D. Stancikas. Pagalbos šauksmas (14)

Dalius Stancikas | asmeninė nuotr.

Dalius Stancikas | asmeninė nuotr.

Sekmadienį Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Romualdas Povilaitis man atsiuntė Laimutės ir Vytauto Kedžių pagalbos prašymą. Tų pačių Kedžių, kurių anūkė prieš pustrečių metų klykianti ir besispardanti buvo išnešta iš gimtų namų kojomis į priekį. Tiesa, prieš tai iš savo namų be jokios būtinybės buvo išmesti ir patys seneliai: močiutė išnešta basomis, užverstu sijonu ir taip nuvežta į nuovadą, o senelis kelių žaliūkų išvilktas už rankų. Tą mergaitės gelbėjimo nuo ją auginusių senelių operaciją įvykdė valstybė, pasitelkusi 150 ginkluotų ir smurtaujančių policininkų (pati Prezidentė pripažino, kad Garliavoje panaudota neadekvati jėga). Nuo to laiko seneliai Kedžiai anūkės nebematė.

Kas rašoma L. ir V. Kedžių „prašyme dėl skubios pagalbos“? „2014 m. spalio 14 d. per apklausą, kuri buvo vykdoma Kauno apskrities policijos komisariate nuotoliniu būdu, vaizdo konferencijos metu, pirmą kartą po dvejų su puse metų pamatėme savo anūkę. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų esame įspėti neatskleisti apklausos duomenų, todėl anūkės pasakojimo atskleisti negalime. Tačiau pamatę savo anūkę ir jos emocinę būklę esame priversti kreiptis į visus asmenis Lietuvos Respublikoje, galinčius sureaguoti į mūsų pagalbos prašymą. Pranešame, kad 2014 m. spalio 14 d., mūsų įsitikinimu, anūkės psichologinė ir psichinė būklė yra kritiška. Mūsų nuomone, mergaitė nesiorentuoja aplinkoje, beveik visą laiką verkė, kūkčiojo ir buvo neadekvati. Mes auginome savo anūkę ne vienerius metus ir gerai žinome jos gebėjimus, kalbos rišlumą, emocinę būklę, loginį mąstymą. Todėl labai prašome Jūsų inicijuoti mūsų anūkės D. Kedytės skubų sveikatos patikrinimą.“

Manau, kad visi, gavę šį pagalbos šauksmą, jaučiasi taip pat beviltiškai, kaip ir aš – niekas netiki, kad šioje baisioje istorijoje gali pagelbėti Kedžių anūkei ar bent jau gali sužinoti tiesą dėl jos sveikatos.

Moralinis lakmuso popierėlis: kaip į Kedžių pagalbos prašymą sureaguos mūsų garsieji psichiatrai D. Pūras, Z. Slušnys, Vaiko teisių kontrolierė E. Žiobienė, prieš kelerius metus tvirtinę, kad svarbiausia yra vaiko sveikata, todėl negalima traumuoti mergaitės verčiant bylose ją kalbėti apie „dėdės Ū sysalus“? Ar ne dėl šio šauksmo tuomet visi teisėjų sprendimai buvo priimti šiurkščiausiai pažeidžiant Vaiko teisių konvenciją ir esminį teisingumo principą – neišklausius vaiko, svarbiausio liudininko?

Prisiminkim. Pradžioje Kėdainių teisėjas V. Kondratjevas, užbėgdamas pagrindinei pedofilijos bylos baigčiai už akių, nurodė skubiai perduoti mergaitę jos biologinei motinai, kuri anksčiau buvo vaiko atsisakiusi. Mergaitės nuomonės teismas neišklausė, nes neva nenorėjo psichologiškai jos traumuoti. „Įvykdžius Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, mažametė, kaip liudytoja ir nukentėjusioji baudžiamojoje byloje, yra perduota biologinei motinai, prieš kurią nustatyta tvarka ji davė parodymus. Dabartinė visiška mergaitės izoliacija po jos prievartinio perdavimo biologinei motinai sudaro visas sąlygas mergaitės psichologiniam gniuždymui bei poveikiui, galimai siekiant parodymų pakeitimo pedofilijos byloje“, – tuomet viešai įspėjo signatarai, garsūs teisininkai, mūsų Konstitucijos kūrėjai K. Motieka, N. Rasimas ir Z. Šličytė ir dar keli žmogaus teisių gynėjai. Kaip matom dabar, deja, jie buvo itin įžvalgūs.

Toliau – pedofilijos byla. Pirmą kartą Lietuvos (o gal ir viso demokratinio pasaulio) istorijoje teisėjai be pagrindinių liudininkų išteisina mirusį įtariamąjį (paslaptingai balutėje „nuskendusį“ A. Ūsą) ir apkaltina savo dukters tvirkinimu kitą mirusįjį (mergaitės tėvą D. Kedį, ne mažiau paslaptingai „paspringusį savo skrandžio turiniu“ – su sulaužyta koja ir praskelta kaukole). Pagrindinė bylos liudininkė mergaitė ir vėl neapklausta, nes teisėjai vėl nenori, kad pasakojimai apie „dėdės Ū sysalus“ ją psichologiškai traumuotų. Maža to – be visų trijų pagrindinių liudininkų bylą ištyręs teisėjas A. Cininas (neseniai paaukštintas pareigose) skelbia kategorišką išvadą: mergaitė neturėjo jokios kitos seksualinės patirties, išskyrus tėvo filmavimus. Stebėtinai drąsi išvada – juk byloje jai grįsti nėra jokių tiesioginių įrodymų.

Atkreipkim dėmesį: mergaitę išplėšus iš gimtų namų ir iš ją auginusių senelių, manipuliavimas vaiko sveikata nesibaigė, tik viskas apsivertė priešinga linkme. Anksčiau buvo bandoma viešai įtikinti, kad mergaitė savo gimtuose namuose jaučiasi blogai, yra psichiškai žlugdoma (tą mūsų keli didieji psichiatrai diagnozavo per atstumą – net nenuvykę į namus ir nepakalbėję su pačia mergaite), o dabar, pasitelkus atsirinktus žurnalistus, buvo bandoma įteigti priešingai: kokia mergaitė laiminga dieną naktį saugoma kaukėtų sargybinių. Stebuklingu mergaitės persikūnijimu iš pelenės į princesę mus bandyta įtikinti net pirmąją smurto dieną Garliavoje: iš gimtų namų užlaužtom kojom nešama, visų akyse klykianti ir besispardanti mergaitė po kelių akimirkų advokato G. Černiausko vaizdo kameroje „nurimsta“, po to tą patį vakarą į naujus mergaitės namus visuomenės įtikinimui vežamos dvi specialiai atrinktos Seimo narės, turinčios tik vienodą išankstinę nuomonę. Nes kitokios nuomonės liudininkai gali traumuoti vaiką… Toliau per kruopščiai parinktas žiniasklaidos priemones, turėjusias taip pat vienodą išankstinę nuomonę („Lietuvos rytą“ ir LNK), retkarčiais rodomi nežinia kieno kurti filmukai apie uždengtu veidu linksmą mergaitę, o specialiai atrinkti keli žurnalistai retsykiais paseka pasakas apie mažosios mergaitės imbierais ir blynais kvepiančią, meile ir jaukių namų šiluma persunktą laimę be draugų, žaislų, ją užauginusių artimųjų, nelaisvėje, tarp kaukėtų sargybinių, kurią (o varge!) taip šiurkščiai paneigia nesusiderinusi jos mama, slapta nuo apsaugos, psichiatrų ir advokatų paskleisdama per internetą: dukrelė labai kankinasi, kenčia tarp uždarų sienų, yra labai išvarginta, jai nuolat skauda galvą, pilvą, todėl būtina ją skubiai išvežti į užsienį. Nors oficialios institucijos (VRM ir Vaiko teisių tarnyba) viešai neigia mergaitės sveikatos pablogėjimą, bet mama su dukra vis tiek išvežamos svetur. Vaiko sveikatos labui…

Ir dabar štai po pustrečių metų senelių šauksmas – lyg patvirtinimas ano slapto internetinio pranešimo.

Iš kur seneliai žino apie blogą anūkės būklę – juk po tos lemtingos 2012 m. gegužės 17-osios visi jų daugkartiniai prašymai pamatyti anūkę buvo atmesti, nes tokie susitikimai, anot tų pačių psichiatrų ir advokatų, ir toliau  žalotų jos sveikatą?

Ogi žino iš ikiteisminio tyrimo, kuriame jie patys yra kaltinami savo anūkės… tvirkinimu. Suprask, tai jie išmokė vaiką meluoti apie „dėdės Ū sysalus“. O kadangi šiame tyrime mergaitė jau duoda parodymus, tai reiškia, kad ji visgi gali teisėsaugai kalbėti apie savo tvirkinimą, kad tai nekenkia jos sveikatai. Ir kad mūsų garsiųjų psichiatrų ir mergaitės mamos vieši pažadai, jog nuo šiol vaikas nebus traumuojamas, nebus kalbinamas šia tema ir per porą metų viską pamirš, išgis, buvo tik blefas, siekiant vaiką atimti iš vienos pusės ir perduoti kitai. Vadinasi, mūsų Konstitucijos kūrėjų perspėjimai, kad „visiška mergaitės izoliacija po jos prievartinio perdavimo biologinei motinai sudaro visas sąlygas mergaitės psichologiniam gniuždymui bei poveikiui“ buvo visiškai tikslūs.

Ar iš viso to neseka, kad teisėjai nuo pat pradžių šioje dramoje priiminėjo tokius keistus sprendimus, lyg dengdami, papildydami vienas kitą, nes iš anksto žinojo jos atomazgą: jokios pedofilijos nebuvo, nužudytas teisėjas apšmeižtas, o vaiką susitarę tvirkino jo artimieji (tėvas, teta, seneliai, dar, regis, kaimynė) – genialūs aktoriai, vėliau dėl įtikinamumo dar užmušę keletą niekuo dėtų asmenų – mergaitės mamos seserį ir teisėją? Kaip sakydavo sovietmečiu: yra tokia nuomonė, o jūsų reikalas ją pagrįsti – nesvarbu, kokiom priemonėm…

Deja, po tiek laiko pareiškus įtarimus seniesiems Kedžiams vaizdas tik toks: kažkam žūtbūt reikia pateisinti labai silpnai grįstą (liaudyje sakoma – baltais siūlais siūtą) teisėjo A. Cinino išvadą, kad mergaitės iš šalies tikrai tikrai niekas niekas netvirkino. Tik tėvas. Na, gal dar teta. Kadangi tėvas negyvas, jo nuteisti negalima, o teta, buvusi nepriekaištinga teisėja su vaiku pasitraukė į užsienį, kadangi kitos valstybės teisėsaugą velti į šią bylą bijoma, tai beliko tik apkaltinti senelius – areštuoti jų turtą ir pradėti prieš juos bylą. Ir šįkart, kaip suprantu, mūsų psichiatrijai ir teisėsaugai nekyla abejonių, kad vaikas gali būti paveiktas, primokytas suinteresuotų asmenų (pavyzdžiui, tam, kad atkeršytų arba prisiteistų Kedžių turtą sau kaip kompensaciją – juk L. Stankūnaitės advokatas, tas, kuris tikrai tikrai nenešė klykiančio vaiko, pareikalavo milijoninės kompensacijos). Nes tai atitinka išankstinę jų versiją, tegu ir su kai kuriais fantastiniais elementais ir daugybe keblių klausimų.

Vienas iš jų man ypač neduoda ramybės: kodėl visoje šioje bylų istorijoje Temidė patikėjo keliais, tegul ir autoritetingais psichiatrais, kurie per atstumą diagnozavo, kad Garliavos pedofilija išgalvota, kad Kedžių anūkės sąlygos namuose nežmoniškos, o ne tais šimtais Klonio gatvės gynėjų, geraširdžių, nesavanaudžių  žmonių, tarp kurių daug išprususių intelektualų, buvusių disidentų ar net kunigų, savo akimis, savo ausimis tiesiogiai įvertinusių vaiko būklę ir teigiančių priešingai – Kedžių anūkė gimtuose namuose buvo sveikas, žvalus, kūrybingas, mylintis ir mylimas vaikas. Tai, beje, patvirtina ir Kauno rajono Vaiko teisių specialistų išvados. Kodėl tie potencialūs liudininkai šiandien Garliavos bylose yra ne liudininkai, o teisiamieji, kaltinami už savo geranoriškumą, už tai, kad neliko abejingi pagalbos šauksmui?

Prieš ir po Garliavos šturmo Prezidentė nuolat kartojo, kad šioje itin rezonansinėje byloje svarbiausia yra vaikas – jo sveikata, jo gerovė. Deja, Prezidentė niekaip nesureagavo į anksčiau pateiktas absoliučiai priešingas mergaitės sveikatos versijas – tuomet, kai L. Stankūnaitė skelbė visuomenei, kad jos dukrelė labai kankinasi, yra labai išvarginta, o valstybės institucijos tai neigė. Kas tuomet melavo? Kaip buvo iš tiesų?

Rinkimai baigėsi, Prezidentei nebereikia vaikytis visų rinkėjų balsų, tad gal ji dabar išgirs senelių Kedžių pagalbos šauksmą: anūkės psichologinė ir psichinė būklė yra kritiška?

Tai svarbu būtų ne tik „dėl vienos mergaitės“, kaip dažnai prikiša siūlantys pamiršti šią baisią dramą. Tai svarbu dėl pasitikėjimo savo valstybe, jos institucijomis, jos teisingumu ir žmoniškumu. Šie dalykai turėtų ypač rūpėti valstybės vadovui. Ir mums visiems.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: