką ir kokiais išsireiškimais sakytumėte sutikęs savo oponentą – tokio lygmens “gatvės bachuriukų” pokalbių galima bet kurioj pakampėj pasiklausyti. Aš tiesiog atkreipiau dėmesį į, švelniai tariant, nemenką kontrastą tarp liberalų (nebūtinai narystės kokioje nors partijoje prasme) DEKLARUOJAMO savo intelektualinio, moralinio beigi šiaip visokeriopo pranašumo ir REALIOS situacijos. Tik tiek. 😉

        • esate beraštis:

          …kad labai prastai rašote lietuviškai. Suabejojau jūsų mokslingumu.

        • Tomas:

          Tu, apsišaukėli, panašesnis į biomasę, nei į biomedicinos mokslų atstovą.

    • Alvydas:

      “ant kokių raidžių”?

    • Linas S.:

      “Tiesiog sveiko proto žmogus tiesiog negali nebūt liberalu”. Šis teiginys (jei tikėsim, kad Univero’sas rašo tai, ką galvoja, t. y. nepriklauso ideologinių mulkintojų rateliui), gali reikšti tik viena: taip teigiantysis, kaip gamtos mokslų atstovas, visiškai nesupranta, kokioje plotmėje vyksta šiuolaikinių ideologijų kova. Tai jau tikrai ne sveiko proto 🙂

  4. IŠ VILNIAUS UNIVERO:

    Tad drožk, Martinkau, pas savo sarmatus ir ten pseudoteorijomis toliau juokink svietą 🙂

  5. partizanas is Londono:

    Puikus straipsnis. Beje, kas nesuprato, straipsnio tikslas nebuvo genocido sąvokos išaiškinimas. Tai subrendę skaitytojai turėtų būti išsiaiškinę vidurinėje mokykloje. Visos naujos teorijos pradinėje stadijoje patiria pajuoką, pasipiktinimą ir pan. Tai, ko gero, yra natūralus žmonijos tobulėjimo būdas. Tą kažkada patyrė ir liberalizmas. Įdomu, kad neoliberalizmas prasmuko į istorijos areną praktiškai nebastebėtas. Ar tai rodo, kad žmonijos gudrieji tiek ištobulėjo, ar kažkokias kitas priežastis?

    • vabalas:

      Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei (TBTS 6 straipsnis):

      tokios grupės narių žudymas;
      sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;
      tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;
      priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;
      prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.
      Pagal Ženevos konvenciją – planuoti veiksmai, skirti tam tikros tautos arba gyventojų grupės sunaikinimui įgyvendinti

      • vabalas:

        Tad klausimas: ką konkrečiai nužudė Lietuvos neoliberalai ir kur tas jų konretus planas apie planuojamas žudyti žmonių grupes?
        Aš irgi nemėstu neoliberalų, kaip, beje, ir visų kitų partijų, tačiau toks tridaliojimas dėl susapnuoto genocido jau peržengia visas sveiko proto ribas.

        • Tomas:

          Išmok skaityt, ką pats kopijuoji, vabale: “tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų; priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas”.

    • vabalas:

      “Ar tai rodo, kad žmonijos gudrieji tiek ištobulėjo, ar kažkokias kitas priežastis?”

      O ne, tik ne sąmokslo teorijos!
      Viskas daug paprasčiau. Pagrindiniai neoliberalizmo principai- plėšk silpnesnius, lipk per kitų galvas, griebk kiek sugebi, savinkis pelną, o nuostolius perkelk valstybei, ir pan.- kartu yra ir gyvybingai svarbūs kapitalizmo principai. Štai ir viskas. Visi sapaliotojai apie tautos moralę, vertybes, dievų apreiškimus ir pan., dėsningai atsiduria užribyje, arba patys , viena ar kita forma pasiduoda neoliberalizmo principams. Pvz., alko portale tai simbolizuoja nuolat šmėkščiojančios greitų kreditų reklamos. Dar kartą pasikartosiu, neoliberalizmas yra dėsninga kapitalizmo plėtros pasekmė. Reikia atmesti kapitalizmą ir ieškoti jam alternatyvų. Bet čia gi tuoj pradės šaukti, kad rusai puola, žydai superka, o homikai atiminėja vaikus.

    • vabzdys:

      Na, dėl genocido – autorius hiperbolizuoja, provokuoja. Kita vertus, ar Lietuvoje nėra sudarytos sąlygos tam, kad lietuviai negimdytų vaikų (nes nepajėgia išmaitinti daugiau nei vieną vaiką), kad masiškai emigruotų? Dėl kapitalizmo visiškai sutinku ir manau, kad autorius irgi taip mano – todėl ir nerašo konkrečiai apie kapitalizmą kaip apie savaime suprantamą dalyką. Visgi negalima nematyti, kad neoliberalizmas yra specifinė kapitalizmo forma. Tai – tikrąja to žodžio prasme PINIGŲ, t.y. MAMONOS-VELNIO valdžia. Niekada anksčiau kapitalizmo istorijoje FINANSINIS kapitalas nevaidino tokio vaidmens ir nebuvo uzurpavęs tokios valdžios, kokią yra uzurpavęs šiandien.

  6. pritariu:

    Pagarba straipsnio autoriui. Visada skaitau ir laukiu Jūsų straipsnių. O jeigu oponentai taip pyksta, tai reiškia, kad Jūs pataikėte jiems į silpniausią vietą. Daugelis iš mūsų jau pasisotino liberalizmu, kaip kadaise buvome persivalgę komunizmo.

  7. Ženklas:

    Lietuvių autorių skulptūros ant Žaliojo tilto turi pasilikti savo vietose, kaip natūralus faktinės istorijos elementas. Taip jau buvo ir jokia šiandienine nuomone atbuliniu būdu istorijos nepakeisi, kad ir kaip norėtūsi. Didelio niekšo Nerono sudievintos skulptūros nugriovimas nepakeis ir nepanaikins jo viešpatavimo laikotarpio ir padarytų nusikaltimų. O dėl teismų… Jokia ,,troika“ ar ,,istorijos tribunolas“ politine srove besiremiančios partijos ir pačios ideologijos nuteisti negali. Tam dabartinė žmonija turi kitą instrumentą – rinkimus. Kur šnd. socialliberalai? Kur šnd. liberalcentristai? Liberal tokie ir anokie? Jeigu neoliberalai nesugebės rasti atsakymų, pasiūlyti sprendimų dabarties iššūkiams, neras kelio į rinkėjų širdis ir protus, jie natūraliu būdu, be jokių ,,tikrai teisingų“ teismų atsidurs neįtakingoje užmarštyje, ten kur šnd. yra visa eilė politinių srovių. Atsakas – rinkėjas, bet ne kažkoks ,,istorinis“ teisėjas.

  8. Bartas:

    Kadangi būdamas kaimietis negaliu pakilti aukščiau kaimiečio, tai trumpinu. Vilniaus miestelėnai, nebūkit garukais, nejuokinkit Lietuvos, nuimkit tuos baibokus ir išlydikit , o ne Grūto parką. Gal Amen pasakyt.

  9. )..(:

    ,,Kur problemos? Na perdažykit tuos du kareivius-vieną nato kamufliažu, kitą ketvirtojo reicho, vietoj vėliavos pastatykit nurašytą “tomahawką”. Dviems studentams privirinkite lagaminus su užrašu Good bye Lietuva-hello london. Vienam darbininkui, tam kuris su prijuoste, uždėkite rožinį peruką, kitam įdėkit į ranką cenzūravėliavą. Dar tegu tas fekalinių vamzdzių menininkas suraito iš surūdijusios armatūros lopšį įkomponuoja į tą duetą. Na o dviejų kolūkiečių taisyti nereikia, nes vienas ir taip ištiesęs ranką, lyg lauktų išmokų iš es. Jeigu tie piliečiai tegali pajausti savigarbą tik kovodami sunkią ir kruviną kovą su statulomis, tada joooo…prasminga, kilnu, didu…verta istorijos puslapio. Kad valstybė paš..kta, tai smulkmena, kad sėdim po kito okupanto padu, tai niekis, kad baigiam išnykti irgi baika. Na, bet, kas muziką užsako, tas mergaites ir šokdina. Tiesa, yra Markučiuose Puškino muziejus, kuris irgi turėtų trukdyti “patriotų” savigarbai pasistoti.”

    • Egis:

      Kai nenorima, kad akis badytų dabartinės problemos, visada ieškoma būdų kaip dabartį užmaskuoti, kovojant su vėjo malūnais. Senokai toji Don Kichotiška kova vyksta, nes noro tvarkyti dabartį taigi nebėra, o ir vogti trukdytų realūs dabarties keitimui skirti darbai. Durnių ir vagių valdoma šalis…

  10. urba:

    Autorius teisingai išlinksniavęs neoliberalizmą, bet nesiūlydamas altermatyvos – vienalaiko stambiojo kapitalo mokesdinimo visur, belieka kritinio realizmo pozicijoje.

    1. Esminis pasaulio vyksmas visose valstybėse ir tarp jų blokų – kova tarp Blogio ir Gėrio, kuri reiškiasi įvairiomis agresijos formomis: kova dėl teritorijų, turto, kova dėl žmonių protų ir emocijų… iki buitinio chuliganizmo ar smurto šeimose.

    2. Kovoje dalyvauja iš esmės trys galingos arba didžiulės masės:

    Finansinis – verslo elitas (147 korporacijos iš 36 mln. yra jau apkėtę 40 proc.pasaulinio turto)

    jų perkama žiniasklaida ir Politiniai lyderiai, turintys valdžias ir miltarinę jėgą, bet renkami visokių atmainų demokratijų sąlygomis

    milžiniškos Žmonių masės, įsiklausančios į dvasinius ontelektualinius ideologinius lyderius.

    tokie yra pagrindiniai lošėjai, kurių pirmus vienija ir skaldo auksas, antrus organizuotus į struktūras dar ir garbė, treti gi yra pakankamai blaškomi “purvasklaidos” ir itin nevieningi, net kai pirmi du kelia karus į kurių mėsmales įstumia trečiųjų “rekrūtus”.

    Visus žmones sąlyginai galima skirstyti į penketą psichologinių tipažų – fatalistus, “mano namai -mano tvirtovė”, rinkos, karjeros, produktyvusis – humaniškasis žmogus. Vieni jų užsidarę – intravertiški, kiti priešingai – ekstravertiški

    Visi politikai yra pakankamai ekstravertiški, komunikabilūs, šnekūs, tačiau retas kuris gerai išmano ekonomiką ir būdus sytvarkytin gamybą ir kultūrą daugumos, o ne saujelės gobšų labui, kaip ir rinkėjai dažniausiai nemoka atskirti “pelų nuo grūdų”, nes labiau mulkinami žiniaklaidos ir įvairių “tuščiakalbių”, nei šviečiami dvasinių bei intelektualinių lyderių

    2. Kokios pasaulio ir Lietuvos esminės problemos šioje plotmėje bei šviesuomenės uždaviniai

    Tai visų pirma, netolygus resursų paskirstymas – pvz. net beveik kas 7-8 žemėje badauja.

    Intelektualų uždavinys – rasti sprendinius gyvenimo gerinimui tretiesiems arba pirmiems ir antriems, o dvasiškių – prilaikyti kruvinas kovas, ganyti aveles ir jas palydėti į aną pasaulį

    3. Žmonės savose demokratijose renka ne tiek vedlius, kiek purvasklaidos pakištas ir įtvirtintas politines, agentūrines figūras.

    Jei net kurį šiek tiek protingesnį kas savaitę pirmą nepriklausomybės dešimtmetį būtų kalbinusi spauda, TV ar radijas, jis šiandien būtų Prezidentas.

    ——————————–
    IŠVADA. Lietuvoje esminių permainų ne itin galima tikėtis, nes jos vietinė žiniasklaida yra labai negatyvi ir destruktyvi (lrytas, LNK, Respublika….), neduodanti žmonėms susižinoti ir vienyti veiksmus, t,y, didžiuma visuomenės yra klaidinama, užzombinta, jiems pakišinėjamos “spec.figūros” – kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį

    Visuomenei jau įdiegtas hedonizmas, individualizmas, susvetimėjimas savai valstybei – užsienyje jau pusantro miljono lietuvių.

    Netgi valdantieji ypač ekonominių ideologijų ir taktinių sprendimų plotmėje atrodo prastai…

    Daug problemų kyla dėl valstybės saugumo silpnumo – vakar pvz. žiniose ėjo karinė parengtis Nr I dėl rusų kariuomenės suaktyvėjimo ir būdinga žūtis gaisre … Apkasų gatvėje bei diversinio pobūdžio avarija, kur žuvo broils ir sesuo

    Dėl šių priežasčių, kad kažkiek daug suagituosime už kažkuriuos šviesuolius – vilčių maža.

    Belieka patiems eiti į politines organizacijas bei NVO arba prie galios centrų ir daryti tvarką daugumos žmonių labui bei naudotis bent jau šiomis minimaliomis e-žiniasklaidos priemonėmis arba, radus galimybių – naudoti platesnes

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: