Sausio 9 dieną paskelbta, jog Šalčininkų rajono savivaldybės direktorius Boleslovas Daškevičius Vilniaus apygardos teismo buvo nubaustas įspūdinga 43 tūkst. litų bauda – po 100 litų už kiekvieną teismo sprendimo, įpareigojusio nukabinti neleistinas lenkiškas lenteles, nevykdymo dieną nuo 2008 metų. Vis dėlto dėmesio verta ne tiek pati bauda, kiek ne mažiau įspūdingas paties pareigūno cinizmas ignoruojant įstatymus ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) bei premjero jį ginanti pozicija.
Įstatymų pažeidėjai – kankiniai
B. Daškevičius tokios baudos sulaukė po to, kai tris mėnesius ignoravo ir nevykdė Šalčininkų apylinkės teismo sprendimo, pagal kurį turėjo nukabinti savivaldybės teritorijoje neteisėtai kabančius lenkiškus gatvių pavadinimus ir sumokėti 500 litų baudą. Baudą, kuri jau tada buvo skirta už ne vienus metus nenukabinamas lenteles. Pasiteisinimai, jog nuo privačių namų tokių užrašų nukabinti „nėra svertų“, rodo arba savo kaip valstybės pareigūno teisių neišmanymą, arba jog Šalčininkų rajone atsakingi tarnautojai iš tiesų nesugeba užtikrinti įstatymų galiojimo. Teismo sprendimas skirti daug didesnę bauda remiasi trečia ir įtikinamiausia prielaida, jog B. Daškevičius savo pareigas žino ir gali atlikti, o lentelės paliktos kabėti piktybiškai. Išvada logiška, o ir jokia naujiena – Pietryčių Lietuvoje nuosekliai siekiama gyventojus įtikinti, kad iš tiesų po čia taip nelauktos nepriklausomybės niekas ir nepasikeitė – Lietuvos valstybės valdžia ir toliau negalioja.
Į bendrą kovą prieš įstatymus pakilę ir šios iliuzijos kūrėjai – LLRA parlamentarai: Rita Tamašunienė pati yra pasikabinusi ant namo lenkišką gatvės pavadinimą ir atvirai didžiuojasi įstatymo laužymu, tą patį padariusi ir energetikos viceministrė Renata Cytacka, o LLRA frakcijos seniūnė Vanda Kravčionok už akivaizdų pažeidimą baudžiančius teismų sprendimus vadina finansinėmis represijomis prieš lenkų kilmės žmones ir žmogaus teisių pažeidinėjimu. Visa LLRA sausio 10 d. paskelbė pranešimą, kuriame skundžiasi nuolatine tautinių mažumų priespauda Lietuvoje, vėlgi nutylėdama akivaizdų ir sąmoningą įstatymų nesilaikymą.
Pranešimas yra melagingas ir šmeižiantis valstybę. Pirma, baudos už galiojančių įstatymų nesilaikymą nėra represijos, taigi šiuo praneišimu neigiamas Lietuvos teisės galiojimas Lietuvos teritorijoje. Antra, nėra imperatyvios žmogaus teisės į viešuosius užrašus mažumos kalba: visos juos mininčios konvencijos tokią teisę tik rekomenduoja, atsižvelgiant į valstybės galimybes, istorinį ir politinį kontekstą, o pati ši teisė yra kolektyvinė, o ne individo.
Tame pačiame LLRA parengtame pranešime taip pat teigiama, jog „už Vilniaus rajono, kurio per 60 proc. gyventojų sudaro lenkai, gyventojų kabinamas dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles persekiojama yra ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė Liucina Kotlovska.“ Kas ką persekioja? Savivaldybė nėra teisėsaugos institucija, bet mažų mažiausiai turėtų būti pavyzdžiu pagarbos valstybei ir įstatymų laikymosi srityje.
Tačiau baudos LLRA veikėjams ir jų provokacijų bendrininkams ne itin baisios. Pernai lapkritį Lietuvos lenkų sąjungos (pirmininkas – LLRA parlamentaras Michail Mackevič) Vilniaus skyriaus posėdyje nutarta įsteigti paramos fondą už dvikalbius užrašus baudžiamiems pažeidėjams. Atidaryta banko sąskaita su prierašu „Solidarumas“, į kurią renkamos „visų geros valios žmonių“ aukos. Siekiama įspūdžio, jog gyvename Baltarusijoje, kad reikalinga parama „režimo aukoms“.
Kas turėtų piktintis?
Tokioje situacijoje galima ir suabejoti, kokioje tikrovėje gyvename. Seimo nariai gina ir net renka paramą įstatymų laužytojams. Tai ne pavieniai atvejai: iš Šalčininkų savivaldybės ne pirmus metus sklinda žinios apie savavališkai ant namų kabinamas uždraustas lenteles. Kaip žinoma, kad lenkų tautybės gyventojų šioje savivaldybėje yra dauguma, taip žinoma ir kad Konstitucinis teismas net du kartus (2002 ir 2012 metais) yra išaiškinęs, jog valstybinis lietuvių kalbos statusas neleidžia jokių viešųjų ženklų kitomis kalbomis. Tai numatantis Konstitucijos straipsnis yra keičiamas tik referendumu.
Lietuvos lenkai tai neabejotinai žino ir daliai jų ši konstitucinė nuostata nepatinka. Žinoma, tai jų teisė – daug kam nepatinka vieni ar kiti įstatymai, atskiri teismų sprendimai. Tačiau šiuo atveju lenkų tautinės mažumos atstovais besiskelbiantys LLRA politikai ne tik kritikuoja esamą tvarką, tačiau ir atvirai skatina nesilaikyti galiojančių valstybės įstatymų. Kaip suprasti, kai prieš Dievą ir Konstituciją prisiekę piliečiai (nes politikai visų pirma yra piliečiai) atvirai stoja prieš savo valstybę, agituodami pažeidinėti įstatymus, o tiek pat už pagarbą valstybei ir teisei atsakingas ir pavyzdžiu būti turintis aukštas savivaldos pareigūnas ant įstatymų spjauna net kai yra tiesiogiai teismo įgaliojamas jį ginti? Piktintis reikėtų ne lenkų politikams – pasipiktinimą kelią ir tautas kiršina jie patys.
Išnaudotojų įkaitai
Dėl tokio LLRA atstovų elgesio labiausiai nuskriausti lieka būtent Lietuvos lenkakalbiai gyventojai. Vieningai Pietryčių Lietuvoje renkamų LLRA politikų lūpomis ir veiksmais visoje šalyje kuriamas įspūdis, kad lenkai jaučiasi nepavaldūs Lietuvos įstatymams. Jokia paslaptis, pačios LLRA valdomos savivaldybės stengiasi, kad jų gyventojai taip ir jaustųsi. Tautinė nesantaika taigi kurstoma ne tik įstatymų projektais ir ašaromis apie nesamas žmogaus teises.
Geriausia ją kurstyti sukuriant iliuziją, jog lenkai nedaro to, ko visų pirma iš jų tikisi ir reikalauja Lietuvos valstybė – ištikimybės pačiai Lietuvai ir pagarbos jos įstatymams. Tai nėra daugiau nei prašoma iš visų kitų Lietuvos piliečių ir ką nesunkiai pavyksta išpildyti nepalyginamai seniau Lietuvoje gyvenantiems žydams ar karaimams bei vėliau už lenkus čia susitelkusiems rusams. Ištikimybės problemų nėra su tautinėmis mažumomis, kurių niekas nekursto.
Kad tos ištikimybės nebūtų ilgalaikėje perspektyvoje LLRA pasistengia kurdama izoliuotą alternatyvaus švietimo tinklą, mokydama alternatyvios Lietuvos istorijos, skleisdama melus apie neva pensijas mokančią ir šildymo sąskaitas kompensuojančią Lenkiją (pora sparnuotų frazių iš Vilniaus rajono). Tačiau toks darbas užtrunka. O kad lietuviai jau šiandien į savo šalies lenkus žiūrėtų kuo priešiškiau pačių savivaldybių rankomis ir (euro)parlamentarų lūpomis daroma viskas, kad lenkai jau dabar atrodytų kaip įžūlūs separatistai, kuriems Lietuvos teisė ir neturi galioti. Neabejoju, tai klaidingas vaizdinys, iš kurio daugiausiai laimi LLRA, o pralaimi už ją be pasirinkimo balsuojantys Lietuvos lenkai.
Déjà vu – ultimatumai
Sausio 10 dieną LLRA pagal geriausias lenkiškas tradicijas paskelbė ultimatumą, reikalaudama kuo greičiau priimti jų pačių atstovo E. Trusevič parengtą ir ne tik Konstitucijai prieštaraujantį, bet ir visas kitas mažesnes tautines mažumas diskriminuojantį Tautinių mažumų įstatymą.
Lyg būtų maža, Sausio 13-ąją, simboliškai parinktą dieną, LLRA parlamentarai demonstratyviai išėjo iš Kovo 11-osios salės kalbant Atkuriamojo Seimo vadovui, o vėliau ir išplatino pareiškimą, kuriame be kita ko reikalauja „visų ieškinių, susijusių su tautinių mažumų kalbų vartojimu viešajame gyvenime, atsiėmimo“.
Bepigu kelti ultimatus valstybei, kurios premjeras „Znad Wilii“ eteryje sakosi esąs šokiruotas ne 5 metus užtrukusio teismo sprendimo nevykdymo, o už tai skirtos baudos. Be to, ultimatumo teikėjų džiaugsmui, premjeras teisinasi, kad labai stengiasi išpildyti LLRA reikalavimus ir spaudžia Konstitucinį Teismą trečią kartą išaiškinti 14 Konstitucijos straipsnį, kad šis pagaliau atitiktų koalicijos poreikius.
A. Butkevičiaus teigimu, pavasario sesijoje E. Trusevič antikonstitucinis projektas turėtų būti svarstomas Seime. Tai reiškia, kad netrukus paaiškės, ar nuolatinius įstatymų pažeidėjus LLRA autonomininkai tik gina, ar ir patys, kartu su kitais Seimo nariais, yra tik didesnio masto įstatymų laužytojai. Konstitucijai prieštaraujančio ir dvikalbystę Pietryčių Lietuvoje įteisinančio tautinių mažumų įstatymo priėmimas būtų lygus kojų šluostymui į aukščiausią valstybės įstatymą. O mes, visi Lietuvos piliečiai, sulaukę to iš dabartinės lenkų ponų valdomos nuolankių lietuvių chamų koalicijos, matyt, nė nenustebtume.
geras straipsnis, vertas tiražavimo…
Klausimai:
1. KAS gamino nelegalias gatvių pavadinimų lenteles?
2. KUR tai buvo gaminama? Lenkijoje?
3. KAS apmokėjo už tų lentelių gamybą?
4. KAS tas lenteles išvežiojo po kaimus ir KAS jas pritvirtino ant pastatų?
5. KAS apmokėjo už tų lentelių išvežiojimą (benzinas + darbas) ir pakabinimą (medžiagos, įrankiai + darbas?
Vietovardžių užrašymas nelegaliomis dubliuojančiomis lentelėmis lenkų kalba nėra “vietinių vartojamų kalbų” taikymas, nes nematau gatvių lentelių rusų, baltarusių ir po prostu kalbomis, kurios tikrai vartojamos Vilniaus apylinkėse.
Lentelės lenkų kalba (o ateityje dar galbūt pamatysime kaimų ir miestelių pavadinimus “išverstus” į LENKŲ, bet ne rusų ir kt. kalbas) primena kitokią taktiką, negu buvo naudojama 1919 metais POW sukilimo metu, arba 1920 tiesioginės karinės agresijos ir 1922 aneksijos metu. Šiandien apkalinėjama įvairiomis nelegaliomis lentelėmis, siekiant sudaryti nežinantiems situacijos įvairiems turistams VIZUALŲ įspūdį, kad čia atseit “Lenkija”. Tam taip pat naudojami iš Lenkijos nukopijuoti tautiniai rūbai (neturintys jokių istorinių tradicijų Vilniaus krašte) ir per mitingus naudojamos baltai-raudonos vėliavos, kai nesuprasi, ar čia turistai iš Lenkijos atvyko, ar kokiu kitu tikslu naudojamos Lenkijos VALSTYBINĖS VĖLIAVOS. Gal būt kas nors paaiškins, kad tai kartu ir lenkų tautinė vėliava, bet to niekas neaiškina. Iki XIX amžiaus lietuviai, kalbėję lenkų kalba – naudodavo LDK vėliavą – baltą Vytį raudoname fone, o Lenkijos vėliava jiems buvo svetimos valstybės simbolis.
Žiūrint per TV laidas ir skaitant žiniasklaidoje straipsnius apie nelegalias dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles, atkreipiau dėmesį, kad įtartinai atrodo du faktai, t.y. šių lentelių gamyba ir jos finansavimas.
Vilniaus ir Šalčininkų rajonų merai teigia, kad lenteles lenkų kalba pasigamino patys tų pastatų gyventojai.
Kadangi lentelės yra ne savadarbės, reiškia jos yra pagamintos pramoniniu būdu.
Kas gamino ir kas už tuos darbus ir medžiagas apmokėjo?
Kadangi šios lentelės lenkų kalba yra vienodos kaip ir lietuvių kalba, reiškia jas gamino tas pats gamintojas.
Už lenteles lietuvių kalba apmokėjo Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės iš savo biudžeto.
Reikia žiūrėti šių lentelių užsakymo sutartis,ar į kainą nėra įtrauktos ir lentelės lenkų kalba.
Vilniaus rajone gatvių pavadinimų lentelės dviem kalbom yra vientisos dvigubo dydžio.
Klausimai:
1. Jei lentelės lietuvių ir lenkų kalbomis yra atskiros:
Ar savivaldybės turėjo teisę finansuoti iš savo biudžeto nelegalias lenteles lenkų kalba?
Jei savivaldybė oficialiai už jas nemokėjo, tai ar lentelių lietuvių kalba gamyba nebuvo dvigubai permokėta?
2. Jei buvo gaminamos dvigubo dydžio lentelės dviem kalbom:
Ar išlaidos tokioms lentelėms yra teisėtos?
3. Lentelės buvo gaminamos Lietuvoje ar Lenkijoje?
Jei Lenkijoje, tada kas tą gamybą finansavo?
lietuviai, kalbėję lenkų kalba – naudodavo LDK vėliavą … o Lenkijos vėliava jiems buvo svetimos valstybės simbolis
Zbygnievai (nežinau, kodėl pasirinkote vieno paršelio iš Ožkinių vardą), jei jau siekti teisybės, tai žmonės, naudoję LDK vėliavą turėtų būti vadinami “eldukais”, nes žmonės, naudoję anų laikų Lietuvos vėliavą buvo ir tebėra lietuviais.
Lenkų vėliavos “LK vėliava” tai nevadinat. Ar dar neatsikratėt baudžiavinės priklausomybės “Koronai”, ar paprasčiausiai esate NLP auka, kad ponams (lt) ir chamams (pl) taikote skirtingus standartus?
Ir ką tu tuo nori įrodyti? Tie veikėjai save laiko lenkais, o ne lietuviais. Ir pradžiai reikalauja lenkų kalbos statuso pakėlimo (per vietovardžių, kitų viešų užrašų ir pavardžių rašybos lenkų kalba įteisinimo). Jei jie save laikytų lenkakalbiais lietuviais, tai jokių problemų NEBŪTŲ. O tu čia apie vėliavą…
Nesikabinekite prie neesminiu dalyku (siuo atveju tai yra butent neesminis dalykas apie ka jus kalbate). O Zbignevas teisingai iskele pagrindine minti- kas finansavo lenteliu pagaminimo ir uzdejimo darbus? KAS… Ir viskas bus aisku. ‘..Vilniaus ir Šalčininkų rajonų merai teigia, kad lenteles lenkų kalba pasigamino patys tų pastatų gyventojai..’ Cia pasiaiskinimas? Taigi ir arkliui aisku kad cia visiska totali nesamone? Ka, tipo kiekvienas kaimietis uzsisake asmeniskai po lentele ir ja pasikabino pats? Cia jau beveik anekdotas… Taigi, klausimas paprastas bet labai svarbus: kas finansavo sia provokacija?
Palaikau. ” LosAngeles:” teisus.
viskas teisingai parašyta, bravo Vytautai,
Konservatorių-socdemų chunta, 23 metus valdanti ir stekenanti Lietuvą, žaidžią bjaurų žaidimą -“išlaižyk lenkui autonomininkui užpakalį”.
Dabar aiškiu lyderiu-laižytoju tapo Butkevičius, kuriam laižyti lenkams užpakalius netrukdo nei Lietuvos konstitucija, nei įstatymai, nei savigarba.
Aiškiai pralaimi laižynėse landsbergistai ir tuo pasipiktino lenkų naciai, išėjo pasipūtę. Tik pagalvokit, tiek metų laižė,
o dabar, kai autonomijai dirva išpurenta, liovėsi!
Lenkiškų lentelių gamybą turi būti išaiškinta teisėsaugos institucijų, nes tai daiktų pažeidžiančių Konstituciją gamyba, veiksmingesnių daiktų negu netiesos skelbimas per TB1, kurią uždarė, nes lentelės išlieka ir veikia visų gyventojų sąmonę, ją formuoja nevykdyti įstatymų. Kur mūsų prokuratūra? Kuo greičiau išaiškinti ir uždėti gamintojams baudas ar pasodinti į cypę. Nes lentelės tampa ginklu veikiančiu prieš valstybę – tam yra baudžiamasis kodeksas
Nesu prieš lenkus kaip tautą, bet nėra blogiau už nutauėjusius lietuvius -,jų ten dauguma.
Lenkija po I pasaulinio karo buvo okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir gretimas jo teritorijas. Netgi buvo planai okupuoti visą Lietuvą. Visas tas Lenkijos okupuotas teritorijas Lietuvai grąžino ne Lenkija, o tuometinė Sovietų Sąjunga, kartu okupuodama ir Lietuvą. Kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Lenkija vis durdavo su peiliu į nugarą, kadangi buvo naikinamas lietuviškas žodis. Lenkija nepadėjo, o tik dar labiau kenkė. Nei Lenkija, nei Rusija nebuvo, nėra ir nebus Lietuvos strateginės partnerės. Šios šovinistinės šalys savitai supranta „draugystės“ ir „partnerystės“ sąvokas. Turi besąlygiškai priimti jų diktuojamas sąlygas, kad galėtum būti „artimu“ partneriu. Lenkijos politikai visada turi pasislėpę kažkur savo šovinistinį peilį, kurį bet kada gali išsitraukti ir durti tau, kuomet tu to mažiausiai tikėsies.
Taigi, ko verkšlenti dėl baudos. Reikėjo nukabinti ir nebūtų buvę baudos. Be abejo, susidarė įspūdinga suma. Gal pradžiai reikėjo paskirti 10 kartų mažesnę baudą, kad ne taip smarkiai išgąsdinti. Tikrai yra absurdiška, kada gatvių pavadinimai viešoje vietoje verčiami į kitą, ne valstybinę kalbą. Net rusai to nedrįso. O tai gaunasi lyg gatvė turėtų du pavadinimus. Kartais pagalvoju, kad gal tai yra pirmieji žingsniai svajojant sukurti Lietuvoje kažkokią tai “Padnestrės respubliką”. Negi dabar XXI amžiuje Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose žmonės tokie neraštingi tapo, kad nemoka lietuviškai gatvės pavadinimo perskaityti, juk parašyta visiems, manau, suprantamomis lotyniškomis raidėmis.
tik, tiesioginis prezidentinis valdymas sustabdys Pietryčių Lietuvos žemių prijungimą prie Lenkijos.
Čiulbate čia lyg kokie viščiukai būdami… Esmė ta, kad Lenkijoje vaikams jau mokyklose įkalta, kad Kowno, Wilno, Hrūdno (Gardinas) ir t.t. yra Lenkijos žemės, tik dabar yra laikinai yra apgyventos ne lenkų.
Taigi moralų skaitymai Lenkijai ar lenkams yra naivybių naivybė.
Akivaizdu, kad Lietuvos valdžia tokiu atveju turi šalį valdyti atitinkamais sprendimais.