A. Patackas: Daugiau Tautos, mažiau liaudies (12)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, Seimo narys Algirdas Patackas:

Kas vyksta mūsų valstybėje, kurioje nebelieka pamatinių vertybių ir kurioje netgi kalba valdančiajam elitui tampa atgrasi? Ar nebijo Tautos valios nepaisantys veikėjai būti teisiami už savo nusikaltimus? Į kokias dvasines gelmes turi remtis Tauta, kad išgyventų ir klestėtų, kad Tauta ir jai atstovaujanti valdžia būtų vienas kumštis? „Respublika“ kalbasi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, Seimo nariu Algirdu Patacku.

– Kas atsitiko mūsų valstybėje, ypač politinio elito sąmonėje, kad netgi lietuvių kalba, kaip paaiškėjo, jau nėra jokia vertybė, nors ji be jokių išlygų įteisinta Konstitucijoje?

– Taip vyksta todėl, kad neturime valdžios, jei šį žodį kildinsime iš „valdyti“. Tūpčiojimas, gręžiojimasis atgal, savigarbos neturėjimas… Dėl trumpalaikių politinių tikslų išduodamos pamatinės vertybės. Pavyzdžiui, kalba mūsų Tautai reiškia kur kas daugiau negu kitoms tautoms. Kitoms tautoms kalba yra tik susižinojimo priemonė – šiandien jie kalba viena kalba, rytoj kalbės kita… Juk kažkada Prancūzija kalbėjo gališkai, paskui ten pradėjo žemę gauti išėję į atsargą Romos legionieriai – frankai, kurie kalbėjo iškreipta lotynų kalba, „vulga latina“ ir t.t. Todėl tokioms tautoms kalba turi tik vieną funkciją – susikalbėjimo. O mums kalba yra esminė mūsų tapatybės dalis, ją netgi sunku ir apibrėžti, todėl bet koks praradimas ar bet koks mūsų kalbos išprievartavimas mus pažeidžia labai skaudžiai.

– Dabar susidaro įspūdis, kad valdžia atrado puikų priedangos skydą savo veiksmams pateisinti – Konstitucinį Teismą, į kurį nukreipia visas Tautos keliamas iniciatyvas. Kas Lietuvoje yra svarbiau: Konstitucija ar Konstitucinis Teismas?

– Konstitucinis Teismas yra grynai europietiškas išradimas, anglosaksų šalys jo neturi. Pirmieji jį įsivedė čekų liberalai dar prieškario Čekoslovakijoje, valdant prezidentui Tomašui Masarykui, tačiau greit Europoje įsigalėjo totalitariniai-autoritariniai režimai. Tai buvo grynai kontinentinės teisės produktas. Mano tėvas, 1939 m. baigęs teisę Vytauto Didžiojo universitete, kaip tik nagrinėjo savo diplominiame darbe Čekoslovakijos KT atsiradimą ir raidą. Pas mus dabar teisėje vyrauja mišinys, kurio sudedamosios dalys yra kontinentinė ir amerikietiškoji teisė, kurioje yra visiškai kita tradicija, kitas požiūris. Tai mūsų KT ir veikia tokioje makalynėje, kurioje nėra jokių aiškių kriterijų, nekalbant jau apie kažkokią vientisą teisės tradiciją, kuri remtųsi aiškiomis ir svarbiomis nuostatomis. Tačiau, mano supratimu, šis teismas kaip aukščiausioji teisėsaugos institucija yra reikalingas. Bet viskas priklauso nuo žmonių. Kol Nepriklausomybės pradžioje pirmosios Vyriausybės laikais jam vadovavo Juozas Žilys, patyręs ir sąžiningas juristas, tai atranka į teisėjus taip pat buvo sąjūdiška, teisinga. Tuo metu KT veikė normaliai. Juk turi valstybėje būti institucija, kuri uždėtų galutinį tašką bet kuriame ginče, be to, lietuvis juk mėgsta ginčyti iki begalybės. Dabar tiesiog suprastėjo teisėjų sudėtis, atėjo tie, kuriems svarbiausia buvo labai gerai apsirūpinti materialiai, tas postas juk yra ypač pelningas ir prestižinis, galįs būti tramplynu į dar aukštesnes pareigybes ES.

– Vadinasi, esminė paskata siekiant KT teisėjo posto po neseniai buvusio skandalingo algų pasididinimo ir tapo materialinė gerovė, o ne teisės aktų atitikties Konstitucijai reikalai?

– Be abejo. Aš prisimenu, kaip J.Žilio laikais šis teismas laisvai tilpo dviejuose nedideliuose kambarėliuose. Ten to darbo tikrai nėra per daug. O koks nors keitimas, jeigu KT pakeistų Aukščiausiasis Teismas, nieko neduos, nes ten ateis lygiai tie patys žmonės, o pasikeis tik pavadinimas. KT pirmiausia yra personalijų ir jų sąžiningumo problema. Kai Sąjūdžio laikais atkūrinėjome valstybės institucijas, tai labai daug tikėjomės iš tų naujų aukštųjų teisės mokyklų. Juk senoji teisininkų karta buvo labai prosovietiška, o mano tėvo karta, t.y. tie, kurie baigė teisę dar Antano Smetonos laikais, nė vienas negalėjo dirbti sovietinėje teisėtvarkoje. Tikėjomės, kad ateis nauja karta ir tuos sovietinius teisininkus pakeis, bet išėjo kitaip… Pavyzdžiui, mūsų Policijos akademija vieną po kito keitė pavadinimus, o rektorius iki šiol tas pats. Ta pati liga persimetė į jaunus teisininkus, o jeigu vienas kitas nori kažką pakeisti, tai sistema su jais lengvai susidoroja. Pavyzdžiui, stebiu dabartinio KT pirmininko Dainiaus Žalimo karjerą. Vyrukas kažkada buvo pozityvus, mes jį vežėmės ir į Čečėniją, auklėjome, jis pasirinko tarptautinę teisę, dėjome daug vilčių, bet kai jis atsirado teisininkų klano viršūnėje, tai, atrodo, gan sklandžiai įsiliejo į sistemą. Ir taip yra su daugeliu. Nežinau, ką reikėtų čia daryti. Visus atleisti? O kas ateis į jų vietą?

– Pas mus visi tie, kurie rodo kokią nors iniciatyvą sugrąžinti valdžią Tautai, skelbti referendumus, iškart yra išvadinami rusų agentais.

– Tai yra politiniai šachmatai. Tam tikras nuolatinių referendumų pavojus iš tikrųjų egzistuoja, kadangi mes – ne šveicarai. Jeigu bus labai žema ta referendumui surengti reikalingų parašų riba, valstybei gali iškilti pavojų, nes Lietuvoje labai nesunku paprasčiausiai nupirkti reikiamą kiekį balsų.

Ta grėsmė egzistuoja, bet tai niekam nesuteikia pagrindo švaistytis tokiais „epitetais“. Aš manau, kad 100 000 parašų referendumui yra per žema riba.

Reikėtų bent 150-200 tūkstančių. Mes matėme pavyzdžius ir per šiuos rinkimus, kaip nesunkiai perkami balsai. Tai vyksta ne tik kalėjimuose, bet ir gatvėse, beveik nesislapstant. Kalbant apie referendumus rengiantį judėjimą, žinoma, ten taip pat visko yra. Bet ar Sąjūdyje nebuvo KGB agentų arba avantiūristų, arba šiaip prisišliejusių pačiais įvairiausias tikslais? Tikrai ne visi ten buvo grynuoliai ir tik daug vėliau išaiškėjo, kas yra kas, nors turbūt dar ir dabar ne iki galo…

– Kodėl nieko nebijo tie, kurie draudžia Tautos referendumus? Ar jie nebijo, kad kada nors atgimusios Tautos bus teisiami?

– Jeigu Lietuvoje nebuvo netgi liustracijos, tai ko jiems bijoti? Teisti juos apskritai nėra jokių šansų. Liustracija Lietuvoje neįvyko dėl labai aiškios priežasties: ją sužlugdė akcentuotos politinės valios neturėjimas. O kad neturėjome visų reikiamų archyvų, tėra antraeilė priežastis. Pavyzdžiui, vokiečiai perėmė visus STASI archyvus, tvarkingai sudėliotus į lentynas. Reikia pasakyti atvirai – labai daug lietuvių kolaboravo, maždaug 70 proc. Kolaboravo įvairiai, nebūtinai piktybiškai. Bet tiems, kurie buvo kalti, būtų tekę liustruoti pačius save. O parlamente liustraciją sužlugdė „Tautos pažangos“ vyrukai, kurie elgėsi kaip avantiūristai ir perbėgėliai. Yra visos Seimo stenogramos, galima nesunkiai patikrinti. Kai Sąjūdis susilygino su komunistų bloku, tai tie vyrukai pradėjo kaip blusos šokinėti nuo vienų svarstyklių ant kitų. Tuo metu jau buvo sukurtas normalus Liustracijos įstatymas ir dar tada mes galėjome jį priimti, bet jie nežinau iš kokių paskatų padarė iš šio įstatymo pajuokos objektą. Pirminiame įstatyme liustruojamoji kartelė buvo partijos sekretoriai, o jie nuleido ją iki eilinių partijos narių. Gavosi nesąmonė. Dabar jau aišku, kad liustracija niekada neįvyks. Jau ne ta atmosfera, nebe tie laikai ir liustracija jau neduotų jokio efekto, tai būtų traktuojama kaip kerštas ar susidorojimas. O tada tai turėjo prasmę.

– Ko šiandien reikėtų, kad Tauta ir valdžia būtų vienas kumštis?

– Tautą reikia ugdyti. Pradėkime mąstyti nuo paprastų dalykų. Jeigu yra visuomenė, tai joje visada būna du sluoksniai: Tauta ir liaudis. Liaudis gyvena plokštumoje, o Tauta gyvena trimatėje erdvėje – gyvena ne tik šia diena, bet žino savo istoriją bei galvoja apie ateitį. Tai yra erdvinis matmuo. O liaudis gyvena plokštumoje – čia ir dabar. Labai svarbu, kad valstybėje Tautos būtų pakankamai, nes paprastai liaudies yra daugiau. Pas mus yra per daug liaudies ir per mažai Tautos. O kaip padaryti daugiau Tautos? Tai lemia savimonė. Jeigu žmonės turi savimonę ir tokių žmonių yra pakankami daug, tai jie išsirenka gerą valdžią. Jeigu šito nėra, tada valdžią renka liaudis. Štai tuomet ir prasideda merkantilinės koalicijos bei kitokia velniava. Kad turėtume savimonę, mes turime į kažką remtis.

Istoriškai yra susiformavusios dvi srovės. Yra LDK srovė, t.y. tie, kuriems Lietuvos istorija prasideda nuo LDK. Kita kryptis siekia kur kas giliau. Mūsų protėvių, baltų gyvenamasis arealas sudarė beveik taisyklingos formos ovalą, kurio ilgasis skersmuo beveik 2000 km, o trumpasis – 800 km. Tai yra giria, tai mūsų gyvenamoji erdvė, nors ir praradome didžiąją dalį šios teritorijos. Jeigu mes priimame tai, jeigu mes šiomis gelminėmis duotybėmis konstruojame savo savimonę, jeigu mes puoselėjame savo kalbą, papročius, kultūrą, istoriją, būtį, jeigu žinome, kad iš čia kilo mūsų didybė, kad buvo sukurta Mindaugo Lietuva, vėliau – LDK ir t.t., tai tokio žmogaus savimonė turi gilią šaknį, kuri siekia net ledynmečio laikus. Tokiam žmogui nieko nepadarysi, jo ir jo šaknies neišrausi. Tai yra svarbiausias dalykas, bet tam reikia ilgo, kruopštaus, varginančio darbo, sutelkiant visas jėgas į tokios savimonės ugdymą ne tik savyje, bet aplink save. Tai yra vidinė Lietuva, vydija, nematoma, glūdinti. Be to, turime ir formą, t.y. valstybę, nors ir nelabai sėkmingą, bet vis dėlto savą ir svarbią. Ta glūdinti Lietuva yra syvai, kurie maitina šitą valstybę. Jeigu tų syvų nebūtų, tai mes būtume žuvę jau XIX amžiuje arba dar anksčiau. Tas ugdymas yra ne vienos kartos darbas, kuris turi vykti Tautos namuose – laisvoje valstybėje. Su sąlyga, kad tą valstybę gebėsime išsaugoti.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *