G. Songaila. Gera prof. V. Landsbergio idėja

Apgailestaudamas dėl Europos Sąjungos neveiklumo stabdant Rusijos agresiją Ukrainoje, baigiantis kadenciją europarlamentaras prof. V. Landsbergis neseniai „Vorutos“ laikraštyje (Nr.8 balandžio 26 d.) pareiškė, kad atėjo laikas „priminti Rusijai Karaliaučių“.

Sutikdamas su pačia idėja, vis dėlto norėčiau ją patikslinti. Karaliaučiaus ir Mažosios Lietuvos laikino administravimo, Potsdamo konferencijoje pavesto Sovietų Sąjungai, problemą reikėtų priminti ne tiek Rusijai, kiek pačiai Europos Sąjungai. Be to, neužtenka tik priminti, o būtina imtis konkrečių veiksmų kartu su JAV denonsuojant šį Sovietų Sąjungai suteiktą mandatą.Putino Rusija, užgrobdama ir aneksuodama Krymą, šiurkščiai pažeidė tarptautinę teisę bei savo pačios daugiašalius įsipareigojimus dėl Ukrainos teritorinio vientisumo. Net ir artimiausios Rusijos režimo sąjungininkės nepripažįsta Krymo Rusijai, tačiau V.Putinui tai nė motais, kadangi de facto Rusijos kariuomenė šią teritoriją užvaldė, o su įvykusiais faktais pasaulis esą nesunkiai apsipras, kaip jis apsiprato ir su Karaliaučiaus bei Rytų Prūsijos lietuviškosios dalies užvaldymu, lietuvininkų genocidu ir šio krašto prijungimu prie Sovietų Sąjungos (dabar – jau prie Rusijos).

Šiuo metu beveik visa pasaulio bendruomenė mėgina pranešti Rusijai, kad jos įvykdyta Krymo aneksija niekada nebus pripažinta. JAV ir Europos Sąjungos valstybės taiko Rusijai sankcijas (tiesa, gan simbolines), siekdamos priversti dabartinį Rusijos režimą grįžti prie tarptautiniais susitarimais ir taikiu sambūviu grindžiamos tvarkos. Tačiau V. Putinas niekaip neišgirsta, kas jam norima pasakyti, arba to nepriima už gryną pinigą, kadangi ir Europos Sąjungos valstybės nedrįsta imtis realių sankcijų, kurios sukeltų nuostolius taip pat ir jų pačių ekonomikai.

Niekaip neįmanoma pateisinti to fakto, kad dar ne visos Europos Sąjungos valstybės nutraukė karinį bendradarbiavimą ar net prekybą ginklais su Rusijos režimu (tai ypač pasakytina apie Prancūzijos manevravimą, mėginant išsaugoti dviejų lėktuvnešių „Mistral“ pardavimo Rusijai kontraktą).

Tačiau, sakysime, Vokietijos atsargumas ir nerimas dėl visos prekybos su Rusija embargo sukeltų ekonominių nuostolių, dėl milijardinių investicijų Rusijoje likimo, dešimčių tūkstančių darbo vietų praradimo pačioje Vokietijoje bei dėl dujų tiekimo iš Rusijos nutraukimo yra labiau suprantamas.

Galbūt šalia karinės prekybos embargo bei asmeninių sankcijų Rusijos režimo veikėjams yra ir kitokių, ne tokių nuostolingų, kaip visos prekybos užšaldymas, veiksmų, kurie paskatintų V.Putiną atsikvošėti ir kurie būtų priimtini pinigą skaičiuojančioms ES valstybėms bei eurokratiniam elitui? Karaliaučiaus ir Mažosios Lietuvos laikino administravimo mandato Rusijai denonsavimas, šių teritorijų suvereniteto Rusijai nepripažinimo aiškus deklaravimas kaip tik ir būtų toks veiksmas, kuris būtų greitai išgirstas net ir Putino propagandos okupuotoje plačiojoje Rusijos visuomenėje.

Ir tai būtų ne koks nors pagrasinimas, laikina sankcija ar kokie nors mainai dėl aneksuoto Krymo. Tai būtų nebegrįžtamas sprendimas, parodantis, kad Europa ir visas tarptautinę teisę gerbiantis pasaulis niekada nebesitaikstys su užgrobtų teritorijų prijungimu net ir tais atvejais, kai karo laimėtojai kam nors suteikė „laikino administravimo“ mandatą. Pagaliau, tai būtų kelias link tikro Europos saugumo, nes būtų grįžta prie Prūsų Lietuvos tarptautinio statuso nustatymo ir globos, jos demilitarizavimo ir laisvos raidos, atstatant istorinį teisingumą bei kultūros paveldą, sprendžiant ekonomines, socialines ir ekologines šio krašto problemas.

Grįžimas prie į Rusiją inkorporuotos „Kaliningrado srities“ tarptautinio statuso svarstymo nereikštų kokios nors sienų su Lietuva ir Lenkija revizijos (ar kokių nors kitų Europos sienų revizijos), o tik neteisėto Rusijos suvereniteto šiam kraštui panaikinimą ir neteisėto inkorporavimo pasekmių šalinimą. Suprantama, kad šio krašto ateities klausimai turėtų būti svarstomi, aktyviai dalyvaujant dabartiniams šio krašto gyventojų atstovams ir pačiai Rusijai. Tačiau tokios derybos ar tarptautinės konferencijos, kaip ir Krymo atveju, nereikštų kokio nors Rusijos teritorinių įsigijimų legalizavimo ir nevestų prie kokios nors naudos dėl neteisėtų veiksmų gavimo.

Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos 1991 m. sutarties 11 straipsnį Rusija pripažino Lietuvos teisę ar net pareigą rūpintis „Kaliningrado srities“ socialine ir ekonomine raida, tačiau ši raida negali būti tik Lietuvos nacionalinio saugumo ar tik Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių klausimas. „Kaliningrado srities“ ateitis turi tapti visos Europos Sąjungos ir NATO klausimu. Juk derybų dėl „Kaliningrado srities“ demilitarizavimo pradžia reikštų politinės ir karinės įtampos mažinimą visame Baltijos jūros regione ar net visoje rytų Europoje. Kartu tai reikštų pagarbą tarptautinei teisei, o ne klaidingam agresijos principui, kai „šuo loja, o karavanas vis tiek eina“.

Europos Parlamentas kaip ir yra ta vieta, kur galėtų kilti daugiašalė iniciatyva dėl „Kaliningrado srities“ statuso, jos demilitarizavimo, dėl ekonominės, socialinės ir ekologinės pagalbos jai, dėl lietuvininkų genocido pripažinimo. Todėl gaila, kad dabartinė Lietuvos delegacija Europos Parlamente, regis, apsiribojo tik vieno jos nario pareiškimais labai garbingame Lietuvos istorijos savaitraštyje. Reikia tikėtis, kad būsimieji Lietuvos europarlamentarai, kurie gaus rinkėjų mandatą šiuose rinkimuose, imsis ir konkrečių veiksmų kartu su savo kolegomis iš kitų šalių. Esu tikras, kad bent jau tautininkai remtų tokią iniciatyvą, jos imtųsi ar prisidėtų prie jos nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų Lietuvoje ir nepriklausomai nuo partinių skirtumų Lietuvoje bei Europoje.

Beje, o koks galėtų būti būsimasis „Kaliningrado srities“ statusas? Tai klausimas ir šios srities dabartiniams gyventojams, kurių apklausos rodo, kad dauguma palaiko srities savarankiškumą, išsaugant ryšius su Rusija. Tai klausimas ir visai Lietuvos visuomenei bei politikams, kurie šią viziją pasiūlytų Europai. Karaliaučiaus, kaip laisvojo miesto, statusas tikriausiai būtų priimtinas daugeliui, o savarankiška, Europos Sąjungos globojama sritis (su Lietuvos garantijomis) galėtų būti priimtina tiek jos gyventojams, tiek ir pačiai Rusijai, jei ji atsisakys agresyvios priešpriešos.

Tai reikštų ir sprendimų paiešką kitose „užšaldytose teritorijose“ Padnestrėje, Pietų Osetijoje, Abchazijoje, gal būt ir Kosove bei kitur. Tai reikštų, kad ir Krymas netaps tokia užšaldyta teritorija… Atsižvelgiant į imperinį dabartinės Rusijos patosą, karinių užkariavimų ir geopolitinio dominavimo kliedesius, kelias į tarptautine teise pagrįstą santarvę gali būti ilgas. Bet tai vienintelis teisingas kelias ir reikia juo eiti.

Tai mūsų šiuolaikinė, europietiška pareiga. Jei šio išbandymo neišlaikysime, tai išties beliks vien „geopolitinė teisė“ ir vienintelis klausimas: kas stipresnis?

Autorius yra Tautininkų sąjungos Strateginio komiteto pirmininkas.