A. Porutis: Jei būtų duota antra galimybė, tikrai vėl rinkčiausi tik LEU Istorijos fakultetą. (0)

Andrius Porutis | LEU nuotr.

Andrius Porutis | LEU nuotr.

Didelio skirtumo tarp darbo mokykloje ir Lietuvos edukologijos universitete nejaučiantis Andrius Porutis iš studentų ir mokinių semiasi jaunatviškumo. Pradėjęs dirbti ir dar neatradęs bendravimo su mokiniais būdų, stengėsi būti panašus į savo mokytojus, o jie, anot A. Poručio, verti pagarbos ir gero žodžio.

– Su Jumis buvo bendrauta beveik prieš metus, po Jums įteikto Metų mokytojo apdovanojimo. Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas per šiuos mėnesius? 

– Nei asmeninis, nei profesinis gyvenimas nė kiek nepasikeitė. Viskas į įprastas vėžes grįžo labai greitai. Šiuo metu gyvenu taip, kaip noriu ir kaip esu įpratęs. Po kovo mėnesį vykusių šventinių renginių ir kelių proginių interviu ar pokalbių žiniasklaidoje nominaciją kartais primena tik Švietimo ir mokslo ministerijos padovanotas vardinis laikrodis, stovintis ant darbo stalo namuose. Tiesa, per porą mėnesių po Jūsų paminėto įvykio dar buvo keli kvietimai dalyvauti įvairiose televizijos ir radijo laidose ar pakalbėti kai kuriais švietimo klausimais spaudoje, tačiau niekuomet nesiekiau ir nepretendavau tapti viešu asmeniu.

– Jūs esate labai veikli, žingeidi asmenybė: dirbate Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinėje mokykloje ir Lietuvos edukologijos universitete, rūpinatės mokymo priemonių rengimu, dalyvaujate projektinėse veiklose, prisidedate prie mokinių istorijos olimpiadų organizavimo, savo jėgas išbandote protų kovose ir t. t. Kaip manote, ar pedagogas turi išmanyti visas mokymosi disciplinas, būti labai įvairiapusiškas?

– Visko išmanyti neįmanoma. Net vienos srities ekspertu tapti yra gana sudėtinga. Tačiau mane visą laiką žavėjo įvairiapusiškos asmenybės ir jų plačiai už profesinės veiklos ribų išeinančios interesų ar veiklos sritys. Džiaugiuosi, kad didelė dalis kartu su manimi Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinėje mokykloje dirbančių kolegų siekia tokiais būti. Tarp mano bendradarbių yra mokytojų, džiuginančių mokyklos bendruomenę ir kitus klausytojus dainavimu chore, pakankamai aukšto lygio krepšinio žaidimu Vilniaus miesto čempionate, dalyvavimu intelektualinėse viktorinose ir pan. Dalis mokykloje dirbančių kolegų yra įgiję kelis (ir ne tik su pedagogika susijusius) aukštojo mokslo diplomus, taip pat parengę ir išleidę nemažai įvairių dalykų mokymo priemonių, keli bendradarbiai rašo daktaro disertacijas. O ir už mokyklos ribų puikių pavyzdžių gausybė. Rudenį su malonumu perskaičiau straipsnį apie mokiniams patinkantį lietuvių kalbos mokytoją, grojantį gitara žinomoje roko grupėje. Šiuo metu skaitau buvusio kolegos parašytą jau trečią romaną. Neseniai viename renginyje buvau sutikęs buvusį studijų laikų bendramokslį, kuris yra ne tik sėkmingai dirbantis mokytojas, bet ir vienas žinomiausių savo rajono savivaldos politikų. Žinau, kad daug mokytojų yra įvairių bendruomenių lyderiai ir pan. Tokie pavyzdžiai tik įrodo, kad įdomių ir įvairiapusiškų asmenybių mokyklose yra tikrai nemažai.

– Kaip vertinate žmones, kurie, pavyzdžiui, baigia medicinos studijas, o gyvenimą paskiria rašyti knygoms?

– Tokius ir panašius atvejus nulemia ir įvertina pats gyvenimas. Kiek teko girdėti, tai tik apie trečdalis dirbančių pasaulio žmonių tiesiogiai užsiima su jų įgyta specialybe susijusia veikla. Tad ir inžinerinių mokslų specialistas, kuris tapo istoriku, ar knygas rašantis medikas jau nieko nestebina. Filomenos Taunytės pavyzdys yra geriausias atsakymas į Jūsų klausimą. Nemaža dalis sėkmingai kuriančių rašytojų yra įvairių profesinių sričių atstovai. Pavyzdžiui, Lietuvoje populiarus japonų rašytojas Haruki Murakami anksčiau vertėsi su rašymu visiškai nesusijusia veikla, o rašyti pradėjo tik sulaukęs beveik trisdešimties.

– Kaip manote, aukštasis mokslas yra daugiau profesija ar asmenybės kultūra? Pagrįskite savo nuomonę.

– Ir profesija, ir asmenybės kultūra. Praleidęs keletą metų akademinėje aplinkoje, jaunas žmogus įgyja ne tik būsimai profesijai, bet ir kitoms gyvenimo sritims reikalingų žinių ir gebėjimų. Bendraudamas su dėstytojais ir bendramoksliais, rinkdamas informaciją bibliotekose, tobulindamas savarankiškiems rašto darbams būdingą mokslinę kalbą, aukštosios mokyklos studentas turi geras galimybes tobulinti ir profesines, ir bendrakultūrines kompetencijas. Dauguma Lietuvos aukštųjų mokyklų yra įsikūrusios didžiuosiuose šalies miestuose, o būtent ten dažniausiai ir kunkuliuoja kultūrinis gyvenimas, todėl studentai turi daug galimybių lankytis spektakliuose, muziejuose, įvairiose parodose… Be to, studento pažymėjimas dažnai suteikia ir kai kurių lengvatų ar nuolaidų…

– Ką manote apie Lietuvos edukologijos universiteto reikšmę visuomenei?

– Visų pirma mūsų universitetas šalies visuomenėje visais laikais buvo ir yra suprantamas kaip pedagogus rengianti aukštoji mokykla. Pavyzdžiui, prieš keletą metų vienas istorijos mokytoju dirbantis buvęs LEU Istorijos fakulteto studentas atliko mokslinį tyrimą, kuriuo nustatė, kad dauguma šiuo metu mokyklose naudojamų istorijos vadovėlių autorių, istorijos mokymą reglamentuojančių dokumentų rengėjų, aukščiausias kvalifikacines kategorijas turinčių istorijos mokytojų yra būtent mūsų universiteto Istorijos fakulteto absolventai. Suprantama, kad laiko sąlygojami pokyčiai reikalauja keistis ir siūlyti visuomenei daugiau įvairių ir ne tik su edukacija susijusių akademinių paslaugų. Tačiau, mano manymu, koncentracija būtent į mokytojų rengimą, galimybės įgyti dvigubą specialybę suteikimas, sudarytos palankios sąlygos mokytojams tobulinti ar net keisti kvalifikaciją yra būtent ta kryptis, kuri ne tik užtikrintų įprastą LEU savitumą ir išskirtinumą, bet ir konkurencingumą aukštojo mokslo srityje.

– Ar mokytojo profesija vis dar yra prestižinė? Kodėl?

– Profesijos prestižas yra kompleksinė sąvoka ir daugelyje pasaulio šalių aptariama problema. Šia tema yra populiaru, o kartais net spekuliatyvu padiskutuoti ir mūsų visuomenėje, viešojoje erdvėje. Turbūt tarp jaunimo pedagogo profesija yra mažiau populiari nei buvo anksčiau. Jei gerai pamenu, tai 1987 m. apie ketvirtadalis į istorijos specialybę priimtų LEU (tuometinio VVPI) pirmo kurso studentų (tarp jų ir aš) buvo mokyklų medalininkai. Nors specialiai tuo klausimu nesidomėjau, bet manau, kad dabar šie skaičiai būtų kur kas mažesni. Tačiau, kaip minėjau, mokytojo profesijos prestižo klausimas susilaukia dėmesio ir solidžiuose tarptautiniuose  renginiuose. Pavyzdžiui, ši problema buvo svarstoma ir spalio pabaigoje vykusiame penktajame Pasaulio švietimo inovacijų forume Dohoje, kuriame dalyvavo daugiau nei šimtas pasaulio šalių atstovų. Taip pat šios temos rimtumą rodo ir tai, kad ji virto net ir mokslinių tyrinėjimų objektu. Yra daug ekonominių, socialinių ir kultūrinių veiksnių, lemiančių profesijos prestižą. Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento pateiktais duomenimis, šių metų antrąjį ketvirtį mokytojų darbo užmokesčio vidurkis 342 litais viršijo šalies vidurkį. Bet visuomet galima prisiminti tai, kad toks rezultatas gaunamas daliai mokytojų dirbant didžiuliais krūviais. Tad šis klausimas tikrai galėtų būti atskiros diskusijos objektas.

– Esate sakęs, kad, mokydamasis mokykloje, jau žinojote, jog stosite į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Jei būtų galima atsukti laiką atgal, ar vėl rinktumėtės pedagogo studijas LEU? Kodėl?

– Sunku į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai. Viena vertus, savo dabartine profesine veikla esu visiškai patenkintas, tačiau negaliu žinoti, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei būčiau pasirinkęs kitą profesinę sritį. Bet kuriuo atveju (laiko atsukimo prasme) antros galimybės mums neduota, tad tenka keliauti pasirinktu keliu. Žinau tik tiek, kad ir prieš ketvirtį amžiaus, ir dabar mūsų Lietuvos edukologijos universitetas buvo ir išliko pedagogikos profesionalus ugdanti aukštoji mokykla. Bet, jei būtų duota antra galimybė, tikrai vėl rinkčiausi tik LEU Istorijos fakultetą.

– Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, kurie nori tapti mokytojais?

– Pagal statistiką jauni (iki 30 metų) mokytojai Lietuvos pedagogų bendruomenėje sudaro nedidelę dalį (apie 6 proc.). Tad ir šie skaičiai, ir paprasti pastebėjimai rodo, kad Lietuvos mokytojų bendruomenė sensta, todėl, net ir mažėjant mokinių skaičiui šalyje, netolimoje ateityje didesnė pedagogų kartų kaita turės taip pat įvykti. Studentams, norintiems tapti mokytojais, palinkėčiau nebijoti pamėginti dirbti šį darbą. Visų pirma pasinaudoti pedagoginių praktikų suteikiamomis galimybėmis. Istorijos fakulteto studentams pedagoginių praktikų metu stengiamasi sudaryti visas galimybes, kad kiekvienas būsimas absolventas įvertintų savo pedagoginės veiklos perspektyvas ir priimtų racionalius sprendimus, lemsiančius tolesnę profesinę karjerą.

– Esate ne tik pedagogas, bet ir tėtis. Jei Jūsų vaikas nuspręstų būti mokytoju, ar bandytumėte atkalbėti? Kokių patarimų duotumėte?

– Nors yra sakoma, kad mokytojai kasmet mokykloje ugdo šimtus vaikų, o jų pačių vaikai auga patys, padedami giminių ir kaimynų, tačiau su savo dukra stengiuosi aptarti įvairias gyvenimiškas situacijas, profesinės karjeros galimybes. Galima pajuokauti, kad šeimoje užtenka ir tėvų mokytojų, mat mano žmona taip pat yra istorijos mokytoja. Abu su ja tęsiame savo mamų – buvusių mokytojų – profesinę liniją. Dabar ši tradicija tikriausiai nutrūks, nes mūsų dukra savo būsimos profesinės veiklos nesieja nei su istorija, nei su pedagogine veikla, todėl ir įkalbinėti ar atkalbinėti netenka. Tačiau niekada nesakyk niekada…

– Kaip manote, ar būtų galima sustabdyti, ar bent jau sumažinti jaunų, potencialių, išsilavinusių žmonių emigraciją? Jei taip, tai kaip?

– Emigracija – tai reiškinys, kuris aptariamas tikriausiai daugelio Lietuvos politinių partijų ir vyriausybių programose. Taip pat šį procesą tyrinėja įvairių sričių mokslininkai, tačiau niekas aiškių ir realių receptų, kaip spręsti šį klausimą, nepateikia. Gyvename globaliame pasaulyje. Kol žmonės matys ar manys, kad svetur yra geriau, tol dalis jų važiuos savo laimės ieškoti kitur. Jei neįmanoma to išvengti, tai reikėtų siekti, kad žmonės, baigę studijas užsienyje ar ten padirbėję, į tėvynę norėtų grįžti ne vien tik pareigos ar sentimentų vedami, bet ir matydami realių galimybių prasmingai ir naudingai čia pritaikyti užsienyje įgytą patirtį.

– Amerikiečių rašytojas, istorikas H. B. Adamas (Henry Brooks Adams) yra pasakęs, kad mokytojas yra susijęs su amžinybe, ir niekada nežinai, kur jo įtaka baigiasi. Ar sutinkate su šia mintimi, kuri mokytojui išties suteikia magiško, dieviško dvelksmo?

– Apie mokytojus yra daugybė „sparnuotų“ posakių. Yra net atskirų leidinių, kuriuose surinktos įvairių, dažniausiai pakankamai žinomų žmonių mintys apie mokytojus. Tikriausiai kiekvienas iš šių posakių būtų savaip racionalus. Kol egzistuos žmonija, tol bus ir būtinybė vienokia ar kitokia forma perteikti sukauptą patirtį, tad mokytojai visuomet bus reikalingi. Tai ir yra pagrindinis argumentas, liudijantis šios profesijos svarbą ir  būtinybę, o jos atstovų poveikio ribos išties sunkiai nustatomos ar išmatuojamos.

Kategorijos: Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: