Atsisveikindami su vasara ir rugiapjūtės mėnesiu, rugpjūčio pabaigoje (rugpjūčio 26-rugsėjo 1 d.) Duburių kaime (Zarasų r.) tradicinės kultūros interpretavimo entuziastai susirinko į tarptautinę kūrybinę stovykla „Sėlių rugiapjūtė – tarp etnografijos ir šiuolaikinės kūrybos“.
Stovykloje buvo rengiamasi rugiapjūtės šventei: dalyviai su užsidegimu intelektualiai gilinosi į rugiapjūtės mitopoetinių ir vizualinių simbolių reikšmes, mokėsi lietuvių ir latvių rugiapjūtės dainų, darė paprotinius atributus bei įrenginėjo šventės erdvę, aiškinosi rugių pjovimo, apdorojimo ir duonos kepimo technologines ypatybes ir galiausiai atliko paprotinius darbo ir apeigų veiksmus, atšventė rugiapjūtės pabaigtuves.
Šios stovyklos rengėjas ir sumanytojas ir sodybos šeimininkas – fotografijos ir medijos meno magistras, konceptualaus meno šalininkas Žilvinas Danys ir grafikas Linas Blažiūnas. Patarėjai ir mokytojai: muzikas Gediminas Žilys, etnologas, dailėtyrinkas Vytautas Tumėnas, folkloristė Asnatė Rancane. Stovykloje dalyvavo: folkloro puoselėtojų būrys iš Latvijos („Grodi“ ansamblio iš Rygos dalyviai, folkloristai iš Rezeknes, Daugpilio), Vilniaus dailės akademijos folkloro ansamblio dalyviai), medijų menininkas iš Ispanijos Jordi Navaro Navareti.
Projekto pagrindinis dalinis rėmėjas – LR Švietimo ir mokslo ministerija. Kiti rėmėjai: UAB Makita, Viešbutis „Europacity“, Šlyninkos vandens malūnas (Zarasai).
Rugiapjūtės veiksmą sudarė daugybė veiklų. Stovyklos pradžioje buvo sukurtas ruginių šiaudų „sodas“. Buvo atliekami rugiapjūtės darbai ir apeigos: prapjovų darbai, sukurtas „gaspadorius“ vėliau iškilmingai nešamas namo, pjaunami ir išvežami kulti rugiai, padaromas „jovaras“ ir atliekamos apeigos su juo, kuliami spragilais rugiai, malami jų grūdai ir kepama duona. Sukurtos šiaudinių ruginių kūlenų ugnies skulptūros (latgalių laužyto kryžiaus-saulės ženklas).
Stovyklą vainikavo rugiapjūtės pabaigtuvės: daryti vainikai ir vartai, taip pat papuošta rugių skulptūriniais pėdeliais – dagčiais šventės aukuro erdvė; Atliktos simbolinės pabaigtuvių apeigos: dalyvių ėjimas per vartus, jų pasitikimas su duona ir druska, rankšluosčiu ir vandeniu, šventę lydėjo lietuvių ir latvių (latgalių) dainos ir sutartinės, kankliavimas, bendruomeniškas duonos laužymas, simbolinis ugnies „pamaitinimas“ duona ir druska, kiti šventiniai veiksmai aplink degantį aukurą. Tuo pačiu, kaip stovyklos uždarymo ženklas buvo sudeginti šiaudų „sodas“ ir šiaudinės ugnies skulptūros. Uždarant stovyklą skambėjo lietuvių ir latvių dainos, kanklių muzika, buvo skanaujamos tradicinės vaišės: baltas sūris, medus, ruginiai kepiniai.
Bendru lietuvių ir latvių renginiu siekiama šiuolaikinio žmogaus akimis pažvelgti ir prisiliesti prie tradicijų, senolių papročių ir taip tiesiogiai patirti žemės, rugio ir žmogaus būties ir kultūros ryšį, bendras abiejų tautų šaknis. Projekto vykdytojai nesiekė atkurti visiškai autentiško senovės vaizdo, o žengė į laisvesnių estetinių ir socialinių improvizacijų paieškas. Tokiu būdu atveriamos naujos erdvės ne tik folkloro, mitologijos, vizualinės kultūros bet ir tradicinių papročių šiuolaikiniam supratimui, bei jų meniškam bei filosofiškam sudabartinimui.