Žilvinas Danys jau treti metai inicijuoja meninių-kalendorinių švenčių-performancų ciklą, kuriame interdiscipliniškai apjungiama gyvoji, atkurtoji ir interpretuotoji etnokultūrinė tradicija. Šventėms ruošiamasi tarptautinių kūrybinių stovyklų metu, kurios vyksta sodyboje Zarasų rajone Duburių kaime. Jaunieji menininkai ir folkloristai iš Lietuvos, Latvijos ir Ispanijos kviečiami bendradarbiauti, keistis idėjomis ir dalintis patirtimis. Taip pat kviečiami dalintis žiniomis ir teikti nestandartines konsultacijas etnologai, mitologai, dailėtyrininkai, etnomuzikologai, tautosakininkai. Į šias šventes aktyviai įsitraukia apie 30 dalyvių, neskaičiuojant svečių ir žiūrovų. Pasibaigus renginiams leidžiami jų katalogai, kuriami dokumentiniai filmai. Tradiciškai tokių stovyklų katalogų ir filmų pristatymai vyksta Vilniuje ir Zarasuose.

Šiemet 2014 metų liepos 14 – 20 dienomis Kirkiliškių vienkiemyje įvyko šeštasis projektas, šį kartą skirtas baltų deivės Laimos mitinių įvaizdžių analizei ir interpretacijai. Stovykloje drauge kūrė Lietuvos ir Latvijos jaunimas. Projekte dalyvavo Vilniaus dailės akademijos studentai ir absolventai bei Daugpilio universiteto istorijos specialybės studentai, menininkas Andreu Hill iš Valensijos (Ispanija) taip pat kiti jaunieji folkloristai ir menininkai iš Lietuvos.

Pirmosios „Laimos šventės kūrybinės stovyklos“ dienos buvo skirtos teoriniam seminarui ir kūrybinėms dirbtuvėms, kurių metu renginio dalyviai susipažino su Laimos mitinio-poetinio semantikos lauko simbolika, įvaizdžiais ir apeiginiais veiksmais. Etnologas, dailėtyrininkas dr. Vytautas Tumėnas skaitė paskaitas apie Laimos-laumės juostos (vaivorykštės) simboliką, analizavo Laimos ir Laumės mitologines sąsajas, aptarinėjo Laimos moteriškumo aspektus ir kitus svarbiausius Laimos-Laimės deivės įvaizdžio bruožus. Paskaitos suteikė dalyviams inspiracijų, pagrindinių šventės vizualinių elementų sukūrimui. Muzikantas ir folkloristas Gediminas Žilys apibūdino su Laima susijusį folklorą ir mokė su Laimos simbolika susijusių liaudies dainų, sutartinių, kurios vėliau buvo atliekamos renginį vainikuojančios Laimai skirtos šventės metu. Šokių pedagogas Antanas Vaitkus dalyvius mokė liaudies šokių susijusių su hipotetiniu Laimos vyru Perkūnu. Skulptorius Domas Čepas konsultavo stovyklos kūrėjus skulptūrų technologijų klausimais.

Stovyklos dalyviai klausėsi paskaitų, mokėsi liaudies dainų, kūrė įvairius meninius mitologinius kūrinius-instaliacijas bei kitokius artefaktus, dirbinosi ir ruošėsi šventei tradicinius liaudies kostiumus, pynėsi žolynų vainikus.

Projekto pabaigoje, penktadienio pavakaryje prasidėjo Laimos šventė, kurią vedė Gediminas Žilys. Šventei buvo sukurti ąžuoliniai šventvietės vartai (Domas Čepas) su pakabintu „saulės“ vainiku, padarytu iš žolynų; akmeninis aukuras, skirtas vandens apeigai (Žilvinas ir Adomas Daniai), iš akmenų sudėliota Laimos ženklo rodyklė nukreipta į saulėtekio pusę (latvių dailininkas-studentas Sergejs Ločmelis); skulptūrinis „Laimės sostas“ skirtas deivei atsisėsti (Justina Burškaitytė). Menininkas iš Ispanijos Andreu Hill savaip interpretavo Laimos medį liepą, susiedamas Laimos ženklą – šluotelę-eglutę su mitologinę pasaką „Eglė žalčių karalienė“: iš žolynų sukūrė skulptūrinę žalčio figūrą, apsivijusią liepą, ant kurios kabėjo iš šermukšnių uogų suverti Laimos ženklai. Žilvinas Danys sukūrė ir ąžuolinę skulptūrą su Laimos įvaizdžiu gegute, simbolizuojančia laiką ir lemtį. Lina Šuminaitė ir Gretė Loveikytė sukūrė Laimos eglutės ornamento pavidalo piramidę, kuri buvo apipavidalinta laukų augalais. Justina Burškaitytė supynė, iš žolinų, Laimos kryžiaus simbolį, kuris buvo iškeltas ant šalia aukuro esančio stulpo.

Kūriniai, išdėstyti 15 hektarų plote, Laimos šventės apeigų performanco metu buvo apjungiami apeigine eisena ir kitais apeiginiais veiksmais, kuriuos lydėjo dainos, giesmės ir sutartinės, susiję su deive Lama. Šventė, kurioje drauge su stovyklos menininkais dalyvavo ir vietinių ūkininkų šeimos, vyko pagal iš anksto nuodugniai paruoštą scenarijų. Šventė prasidėjo apsiprausimu, įeinant į jos erdvę pro vartus. Po to dalyviai uždegė aukurą, giedojo giesmes Gabijai, eisena ėjo ratelius aplink Laimos kryžiaus stulpą, priėjo prie vandens aukuro, papuošto šermukšnių uogomis, kurį simboliškai palaimino Gediminas Žilys, aplaistydamas jį vandeniu. Toliau eisena aplankė kitus stovyklautojų sukurtus meninius-mitologinius artefaktus, aukojo prie jų duoną su druska; palydėjo saulę.

Šioje kūrybinėje stovykloje menininkai kūrė objektus, sudarytus iš gamtos elementų, itin glaudžiai susijusius su gamta, su ja tiesiog susiliejančius, ištirpstančius joje. Tokiu būdu plėtojama aplinkos meno, eko meno estetika. Kita vertus, sukurtieji objektai arba simboliškai sureikšminti gamtos elementai – pavyzdžiui medžiai, žolynai, vanduo, ugnis – visa tai sudarė įvairų ir gausų mitologiškai interpretuotų meno artefaktų arsenalą. Svarbu pabrėžti, kad dauguma jų pilnavertiškai gyveno tik performanco metu – po jo jie tapo itin sparčiai laike kintančios gamtos – vystatnčios, džiųstančios, gęstančios, garuojančios, dūlančios – dalimi.

Vasaros kūrybinę veiklą vainikavo rugpjūčio 25 – 30 d. Žilvino Danio inicijuota „Rugiapjūtės“ kūrybinė stovykla skirta Antazavės gyvenvietės (Zarasų r.) jaunimui. Renginyje dalyvavo ne tik Antazavės miestelio vaikai, bet ir vyresnio amžiaus vietinės bendruomenės nariai, Antazavės kultūrinės veiklos puoselėtojai ir vadovai – seniūnas Algirdas Lekaveckas ir kultūros namų direktorius Gytis Gruzdas. Talkinti taip pat buvo pakviesti Vilniaus dailės akademijos absolventai bei etninės kultūros ir folkloro žinovai mokslininkai, menininkai, tautodailės amatininkai. Stovyklos įgyvendinimą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Antazavės seniūnija ir UAB „Senasis ežeras“ direktorius Genadijus Usačiovas.

Įgyvendinat projektą buvo gilinamasi į rugiapjūtės tradicijas, simboliką, jų estetinius mitologinius aspektus. Buvo siekiama sukurti menines šiuolaikines rugiapjūtės tradicijų interpretacijas. Rugys tapo pagrindine praktinės veiklos medžiaga – iš nupjauto paskutinio rugių pėdo buvo pinamos „jovaro kasos“, taip pat pinami geometriniai šiaudiniai sodai, statomos ugnies skulptūros.

Stovyklos dalyviams buvo skaitomos paskaitos, vyko kūrybinės dirbtuvės. Šio straipsnio autorius etnologas, dailėtyrininkas, mitologinės simbolikos tyrinėtojas Vytautas Tumėnas supažindino dalyvius su rugiapjūtės laikotarpio tradicijomis, papročiais ir simboliais, tautodailininkės Astrida Gaspariūnienė, Alvyra Maniuškaitė ir Indrė Klimkaitė mokė moksleivius ir jaunimą iš rugių pinti šiaudinių sodų piramides, kurios galiausiai susijungė į vientisą sodą.

Stovyklos metu buvo susipažįstama su etnografiniais rugiapjūtės darbais ir apeiginiais atributais. Pagal senovinius papročius dalyviai atlikinėjo rugiapjūtės darbo apeigų veiksmus – pjaudami rugius, surišo rugiapjūtės pradžią simbolizuojantį „Rugių diedą“. Baigiant pjauti rugius pjovėjai paliko paskutinį rugių pėdą kuriame „apsigyveno rugio dvasia“. Vėliau iš šio rugių pėdo buvo supintas „Jovaras“, simbolizuojantis šeimos pasaulio medį bei rugiapjūtės pabaigą. Po rugiapjūtės darbų buvo atrenkami ir kuliami rugiai, jie buvo sumalti, išminkyta tešla ir stovyklos pabaigoje iškepta šventinė duona, kuria vaišinosi visi susirinkusieji į kulminacinį stovyklos pabaigos renginį – ugninių skulptūrų šventę. Etnomuzikologas, muzikantas ir kompozitorius Gediminas Žilys renginio dalyvius mokė autentiškų ir savosios kūrybos rugiapjūtės dainų.

Stovyklos šventinei pabaigai buvo kuriamos ugnies skulptūros iš rugių kūlenų. Techniniams darbams atlikti aktyviai talkino ir vietiniai Antazavės darbininkai. Pirmosios skulptūros kompoziciją sudarė ,,varlytės“ ornamento interpretacija, simbolizuojanti pasėlių puoselėtoją Žemyną. Antroji skulptūra buvo sudaryta iš latviško „Jumio“ ženklo, simbolizuojančio rugių dvasią

Šventė prasidėjo ėjimu pro vartus virš kurių buvo pakabintas šiaudinis sodas. Vėliau visi dalyviai, susibūrę prie laužo, įkurto iš beržo tošies ir rugių varpų, dainavo rugiapjūtės dainas ir vaišinosi dalyvių iškepta rugine duona. Užsiliepsnojus ugnies skulptūroms skambėjo G. Žylio parengta ,,Atalijos“ ansamblio atliekama vokalinė ir instrumentinė folk-džiazo stiliaus muzika.

Šiame renginyje Antazavės jaunimui ir vyresniesiems bendruomenės nariams buvo primintos rugiapjūtės tradicijos: jiems buvo suteikta galimybė giliau susipažinti su rugiapjūtės simbolika, prisiminti ar išmokti senovinių tradicinių rugių pjovimo, kūlimo ir duonos kepimo būdų, taip pat susipažinti su lietuvių rugiapjūtės folkloru – dainomis ir sutartinėmis, išmokti pinti iš šiaudų sodus. Rugiapjūtės kūrybinės stovyklos veikla buvo siekiama paskatinti miestelio įvairių kartų žmones, ypač jaunimą, šiuolaikiškai per meninę veiklą atgaivinti rugiapjūtės šventę bei aktualizuoti kultūrinę atmintį, prisiminti ir naujai įprasminti lietuvių rugiapjūtės tradicijas, atskleisti galimybę jas kituose kontekstuose puoselėti šiandien.

Žilvino Danio plėtojama meninė veikla pasižymi naujovišku siekiu interdiscipliniškai apjungti performanciškumą, tradicinių liaudies amatų ir profesionaliosios dailės (ypač ekomeno) kalbas, intelektualias paskaitas ir mokslininkų bei menininkų konsultacijas. Jo projektai išskirtiniai Vilniečio siekiu grįžti į protėvių gimtinės aplinką Zarasų krašte bei gyvinti kultūrinį gyvenimą provincijoje ir su jaunatvišku užsidegimu tiesti bendruomeninės meninės raiškos tiltus.