Užuodžiantis gyvenimą ir mirtį (1)

Gintaras Bleizgys | valstietis.lt, R. Kondratjevo nuotr.

G.Bleizgys nebijo būti atviras, pažeidžiamas, o tuos, kurie laiko tai nevyrišku silpnumu, gudriai šypsodamas kviečia ateiti ir išmėginti tą jo silpnumą | valstietis.lt, R. Kondratjevo nuotr.

Vilniuje gyvenantis iš Veisiejų kilęs poetas Gintaras Bleizgys yra keistas žmogus: kaip verslininkas jis trankosi po visą Lietuvą ir užsienius, o kaip poetas praktiškai neišeina iš gimtųjų Veisiejų. Šie jam tokie brangūs, o iš meilės jiems radosi tiek daug, kad viso to užteko jau aštuntai poezijos knygai.

Jautri poetinė uoslė

Naują savo knygą „Kai sėlinsi manęs“ G.Bleizgys pristatė gegužės viduryje, kai liepos Vilniuje dar tik sapnavo apie žydėjimą. Tačiau autorius tikino užuodžiantis jų žiedų medų ir netgi klausė susirinkusiųjų, ar jie nejaučia jų aromato. Tuomet pamaniau – maivosi, provokuoja! Tačiau dabar galiu prisiekti, kad skaitant G.Bleizgio knygą kvepėjo šviežiausiu liepų medumi, gyvybės dūksmu, lakštingalų trankymusi po alyvas. O liepos Vilniuje, beje, pražydo, gerokai anksčiau laiko, kaip ir buvo prieš gerą mėnesį užuosta poeto.

G.Bleizgys iš tolo užuodžia ir mirtį. Jis atvirai prisipažino, kad ši atgrasi Ponia jam smirdi. Jo knygos pavadinimas, beje, turėjo būti „Išsikvėpink, mirtie, kai sėlinsi manęs“ , tačiau jos redaktorius Valentinas Sventickas pasielgė padoriai ir apdairiai: įkalbėjo autorių užmesti ant juodų ponios akiduobių vualį.

Uoslė poetui, matyt, ne mažiau svarbi nei medžiokliniam šuniui. Ir pats G.Bleizgys to nesigina. „Uodžiu kvepiančias liepas tarsi koks gyvulys, tarsi bitė, mėgindamas panirti į prisiminimus, į gamtą, kurios man nepakanka, pro kurią noriu matyti giliau – pro debesis ir žoles, užstojančias erdvę, į kurią noriu išeiti, išeisiu, pro savo akis, pro mąstymo sienas ir dėsnius, kurie nieko negali man pasakyti apie tai, kas negenda – nebarška, yra nesutraiškoma, nepraeina, ne laikina – žodžiai tokie silpni, į kuriuos mėginu įsikibti, praplėsti nuojautų erdvę, žodžiai, kurių – net jų nepasiimsiu, neatsiremsiu nė į vieną – žodžio šiaudą “, – rašo jis viename esė. G.Bleizgio esė, beje,  ne mažiau paveikios nei jo eilės.

Pro žodžių šiaudus

O tie „silpni“, „šiaudiniai “ G.Bleizgio žodžiai, sulipę į eiles ir atsidūrę plonoje nekaltai baltoje knygelėje, verčia iš koto. Autorius įtraukia skaitytoją į tokį stiprų gravitacijos lauką, kad imi baimintis, kad tai ne šiaip poezija. Ir prof. Viktorija Daujotytė, matyt, jautėsi panašiai, nes štai ką pastebėjo apie buvusio savo mylimo studento knygose besiskleidžiančią, jos žodžiais tariant, poezijos dvasią: „Sunkios nekantros yra tame skleidimesi. Nuojautos, kad poezijoje ir turi įvykti tai, kas gali su žmogumi atsitikti.“

G.Bleizgio poezija, regis, jau ne visai poezija: tai aiškiaregystė. Nepasiruošusiam skaitytojui jo  atvertys gali nurauti stogą, bet ir drąsesniam smarkiai neramu, kad beskaitant su juo, kaip ir su autoriumi, gali atsitikti kažkas tikra, svarbu, neliteratūriška. Tarkim, imsi ir įtikėsi Dievą. Arba pravirksi graudžiom ašarom, kad negali to padaryti, o štai G.Bleizgiui kažkodėl tai duota… Ar tik ne tikėjimas teikia jam drąsos kalbėti apie tai, ko paprastai gėdijamasi, slepiama net nuo paties savęs – apie savo silpnumą, abejones dėl psichinės sveikatos, mirtinų ligų baimę?

Bet apie tikėjimą nieko nenutuokiu, tad čia pagarbiai ir pavydžiai patylėsiu. Pats autorius puikiai suvokia, kaip rizikuoja viešindamas savo tikėjimo reikalus. „Ateistinėje visuomenėje kalbėti apie Dievą irgi yra šioks toks pamišimas“, – pastebėjo jis.

Šokiruoja ir pamišėliškas jo poezijos tikrumas, dokumentalumas, atvirumas – šokiruoja tol, kol supranti, kad šiam vyrui gyventi, kautis, kurti eiles ir tikėti Dievą yra viena ir tas pat. Jo eilėse veikia realūs žmonės su tikrais vardais ir pavardėmis, nenuslėptais giminystės ryšiais. Visi įvykiai, nutikimai yra patirti arba susapnuoti , net jų datos surašytos. Štai G.Bleizgys pro savo namo kambario langą girdi lakštingalas alyvose, mato 35-erių  kaimynę, apsirišusią galvą skarele po chemoterapijos – ir žino, kaip jai yra baisu aplink taip siautulingai kvepiant vasarai, trankantis alyvose lakštingaloms. Žino – nes kartu su savo mylima dar jauna mama iki pat galo išvėrė tą baisumą, tą mirties sėlinimą.

Tačiau net persmelkta sėlinančios mirties smarve G.Bleizgio poezija mane įkvepia, ramina ir drąsina. Nes net žinodamas tai, ko geriau nežinoti, ištvėręs tai, ko geriau nepatirti, jis, dėkuidie, palieka palyginti normaliu, simpatišku žmogumi. Myli žmoną ir dukrą, vedžioja šunį, groja klasikine gitara, turi gražų namą ir padorų darbą. Manau, jis net pakonsultuotų jus, kur investuoti pinigus, jei tokių turėtumėte, – blaiviai ir dalykiškai.

Be priešybių kovos

G.Bleizgys niekaip neišvengia atsargaus klausimo, kaipgi jame sugyvena poetas ir verslininkas – tarsi tokia kombinacija turėtų žmogų anksčiau ar vėliau išvaryti iš proto. Tarsi poetas ir Struktūrinių investicijų konsultavimo centro (SIKSC) plėtros direktorius (tokios yra šio sėkmingo verslininko pareigos) turėtų suktis vienas priešais kitą su peiliais dantyse linkėdami vienas kitam mirties.
G.Bleizgys atsako į šį klausimą su jam būdinga seno išminčiaus šypsenėle: „Nėra čia jokios prieštaros, priešybių kovos. Pirmenybę teikiu jėgai, kuri veda pirmyn, drąsai, kuri neleidžia sustoti ištikus nesėkmėms. To vienodai reikia ir kūryboje, ir versle. Laimi tik pasiutę.“

To siuto jam – per akis. Dar labai jaunas, nors sakė buvęs ligotas ir čiuplus, jis iškovojo tamsų (tiksliai nepasakyčiau, kokios spalvos) dziudo diržą. Po lietuvių kalbos ir literatūros magistrantūros studijų Vilniaus universitete pabaigė ir verslo vadybos magistantūrą, nes puikiai suprato, kad iš poetinės kūrybos šeimos nepramaitins. Ir dabar G.Bleizgys dirba kaip pasiutęs, vaikosi verslininko pelno, tačiau poeto šlovė jo nesvaigina. Į premijas jis žvelgia be blizgesio akyse ir pripažįsta, kad šios užganėdina jo tuščiagarbiškumą, tačiau rašyti daugiau ir geriau tikrai neskatina. „Sudėtingiausia yra pelnyti pripažinimą tų, su kuriais kartu mokeisi ar šiandien dirbi, – pastebėjo poetas. – Ten buvo ir galbūt yra ambicijų, pavydo – įvardiju tai be jokių skrupulų. Gautos premijos tuos šlykščius reikalus šiek tiek nuramina.“

Turėtų nuraminti, mat kasmet po knygą išleidžiančiam G.Bleizgiui atitenka bent viena metų premija. Tiesa, jo knyga „Sodas“ pernai buvo tikras galvos skausmas literatūros arbitrams, kurie Jotvingio premiją mielai būtų padaliję perpus – G.Bleizgiui ir Rimvydui Stankevičiui. Šio poeto knyga „Ryšys su vadaviete“ per plauką laimėjo prieš G.Bleizgio „Sodą“ , tačiau vyrai buvo ir liko draugais. Tarsi ginklo broliai (dvyniais jų niekaip nepavadinsi) kartu jie ir interviu duoda, ir po Lietuvą važinėja savo eiles skaitydami gyvai. G.Bleizgys tvirtina, kad pasiklausyti susirenkančių paprastų žmonių dėmesys jam yra kur kas svarbesnis ir vertingesnis nei ekspertų skirta premija.

Svarbūs projektai

Apskritai šis žmogus skiria svarbius dalykus nuo visų kitų, ir būtent apie juos rašo, turbūt jais ir gyvena. Svarbūs jam liko gimtieji Veisiejai, nuolat iškylantys jo eilėse. Poetas neslėpė esąs laimingas, kad vis dar turi ten ir verslo reikalų. „Beveik kiekvieną savaitę vykstu į savo gimtąjį rajoną. Kartu su partneriais mano įmonė rengė Lazdijų r. savivaldybės 2011–2020 m. strateginį plėtros planą. Konsultavome rengiant ir įgyvendinant daugybę projektų. Dirbau ir su vietos mokyklų renovacijų projektais – Šeštokų, Krosnos, Seirijų, Šventežerio, Kapčiamiesčio, gimtųjų Veisiejų“, – vardijo SIKSC plėtros direktorius ir džiaugėsi, taip atsirandą progą pabendrauti su tais, kurie pažinojo jo mamą, dirbusią Lazdijų rajone vokiečių kalbos mokytoja.

Verslo projektai turbūt nesutrukdys G.Bleizgiui šią žiemą pristatyti dar vieną naują knygą. Negana to, jis pažadėjo per jos pristatymą pagaliau viešai pagroti klasikine gitara, nors tai jam bus tikras išbandymas. Panašu, kad jei ieško išbandymų, išbandymai įkvepia. „Pastarieji 10 metų man buvo vienas didelis įkvėpimas. Buvau ir tebesu labai laimingas, nors net ir labai skaudaus per juos nutikę“, – sakė poetas. Prisipažino puikiai suvokiantis, kad negailestingai degina savo jėgas, kad jų gali pritrūkti.

Jotvingiška negaila, susideginimo paprotys, bet ką čia padarysi: iš jotvingių krašto ir kilęs. Raminuosi, kad „gyvybė visa iškenčia išsilaiko / prisitaiko /gyvybė visada laimi ir štai / tokia mano ateitis.“, kaip rašo pats poetas. Ir kad Ponia su vualiu turės verstis per galvą maskuodama savo dvoką ir labai ilgai kamuotis, kad pagaliau pajėgtų prisėlinti prie šio žmogaus.

Kategorijos: Kultūra, Literatūra, Menas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *