I. Zubrickienė. Ar našlaitė neteks tėvų ir antrą kartą? (8)

Našlaitė laukia teismo | Alkas.lt nuotr.

Našlaitė laukia teismo | Alkas.lt nuotr.

Pusšeštų metų (kone nuo savo gimimo) giminaičių šeimoje laimingai gyvenančios ir juos tėveliais vadinančios našlaitės likimas – psichiatrijos specialistų rankose. Jeigu šie nuspręs, kad mažylei geriau augti su kitais giminaičiais – nepažįstamais, daugiau nei 3 metus išvis nematytais, bet užtat jaunesniais ir esą labiau išsilavinusiais, mergaitė antrą kartą savo gyvenime neteks tėvų.

Vaikas – sodinukas?

Tokios nuotaikos sklando Balbieriškio seniūnijoje (Prienų r.), kur Medžiukų kaime, tvarkinguose namuose, gyvena mažoji našlaitė Sigutė (vardas pakeistas), dar per maža žinoti, kad penktąją dešimtį įpusėję Jūratė ir Juozas Lukoševičiai, kurie ją augina, nėra jos biologiniai tėveliai. Mergytė nuo pirmų dienų, kai tik pradėjo tarti žodžius, Lukoševičius vadina tėveliais ir žino tik šią vieną tiesą. Sigutė kol kas nesupranta, kad kažkur už 100 kilometrų, Vilniaus krašte, gyvena kiti giminaičiai – Agnė ir Audrius B., kurie taip pat nori, jog našlaitė juos vadintų tėvais. Nori taip stipriai, kad siekia plėšte išplėšti mažylę iš jai įprastos aplinkos, tarsi vaikas būtų tik sodinukas, panorėjus paprasčiausiai pernešamas iš vienos vietos į kitą. Gal net rizikuojant, kad kitoje vietoje tas sodinukas gali ir nuvysti.

Ši mažosios Sigutės dalybų istorija yra žinoma daug kam, apie ją ne kartą rašyta ir „Akistatoje“. Žinoma ir grupei politikų, kurie, Seimo nariui Algirdui Vaclovui Patackui inicijavus, neseniai Seime surengė konferenciją ir pranašiškai klausė: ar Prienuose pasikartos Klonio gatvės tragedija, ar leisime valstybei grobti mūsų vaikus? Sigutės likimas buvo lyginamas su garsiosios Garliavos istorijos mergaitės likimu, kai dėl šios mažametės keletą metų skandalingai kovojo dvi priešiškai nusiteikusios pusės.

Tiesa, Sigutės dalybų istorijoje – jokio pedofilijos šešėlio, jokių skandalingų intrigų. Joje – tik kelių teismų sprendimai, palankūs jaunesniajai porai, panorusiai auginti iki šiol vos keletą kartų matytą našlaitę, ir vyresniosios poros atkali kova dėl teisės toliau auginti šią mergytę, globojamą ir mylimą, kaip sakoma, nuo vystyklų.

Laimėjo „popieriuje“

Priminsime, kad Sigutės dalybų košė užvirė po to, kai 2008-ųjų balandžio 4-osios rytą Sigutės tėvus, važiavusius dviračiu, partrenkė vilkikas. Birutė Kizelevičiūtė (20 m.) žuvo iškart, o jos sugyventinis Virgilijus Laukaitis (23 m.) mirė po savaitės.

Kol vyko dvejos laidotuvės, tuo metu vos 3 mėnesių našlaite rūpinosi viena kaimynė, o netrukus mažylę į Medžiukus parsivežė Jūratė ir Juozas Lukoševičiai, žuvusiojo ligotų, garbaus amžiaus tėvų Laukaičių paprašyti.

Žuvusios B. Kizelevičiūtės mama anūkėle nesidomėjo.

Seneliai Laukaičiai ramia širdimi patikėjo anūkės priežiūrą Lukoševičiams (J. Lukoševičius – Laukaitienės pusseserės sūnus), nes ši pora ir anksčiau draugavo su mergytės artimaisiais, gyvena tame pačiame rajone.

Įsikurdinę mažylę, Lukoševičiai tuoj pat kreipėsi situaciją įteisinti, bet Birštono vaiko teisių apsaugos skyriuje (VTAS) paaiškėjo, kad prašymą globoti našlaitę tuo pat metu pateikė ir Agnė B., mažylės žuvusios motinos pusbrolio žmona, iš Vilniaus krašto.

Kol vyko svarstymai dėl našlaitės globos, mergaitė buvo palikta savo seneliams Laukaičiams Birštono vienkiemyje. Tada su Sigute daugiausia laiko praleido J. Lukoševičienė. Bet Birštono VTAS nusprendė, kad tinkamesni globėjai yra Agnė ir Audrius, nes jie geru dešimtmečiu jaunesni už Lukoševičius, šiek tiek artimesni pagal giminystės ryšį, gyvena ne kaime (tarsi kaimas vaikams būtų baubas), turi darbą, erdvų butą (įsigytą už paskolą).

Teismų maratone kelis kartus buvo patvirtintas Birštono VTAS sprendimas – Agnė B. buvo paskirta Sigutės globėja. Tačiau mažylę kaip savo vaiką pamilę Lukoševičiai su tuo nesutiko, rašė skundus ir toliau ją augino. Gražiuoju neketino atiduoti, nes, anot J. Lukoševičienės, nuo kūdikystės jos šeimoje prigijęs vaikas – ne daiktas, kad būtų galima lengva ranka padėti jį į kitą vietą, ištraukti iš įprastos aplinkos. „Dukrytei netrukdysiu išeiti pas naujus globėjus tik tada, kai ji eis pas juos savomis kojomis ir ištiesusi rankeles, – sakė J. Lukoševičienė. – Bet dabar, kai mergaitė net nenori apie juos girdėti, aš negaliu savo mažosios taip atstumti.“

Laukiant vaikas auga

Tiesos dėlei negalima nutylėti, kad Lukoševičiai, toliau augindami Sigutę ir vis tikėdamiesi jiems palankaus teismo sprendimo, „kitokių“ teismų nutarimų našlaitę perduoti nevykdė. Baudžiamajame kodekse tai vadinama nusižengimu – už tai skiriama bausmė. Alytaus teismas, įsigilinęs į situaciją, Lukoševičius dėl teismo sprendimų nevykdymo išteisino, bet po to Kauno apygardos teismas, gavęs skundą, pripažino kaltais ir skyrė bene 6000 litų baudą. Dabar savo žodį šioje byloje dar turi tarti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT).

Bet tuo metu, kol vyksta minėti teismo procesai, kitame – Lietuvos apeliaciniame teisme (LApT) – laukia eilės civilinė byla dėl Sigutės įvaikinimo. Anksčiau jau buvo nuspręsta, kad Sigutės įtėviai turi būti Agnė ir Audrius B., dar 2009-aisiais oficialiai paskirti jos globėjais, bet nė dienos mergytės negloboję. Į šią „smulkmeną“ atkreipė dėmesį Lukoševičių skundą dėl įvaikinimo nagrinėjęs LAT ir pernai liepą paskelbė, kad B. pora, per keletą metų (kol vyko teismai) nesuradusi ryšio su našlaite, dar negali būti jos įtėviais. Kartu LAT nurodė įvaikinimo klausimą spręsti iš naujo.

„Šiuo metu vaikas jau 4,5 metų, su B. pora bendravęs seniai, ir tik epizodiškai, be to, vaikas pripratęs prie jį dabar supančių žmonių aplinkos“, – tuokart pažymėjo LAT.

Nuo tada praėjo daugiau kaip metai, o padėtis nepasikeitė – Sigutei gruodžio pabaigoje sukaks jau 6 metukai, ji vis giliau įaugusi į Lukoševičių šeimą, o sutuoktinių B., kurie, anot jų pačių, laukia, kol daugiau nei 5 metus besitęsiantis vaiko dalybų ginčas bus išspręstas civilizuotai ir taikiai, mergytė nemačiusi jau daugiau negu 3 metus. Šie žmonės, jeigu laimėtų įvaikinimo bylą, mažylei būtų visiškai svetimi. Jie Sigutei būtų reikalingi tik vienu atveju – jeigu dabar mažylė augtų netvarkingoje, asocialioje šeimoje. Bet Lukoševičiai, užauginę du vaikus, vertinami teigiamai. Tai paliudijo ir įvykis 2010-ųjų gegužę, kai Sigutę iš Lukoševičių bandžiusi paimti antstolė sulaukė solidarių kaimo gyventojų pasipriešinimo.

Šeima skurdinama

Taigi Sigutės likimas dabar – psichologų ir psichiatrų rankose. Tik jų išvada nulems, kokį sprendimą priims LApT, kartą jau nutaręs šios mergytės įtėviais oficialiai paskelbti tą jaunesniąją porą. Beje, jau auginančią 2 savo vaikučius.

Pirmas ambulatorinės psichologinės ekspertizės seansas (3 valandas trukęs specialistės pokalbis su Sigute) neseniai įvyko Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje Vilniuje. Turėjo iškart dalyvauti abi šeimos, siekiančios įvaikinti Sigutę, bet tuokart atvyko tik Lukoševičiai. Dėl to mergaitė turėjo būti vežama į tą patį skyrių dar kartą. Sigutės atsakymai, piešiniai ir nuotaikos tuose seansuose – itin svarbus rodiklis teismui, kuris spręs našlaitės įvaikinimo klausimą.

O kol teismas spręs, Lukoševičiai, pirmieji našlaitę apgaubę gerų namų šiluma ir tėviška meile, tapę jos krikštatėviais, matę pirmąjį mažylės žingsnį ir išgirdę pirmąjį žodį, dabar kas rytą išlydintys ją į priešmokyklinę klasę ir skatinantys jos gebėjimus, yra sparčiai skurdinami. Jau keletą metų, kai vyksta teismai, yra areštuotas ūkininkaujančių Lukoševičių turtas ir asmeninės sąskaitos banke, nes mokama teismo priteista moralinė žala B. porai, dar ir teismų skirtos baudos… Sutuoktiniai augina Sigutę, nors nė vieną mėnesį už jos globą iš valstybės nėra gavę nė lito. Lėšų jie turi rasti ir nesibaigiančioms kelionėms po teismus ar pas ekspertus.

Todėl „Akistata“ kviečia žmones, palaikančius Lukoševičių pradėtą globos misiją ir galinčius šiek tiek paremti šeimą finansiškai, pervesti aukojamų lėšų į Jūratės Lukoševičienės sąskaitą: bankas „Swedbank“, LT227300010027249676.

Komentarai

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Vaclovas Patackas, Seimo narys:

 

Tarptautinės vaiko teisių konvencijos preambulėje pažymima, jog vaikas turi būti laimingas, saugus, augti sugyvenančioje šeimoje.

Šias sąlygas dabartiniai našlaitės globėjai iš Prienų rajono ir užtikrina. Be to, visas Medžiukų kaimas, iš arti matantis šeimą, auginančią mergaitę, stoja mūru už ją.

Todėl kreipiuosi į kitą porą, kuri irgi nori mergaitę įsivaikinti: atsisakykite savo ketinimų.

Ar manote, kad iš savo aplinkos išplėšta mergaitė bus laiminga? Ar patys būsite laimingi?

Jūs laimėjote teismus, bet nelaimėjote žmonių pagarbos, todėl turėtumėte atsisakyti teismų ir padaryti gerą darbą.

Eglė Mirončikienė | N.Balčiūnienės nuotr.

Eglė Mirončikienė | N.Balčiūnienės nuotr.

Eglė Mirončikienė, psichologė:

 

Vaiko išplėšimas iš šeimos yra sukrėtimas – patiriamas didžiulis šokas, iki metų trunka skausmingas adaptacinis periodas. Gali kilti elgesio ar net sveikatos sutrikimų. Tarptautinėse normose pažymima, kad tik blogiausiais atvejais vaikai gali būti perkeliami į kitas šeimas.

Net paprasti žmonės suvokia, kad vaikas turi teisę gyventi savo tėvų ir senelių bendruomenėje, palaikyti giminystės ryšius. Todėl būtų nesuprantamas teismo sprendimas leisti įvaikinti mergaitę nepažįstamiems giminaičiams vien todėl, kad jie jaunesni, turtingesni ir geriau išsilavinę.

Tai reikštų, kad paprasti darbininkai vien todėl yra blogesni tėvai, jog mažiau uždirba. Pinigų ir jaunystės kultas užvaldė ne tik žiniasklaidą, bet ir institucijų protus, o vaikas tampa vertinga preke, iš kurios galima gerai uždirbti.

Laikraštis, „Akistata“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: