A. Kubilius. Europietiška Ukrainos ateitis – saugi mūsų pačių ateitis (12)

Andrius Kubilius | tsajunga.lt nuotr.

Andrius Kubilius | tsajunga.lt nuotr.

Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus kalba, pasakyta spaudos konferencijoje Seime 2014-04-28 d.

Ukraina – dėmesio centre

Ukraina išlieka ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio dėmesio centre.

Bet tai yra ne Ukrainos kaltė.

Pasaulis susiduria su didžiule krize, bet tai ne „Ukrainos krizė“. Pasaulis susiduria su krize, kurią sukelia V. Putino režimas, agresyviojo putinizmo reiškinys, putiniškojo šovinizmo Rusijoje plėtra. Nėra „Ukrainos krizės“, nėra „Ukrainos separatizmo“ – yra tiesiog V. Putino pradėtas naujo tipo karas, Rusijos remiamas ginkluotas terorizmas, Rusijos specialiosios pajėgos, o ne kažkokie žaismingi „žalieji žmogeliukai“.

Rusija bando kariauti ir intensyvų informacinį karą, siekdama įtvirtinti visų sąmonėje keletą jau minėtų frazių: Ukrainos krizė (taip sudarant vaizdą, kad pati Ukraina, o ne Rusija kažką blogai daro), „separatistai“ (kad visi kalbėtų ne apie Rusijos specialiąsias pajėgas ir terorizmą, o tik apie tariamai pačių Ukrainos rusakalbių piliečių „taikų“ siekį atsiskirti nuo Ukrainos), „žalieji žmogeliukai“ (skamba kaip iš animacinio filmo ir žymiai švelniau nei „specnazo kariai“). Į tokį Rusijos primetamą informacinį karą turime atsakyti aiškiomis frazėmis, kurios apibrėžtų Rusijos atsakomybę už jos pradėtą teroristinį karą svetimoje Ukrainos teritorijoje.

Nežinia kokių veiksmų artimiausiu metu imsis V. Putinas, kad sutrukdytų rinkimus Ukrainoje, tačiau aišku, kad jau dabar V. Putino režimas save visiškai izoliuoja nuo civilizuoto pasaulio. V. Putinas pats save varo į savo pasispęstus saviizoliacijos spąstus, kurių pasekmės visų pirma atsilieps Rusijos ekonomikai, o po to ir pačiam V. Putino režimui bus neišvengiamai katastrofiškos.

Istorijoje yra ne vienas pavyzdys, kaip tokia kombinacija – autoritarinis režimas, savo agresyvumu skatinantis savo tautos šovinizmą, save galų gale izoliuoja nuo viso civilizuoto pasaulio ir tai – tiesioginis kelias į tokio režimo žlugimą.

Akivaizdu, kad Rusija su V. Putinu nebeturi jokios civilizuotos ateities, todėl tai, kad V. Putinas pats savo rankomis artina savo režimo žlugimą, Rusijos ateičiai nėra blogai. O tuo pačiu tai nėra blogai ir visam civilizuotam pasauliui, tame tarpe ir mums, nes civilizuota Rusija yra būtina sąlyga tiek mūsų, tiek visos Europos saugumui. V. Putino režimas tą efektyviai įrodė.

Turime būti dėkingi Ukrainos žmonėms ir dabartinei Ukrainos valdžiai, kad jie stoiškai ir civilizuotai kantriai kentėdami nuo V. Putino agresijos, padeda pasauliui pamatyti tikrąjį V. Putino režimo veidą ir tuo pačiu priartina civilizuotos Rusijos perspektyvą.

Ukraina ir mūsų narystės Europos Sąjungoje dešimtmetis

Ukrainos įvykių fone ši savaitė bus svarbi ir tuo, kad gegužės 1-ąją minėsime mūsų narystės Europos Sąjungoje (ES) dešimtmetį. Istorine prasme, tai kad mes tapome ES ir NATO nariais – istorinis stebuklas, ne mažiau svarbus nei Kovo 11-oji. Šio stebuklo svarbą ypač pabrėžia šių dienų geopolitinės grėsmės. Galime tik įsivaizduoti, kaip šiandien jaustumėmės, jeigu nebūtume ES ir NATO nariais ir šiomis dienomis, matydami V. Putino režimo agresiją Ukrainoje, nejaustume savo narystės ES ir NATO suteikiamo saugumo jausmo. Amerikos kareivių kuopos batai, praėjusią savaitę palietę Lietuvos žemę, yra tai kas iš esmės keičia ne tik mūsų jausmus, bet, tikėkimės, ir V. Putino.

Tai ką mums pavyko pasiekti per šiuos dešimt metų taip pat yra stebuklas. Nors ir pridarome klaidų, bet esame sparčiai besivystanti šalis, daug gaunanti ir daug duodanti visai Europai. Esame geriausias įrodymas, kad ES sprendimas, priimtas prieš dešimtmetį plėsti ES, buvo išmintingas ir sėkmingas, tiek mums, tiek visai ES. Galima tik pasidžiaugti, kad tuo metu ir ES, ir JAV lyderiams užteko politinės drąsos ir valios įgyvendinti didžiulę viziją.

2000 m. būnant premjeru teko prisidėti prie šios vizijos realizavimo pradžios. Gerai pamenu tų metų birželį, kelionę basomis per Nidos kopas (dar nenudegusias) su to meto ES komisaru atsakingu už plėtrą Giunteriu Ferhoigenu (Günter Verheugen). Lietuva tuo metu buvo priskiriama prie atsilikėlių pakeliui į ES narystę ir teko dėti daug pastangų, įrodant, kad mes esame pajėgūs pasivyti. Smagu, kad G. Ferhoigenas, kurio nuopelnų mūsų istoriniam stebuklui ko gero nesame deramai valstybiškai įvertinę, mus suprato. Kaip jis pats nesenai Berlyne viename viešame renginyje teigė, Nidoje ir gimė jo „didžiosios plėtros“ planas. Kaip buvau informuotas, tame renginyje 2000 m. Nidoje jis prisiminė taip:

„Idėja, kad visos 10 valstybių galėtų vienu metu tapti ES narėmis, man kilo kartu su tuometiniu Lietuvos premjeru A. Kubiliumi vaikščiojant po Nidos kopas. Jis manęs tada paklausė, kas būtų, jei derybų procese atsiliekančios valstybės pasivytų lyderes ir ar tada būtų politinės valios jas priimti kartu su pirmosiomis derybas pradėjusiomis valstybėmis. Tuo metu aš kaip plėtros komisaras ir priėmiau sprendimą, kad reikia siekti ambicingesnio plėtros sprendimo“.

Šiandien, didelių geopolitinių iššūkių akivaizdoje, Europai vėl reikia tokių pat drąsių ir vizionieriškų sprendimų. Švenčiant mūsų narystės dešimtmetį, ir tai švenčiant kaip mūsų ir pačios ES sėkmės dešimtmetį, neišvengiamai reikia deklaruoti, kad ir tolesnė ES plėtra į taip vadinamą Rytų kaimynystės erdvę bus tokia pati sėkmė. Sėkmė tiek Europai, tiek toms šalims. Gal tokiai plėtrai reikės daugiau laiko, tačiau Moldovos, Ukrainos, Gruzijos narystės perspektyva būtų pats teisingiausias ES civilizuotas atsakas į necivilizuotą V. Putino agresiją Ukrainoje.

Gegužės 1-ąją narystės ES dešimtmečio proga, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovai rinksis į specialų, šiai šventei skirtą partijos Suvažiavimą. Mums tai yra didelė šventė, nes mes nuo pat Sąjūdžio laikų nuosekliai siekėme, kad Lietuva kiek galima greičiau toltų nuo Rytų ir artėtų link Vakarų. Džiaugiamės, kad buvome teisūs. Šiandien V. Putinas tai nedviprasmiškai įrodo.

Mūsų Suvažiavimas taps ir svarbiu renginiu suburiant centro dešiniųjų partijų atstovus iš tų šalių, kurios kaip ir mes veržėmės iš imperijos ir jau pasiekėme, arba kai kurios dar siekia, tokios pat kaip mūsų europietiškos integracijos. Tikimės gausaus būrio įtakingų svečių iš Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, Baltarusijos, taip pat Europos Liaudies partijos atstovų iš Briuselio ir Europos Parlamento vadovybės.

Prieš Suvažiavimą su svečiais specialioje konferencijoje planuojame aptarti dabartinius V. Putino režimo agresyvios politikos keliamus iššūkius ir mūsų, centro dešiniųjų partijų atsaką į tai. Toks Vilniaus susibūrimas yra nuosekli mūsų partijos vykdomos aktyvios „partinės diplomatijos“ politikos tąsa, kuri mūsų įsitikinimu nepriklausomai nuo to esame opozicijoje ar valdžioje, yra labai svarbi, reikšminga, ir dažnai leidžianti pasiekti tokių rezultatų, kurių negali pasiekti oficialioji šalies diplomatija. Šiandien Ukrainos valdžioje yra tos partijos, ir tie lyderiai, kuriuos mes galime laikyti mūsų partiniais bičiuliais. Savo partinės diplomatijos būdais su jais mes esame intensyviai ne vieną kartą bendravę tiek Vilniuje, tiek Kijeve, tiek Briuselyje.

Suvažiavimo ir konferencijos proga planuojame įsteigti bendrą neformalų partinio bendradarbiavimo tinklą tarp centro dešiniųjų partijų iš tų šalių, kurios kaip ir mes ištrūko iš imperinių gniaužtų. „Postimperial Vilnius network“ tinklą, kurį kol kas sąlyginai žadame gražiai pavadinti EGE –„Europe Goes East“.

Būtų gerai, kad mūsų partijos partinės diplomatijos pavyzdžiu ir aktyvumu pasektų ir kitos Lietuvos europinės partijos, ypač kairieji. Šiandien mes, lietuviai, turime prisiimti tokią atsakomybės naštą, kokią po 90-ųjų prisiėmė senosios Europos kairiosios ir dešiniosios partijos, kurios nuo pat pradžių ėmėsi labai intensyviai mus mokyti, auklėti ir ugdyti europinės demokratijos, parlamentarizmo ir teisinės valstybės taisyklių. To dėka, pavyzdžiui, Lietuvos postkomunistiniai kairieji ilgainiui tapo socialdemokratais.

Dabar, kai mes dirbame su Ukrainos dešiniaisiais, būtų labai svarbu taip pat intensyviai dirbti su Ukrainos kairiaisiais, su tuo kas gims iš buvusios Regionų partijos. Nes jie kada nors taip pat laimės rinkimus Ukrainoje, taip kaip A. Brazausko buvusi kompartija 1992 m. laimėjo rinkimus Lietuvoje. Gerai, kad prieš tai jau buvo praėję pakankamą Europos kairiųjų mokyklą. Todėl dabar ir Lietuvos kairieji, ne tik konservatoriai, turi tokią pat didelę atsakomybę, kad Ukrainoje atsirastų europietiška kairė.

Dešimtmečio proga sveikinu visus Lietuvos žmones ir visas Lietuvos partijas, tačiau primygtinai raginu ir kviečiu visas partijas, ypač socialdemokratus ne tik švęsti darbo žmonių šventę, bet patiems imtis didelio europietiško partinio darbo vardan Ukrainos europietiškos ateities, o tai reiškia vardan mūsų pačių saugios ateities.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: