Lietuvos lenkas R.Maceikianecas: Mes su lietuviais – tos pačios genties žmonės (68)

Ryšardas Maceikianecas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Ryšardas Maceikianecas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Vartant žiniasklaidos puslapius dažnai visiškai nebeaišku, ką iš tiesų slepia Lietuvos lenkų klausimas. Ar čia išties slypi grėsmės Lietuvai? Apie tai, kaip save suvokia, kaip jaučiasi ir ko siekia Lietuvos lenkai, su Lietuvos lenku, leidinio www.pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu
kalbasi Audronė Daraškevičienė.

Jūs užsiminėte apie tai, kad šiuo metu vyksta Lietuvos lenkų nutolimo nuo Lietuvos procesas. Ką turite omeny?

Kas yra lenko kortos dalijimas? Tai yra bandymas primesti nuomonę, kad Lietuvos lenkai priklauso lenkų tautai. Betgi tai yra grynas melas.

Kokiai tautai priklausantis jaučiatės Jūs pats?

Lietuvos Konstitucijos 2-ame bei 55-tame straipsniuose aiškiai parašyta, kad visi Lietuvos piliečiai yra Lietuvos tauta. Tai jei aš priklausau Lietuvos tautai, aš negaliu tuo pačiu priklausyti ir Lenkijos tautai. Kai kurie sako: dviejų tautų žmogus. Žmogus gali būti dviejų kultūrų, tačiau jei jis pradeda jaustis priklausąs dviems tautoms, tai jau sumaištis. Būtent tokią sumaištį ir kuria lenko kortos dalinimas. Kai kurie žmonės tik dabar po sovietmečio pradėjo suvokti, kas jie yra bei kokia pilietybės reikšmė, ir štai  jie gauna kortą, kuri sako, kad jie priklauso lenkų tautai. Toks žmogus pasimeta. Jam primetama, kad politiškai jis yra kitos šalies visuomenės dalis.

Lietuvos lenkai susitikę dažnai kelia klausimą: imti tą kortą ar neimti. Klausiu vieno pažįstamo, kam tau ta korta? Sako: su korta Lenkijos muziejuose nuolaidos. Aš jo klausiu: ar tu buvai kada nors kokiam nors Lenkijos muziejuje? Aišku, kad nebuvo, bet, sako, o gal kartais būsiu. Čia juokas, tačiau apmaudu, kad svarbiausi Lietuvos politikai nepareiškia aiškios savo pozicijos. Jei valstybės vadovė ar premjeras pareikštų, kad pagal Lietuvos Konstituciją visi Lietuvos piliečiai priklauso Lietuvos tautai ir kad neverta imti tų kortų, į šią painiavą būtų įnešta nors šiek tiek aiškumo. Tai būtų bent mažas žingsnis link to, kad Lietuvos lenkai suprastų, kokia yra mūsų politikų pozicija. Aš rašiau apie tai Prezidentei, siūliau viešai apie tai pareikšti savo nuomonę. Gaila, kad be atsakymo…

Lenko kortaĮdomu, kad išsamų atsakymą į tą klausimą jau 1933 metais davė Mykolas Riomeris straipsnyje „Dvi teorijos apie Lietuvos lenkus“. Jis rašė: „Visų pirma ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus kaip lenkų tautos atskilusią dalį, gyvenančią Lietuvoje“.

Šiemet gegužės pradžioje, švenčiant Lenkijos vėliavos šventę, i Vilnių buvo suvežta gal penketas tūkstančių Lietuvos piliečių su Lenkijos vėliavoms. Su Lenkijos ambasadoriumi priešaky jie pražygiavo per Vilniaus centrą. Lapkričio 11 d., per Lenkijos nepriklausomybės dieną, pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje nedirbo lenkų mokyklos, transportas judėjo pagal šventinį grafiką.

Tokie įvykiai rodo stiprėjančią  politinę polonizaciją – veikiama kryptingai siekiant, kad Lietuvos lenkai jaustųsi Lenkijos dalimi. To galėtų nebūti, jei Lietuvos vadovai  tikrai norėtų, kad taip nevyktų. Tačiau dėl Lietuvos veikėjų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), aplaidumo, tas procesas krypsta ne ta linkme. Pavyzdžiui, paanalizuokime lenkų kalbos ir literatūros programas, kurias Lietuvos lenkų mokykloms yra patvirtinusi ŠMM. Beveik visa Lietuvos lenkų mokykloms skirta lenkų literatūros programa yra apie Lenkiją. O juk mes turime daug puikių poetų ir rašytojų, kurie gyveno Lietuvoje ir su didele meile rašė apie Lietuvą. Tačiau jų šiose programose sunku aptikti . Aš kreipiausi į ŠMM, siūlydamas programas keisti. Man oficialiai atsakė, kad lenkų kalba ir kultūra turi būti siejama su Lenkijos istorija, kultūra. O kodėl ne su Lietuva?

Lenkiskos vėliavos Lietuvos lenkų pikete | J.Česnavičiaus nuotr.

Lenkiskos vėliavos Lietuvos lenkų pikete | J.Česnavičiaus nuotr.

Pavyzdžiui, 2010 metų kovo 15–16 d. mano tėviškėje Buivydžiuose įvyko XXI lenkų kalbos ir literatūros olimpiada, kurią ŠMM surengė mokykloms, kuriose mokomoji kalba yra lenkų. Be interpretacijos bendrosiomis temomis organizatoriai rekomendavo dalyviams interpretuoti Kazimiero Pšervos–Tetmajerio eilėraštį „Prie Jūros akies“ (taip vadinasi ežeras Tatruose, pasienyje su Slovakija) ir Jaroslavo Ivaškevičiaus (emigracijoje vadinamo Varšuvos komunistinės vyriausybės agentu literatūros reikalams) apysaką „Beržynas“. Tai stebina – argi Lietuvoje nebėra nuostabių ežerų ir nėra kitų įdomių dalykų, kuriuos įamžino Lietuvos rašytojai ir kurie būtų verti Buivydžių olimpiados dalyvių plunksnos, ir ar tokioms interpretacijoms nebūtų labiau tikę kūriniai, sukurti savųjų rašytojų – Juzefo Mackevičiaus, Michalo K. Pavlikovskio, Karolio Vendziagolskio, Stanislavo Mackevičiaus, Sergiušo Piaseckio, Mariano Zdziechovskio, Kazimieros Ilakovičuvnos, Česlavo Jankovskio, Juzefo Veysenhofo, Zofijos Bohdanovičiovos, Viktoro Trosciankos ir daugelio kitų, kuriais turėtų didžiuotis Lietuva ir Lietuvos lenkai?  Ir ar gimtosios kalbos sąvoka, apimanti kartu ir literatūrą, neturi būti suvokiama ryšyje su Tėvyne ir kraštu, kuriame gyvenama? Kodėl vaikai turi aprašinėti Lenkijos grožį, sėdėdami ant Neries kranto?

Tuo labiau, kad 1996 m., Lietuvos rašytojų sąjunga kartu su Atviros Lietuvos fondu išleido lenkų kalba puikią knygą „Litwo, nasza matko miła…“ („Lietuva, mūsų motina brangi…“ ), kurios autoriai – Regina Koženiauskienė (XVI–XVIII a.), Marija Niedzviedzka (XIX a.) ir Algis Kalėda (XX a.).  Toje knygoje, pirmą kartą istorijoje į vieną veikalą buvo sudėti tie, kurie kilo iš Lietuvos ir rašė apie Lietuvą lenkiškai. Deja, unikalia šios knygos medžiaga  nesinaudojama, o ŠMM kuriamose programose imami abejotinos vertės autoriai iš Lenkijos.

Susidaro įspūdis, kad kažkam rūpi, jog mokyklų su lenkų mokomąja kalba moksleiviai užaugę mylėtų Lenkiją, Tatrus, Varšuvą ir būtų tų kraštų patriotai, tačiau jokiu būdu – ne Lietuvos ir Vilniaus.

„Litwo, nasza matko miła…“ Būtina, kad mokyklų kalbos, literatūros ir istorijos programos sudarytų kryptingą visumą. Priešingu atveju mokykla ugdys ne sąmoningą ir subrendusį Lietuvos valstybės pilietį, o, geriausiu atveju, dviveidę asmenybę. Mes tikimės, kad ateis jaunimas, nebebus tomaševskių ir bus kitaip. Nieko panašaus. Dabartinė švietimo sistema kitaip neparuoš.

Be to būtų labai vertinga, jei Lietuvos istorikai, kultūros veikėjai patvirtintų, kad Lietuvos kultūrai ir istorijai priklauso ir ta kultūra, ir tie veikėjai, kurie gyveno ir veikė Lietuvoje, nors ir kūrė ne lietuvių  kalba. Tai labai svarbi tema Lietuvos lenkams. Pavyzdžiui, artėjant sovietų kariuomenei, į Vakarus pasitraukė daug įžymių rašytojų ir kitų kūrėjų ir ten sukūrė puikiausių dalykų, kuriuose Lietuva ir LDK, jų žmonės ir kraštovaizdis yra pagrindiniai akcentai. Kol kas jie priklauso taip vadinamai niekieno kultūrai. Prieš keliasdešimt metų jų kūrinius išleido Paryžiuje  Gedroic ir Londone Kultūros fondas. Bet tyla. Postsocialistinėje Lenkijoje jie neįdomūs, nes tai yra antikomunistinė literatūra ir dar apie Lietuvą. Lietuvoje šie kūriniai nežinomi, todėl kad jie parašyti lenkų kalba. Teigiamas požiūris i jų priklausomybę Lietuvos kultūrai plačiąja prasme papildytų šalies kultūrą,  stiprintų kultūrines Lietuvos lenkų šaknis bei atsakomybę už to kultūrinio sluoksnio išsaugojimą ir puoselėjimą. O tai ypač gerai tarnautų pilietinei integracijai.

Turėtų būti vykdomi ir to regiono etnografiniai tyrinėjimai. Reikėtų panagrinėti etnografinius kaimus, kas ten gyvena, iš kur jie kilo. Pagal mane, mano kaimas Kaniūkai ir kiti Švenčionių ar Molėtų rajonų kaimai niekuo nesiskiria. Tai reiškia, kad mes tos pačios genties žmonės. Tačiau lietuviai mokslininkai tyrinėja tik Dieveniškes ir kitas vietoves, kur kalbama lietuviškai. O pas mus tyrinėjimus vykdo tik Lenkijos specialistai.

Žodžiu, iš lietuvių norėtųsi, kad jie į savo lenkus žiūrėtų labiau kaip į savus?

Jie turėtų suprasti, kad reikia pratinti vietinius lenkus prie minties, kad jie vietiniai. Netiesą kalba Lenkija, kad mes iš kažkur atkeliavom. Neteisingai mąsto lietuviai, kurie mano, kad jei mes kalbame lenkiškai, tai esame kažkaip susiję su Lenkija. Jei mes nuo amžių šioje vietoje gyvenom, jei čia Lietuvos žemė, vadinasi mes niekad negyvenom Lenkijoje. Tai kokiu būdu mes tapom lenkais? Mes galėjom būti tik sulenkinti. Mūsų šaknys čia. Čia mūsų Tėvynė. Tad mus reikia vertinti kaip savus. Ir nesieti mūsų su Lenkija. Kai Lietuvoje svečiavosi popiežius, jis pasakė, kad mes esame lenkų kilmės lietuviai.  Paskui visi pradėjo kartoti, kad mes lenkų kilmės lietuviai. Tačiau ką reiškia žodis kilmė? Jis rodo, iš kur žmogus atkeliavo. Jei sakoma „lenkų kilmės prancūzas“, suprantam, kad jis atkeliavo iš Lenkijos, emigrantas. Tačiau mums tai netinka – mes iš niekur neatkeliavom. Mums geriausiai tiktų apibrėžimas – lenkakalbis lietuvis. Pagal pilietybę, politine prasme ir pagal kilmę. Su Lietuvos lenkais reikia dirbti – per mokyklą, per politikus, per programas, kad tas kraštas būtų savas.

Kokia Jūsų nuomonė apie gatvių pavadinimų rašymą lenkiškai Lietuvoje?

Klausimas grynai politizuotas – tomaševskiai, neturėdami nei geros valios, nei išmanymo, nei sumanumo dėl šio regiono vystymo, tokiu būdu patraukia rinkėjus. Bent jau savo aplinkoje nemačiau nė vienos iniciatyvos iš vietinių lenkų. Tomašesvkiai viską organizuoja per seniūnijas, viskas spausdinama Vilniuje, vežama ir kabinama. Kai iš viršūnių tiek „kalama“, dabar jau ir kai kurie vietiniai sako, kad gal reikėtų tų lenkiškų užrašų. Bet čia ne iš įsitikinimų. O blogiausia – kad vyksta spaudimas iš Lenkijos.

Autobusas su dvikalbiais užrašais Vilniuje | ekspertai.eu nuotr.

Autobusas su dvikalbiais užrašais Vilniuje | ekspertai.eu nuotr.

Jei Lenkija nesikištų, manau kad Lietuvos lenkai su lietuviais kuo puikiausiai susitartų. Pastaruoju laiku berods du žmonės oficialiai kreipėsi, kad jiems pakeistų pavardes, o visiems kitiems tai neaktualu. Mano vardas su paukščiuku man leidžia jaustis labiau savitu. Kai Lenkijos lenkai atvažiuoja į Vilnių ir ima mums vadovauti, aš galiu jiems pasakyti: jūs iš Lenkijos, Lenkijoje ir tvarkykitės, o prie ko čia aš?

Be to – būtų sunku įsivaizduoti, kad atitinkamos institucijos išduos asmens dokumentus su pakeistomis pavardėmis, remdamosi vien žodiniais pareiškimais – be dokumentų, kurie  patvirtintų tokių keitimų pagrįstumą. Tad reikės kreiptis į archyvą, o tai nebus lengva ir paprasta – iki 1918 m. galimai norinčių pakeisti savo pavardę protėvių dokumentai buvo rašomi kirilica ir rusiškai. Sovietų valdžios laikotarpiu niekas specialiai apie tikslią transkripciją piliečio neklausdavo – vėl rašė kirilica rusiškai, o lietuvių kalba buvo vartojama kaip pagalbinė. Esant tokiai situacijai belieka tiktai dokumentai iš tarpukario laikotarpio, kuriuose galima ieškoti pavardžių, užrašytų lenkų kalba. Tačiau pagal to laikotarpio dokumentus nustatyti tiesą vėl nebus lengva, nes istorinės LDK sostinės Vilniaus kraštą priverstinai prijungus prie Lenkijos,  šio krašto gyventojų vardai ir pavardės buvo lenkinami specialiai.

Kai kurie politikai propaguoja dvikalbius Lietuvos gatvių užrašus | Alkas.lt nuotr.

Kai kurie politikai propaguoja dvikalbius Lietuvos gatvių užrašus | Alkas.lt nuotr.

Nepamirškime ir to, kad apie pusė dabartinių Lietuvos lenkų – tai pokario atvykėliai iš Baltarusijos ir kitų SSRS respublikų, kurie apsigyveno Lietuvoje vietoj tų, kurie masiškai evakavosi  į Lenkiją. Kur jie ieškos dokumentų, kai buvusieji kolūkių pirmininkai, dabartiniai demokratijos ir lenkiškumo vedliai, įsakys keisti pavardes?

Apskritai ką duoda tos lenkiškos gatvių lentelės, kurių tomaševskių grupė triukšmingai reikalauja, o žymi dalis piliečių tam priešinasi? Konfliktą, gilesnę regiono izoliaciją, nepasitikėjimą. Šis kraštas ir taip apleistas, jame tik politikuojama, o darbo vietų nėra, kaimai miršta. Konfliktų kėlimas tiesiog didina atskirtį. Be to mūsų valstybė dabar yra pakankamai trapi.  Negi tos iškabos arba pavardžių rašymas yra mirties klausimas?

Procesai sudėtingi, niekas jų neanalizuoja, niekas nesigilina, kas čia vyksta ir kas iš to išeis. Jei kažkas parašo straipsnį apie tai, koks V. Tomaševskis blogas, jis to ir telaukia, nes tada  sako, kad lietuviai jį puola. O kur straipsniai apie tai, ką daro valdantieji?  Kodėl didžiosios partijos ima juos į koaliciją, finansuoja jų laikraščius, kurie skelbia antilietuviškus straipsnius? V. Tomaševskio vadovaujama partija vykdo, mano nuomone, labai  žalingą veiklą Lietuvos lenkų atžvilgiu. Žinoma, jis iš to gyvena, tai jam duoda balsus rinkimuose, pelną. Tačiau paprastiems žmonėms jo vedama politika apsunkina gyvenimą. Kur jiems dėtis? Gyventi ir galvoti, kad gyveni ne savo žemėj? Kad tu priklausai Lenkijai? Kaip tada žmogui jaustis? Kaip žiūrėti į ateitį? Kaip auklėti ir kam ruošti savo vaikus?

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

68 komentarai

  1. Daugiau:

    ar mažiau paveldo – tarp Černigovo ir Žitomiro,
    kaip ir Bresto bei Pinsko: Lublino unijos
    na niekaip nei Lenkijai nei Lietuvai nenutraukus…
    Kokia jos įtaka iki 1795 m. katastrofos,
    kokia po 1914-1917 m. sumaišties?
    Kada įtvirtinta valstybingumo valia Ukrainai ir Baltarusijai,
    žemių plotams – Liublino unija “iš bėdos” apgintiems ir
    apsigintiems patiems (lenkų-lietuvių šalių tautoms) nuo
    “azijinių invazijų”; žr. paskutinę Vienos išlaisvinimo Pergalę,
    po didžiosios Pergalės Chotine.
    Keista,
    kad Chotino pergalės šventėse tik gudų, lenkų ir ukrainiečių
    kovos grandžių su turkais “restauracija”, juk būta ir mūsų.
    Samdiniai, samdyti Liublino unijos dėka.
    O po 1569 m. –
    argi kas gentiškai genetiškai keitėsi…
    na nebent lietuvių-jotvingių žymiosios Tykocino pasienio pilies įgūlos 🙂
    1919 m. Versalyje
    tas buvęs (ir būsimas?) pasienis
    įsiteisintas pačios kaimynės Lenkijos,
    o po to.. na bolševizmo dar juk niekas nežino
    iki šiol, – kas tai buvo, kiek nuo to žuvo, ką tai lėmė
    (Vokietijoje bolševizmo nusikaltimų vadų atmintis iki šiol
    RYŠKIAI gerbiama ir garbinama spalvingai, “antihitleriškų” vardų etiketemis;
    “slivovicai’ ir mūsiškąjai “ruginukei” iki vokiškojo prekyb-debilizmo kurtau…
    ką čia apie kuklutį lenkutį su tiek pat kuklybės įgimtos lietuviu, beap()arinėt).

  2. Pikc:

    Su “Lietuvos tauta” reiktų labai atsargiai, nes liberastai tik ir laukia, kad paskelbtų, jog “Lietuvos tauta” – visi, kas LR pasą turi, nepriklausomai nuo kilmės, kalbos, spalvos ir pan.

  3. Sėlis:

    Saunuolis gerb. R. Maceikianecas. 100 proc. pritariu Jums. 🙂

  4. otto:

    Autorius rašo “Lietuvos Konstitucijos 2-ame bei 55-tame straipsniuose aiškiai parašyta, kad visi Lietuvos piliečiai yra Lietuvos tauta”.
    Labai jau laisvai interpretuoja Konstituciją. Konstitucijoje rašoma apie lietuvių tautą, o ne apie piliečius.

    • oto to otto:

      Maceikianecas teisingai interpretuoja. Kitaip ir negalima. O tu Konstituciją jei ir skaitei kada, tai kaip sakoma – “žiūrėjai į knygą, o matei …”.

      • N:

        Tu pats jos net neskaitei. NĖRA jokios Lietuvos tautos. Yra lietuvių tauta ir tai aiškiai juodu ant balto parašyta Konstitucijoje. O ką aiškina konstitucinis teismas – neteisėta. Nes toje pačioje Konstitucijoje yra aiškiai apibrėžtos KT funkcijos. Į jas neįeina Konstitucijos aiškinimas. KT uzurpavo šią funkciją.

  5. Birutė K:

    Na gerai,jūs vietiniai, iš niekur neatkeliavot, nuo seno gyvenat Lietuvos žemėj… Tai kas jūs? Kodėl nekalbat lietuviškai? Kodėl poteriaujat Lenkijai?

  6. Birutė K:

    Ir kam Daraškevičienė rašo “Lietuvos lenkas”, lyg emigrantas, jei jis pats sako “”Jei sakoma „lenkų kilmės prancūzas“, suprantam, kad jis atkeliavo iš Lenkijos, emigrantas. “” O jie iš niekur neatkeliavo. Ar negirdi ką žmogus kalba? Tipo ne lenkas jis . Tikrai įdomu kas tuomet, kuo save laiko

    • Sėlis:

      Jis laiko save lenkakalbiu lietuviu.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Tai toks pat antogonizmas, kad būtų krikščionis lietuvis.

        • oto:

          O jei būtų pagonis lietuvis, tai jau nebūtų antagonizmas?:) Jei vietinių lenkų nenori vadinti lenkakalbiais lietuviais, tai vadink juos rusakalbiais baltarusiais – daug nesuklysi:) Gi Maceikianecas net ir šitam straipsnį patvirtina, kad pusė dabartinių lenkų Stalino po karo suvežti iš svetur, pagrinde iš Baltarusijos. O kalba jie rusiškai. Tai ko ne rusakalbiai baltarusiai?
          O jei rimčiau, tai pavadinimas lenkakalbiai lietuviai – atitinkantis tikrovę. Kas jie, tie kurie nuo seno čia gyvena, jei ne lietuviai, jei čia visada, išskyrus okupacijos 20-metį buvo Lietuva? Bet jei jau pasirinko lenkų kalbą, tai kitaip kaip lenkakalbiais jų ir nepavadinsi.

  7. Birutė K:

    O jei ir toliau vadins save lenkakalbiais, tai lenkai ir toliau spaus prisijungti kraštą. Kas gi trukdo kalbėti lietuviškai Lietuvoj, grįžti prie šaknų, pripažinti, kad su krikščionybe per Lenkiją nutautino juos, sulenkino.
    Nugi grįžkit prie pagonybės, blūdni paklydėliai, ir viskas atsistos į savo vietas

    • Kemblys:

      Lietuviams reikia kilti aukščiau, kad lenkai į mus lygiuotųsi. Pagonybės neatkursime: mums netinka, o protėviams jau nereikia. Reikia šiuolaikinės pasaulėžiūros, pritaikytos esamam gyvenimo būdui, kuri remtųsi protėvių pasaulėžiūra. Viskas paprasta: reikia paaiškinti žmogaus asmens sąrangą, santykį su Dievu, Gamta, visuomene, gyvenimo tikslą ir šventą gyvenimo pabaigą – Mirtį.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Praradus, prateriojus pagonystę, prarandama esminė lietuvystės dalis, esminė pasaulėžiūra ir mąstymo dalis. Tai pastebėjo ir Vydūnas.
        O lenkai, būdami 99.99 proc prožydteologizuotais kitatikiais, vien pasaulėžiūriškai nepritinka lietuvystei.

      • Rimgaudas:

        Mielas Kembly,
        Auksiniai žodžiai: “Reikia šiuolaikinės pasaulėžiūros, pritaikytos esamam gyvenimo būdui, kuri remtųsi protėvių pasaulėžiūra”. Mūsų uždavinys yra tokį modelį kurti kiekvieną dieną, su savo vaikais,anūkais ir proanūkiais.. Tai privaloma mūsų valstybės kūrimo – perkūrimo dalis, kuri egzistuoja kartu su visais jos kasdienio gyvenimo elementais. Matau, kad šitą darote, gerbiamas Kembly. Šitą daro ir Maceikianecas, Sėkmės darbuose!

    • Sėlis:

      Kas trukdo? Trukdo tomasevskininkai, finansuojami kremliaus bei warszawos…

  8. bartas:

    Pagarba R. Maceikianecui. Bet jis – vienišas ir nekenčiamas. Iš jo kalbos matosi, kad ir mūsų garukams šis garbingas žmogus nereikalingas. Sarmata visų lygių valdiažmogiams.

  9. savanore:

    TAUTA – istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Ir religiją.

    • Kemblys:

      Tauta ne bendruomenė. Jei turi Žemę, kuo skiriasi nuo valstybės? Šis apibrėžimas ‘kabo ore’. Jei nori įsitikinti, parašyk sąvokų: gentis, bendruomenė ir valstybė apibrėžimus. Apibrėžimai bus prasmingi, jei suderinsi juos tarpusavyje ir neprieštaraus tautos apibrėžimui.

    • oto:

      Tauta pasaulyje suprantama dviem prasmėm – etninė tauta (nusako tautinę priklausomybę) ir pilietinė tauta, kitaip tariant nacija (nusako pilietinę priklausomybę). Maceikianecas kalba apie Konstitucijos nuostatas, nusakančias Lietuvos piliečių pilietinę priklausomybę. Visur pasaulyje yra tokios nuostatos, visos pasaulio valstybės telkia visus savo piliečius į vieną branduolį – naciją. Amerikoj pavyzdžiui amerikiečiais yra ir indai, ir kiniečiai, ir lietuviai. Rusijoj “rosijaninu” yra ir čiukčia, ir čečėnas. Ir tai normalu.
      Su Lenkija šiuo požiūriu turim problemų. Jei savo Konstitucijoj taip pat yra įrašę, jog lenkų tautai priklauso visi Lenkijos piliečiai. T.y. ir tie 2 ar kiek daugiau milijonų Lenkijos gyventojų – ne etninių lenkų (šlazakai, kašubai, lietuviai, čigonai, vietnamiečiai), taip pat yra lenkai pagal politinę priklausomybę, yra lenkų tautos atstovai. Bet lenkai labai agresyviai stengiasi prijungti prie tos pilietinės tautos ir visus už Lenkijos ribų gyvenančius etninius lenkus. T.y. surinkti į vieną kumštį – ir pilietinę tautą, ir etninę tautą. Ir čia labiausiai kenčia Lietuva, nes čia daug gyvena etniniais lenkais laikomų žmonių. Baltarusijoj ar Ukrainoj jų dar daugiau, bet tos šalys lenkų nacionalistinei agresijai sunkiai įkandamos, Latvijoj tokių lenkų nedaug, lieka dar Čekija, kurios situacija lenkų valdžiai vis tik nėra tokia įdomi, kaip Lietuvoj – ten nėra jokio “lenkiško” Vilniaus. Amerikoj, Anglijoj ar Vokietijoj lenkų irgi daug, bet Lenkijos dantys per trumpi, kad tose šalyse bangas galėtų kelti. Todėl visos strėlės Lietuvon ir krypsta.
      Šiuo požiūriu Lenkija labai primena prieškarinę nacistinę Vokietiją. Ten populiarus buvo šūkis – Ein Volk, ein Reich, ein Fuhrer!” Taip stengiantis suvienyti visus Vokietijos piliečius ir už jos ribų gyvenančius volksdoičus į vieną kumštį, paklusnų Hitlerio idėjoms. Lenkai eina tuo pačiu keliu, jie kol kas tik savo fiurerio dar neišsirinko. O tautą – šalyje ir už jos ribų, nacionalistiniais pasisakymais stengiasi sutelkti į vieningą kumštį jau seniai. Todėl ir Rytų Lietuvos gyventojus pirmiausia vertina ne kaip Lietuvos piliečius, bet kaip lenkų etninės tautos atstovus.

      • Kemblys:

        Nors silpnai, bet neblogai išvedžiojai. Daug lietuvių piktinasi kaimyninių valstybių valdžios pagalba stiprinti savo tautinius ryšius, turėtume imti iš jų pavyzdį. Niekas mums netrukdo susieti lietuvius į Tautą ir be valdžios pagalbos.

  10. G.P.:

    Protingas žmogus tas Maceikianecas. Ir patriotas Lietuvos. O kalba jis lenkiškai, nes tai jo GIMTOJI kalba. O dvasioje yra lietuvis – nors ir lenkiškai kalbantis, bet ir lietuviškai mokantis.

    O kai kuriuos komentarus tai tiesiog gėda skaityti. Kažkokių pagonių kliedesiai ir kietakaktiškas kategoriškumas atrodo apgailėtinai. Na gyvenkit jūs pagal savo PAGONIŠKAS tiesas. Bet kodėl bandot ir kitus atversti į savo tikėjimą?
    Na nesu aš pagonis ir nebūsiu. Bet lietuvis nuo to esu nemažesnis. Išvis tas bandymas priešinti pagonis-krikščionis yra velnio išmislas ir dovana Lietuvos nedraugams.

    • bartas:

      jeigu pagonis- krikščionis, o tiksliau kryžiuotis – velnio išmislas, tai kokio velnio atsikraustėt į šitą velnių kraštą. Pagonių- velnių kraujo pagerti ir nuodėmes nuplauti?

    • Vilmantas Rutkauskas:

      G.P.ese,
      lietuviuose velnių nėra, čia krikščionių išmislas, pamišliai.

    • oto to G.P.:

      Pritariu. Čia kažkokia Birutė bando įkalbėti lenkus tapti pagonimis ir taip tapti lietuviais, kaip kad jų protėviai buvo:) Juokinga:) Vietiniai lenkai labai nesiveržia lietuviais ir taip tapti (gal ir suprantama – kas tie lietuviai? Maža, išsibėgiojanti tauta, sukūrusi ekonomiškai silpną, todėl nepatrauklią valstybę. Kas galėtų veržtis prie tokių jungtis? Neduok dieve kokia suirutė, vėl ateis stipresni, vėl tikrins maldaknyges ir vėl žudys vien dėl to, kad jos ne lenkiškos, o lietuviškos. Kas to nori?), o čia dar antras neperlipamas barjeras – atsisakykit savo tikėjimo!:)))) Panašiai kaip Ukrainai Europos Sąjunga – norit jungtis, pasiduokit mūsų presingui ir paleiskit Timošenko:))) Kitaip tariant pakluskit mūsų valiai! Tai kas gi norės tokiom sąlygom lietuviu tapti?:)))) Juokas ima.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Prieškaryje lenkai skelbė, kad internacionalistas žydadievis lietuviškai visai nesupranta. Manau, štai šitoje vietoje lenkai doskonale buvo teisūs, ir labai doktriniškai teisūs.
        —–
        Dabar net kone rūpintojėliškai susidūmojau, kažin ar mūsų Dievai lenkiškai berazūmina ?

  11. Pagarba Ryšardui Maceikianecui. Deja, mažai tokių tikrų lietuvių Lietuvoje beliko – aiškiai suvokiančių ką su mumis, su mūsų sąmone ir Valstybe, su mūsų sielomis daro kolonizatoriai. Vieni atsitraukė – dabar jų atsilaisvinusią nišą skubiai nori užimti kiti. Dvigubos pavardes, dvigubi užrašai, svetima kalba Lietuvos valstybės įstaigose, slaviška raštvedyba ir tt. Tai jau buvo, tą jau pergyvenome, bet taip ir nepasimokome. O labiausiai to prisiminti nenori mūsų rinktoji valdžia – nei šioji, nei prieš tai buvusioji. Teko protinti konservatorius, dabar vėl viskas iš naujo – socdemus ir darbiečius tenka šviesti.

  12. QQ:

    Nevisi lietuviai turi lietuvišką pasą. Tai negu jie nėra lietuviai.

  13. mikas:

    Pagarba Ponui Ričardui, jau 20 metų gyvenu tarp lenkų, blaivesnio, doresnio ir sąžiningesnio vertinimo nesutikau. Malonu, kad Lietuvos lenkų bendruomenė turi iškilių, gerų žmonių, kurie kviečia, dirba santarvei, o ne priešiškumui.

  14. as:

    Didžiausia pagarba autoriui, gera skaityt, matos, kad žmogus Lietuvos patriotas! Jei visi lenkakalbiai lietuviai taip mąstytų, Lietuva būtų žymiai vieningesnė ir stipresnė.

  15. Esavičius:

    Pagarba šiam garbingam Vilniaus sūnui. Man labai imponuoja jo sunki (vieniša) kova su neišmanėliais ir meilė savo tėvynei. O labiausiai apgailėtina, kad Lietuviai kurie turėtų jį visokiariopai remti, netgi šiose komentaruose bando kuo skaudžiau įgelti.

  16. Irena:

    Autorius tiksliai įvardija tai, ko norėtų lietuviai- lenkakalbiai yra Lietuvos patriotai, esame vienos genties. Dėja, tomaševskininkų savivaldybės formuoja visiškai kitą nuostatą, dažnai prievartiniu būdu, melu, šmeižtu, vietinių gyventojų prievarta, spaudimu. Ir dar- Lietuvos valdžia remia ir palaiko būtent tokias nuostatas, nes ŠM tvirtina būtent tokias programas, neteko girdėti, kad protingos Maceikianeco mintys skambėtų Lietuvos žiniasklaidoje, kad panašias mintis išdėstytų Lietuvos vadovai. Juk savo piliečius reikia šviesti ir auklėti, ar ne? Atvirkščiai, “nematomi” rinkimų įstatymų pažeidimai, piliečių teisių pažeidimai, lietuvių persekiojimas šiuose rajonuose, su Lietuvą šmeižiančiais tomaševskininkais einama į koaliciją, užsimerkiama prieš antivalstybinę, kurstytojišką veiklą. Kur šio reiškinio priežastys? Tikra mįslė. Kas ją įmins? Bijau, kad nieko nekeičiant, tai nebeturės prasmės.

  17. Kažin:

    Nemanau, kad Lietuvos lenkus vadinti “lenkakalbiais lietuviais” būtų visiškai tikroviška.
    Dabar “lenkakalbiai” gyventojai save vadina tūteišais, o savo gimtąją šneką – “poprostu” vardu.
    Kalbotyrininkų nuomone (Turskos ir kitų) ši šneka nėra netgi lenkų kalbos tarmė. Tūteišiai Lenkijos lenkų kalbos pamokinami mokyklose. Tačiau jose ne tiek išmokstama Lenkijos lenkų kalbos, kiek jie iš tūteišų padaromi Lenkijos lenkais Lietuvoje.
    Apskritai ne kalbos gali čia ką pakeisti, tam reikalingi valdžios institucijų atitinkami sprendimai. Pirmiausiai reikalinga dabartinį savivardį – tūteišai valdžios institucijų sprendimu pripažinti oficialiu, viešai vartojamu jų vardu, kartu atitinkamai pakeičiant ir jų mokyklų pavadinimus ir mokymo jose kalbas.
    Be abejonės kartu reikalinga ištirti ir pavadinimų tūteišas ir jų šnektos poprostu atsiradimo istorijas.
    Iš to paaiškėtų, kad patys šie pavadinimai pradžioje jokios žeminančios prasmė neturėjo, ji atsiradusi yra nesenais istoriniais laikais. Ta prasme būtų prisimintinas ir toks faktas. Antai Radvilų palikuonis prieš kelis metus dalyvaudamas protėvių perlaidojime Dubingiuose ta proga sakytoje kalboje pabrėžė, kad Radvilos save laikė tūteišais. O tai, kad Radvilos, kaip niekas kitas, buvo Lietuvos patriotai, gerai žinome iš istorijos.
    Taigi būti tūteišu turi tapti garbinga.

    • Irena:

      Pritariu Tamstai. Lietuva pati tūteišius, išvertus: “vietinius” , kurių kalba “po prostu” tikrai nėra lenkų kalba, daro lenkais ir dar leidžia juos auklėti mokyklose antilietuviška dvasia. Labai keista politika.

  18. kaunietis:

    Nera Lietuvoje lenkisku žemiu, taip kad nera ir etniniu lenku! Visi jie arba atvykeliai arba nutauteja vietiniai gyventijai. Taip, kad nera tautines mazumos tik tautine atvykeliu bendrija, kaip kitose salyse atvykeliai emigrantai. Labai didele Lietuvos valdzios geda ir nuodeme pries savo Valstybe, tuos emigrantus ir atvykelius mokyti svetimos kalbos valstybinese mokyklose. Ka mes auklejame uz Lietuvos pinigus, lenkijos piliecius?

  19. Kęstutis:

    Kadangi dirbu ir daug bendrauju su rusakalbiais ir lenkakalbiais lietuviais, tai galiu paaiškinti kuo skiriasi Lietuvos lenkai, rusai nuo lenkakalbių ir rusakalbių lietuvių – visų lietuvių (lenkakalbių, rusakalbių ir kitakalbių) vaikai lanko lietuviškas mokyklas ir tarpusavyje kalbasi lietuviškai…

  20. vytas:

    R.Maceikianecas – lenkas Lietuvos patriotas.

  21. Petras:

    Teisingai rašo, jeigu jie laiko save lietuviais ir nekenkia mūaų šaliai tai viskas neblogai. Yra gi pavyzdžių tokių kaip Mykolas Riomeris, kaip Nobelio premijos laureatas Milošas, kurie yra iš tikrųjų lenkakalbiai lietuviai

  22. El getas:

    Metraštyje sakaičiau,kad 860 m AD Suduva valde mozuras Krokuvos inkas,ji užpuole legato Angelo tribuno Atlanto vikingai …Slavu kalba yra”esperanto”.Bizantijos legijonu kalba.Ivairetaute samdiniu armija reikejo ismokinti susikalbeti.Nelabai supratau,del ko atsisake lotynu,geruliu ir graiku kalbu,taciau Akademija gavo uzduoti sugalvoti nauja kalba…imperetoriai nusamde interventus ugro finus bulgarus ir per 100 metu ismokino slavu kalbos.Paskui,daug geruliu,sugyžo namo.Bet jie preme Mozes tikyba ir kalbejo “esperanto” kalba.Kunigai žmonijos istorija sudegino.Išliko tik Lietuvos metraštis runomis,kuria tik pradedu skaityti.
    Beje,Atlantas buvo Pontijaus Pilato arklio vardas…Nerasit po vandeniu Atlantidos.

  23. Vytautas Venckevičius:

    Būtų labai malonu, kad ir „tikri” lietuviai taip mąstytų – kaip Ryšardas. Deja, net tarp atseit patriotų, pvz., M.Adomėnas ir kt., kartais „nežino”, ką daro (pvz., K.Masiulis vienoje LTV laidoje yra priminęs, kad tos „W” įvedimas atimtų tomaševskiams kozirį.).

  24. bartas:

    Bandau pavardę Maceikianecas lietuvinti. Ma – tei- ka . Ar matei ką – mačiau ir tą ir aną, viską mačiau. Šis garbingas vyras tikrai mūsų genties .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: