V. Rubavičius. Kalba – galingiausias geopolitikos įrankis (12)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

Kalba yra ir bus svarbus vidaus ir užsienio politikos veiksnys. Ji ypač svarbi valstybių santykiuose su kaimynais, su kuriais sieja glaudūs istoriniai ryšiai ir etnokultūrinių bendruomenių palaikymo ar stiprinimo klausimai. Kalba esmiškai susijusi su moderniųjų laikų politika jau vien dėl to, kad nacionalinės valstybės iškilo ant tautos kalbos ir jos kultūros pamato, o valstybingumas buvo tvirtinamas per kalbos politika grindžiamą švietimo sistemą.Todėl visi kalbos, jos oficialiųjų nacionalinių rašmenų dalykai glaudžiai susiję ir su valstybingumu, ir su nacionaliniu tapatumu.

Geopolitinis kalbos vaidmuo tiesiog akivaizdus dabartinėje Rusijos politikoje.Kuo grindžiama Krymo okupacija ir kitų Ukrainos žemių plėšymas? Rusakalbių kalbos teisėmis. Visiškai teisi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, sakydama, jog nevalia kalbą paversti politinių sandėrių įkaite. Nei vietinių politinių partijų, nei valstybinių sandėrių. Visi tokie sandėriai menkina valstybingumą, nacionalinį tapatumą, o sykiu rodo politinį elitą stokojant nacionalinių interesų nuovokos ir istorinės kultūrinės atminties.

Kaip tik tokie sandėriai ir išryškėja svarstant socialdemokratų pateiktas pataisas, leidžiančias lenkų bendruomenei dokumentuose pavardes rašyti lenkiškaisiais rašmenimis. Neapsigaukime, pateiktas įstatymo projektas tik pirmas žingsnis oficialioje valstybinėje dokumentacijoje įteisinant lenkiškąją abėcėlę, nes kaip tik toks yra vienas esminių Lenkų rinkimų akcijos, o su ja ir Lenkijos politinio elito tikslų. Politiniuose debatuose už aptakių formuluočių ir demagoginės retorikos aiškiai nujaučiamas politinės galios vektorius – kaip tik Lenkijos politinis elitas su jo vietiniais atstovais spaudžia Lietuvą daryti jiems naudingas pataisas, verčia mūsų politikus rodyti reikalaujamą „gerą valią“. Tiesa, kai kurie politikai ir juos aptarnaujanti žiniasklaida bei kultūrininkai tos „geros valios“ žingsnius yra pasirengę žengti net neverčiami ir neprašomi. Kaip tik tokie šiuo metu žiba teleekranuose ir radijo laidose. Išaiškėjo ir kitas dalykas – Lenkijos politinis elitas su tomis pataisomis sieja ne tik strateginės partnerystės gerinimą, bet ir svarbių energetinių projektų vykdimą, kitaip tariant, nesiboti didvalstybiškai šantažuoti savo mažąją kaimynę. Klausimas, kaip mes patys suvokiame savųjų rašmenų geopolitinę svarbą ir ar esame pasirengę deramai atsakyti į kaimyninės valstybės keliamas pretenzijas.

Geopilitinis šių klausimų aspektas susijęs su Vilniaus kraštu, jame gyvenančia lenkų bendruomene, kuri pastaruoju metu vis labiau verčiama demonstratyviai rodyti savo lojalumą Lenkijos vasltybei ir tapatintis su poltine lenkų tauta. Visi lenkų rinkimų akcijos reikalavimai dėl lietuviškųjų rašmenų „praplėtimo“ yra pats tikriausias nelojalumo Lietuvai demonstrvimas. Apie to demonstratyvaus nelojalumo apraiškas galima būtų daug kalbėti, tačiau apsistosime prie geopolitinių tikslų. Kodėl lenkų politikai nesutinka su oficialiais įrašais ne pagrindiniame dokumento puslapyje? Todėl, kad tik pirmas puslapis susijęs su oficialiąją raštvedyba, kurią ir siekiama Vilnijoje pakeisti. Iš pradžių oficiali dvikalbystė, kuri vietinės valdžios pastangomis netruks peraugti į oficialią valstybinę lenkakalbę raštvedybą. Juk Vilniaus kraštas tvirtai Lenkų rinkimų akcijos valdomas – žmonėms teks prie valdžios nupostatų greit prisitaikyti. Toks jau Lietuvos politinės sistemos ypatumas – partinės nomenklatūros valdomose vetovėse, prisidengiant demokratijos atributais, galima įgyvendinti feodalinio valdymo būdą, kaip visos žmonių gyvenimo sritys priklauso nuo kelių ar keliolikos valdžios vyrų nuostatų ir jų politinių bei geopolitinių siekių. O juk siekis paversti lenkų bendruomenę Lenkijos valstybės ir politinės tautos atstovais Lietuvoje yra pats tikriausias geopolitinis tikslas.

Lenkijos geopolitinio tikslo pagrindas – Vilniaus krašto lenkiškoji istorija, ypač okupacijos metų, taip pat su ta istorija susijusi kultūrinė atmintis, būdinga politiniam elitui ir daliai visuomenės. Nesvarstysime, kokiai daliai – didžiajai ar mažajai. Tačiau istorinėmis laikomų kaimyninių valstybių žemių kultūrinis bei politinis „priglobimas“ – aiški politinė nuostata, kurios apraiška yra ir žymioji Lenko korta. Kodėl lenkai nesutinka su latviškuoju pavardžių rašymo dokumentuose variantu? Kaip tik dėl geopolitinių pretenzijų – pareikšti jas latviams nėra istorinio pagrindo. O lietuviams – Vilniaus krašto išlietuvinimas ir sulenkinimas. Kaip ne tokiais jau senais gerais laikais. Vietiniai lenkų politikai, kad ir nenoromis, prasitaria apie tokį numanomą tikslą.

Lenkų rinkimų akcijos seimūnas Leonardas Talmontas aiškina, kodėl jie nesutiksią su kompromisiniu įstatymo variantu: „Pavardžių mes nesugalvojame, mes jas gavome iš prosenelio, senelio. Jos atėjo iš senų laikų.“ Vardų ir pavardžių oficialūs įrašai negaunami nei iš senelių, nei iš prosenelių – asmenvardžius įrašo oficialios institucijos pagal nustatytą tvarką. Jei ta tvarka Lenkijos administracijos, tai ir įrašai bus atitinkami, o žmonės bus linkę ar verčiami užsirašyti lenkais. Prosenelius užrašinėjo carinė administracija, kurią vėliau pakeitė lenkiškoji. Tad asmenvardžių dokumentacijos istorija šiame krašte atspindi ir rusinimo, ir lenkinimo valstybinės politikos ypatumus. Socialdemokratų siūlomame įstatyme numatyta, kad pavardėms keisti bus reikalingas dokumentinis šaltinis. Koks jis gali būti? Neabejotina, kad tik lenkų okupacijos metų. Vilniaus kraštą valdančių lenkų politikų nuostata bus – keisti pavardes, pasiremiant okupacijos metų įrašais, tad keis daug vietos gyventojų. Vieni iš įsitikinimo, o kiti – kad neapsunkintų sau gyvenimo. Taip padėsime lenkinti kraštą, o sykiu pripažinsime teisėtais okupacinės lenkų administracijos dokumentus ir įtrauksime juos į apyvartą. Jau vien tų dokumentų įtraukimas oficialion raštvedybon yra faktinės dvikalbystės pripažinimas. Nepamirškime, kad minėtame įstatymo variante asmenvardžiai „kukliai“ susieti ir su vietovardžiais.

Nori nenori, tačiau su rašmenų klausimu išlenda ir Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto istorija. Kaip politinis ir geopolitinis veiksnys. Nederėtų jos užmiršti, naiviai įtikinėjant save, kad laikai pasikeitė ir reikia žiūrėti tik į ateitį. Nieko neprisimenantiems lemta kartoti istorijos pamokas. Juolab kad Lenkija ir jos politinis elitas oficialiai okupacijos nepripažino ir už ją neatsiprašė. Nors ir buvo raginami. Mūsų politikai Algirdo Brazausko asmenyje nusileido pasirašydami Lietuvos ir Lenkijos sutartį be tų „įgeidžių“, tad turime socdeminę dviejų valstybių bendradarbiavimo tradiciją, kurios pasekmės Vilniaus krašte vis labiau regimos. Dabar socdemai tam reikalui jau subūrė platesnę koaliciją, kurioje puikuojasi ne tik įstatymo autorių Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės, bet ir Loretos Graužinienės, Rolando Pakso, Stasio Šedbaro, Benedikto Juodkos ir kai kurių kitų asmenvardžiai.

Tikėkimės, kad Lietuvos Seime nacionalinius interesus, lietuvių kalbą ir rašmenis „gera valia“ išduodančių vis dėlto bus mažuma.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Eee:

    Liūdna matyti kaip lengvai Lietuvoje Lenkija realizuoja savo geopolitinius, ir tiesiog politinius tikslus. Strategiškai apgalvotų veiksmų visuma verčia neparuošusius mūsų politikus, matančius pavienes situacijos daleles be visumos, daryti vis naujas politines klaidas.
    Kažkada bene daugiausiai inteligentijos sutelkę konservatoriai artėja prie tų pačių lenkų išgarsintos “pan ir cham” technologijos realizavimo ir susinaikinimo, niekindami išprususius ir mąstančius mažos valstybės piliečius. Kitos didesnės partijos irgi nerodo situacijos suvokimo ženklų, nėra strategijos, kurioje pilietybės ir demokratijos reikšmės būtų įvertinama tinkamai, kaip vienos pagrindinių mažos valstybės išlikimo sąlygų.
    Gyvenu viltimi, kad gal dabar, sunkiais Tėvynei laikais, mūsų elitas suvoks savo pareigą realiai dalyvauti šalies politiniame gyvenime valdyme, suras būdų realizuoti demokratijos principus. Nes gabių strategų valdžioje šiandien mes neturime.

    • bartas:

      “Eee” , sakai “Liūdna matyti kaip lengvai lietuvoje Lenkija realizuoja ( lietuviškai – vykdo, pildo ) savo geopolitinius (lietuviškai – žemių užvaldymo), ir tiesiog politinius (lietuviškai – valdymo) tikslus. Dar kartą sakau , neliūdėk , nebūk panašus į pakelėse statomus rūpintojėlio drožinius. Ten vaizduojamas žmogelis, su erškėčio vainiku , man, panašus į tuoj , tuoj pasikarsiu – būtybę. Siūlyk būdą , kaip pasipriešinti. Aš, prisipažįstu, nežinau.

  2. Valdas:

    Ar prisimeni Augustavo miškų prakeikimą Litva literaturnaja? Šaunu, kad tęsi akciją prieš defetistus!

  3. Arūnas:

    Autoriaus teiginius patvirtina ir įvykiai Ukrainoje. Atrodo, kad šio klausimo sprendimas bus perkeltas po rinkimų. O pasipriešinti kelias yra vienas- rinkimuose dalyvauti ir paraginti dalyvauti savo artimuosius ir prisiminti judų pavardes

    • bartas:

      Arūnai, Tavo pasiūlytam kelyje esu jau daugelį metų. Aiškinu, raginu , siūlau mąstyti apie “judus”, jų darbus. Bet , pasirodo , mano pastangos per mažos. Reikia, kaip Kemblys siūlo, keisti žmonių požiūrį į kitokį šio laiko suvokimą. Kapstyk giliau, gal ką ir sugalvosi. Tikriausiai jaunas esi. Netingėk.

  4. Rimgaudas:

    Papildant V. Rubavičiaus straipsnį kaip ir kiek “nuo seno” lenkai gyvena Lietuvoje, galima paskaityti naujai pasirodžiusioje “Apie seniausiuosius laikus” kn. II XII dalyje “Jotvos istorija ir senovė” (vydija.lt / tekstai / knygos, žurnalai), kur pateikta dr. K. Garšvos dokumentinė medžiaga. Socdemai, jus nuteis istorija.

    • bartas:

      “Socdemai, jus nuteis istorija” . Smagu būtų pamatyti tokį istorinį įvykį. Bet , pvz . Kaišiadorių raj. “kolchoznikai” rinko Bradauską ir kol anas kvėpuos- rinks. Todėl gaila – nesulauksiu.

  5. Atsipeikėkime:

    Manau, kad šitas straipsnis turi padėti atsipeikėti tiems išdavikiškiems politikams, kurie iki šiol nesuprato arba nenori suprasti ko siekia lenkų akcijos ir komunistų susitarimai.
    Platinkime šio autoriaus įžvalgas – jos skaudžios ir labai teisingos.
    Kiekvienas perskaitęs turi įtakoti visais būdais seimo narius, kad nebalsuotų už Kirkilo ir Šiaulienės projektą

  6. Pritariu:

    Ačiū Rubavičiui.
    pasirašau po kiekvienu žodžiu
    Negalima išduoti brangiausio tautos turto – kalbos
    Ką darysim?

    • bartas:

      Siūlau nerinkti į valdžią Tautos, Lietuvių Kalbos išdavikų. Sąrašas . Dabartinio Suejmo “šaikų” pavadinimų nešiotojai.
      Man , atrodo, kad ta nesunkus pasipriešinimo būdas. O jei nepavyks? Tada – vėl. Vienas kito klausim. Ką darysim?

  7. Zuikis:

    Yra dar liudininkų, kaip Vilniaus kraštas tapo “lenkišku”. Deja – tik patys save laikantys lenkais, lietuvių liudininkų neliko.
    Sakė – upės plūdo krauju ir pasitvenkdavo lavonais. Dar gąsdindavo lietuvius – “ar vėl nori, kad upės tvintų nuo kraujo?”.

  8. Rimgaudas:

    Premjero patarėjau, Neringos miesto Garbės pilieti, socdeme Vinkau. Galbūt jūs patarėte A. Butkevičiui siūllyti valstybės vienybei kenkiantį tautinių “mažumų” įstatymo projektą Lenkijos ir Rusijos geopolitinių užmačių naudai? Pilietinė Neringos bendruomenė, manau, dar prieš Prezidento rinkimus pakvies jus į susirinkimą dėl to prieš žmones pasiaiškinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: