Č. Iškauskas. Sausio 13-oji: savas šovė į savą?.. (7)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Artėdami prie Sausio 13-osios, mes ir vėl pagerbiame tą naktį žuvusias aukas, visus nukentėjusiuosius, lenkiame galvas prieš tuos, kurie (nebijau to skambaus įvaizdžio) savo krūtinėmis pridengė Lietuvos nepriklausomybę, kaip minime ir tuos, kurie – dažniausiai bevardžiai, valdžios pamiršti ir niekur nekviečiami – budėjo karščiausiose mūsų šalies vietose, taip išreikšdami viena: iškovotą laisvę stojo ginti kone visa Lietuva.

Taip jau sutapo, kad tomis dienomis, teisingiau – po Vatikano II Susirinkimo liturginio kalendoriaus reformos 1969 m. buvo nutarta, jog pirmą sekmadienį po Trijų Karalių arba Viešpaties Apsireiškimo krikščionys pažymi ir Viešpaties Krikšto (lot. Baptisma Domini) metą.

Evangelija skelbia, kad, kai Jėzus atėjo krikštytis, šv. Jonas suabejojo, ar jis gali krikštyti Jėzų, nes šis buvo be kaltės ir Jam nereikėjo atgailauti. Jonui krikštijant Jėzų, ant Jo tarsi balandis nusileido Šventoji Dvasia, ir iš dangaus pasigirdo Dievo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. Su Viešpaties Krikštu prasidėjo Jėzaus tarnystės metas. Iš tikrųjų Jėzaus Krikštas yra paskutinė Kalėdų laikotarpio diena. Po to prasideda eilinis liturginis laikas.

Tai buvo palaimintas pirmapradis, o po dviejų tūkstantmečių atėjo Didžiojo Chaoso metas.

Prieš trejus metus mėnraštyje „Metai“ rašytojas Vytautas Martinkus prisiminė: „…aną šeštadienį, kuriuo prasidėjo anas sekmadienis, tiktų pavadinti (pagal „Penkiaknygės“ – pagrindinio judėjų religinio teisinio traktato arba Toros – pradžią) Chaoso sugrįžimu. Po šeštosios dienos visų Lietuvos kūrinių laukė ne sekmadienio poilsis, o išbandymas pirmapradėmis jėgomis. Jų buvo labai daug, ir tai ne vien sovietiniai tankai bei kariai. Iš sugrįžtančio Chaoso lyg iš molio vėl reikėjo lipdyti save ir kitus. Chaoso įtampa grasė viskam ir radosi anksčiau nei „atėjus vakarui, ir išaušus rytui, šeštajai dienai“. Chaosas – pilkos, gal ledo spalvos ir, jeigu nesi dailininkas, sunku ją vadinti rojaus spalva“.

Taigi, tada Sausio 13-oji kliuvo sekmadieniui – tikintiesiems šventam metui. Kaip pasakytų poetas, brėško krauju nudažytas šventas sekmadienio rytas. Sunku patikėti, kad tuometiniai SSKP lyderiai ir visa partinė nomenklatūra išpažino didžiąsias krikščioniškas šventes. Tik paskui, į valdžią atėjus Borisui Jelcinui, jie panūdo demonstruoti savo palankumą cerkvei, uoliai ėmė ją lankyti ir lankstytis ikoniškajai Dievo Motinai. O 1991-ųjų pradžioje jie mieliau griebdavosi marksistinės ir bolševikinės retorikos, politinių grasinimų ir „Alfa“ pagalbos. Taip atsitiko ir tą baisią naktį į sekmadienį, kai Michailas Gorbačiovas saldžiai pūtė į akį…

Bet mes šįkart ne apie tikėjimą, kaltės pripažinimą ir nuodėmės išpažinimą ir net apie tas laisvės aukas, apie kurias jau rašyta prirašyta.

Kokie bebūtų marksistai-leniniečiai, bet manau, kad istoriko diplomus įgijusių dviejų dzūkų Mykolo Burokevičiaus bei Juozo Jermalavičiaus tėvai buvę tikintys šventuoju mokymu žmonės. Bet tą naktį, jau užėmus TV bokštą, vieno iš LKP (SSKP) vadovų J. Jermalavičiaus balsu iš šarvuočio, kuris apie pusę trijų po viaduku į Vingio parką vos nesutraiškė mūsų senutėlio „Moskvičiaus“, riedančio į Konarskio gatvę, per garsiakalbį skelbė: „Broliai lietuviai, nacionalistų ir separatistų vyriausybė, kuri priešpastatė save liaudžiai, nuversta. Eikite pas savo tėvus, vaikus…” Ir ši gražbylystė buvo skelbiama po to, kai okupantų aukos nuo TV bokšto jau buvo vežamos į ligonines…

Po dviejų dešimtmečių atsirado Kremliaus emisaro paskleista frazė „savi šaudė į savus“. Teismo ji buvo paneigta, o ją eskalavęs aktyvus „frontininkas“ Algirdas Paleckis nubaustas, tačiau jis iki šiol dažnai matomas išdidžiai marširuojantis sostinės Kaštonų gatve ir taikosi prasimušti į kokią nors Rusijos TV laidą, kad pakartotų du dešimtmečius gyvuojantį melą.

Bet iki šiol kaimyninės šalies žiniasklaida, tiek jos numylėtiniai Lietuvoje nutyli kitą tos nakties įvykį, kurį perfrazavus irgi galima pavadinti „savas šovė į savą“.

Kaip savo prisiminimuose rašo matematiko išsilavinimą turintis, Lietuvos žygeivių sąjungos vadovas vilnietis Kęstutis Čeponis, tą naktį iš Pskovo atvykusi „Alfa“ grupė turėjo tyliai užimti TV bokštą ir TVR komiteto pastatą S. Konarskio gatvėje. Tyliai tai padaryti sukliudė tūkstančiai šiuos objektus apsupusių žmonių. Neapsieita ir be agresorių aukų. Tiesa, ji buvo tik viena. Ja tapo leitenantas ar vyr. leitenantas Viktoras Viktorovičius Šackichas, kurį TVR pastate (rašoma, kad lipant per langą) netyčia iš 5 cm atstumo į nugarą nušovė kitas „Alfa“ karininkas. Kulka jam pateikė po liemene į pažastį, ir jis po kiek laiko mirė.

Iš pradžių nušautasis gulėjo rūmų fojė, ir lavoną matė iš pastato varomi žurnalistai bei TVR darbuotojai. Paskui jis buvo nuneštas į valgyklą ir paguldytas ant stalo. Jau po pastato užgrobimo rugpjūtį grįžę į savo darbo vietas žurnalistai dygiai juokavo, kaip nejauku už to paties stalo gerti rytinę kavą… Netrukus kūnas buvo atgabentas į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, o iš ten jį pavyko išgabenti į Teismo ekspertizės patalpas, kad būtų galima ištirti. Ekspertai greitai nustatė, jog V. Šackichas žuvo nuo saviškių kulkos. Beje, kaip rašo K. Čeponis, SSSR KGB specialistai vėliau patys atliko labai išsamų vidinį tyrimą ir nustatė, kad jį automatu AK-74 5,45 mm kulka iš tikro atsitiktinai pašovė saviškis.

Tačiau tai aprašydamas Rusijos karinių pajėgų majoras Michailas Pustobajevas (1991 m. jis buvo atleistas iš kariuomenės „už garbingo sovietų karininko vardo diskreditavimą“) 2003 m. išleistoje knygoje „Atpirkimas“ pastebi, jog tą naktį iš pastato išvaromiems redaktoriams ir TV žurnalistams įsiutę okupantai liepdavo paliesti koridoriuj paguldytą ruso kareivio lavoną – žiūrėkit, ką jūs padarėt!

Po kelių mėnesių, kaip toliau rašo M. Pustobajevas, SSRS generalinis prokuroras paskelbė ciniškiausias atlikto žudynių prie TV bokšto ir TVR pastato „tyrimo“ išvadas: kariškiai į žmones nešaudę, o civiliai prie bokšto žuvę nuo Sąjūdžio „bojevikų“ rankos. Tie šaudę nuo stogų, stūmę mergaites po tankais, pririnkę senų lavonų Vilniaus lavoninėse ir juos tyčia peršovę – taip rašė (ir rašo), kalbėjo (ir kalba) netgi aukšti sovietų pareigūnai, politikai, žurnalistai. Iki šiol Rusijos specialiosios paskirties tarnybos ir „Alfos“ svetainėse tvirtinama, kad V. Šackichas „didvyriškai žuvo prie TV bokšto nuo lietuviškųjų nacionalistų rankos“… Po mirties jis apdovanotas Kovinės Raudonosios vėliavos ordinu.

Kaip rašo portalas red-sovet.su, leitenantas V. Šackichas įėjo į papulkininkio Jevgenijaus Čiudesnovo KGB „A“ padalinio grupę. Pastarasis čia ištarnavo beveik 20 metų – nuo pat „Alfos“ sukūrimo 1974-ųjų birželio 29 d. KGB vadovo Jurijaus Andropovo įsakymu. Specialaus padalinio „Bratiška“ svetainėje bratishka.ru šis jau į atsargą išėjęs pulkininkas pasakoja, kad KGB nutarimu paskelbus kovinę parengtį 65 specialios paskirties tarnybos smogikai sausio 11 d. vakare iš Vnukovo oro uosto Maskvoje išskrido į Vilnių, kur grupės vadovavimą perėmė „Alfos“ grupės viršininko pavaduotojas papulkininkis Michailas Golovatovas, dabar taip pat kaltinamasis Sausio 13-osios byloje. Smogikams buvo iškelta užduotis „išblokuoti keletą objektų, kad jų iš rikiuotės neišvestų Sąjūdžio šalininkai“. Objektas Nr. 1 – Televizijos ir radijo komitetas S. Konarskio gatvėje.

Savo atsiminimuose šis karininkas pripažįsta, kad tada Vilniuje tvyrojo didžiulė psichologinė įtampa: viena, kad reikėjo neutralizuoti „nacionalistinius teroristus ir smogikus“, kita – kai atsiduri politinių aistrų verpete. Čia J. Čiudesnova graudenasi, kad jam buvo dvigubai sunkiau: juk jis gimęs Panevėžyje. Mieste iki šiol gyvena jo artimieji, kurie po to netgi bijoję ir vengę su juo bendrauti. Paskui smogikų vadas pasakoja, kaip sunku buvo nusigauti į TVR pastatą, kaip juos gąsdino su imitacine granata kažkoks „nacionalistas“…

Toje grupėje buvo saviškių nušautas tada ir 22-jų nesulaukęs V. Šackichas. Išsamios informacijos apie šį eilinį KGB karininkėlį, kuris į Vilnių pasiųstoje „Alfa“ grupėje žygiavo paskutinis („zamykajuščij“), mes neradome, bet ji ir nedomina. Svarbu kitkas: jaunuolis netyčia ar tyčia (galima daryti ir tokią prielaidą, nes tuomet daugelis karininkų murmėjo, kad juos siunčia į beviltiškus „karštuosius“ taškus, į politizuotas, vien Kremliaus veikėjų interesus tenkinančias pozicijas, tad tokius dvejojančius reikėjo kaip nors „neutralizuoti“) saviškio buvau nušautas, bet šito nei „Alfa“ vadai, nei kai kurie Maskvos propagandistai nenori pripažinti.

Grįžkime prie tos žmogžudystės. Publicistė Irena Tumavičiūtė, nagrinėjusi svarbiausius Lietuvos istorijos posūkius, laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ prieš dvejus rašė, kad prieš keletą dešimtmečių rusų žurnalistams J. Čiudesnovas sakęs, jog karininkui „lietuvių nacionalistai vėliavos smaigaliu įdūrė”. Paskui, supratęs, kad vėliavos kotu vargu ar mirtinai sužeisi specialia šturmo apranga aptaisytą smogiką, ėmęs tvirtinti, jog jį patiesė „balistiniu peiliu“ (tokius „šaltuosius“ ginklus, kurių geležtė, spyruoklės arba suspaustų dujų iššauta, 60 km/h greičiu įsminga į taikinį, nešiodavosi SSRS ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiųjų dalinių nariai). Vadinasi, „lietuvių nacionalistai“ tokių ginklų negalėjo turėti, ir dar užgrobtuose rūmuose…

I. Tumavičiūtė rašė, kad tokių vingrybių netrūksta netgi po to, kad SSRS generalinė prokuratūra po savo atlikto tyrimo iškart padarė išvadą, jog V. Šackichas buvo nukautas 5, 45 mm kulka, atskriejusia iš apačios į viršų (priešinga kryptimi nei, anot Kremliaus propagandos ruporų, prie TV bokšto lakstė lietuvių nacionalistų iššautos kulkos). 5,45×39 mm šovinys, atėmęs gyvybę „Alfos” leitenantui, irgi buvo įtrauktas į GRU specialiųjų pajėgų ginkluotės rinkinį. Tai tarptautinių konvencijų uždrausta „kalašnikovo” automato išcentrinė kulka. Įsiskverbusi į kūną, ji vartosi plėšydama audinius, raumenis, trupindama kaulus. Televizijos bokšto gynėjui, tuometiniam studentui biochemikui, dabar, t.y. 2012-ųjų pradžioje, nanotechnologijų ir medžiagotyros centro „NanoTechnas” vadovui Arūnui Ramanavičiui, rašė „Ūkininko patarėjas“, labiau pasisekė – 5, 45 mm kulkos jam sutrupino tik šlaunikaulį, bet vyras visą gyvenimą šlubčios su skeveldromis kūne: gydytojai nepajėgė ir nedrįso jų išrankioti, nes pacientą būtų reikėję išmėsinėti gabalais.

Galbūt nekalto kareivėlio žūtis, nepaisant, kurioje barikadų pusėje jis buvo, ir sukelia krikščionišką gailestį bei užuojautą, bet klausimas kitas: ar tuometines SSRS ir dabartinės Rusijos politikai, siųsdami savo jaunuolius į tikrą pragarą – malšinti tautinių sujudimų, turi atskaitos tašką, kodėl jie taip daro? Ar Sausio 13-osios naktinis precedentas Vilniaus S. Konarskio 49 nesako, kad laikas liautis galabyti savo tautiečius, nelabai nutuokiančius, kieno, kokius ir ar moralius interesus jie gina? Jeigu subliūško piktybinis mitas „savi šaudė į savus“, tai gal turi teisę egzistuoti ir būti vartojama tezė „savas šaudo savą“?

Tai klausimai ne šiaip sau iš krikščioniškos etinės srities. Tai užuomina į kaimyninių valstybių ir tautų sambūvį, kurį štai jau 23-ji metai nuodija „juodųjų“ technologijų meistrai iš Rytų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Šaltinis – http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=20043942

    Rasa Pakalkienė, “Lietuvos žinios”
    2009 sausio mėn. 13 d. 07:46

    Ištrauka:

    “Sovietų kariai kelis kartus buvo atvažiavę į Raudonojo Kryžiaus ligoninę ieškoti saviškių nušauto desantininko Viktoro Šackicho kūno. Iš po jų striukių kyšojo ginklai.

    Nors desantininko kūnas buvo ligoninės morge, medikai tylėjo, o neva išėję ieškoti rakto tempė laiką. “Sėdėjome, gėrėme kavą. Vieną, kitą puodelį…” – pasakojo pašnekovė.

    Ištaikius progą V.Šackicho kūną pavyko išgabenti į Teismo ekspertizės patalpas, kad būtų galima ištirti. “Ekspertai nustatė, jog V.Šackichas žuvo nuo saviškių kulkos”, – priminė N.Raguckienė.”

  2. Nepolitikas:

    Man tai sunku ką nors spręsti – kur yra tiesa. Čia yra vienintelė skausminga tema, ku negaliu tiesiai pasakyti tai yra melas kad „savi šaudė į savus“. Paklausau valdžią – taip šaudė iš automatu, pats girdėjau. Šaudė iš patranku, sprogdavo „paketai“ ir visi žiūrėjom į bokštą. Ar būdamas minioje gali pamatyti visą pasipriešinimo panoramą? Netikiu Algirdo Paleckio tvirtinimo, politikai visi melagiai. Teisingai jį teismas nubaudė – nereikia rodyti savo naglumo. O iš kitos puses mūsų valdžia irgi mums meluoja. Ginklai… O kas negalėjo nusipirkti automatą, granatų ir t.t. Gariūnuose? O legendinė „Brigada“, kaip ją laikysim „savais“, ar „okupantais“? O Konopliovo prekyba ginklais apie kuria kalbėjo gerb. Z. Vaišvila, minėdamas ir dar vieną vardą? Ar tos senutės kur per televiziją aiškino iš kur buvo šaudoma ir t.t.? Tai iki šiol man tie įvykiai tamsus dalykas.

    • N:

      Patriarcho neseni pasisakymai apie tautą ir žemės pardavimą parodo jo tikrąjį veidą. Eilinis žmogus jam yra š vertas. Gal tuomet jis buvo kitoks? Vargu, ar subrendęs žmogus taip pasikeistų. Taip kad mąstykite, kodėl byla tempiama. Tik nereikia pasakų apie tai, kad liudininkai ir kaltinamieji nepasiekiami teisėsaugai užsienyje.

  3. tampax'as:

    pats tu “tamsus dalykas”. Ar buvai prie bokšto, Seimo rūmų, TVR pastato? Saldžiai miegojai? Nu tada ir mirk su teze, kad “savi šaudė į savus”. Tu net nevertas teismo išlaidų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: