Lapkričio 13 d., ketvirtadienį, 17 val. Istorinėje Prezidentūroje Kaune bus kalbama apie sostinės Vilniaus praradimus ir atgavimus. Minėdami Vilniaus 75-ąsias atgavimo metines į mūsų sostinės problematiką pažvelgsime istoriko Jono Rudoko akimis. Kartu su kolega dr. Juozu Marcinkevičiumi ir teisininku Antanu Markūnu knygos „Tas kelias į Vilnių …“ autorius bandys atsakyti į, rodos, istorinius, bet šiandien ir vėl aktualius klausimus apie Gedimino miesto likimą.
Kodėl Lietuva buvo netekusi savo sostinės? Kaip klostėsi Vilniaus krašto likimas amžių bėgyje, kodėl jo gyventojai taip nutautėjo? Kaip mūsų valdžia ir tauta tarpukaryje ištisus 19 metų atkakliai ir vieningai kovojo, kad Vilnius sugrįžtų Lietuvai? Ta kova buvo laimėta, nors to labai sunku buvo tikėtis – kiek tam padėjo istorinės aplinkybės ir kiek – mūsų tėvų ir senelių pastangos? Kokia padėtis Vilnijoje dabar, kodėl dėl jos tebesitęsia mūsų ir lenkų nesantaika, o mūsų tautiečiai gyvena kaip lenkų okupacijos laikais?
Į tokius sudėtingus klausimus bando atsakyti ir renginio metu pristatoma nauja J. Rudoko knyga „Tas kelias į Vilnių …“, apimanti platų laiko diapazoną nuo Gedimino iki mūsų laikų, bet daugiausia vietos joje skirta tarpukariui. Knygoje apibendrinta gausi literatūros ir archyvų šaltinių medžiaga, išryškinant problemų šaknis ir priežastis.
Jonas Rudokas (g. 1936 m.) – socialinių mokslų daktaras, nuolatinis žurnalo „Veidas“ bendradarbis nuo 2002 metų, rašantis jame Lietuvos istorijos temomis. Šia tema parengė ir išleido 8 knygas, apie tai yra rašęs „Mokslo ir gyvenimo“, „Naujosios Romuvos“ žurnaluose ir kituose periodiniuose leidiniuose. 2009 m. apdovanotas Švietimo ir mokslo ministerijos premija.
Beje, tai, kas įvardinta “Vilniaus praradimais ir atgavimais”, kaip istorija yra jau pasibaigę. Vilnius – Lietuva, Vilnius – jos sostinė ir taškas. Akivaizdu, kad Lenkijai, kaip rūpėjo, taip terūpi, kad Lietuva lenkėtų ir taptų Lenkija, ir tai yra būtina sakyti jaunajai kartai nuolat aiškiai ir suprantamai. Už kažkokias Lietuvai bevertes, prasimanytas, jai nereikalingas santaikas su Lenkija Lietuva negali būti mainų su Lenkija dalyku. Tegul Lenkija, jeigu jai norisi, būna su Lietuva tarkim, nesantaikoje, Lietuvai dėl to nėra jokio skirtumo.
Keista, kad knyga apie Vilniaus dalykus pristatinėjama ne Vilniuje, o Kaune. Kas čia per tarpukario vaidybos…
Tarpukaryje Lenkija užgrobė didelę Lietuvos teritorijos dalį ir už tai net neatsiprašė. Dabar aplenkinta ir aprusinta Vilniaus rajono gyventojų dalis, kalbanti dzūkiška “poprostu” šnekta, yra verčiama apsimetinėti lenkais. Tomaševskis ir co., būdami prigimtiniais lietuviais, taipogi apsimetinėja lenkais. Reikėtų, gi, vieną kartą ir susigėsti…