Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.
70. Disciplinuoti seksualinį potraukį. Taip morališkai ir pilietiškai subrendusių žmonių, kaip Žutautienė, neturime daug. Bet nepaisant to, ir ji kažkodėl per daug atsargiai sureagavo į alternatyvinius siūlymus: „Medikai tvirtina, jog taikant prievartinį gydymą, niekas nepasikeis – būtina daryti viską, kad pedofilai seksualinį potraukį vaikams sugebėtų valdyti.“ Keista. Šitie dalykai neturi ir negali būti supriešinami. Privalu daryti viena ir kita.
Prievartinio gydymo būtų galima netaikyti, jeigu nebūtų recidyvistų. Bet jų yra žymiai daugiau, negu įsivaizduojama. Todėl jos išvada visai pagrįsta: „Daugelis psichiatrų siūlo suteikti pedofilui galimybę savanoriškai dalyvauti gydymo ir reabilitacijos programose. O vėliau, išėjus į laisvę, probacijos tarnybos galėtų tikrinti, kaip atlikusiam bausmę sekasi gyventi laisvėje.“ Teisingai, bet ne tiek galėtų, kiek privalėtų tikrinti.
Labai sumaniai žurnalistė pasinaudoja Didžiosios Britanijos patyrimu, kuris buvo įgytas, kai viena „labdaringa“ organizacija išleido pedagogams skirtas metodines seksualinio švietimo gaires. Joms buvo pritarusi net Švietimo ministerija. Ten buvo rašoma, kad seksu galį užsiimti net ir trylikamečiai, jeigu tik abu partneriai sutinką. Tokie santykiai esą būtini paauglystėje, jog vaikai saugiai ir sveikai subręstų.
Šios gairės švietimo ekspertams ir politikams sukėlusios šoką: „Šeimos švietimo draugijos atstovė Sara Karter parlamente pareiškė, kad kai kurios naujai suformuluotos nuostatos, dėstomos mokyklose, prasilenkia su įstatymais. Parlamento švietimo komiteto pirmininkas Gremas Stiuartas tvirtino, kad nors iš pirmo žvilgsnio trylikamečių seksualiniai santykiai atrodo nebloga idėja, tačiau, jo nuomone, paaugliams toks „leidimas seksui“ yra ydingas ir bręstančiam žmogui gali padaryti didelę žalą.
Kai kurių psichiatrų-seksologų nuomone, paaugliai – tai molis, iš kurio galime nulipdyti viską, ko norime: nori – monstrą, nori – normalų žmogų, ir bet kokį bandymą kištis į natūralų vaiko vystymosi procesą jie laiko nenormaliu. „Tokias programas ir metodikas gali paruošti tik iškrypėliai, – piktinasi ekspertas Bobas Makendzis. – Žinoma, mes visi trokštame, kad vaikai neužaugtų monstrais, kad jie suvoktų gyvenimo vertybes, būtų moraliai stiprūs, tame tarpe ir pasiruošę seksualiniam gyvenimui. Tačiau – tik ne tokiais metodais“.
Įdomu, kad tie patys metodai šiandien diegiami ir Lietuvoje. Situacija daug kam žinoma, bet mažai kas nutuokia, iš kur jie atkeliauja, kas jų tikrieji autoriai ir kokia atsakomybė gula ant pečių akliems imitatoriams. Svarbiausia, imitatoriai nežino, kaip tą kontrkultūrinį importą turėtų reaguoti pilietinė visuomenė, itin stipriai veikiama ne tik PEDOFILIJOS NEIGIMO politikos, bet ir SEKSUALINĖS REVOLIUCIJOS padarinių.
2024 metai balandžio 23 diena: „Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijos mokinių tėvai nustebo, kai mokyklos psichologė jiems atsiuntė medžiagą apie paaugliams kylančius klausimus. Joje – daugybė klausimų apie sekso malonumą ir nieko apie susilaikymą. O šalia viso to patarimai, kaip su bendraamžiais mylėtis telefonu ir dalintis savo erotinio ar net pornografinio turinio nuotraukomis. Pilietinis infantilizmas (nebrandumas) toks didelis, kad net nepastebimi juridinių pornografijos draudimų pažeidimai.
Tačiau tokie patarimai mokyklai neatrodo pavojingi, o ministerija sako, kad tai demokratijos išraiška!”Paaugliai „šviečiami“, kaip dalintis erotika – Respublika.lt – Naujienų ir žinių portalas . Deja, tai ne vienintelis toks atvejis Lietuvoje. Jeigu tai demokratija, tai kas yra trumparegystė, siauraprotystė ir vergiškas konformizmas?
71. Kontrkultūrinė „demokratija“ prieš ugdymo kultūrą. Esu prasitaręs, kad priešinimasis pedofilijai „prasidėjo tik tada, kai atsirado bendras sutarimas tarp psichiatrų, įtakingų juristų ir savo vaikais susirūpinusių parlamentarų“. Bet tai nebuvo kokia sąmoninga sutartis ar sprendimas, o veikiau pagrindinių Vakarų socialinių jėgų subrandintas apsisprendimas ir moralinis prabudimas. Tačiau Lietuvoje nuo pat pradžių tas prabudimas ir pasipiktinimas pedofilija instituciškai buvo, o iš dalies ir dabar dar tebėra stabdomas.
Dėl šio stabdymo pedofilijos būklė mūsų krašte išlieka gana neapibrėžta. Bent jau daug mažiau aiški, negu, sakysime, Rusijos karo baigtis Ukrainoje. Abu šie reiškiniai kruvini, amoralūs ir absurdiški. Bet agresyvųjį Rusijos karą civilizuotoji Europos dalis jau gana aiškiai skiria nuo teisėtos Ukrainos savigynos.
Pirmasis karas atmetamas neapykanta, sankcijomis, valstybių tarpusavio sutartimis, NATO stiprinimu, karinėmis pratybomis ir kitomis sutelktinio pasirengimo formomis, o antrasis yra remiamas, palaikomas ir stiprinamas karine technika, politine, moraline pagalba. Pirmasis karas – agresyvus, primestinis (neteisingas ir neteisėtas), okupacinis, teroristinis, grobuoniškas, net genocidinis, be galo žiaurus ir nešvarus, o antrasis – siekiantis nepriklausomybės, todėl teisingas, vertas ne tik gailesčio, atjautos, bet ir kuo didesnės paramos.
Tuo tarpu pedofilijos traktavimas Lietuvos švietimo sistemoje iki šiol tebėra dviprasmiškas ir gana neaiškus. Svarbiausia, gydymas vis dar painiojamas su auklėjimu, o auklėjimas – su seksualinę revoliuciją sukėlusiu neofroidistiniu lytinių instinktų SKATINIMU ir pornografijos PLATINIMU. Visais laikais auklėjimu pirmiausia buvo laikomas elgesio kultūros, kitaip sakant, valios, disciplinos, civilizuotumo ugdymu. Nuo romėnų laikų disciplina (lotynų k,) reiškė auklėjimą, mokymą, tvarką, drausmę, taisyklę. Dabar ji begėdiškai tapatinama su įgimtų, iracionalių, biologinių instinktų stimuliavimu. Tas sujaukimas ypač pavojingas visoje pakrikusioje švietimo sistemoje.
72. Posūkis?! Nesakau, kad nieko pozityvaus Lietuvoje nepadaryta. Kaip matyti, turime tikrų kovotojų už tiesą ir teisingumą. Tik tokių pastangų pripažinimui bei parėmimui ir tas ilgas, šių dienų skaitytojams visai nepriimtinas rašinys atsirado. Bet stinga paties svarbiausio dalyko – esminio moralinio posūkio. Apie tokį posūkį būtų galima kalbėti tik tada, jei valdžia galų gale suprastų, kad ji PRIVALO atskleisti didžiąsias paslaptis, užrakintas po devyniais užraktais, o pirmiausia būtų atsakyta į priešmirtinį ir patį kukliausią vienuolės N. Sadūnaitės ir jos bendraminčių klausumą „AR DAR GYVA DEIMANTĖ?“
Šiandien jau aiškiau negu aišku – dabartinė valdžia to tikrai nepadarys. Jos moralė per daug savanaudiška ir be kultūrinių orientyrų, vos ne putiniška: kam sukti galvas dėl kelių ar net keliolikos pradangintų žmonių? Atseit, tegul šunelis loja, bet karavanas eina. Viršūnės puikiai jaučiasi demonstruodamos pačią banaliausią fasadinę tvarką, nes jas vis dar renka nerūpestingi, bailūs ir greitai viską užmirštantys žmonės. Belieka tik laukti, kada įvyks stebuklas ir valdžioje savaime atsiras tikras Žmogus, kuriam Tiesa ir Teisingumas bus svarbiau už disponavimą valdžia ir karjerą. O jeigu neatsiras…
Kiek galima laukti? Vis išgirstu: „Ar tau neatsibodo ta Klonio gatvės istorija?“ Žinoma, atsibodo. Net labai. Bet negi dėl to reikėtų sustoti pusiaukelėje? Pagaliau čia ne tik kantrybės klausimas. Kaip galės atsirasti toks gelbėtojas, jei pilietinė visuomenė jau yra apsipratusi ir susitaikiusi su esama padėtimi. Kartais net imi žmogus galvoti, ar tas mūsų pilietiškumas ir paburbėjimas uždaruose „burbuluose“ daug skiriasi nuo to rusų imperinio inertiškumo, kurį mes taip kandžiai pašiepiame. Jie juk jie ten už menkiausią pasipriešinimo ženklą areštuojami, sodinami į kalėjimus, be gailesčio žudomi… Mes juk šiandien žymiai laisvesni, bet… kažkodėl ne mažiau susitaikantys, vangūs ir abejingi.
Tuo greitu susitaikymu mes ne tik per anksti užbrėžiame savo pačių padorumo ribas, bet ir parodome nenorą, o gal ir tingumą svarbiausius ir sunkiausius dalykus aiškintis iki galo. Taip taip, iki galutinio apsivalymo. Ką gi mes turime? Tik nesibaigiantį klausinėjimą ir moralinį nerimą, atkaklų didžiausių nusikaltimų priminimą ir siekimą diskredituoti tuos, kas tas paslaptis vis dar laiko aklinai užrakinę. Ir dabar dar vaizduojama, kad raktai pamesti.
Atrodė, kad 10 metų visuotinai platintas pedofilijos neigimas šalyje galų gale sulauks aštrios kritikos ir atsivers visos paslaptys. Juk kuo didesni (brutalesni, šiurkštesni) nusikaltimai, tuo gėdingesnės ir paslaptys, o kuo gėdingesnės paslaptys – tuo atkaklesnis ir priešinimasis, kuo atkaklesnis priešinimasis – tuo daugiau apsimetinėjimų, sukčiavimų, melo, o ne retai ir siauraprotystės, trumparegystės bei nemokšiškumo pateisinimų.
73. Nauji žmonės, o gal kažkas tvenkiasi… Į viešumą išėjo daug seksualinių nusikaltimų, teismuose išnagrinėta nemaža bylų. Jų ypač daug aprašyta žiniasklaidos kriminaliniuose puslapiuose, įvairių organizacijų statistinėse suvestinėse. Prie jų prisidėjo teismų rezultatus patvirtinančių Pagalbos centrų steigimas visoje Lietuvoje. O jie pagal savo išgales jau pradėjo rūpintis vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos globa. Viešosios opinijos formavimąsi suaktyvino ir nedrąsūs pavienių pareigūnų prisipažinimai bei pasiteisinimai, kad savo sprendimais jie yra padarę klaidų. Ne paskutinėje vietoje buvo ir tas politinis šurmulys, kurį sukėlė ir iki šiol tebesitęsianti Seimo nario K. Bartoševičiaus pedofilijos byla.
Bet svarbiausia buvo tai, kad atsirado naujų žmonių, kurie seksualinių nusikaltimų problemas pavertė profesinės veiklos uždaviniu. Pirmiausia turiu galvoje dar visai neseniai pradėtą viešinti unikalų Kristinos Mišinienės Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą. Respublika, Delfis ir kai kurios kitos internetinės svetainės išaugino nemaža žurnalistų, profesionaliai ir gana atsakingai nagrinėjančių seksualinius nusikaltimus. Šiuo atžvilgiu susiformavo ypač ryškios D. Sinkevičiaus, V. Merkytės ir kitų žurnalistų asmenybės. Gaila, kad tų permainų kol kas dar neįstengia deramai įvertinti oficialios institucijos.
Ypač viltinga pasirodė bene pirmąsyk LRT radijo Aktualijų studijoje suorganizuota speciali diskusija „Kaip Lietuvoje ginamos seksualinės prievartos aukos“. Ji įvyko dar visai neseniai (2024. 05. 06), todėl buvo tikimasi, kad ji geriausiai nušvies esamą padėtį. Pretekstą tokioms diskusijoms davė Strasbūro Europos žmogaus teisių teismo sprendimas, apkaltinęs Lietuvą už tai, kad neatlikus psichologinės ir psichiatrinės analizės, čia buvo nutraukta byla, turėjusi išaiškinti skundą dėl vienuolių vargdienių seserų kongregacijos vaikų globos namuose tariamai įvykusio pedofilijos nusikaltimo.
Apie dvasininkų seksualinius nusikaltimus ir jų slėpimą LRT buvo diskutavusi ne kartą, bet ši fundamentali tema LRT buvo gana netikėta. Atrodė, kad įvyks lūžis, nes yra puiki proga nušviesti tikrą padėtį ir iškelti į viešumą dar neišspręstas pedofilijos problemas.
Svarbiausia čia dalyvavo gana solidūs dalyviai: minėta K. Mišinienė, žurnalistas D. Sinkevičius, kriminologas S. Nikartas ir Generalinės prokurorės pavaduotojas S. Verseckas, kuruojantis Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento veiklą. Tai pagrindiniai šio rašinio personažai ir neabejotinai geriausi seksualinių nusikaltimų žinovai. Redaktorius M. Jackevičiaus pranešė, kad diskusijoje atsisakė dalyvauti tik Teisingumo ministerija. Matyt, numatė, kad čia jai nebus lengva. Taip ir įvyko. Pagrindiniai priekaištai griuvo ant jos galvos. Pokalbio pradžia nuteikė labai gerai. Ypač svariai padėtį nušvietė socialinė darbuotoja K. Mišinienė.
Bus daugiau
