Sausio 2 d. vienam iš garsiausių XX a. 6-8 dešimtmečių Lietuvos režisieriui Henrikui Vancevičiui sukanka 90 metų. Kartu su grupe aktorių baigęs režisūros mokslus Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS), H. Vancevičius 1959-1966 metais buvo Kauno dramos teatro, 1966-1989-aisiais – Lietuvos akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro vyriausiasis režisierius, sukūrė spektaklių kituose Lietuvos teatruose, taip pat dirbo Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija).
H. Vancevičius daug dėmesio skyrė nacionalinės lietuvių dramaturgijos interpretacijoms 1957 m. Kaune pastatęs didingą spektaklį „Herkus Mantas“, režisierius prabilo apie Lietuvą, lietuvybę, tautos likimą; jo dėka teatro scenoje įsitvirtino dramaturgai Juozas Grušas ir Kazys Saja, debiutavo Justinas Marcinkevičius, jis statė Balio Sruogos, Jono Avyžiaus, Vytauto Bubnio kūrinių inscenizacijas. Istorijoje išliko ir jo pastatyti klasikiniai bei šiuolaikiniai spektakliai – Antono Čechovo „Trys seserys“, Federiko G.Lorkos (Federico G. Lorca) „Bernardos Albos namai“, Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) „Antonijus ir Kleopatra“, Johano Steinbeko (John Steinbeck) „Pelės ir žmonės“.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, be daugelio kitų spektaklių, H. Vancevičius pastatė Žano P. Sartro (Jean Paul Sartre) „Altonos atsiskyrėlius“, garsiąją Justino Marcinkevičiaus trilogiją „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ („Lie-tu-va“ 1978-aisiais!), Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvarą“, Henriko Ibseno „Juną Gabrielį Borkmaną“, „Laukinę antį“, Vinco Krėvės „Skirgailą“, kuriuose spindėjo Vaivos Mainelytės, Marijos Rasteikaitės, Regimanto Adomaičio, Henriko Kurausko, Laimono Noreikos, Audrio Chadaravičiaus, Arno Roseno, Vytauto Tomkaus ir kitų aktorių talentas.
Apie savo darbo metodą Henrikas Vancevičius kalbėjo: „Mes buvome „autoriaus“ teatras, „žodžio“ teatras. Ir tai labai vertinom, ieškojom prasmės, siekėm, kad sakinys turėtų ir potekstę, ir prasmę, ir intonaciją. O vėliau prasidėdavo darbas su aktoriumi. Pirmiausia – jo tikslai. Ko jis apskritai įžengia į sceną? Ko jis siekia? Koks jo tikslas? – tai klausimai, į kuriuos pirmiausia turi atsakyti artistas ir aš su juo kartu.“
Pats režisierius pripažino naujų teatro formų paieškas: „Taip, mes ieškojom naujų išraiškos priemonių. Bet kadangi buvau psichologinio, realistinio teatro režisierius, tai išraiškos siekimai buvo ypatingai išieškoti. Dabar dažnai matau daug blaškymosi, daug judesio ir kitą kartą galvoju, kažin ar jis reikalingas, daug ką būtų galima ir apkarpyti. Mūsų spektakliuose mes negalėjome žengti žingsnio, nežinodami, kodėl mes jį žengiam. Ir aš tuo tikėjau.“
Justinas Marcinkevičius apie režisierių yra sakęs: „Henrikas Vancevičius myli literatūrą ir aktorių. Ką padarysi, nors šiandien tai ir nelabai madinga teatro koncepcija, tačiau ji amžina. Užtat geriausiuose jo spektakliuose režisieriaus lyg ir nematyti“. Apie aktorius, sugebančius valdyti sceninę visumą, režisierius žinojo paprastus ir teisingus atsakymus: „Dėl to, kad jie prasmingai kalba. Jie kalba, siųsdami partneriui ar pastabą, ar klausimą. Kalba, kažko siekdami. Šiuolaikiniame teatre dažnai tiesiog nesigirdi, ką kalba. Dėl to, kad jie neturi reikalo. Aš pats pragyvenau šitas visas „istorijas“ Buvau artistas, vaidinau, ir atrodė, kad vaidinau „pilna koja“, bet, vėliau pasirodė, kad elgiausi neprasmingai. Anksčiau aktoriai buvo nė kiek ne daugiau išsilavinę, nei dabar. Bet jų sceninė veikla buvo daugiau paremta vidine veika. Aktoriuje turi gimti noras kažką pasakyti, padaryti, siekti ir nukreipti tai į savo partnerį. Ir iš jo sulaukti atsakymo arba pasipriešinimo. Ir tai yra toji vidinė veikla, kuri turi manyje gimti. O gimti ji turi iš mano norų, siekimų, pastangų, kurias aš nusibrėžiu, kurios man iškyla. Ir tai suformuoja mano norą su partneriu bendrauti vienaip arba kitaip. Mūsų teatre teksto valdymas buvo bene svarbiausia.“
