Ainis Storpirštis: „Gyvenimas – atspindys tų, su kuriais susitikau“ (0)

Ainis Storpirštis | festivalio organizatorių nuotr.

Ainis Storpirštis | festivalio organizatorių nuotr.

Ainis Storpirštis nepamena, kada pirmą kartą dalyvavo tarptautiniame, Vilniaus mokytojų namų organizuojamame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“. Aktorius, muzikantas, aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio sūnus, grupės „Suicide DJs“ ir judėjimo „No theatre“ narys kuklindamasis teigia, jog gitarą brazdina „lyg prie laužo sėdėdamas“, tačiau dainuojamosios poezijos gerbėjai jau spėjo prisijaukinti po penkiolikos metų į sceną sugrįžusį Storpirščių – tėvo ir sūnaus – duetą. Festivalyje „Tai – aš“, kuris vyks spalio 14–20 dienomis, Ainis pasirodys savo autoriniame koncerte su grupe „Vandenynas“.

Ką tau reiškia tokia vieta kaip Vilniaus mokytojų namai?
Mokytojų namai man brangūs tuo, kad tai yra viena tų keistų vietų, kur neaišku, kas vyksta. Šiuo metu jie įgavę bardų muzikos koncertų organizatoriaus vardą. Ši vieta man mistinė, bet kadangi esu Vilniaus vaikas, Mokytojų namai man visada išliks brangūs, nes nuo vaikystės laikų jie visai nepakito.

Ne viename interviu esi minėjęs, o ir šiaip nesunku atspėti, jog kūrybinį kelią pasirinkti tave paskatino tėtis. Ar sulauki jo kritikos?
Žodis „kritika“ šiuo metu turi labai neigiamą atspalvį. Tos tamsiosios kritikos nesulaukiu, bet kritikos šviesiąja prasme – patarimų ir pastebėjimų – sulaukiu daug. Man įprasta naujus įvykius, naują veiklą aptarti su šeima. Tokią praktiką rekomenduočiau visoms šeimoms, nes tai artina, padeda suprasti vieniems kitus. Manau, artimiausių žmonių veiklą sekti yra būtina.

Augai teatre, lankei muzikos mokyklą, tave supo meniška aplinka. Kokie vaikystės prisiminimai labiausiai įsirėžė atmintin, o galbūt net paskatino pasukti dabartiniu keliu?
Puikiai pamenu Jaunimo teatrą, kuriame, kai buvau mažas vaikas, mano senelis dirbo budėtoju. Dalį vaikystės praleidau teatro užkulisiuose. Vaikystės prisiminimai turi pasakos ir mistikos šydą, jie spalvoti, gražūs, manau, kad tai turėjo įtakos mano pasirinkimams. Be to, gyvenimas nebūtų leidęs rinktis kito kelio: nors mokyklą baigiau gerais pažymiais, bet egzaminai parodė mano tikrąjį veidą – po lietuvių kalbos egzamino mamai pasakiau, kad esu rusas. Surinkau tik 26 procentus iš šimto.

O kaip sekėsi tikslieji mokslai?
Visai neblogai, bet kažkodėl į tą pusę nenuėjau.

Įprasta galvoti, kad aktoriai yra humanitarai.
Tas tiesa. Humanitarinį išprusimą gilini jau ir aktorius būdamas. Kita vertus, teatre dažnai tenka susidurti su skaičiais. Yra net tokių aktorių, kurie teatro meną suvokia kaip mokslą, turintį savas taisykles ir apskaičiavimus. Labai daug aktorių yra atėję ir iš sporto.

Viename interviu esi pabrėžęs, kad disciplinos išmokė ne tėvai, o mokykla. Ar taikai discipliną kūryboje?
Esu silpnai disciplinuotas žmogus, bet dabar išsikėliau tikslą disciplinuotis kiek įmanoma daugiau. Disciplina gali būti įvairi, o disciplinuotas žmogus turi mažesnę paklaidos tikimybę. Mitybos, sporto, dvasios ir darbo disciplina ugdo pačią svarbiausią savybę – valią. Kažkokiame labai prastame filme buvo labai gražiai pasakyta: „Vienintelis dalykas, kurį reikia kasdien lavinti, yra valia.“

Vadinasi, savo valią lavini kiekvieną dieną?
Stengiuosi, bet dar yra daugybė spragų. Žmonės, kurie mane pažįsta, su tuo susiduria ir dažnai iš jų sulaukiu tos tamsiosios kritikos. Tačiau stengiuosi kiek įmanoma, nes savo gyvenime dabar labai noriu režimo.

Kas pirmauja tavo gyvenime – muzika ar teatras?
Kadangi yra nemažai spektaklių, kuriuose vaidinu, teatras pirmauja laiko aspektu. Teatras – kūrybinis darbas, paremtas bendradarbiavimu. Jis suteikia daugybę gražių akimirkų, bet drauge ir daug atima. Muzika mane lydėjo nuo pat vaikystės ir jai dingus iš gyvenimo, mane apninka depresija. Nei teatro, nei muzikos negalėčiau ir nenorėčiau atsisakyti.

Ką tau reiškia tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“?
Šiame festivalyje visada dalyvaudavau, galbūt dėl to jis man yra artimas. Iš tėčio sužinojau, kad jis yra didžiausias Pabaltijo šalyse. Kuo toliau, tuo labiau jį vertinu. Ypač dabar, kai Lietuva tapo festivalių šalimi, kurioje kiekvieną savaitgalį vyksta vis naujas festivalis. Taip pat man patinka dainuojamosios poezijos žanras. Jis nėra bukas.

Kaip šį festivalį būtų galima patobulinti?
Manau, kad svarbiausia yra ne tobulinti, o išlaikyti privalomus festivalio standartus: atsakingą požiūris į dalyvius, dėmesį tekstams ir muzikai. Būtų gražu, jei dalyviai įtiktų kuo įvairesnei publikai –­ tiek jauniems, tiek seniems.

Kaip vertini dainuojamąją poeziją Lietuvoje?
Puikiai. Šis žanras ne tik gyvuoja, bet ir vis populiarėja. Egzistuoja nepajudinama grandų linija. Bet atsirado daug abejotinos kokybės šio žanro puoselėtojų, kurie gali dainuojamosios poezijos vardą sumenkinti. Dainuojamosios poezijos populiarėjimas reiškia tai, jog Lietuvos žmonės atsigręžia į tekstus, temas ir į tai, kas tikra.

Užsiminei apie abejotinos kokybės dainuojamąją poeziją. Kokią grėsmę čia įžvelgi?
Kiekviename populiarėjančiame žanre kada nors ima ryškėti tendencija, kai vis daugiau nepatyrusių puoselėtojų save pradeda įvardyti kaip to žanro atstovus. Manau, kad patyrusius muzikantus tai žeidžia. Gerai, jog vyksta tarptautiniai jaunųjų bardų festivaliai, kuriuose rengiamos atrankos. Taip gimsta nauji talentai, kurie išplaukia į platesnius vandenis.

Koks tekstas tau yra bukas – pernelyg paprastas ar pseudomeniškas?
Jeigu man atneštų ir parodytų tekstus, manau, kad galėčiau atskirti, kuris yra kuris. Yra ir tokių atlikėjų, kurių tekstus skaitant atrodo, jog tai – visiškas absurdas. Tačiau kai šie tekstai dainuojami ant scenos, jie įgauna visai kitą prasmę. Tekstui parašyti reikia skirti tiek laiko, kad dėl jo nebūtų gėda. „Juodas”, „uodas” ir „puodas” rimuojasi, bet tai – dar ne eilėraštis.

Jei jau paminėjai eilėraščius, tai pasakyk, kokių poetų kūryba žaviesi?
Man patinka Aidas Marčėnas, Rimvydas Stankevičius, Henrikas Radauskas, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Paulius Širvys, kurio poezija skamba galingai. Mano tėtis yra didesnis poezijos gerbėjas nei aš, tad jo dėka dažnai atrandu ir anksčiau negirdėtų jaunų poetų. Kuo toliau, tuo labiau man patinka poezija.

Kokiais būdais dainuojamąją poeziją galima priartinti prie didesnio žmonių rato?
Geriausia, laiko patikrinta reklama nėra brukama – ji sklinda iš lūpų į lūpas. Jeigu laiko patikrintas dalykas išlieka, manau, kad jis yra kažkam reikalingas. Linkiu, kad dainuojamosios poezijos žanras įgautų tam tikrą ilgaamžiškumo stuburą.

Ar manai, kad eilėraštis žmonių atmintyje įsirėžia tik virtęs daina?
Nebūtinai. Muzika yra keistas reiškinys. Kai Kurto Vonneguto paklausė, ar Dievas yra, jis atsakė, jog Dievas yra muzika. Vienintelis dalykas, kuris trukdo eilėraščiui plisti po visą gaublį, yra kalbos barjeras. Muzika, garsas to barjero neturi – žmonės supranta muziką, nesvarbu, kokia jų kalba ir gyvenamoji vieta. Tačiau eilėraščio ir muzikos derinys yra labai graži ir sena tradicija. Senais laikais bardai turėjo mokytojus, vedlius, iš kurių semdavosi įkvėpimo. Manau, kad jaunieji Lietuvos bardai taip pat galėtų tokius susirasti.

O pats ar turi mokytojų ir žmonių, kurie tave įkvepia?
Mane įkvepia legendinės grupės „Pink Floyd“, „Nirvana“, „The Doors“, „Joy Division“, „Queen“. Taip pat mėgstu indie roko grupę „White Lies“. Iš Lietuvos atlikėjų man patinka Domantas Razauskas, Andrius Kaniava, Gediminas Storpirštis, Jurga Šeduikytė, Vidas Bareikis, „Atika“, Saulius Bareikis, MC Messiah, „Šventinis bankuchenas“, darantis tai, kas jam šauna į galvą. Mane žavi kūrėjo laisvė ir įvairiausi „Šventinio bankucheno“ vartojami žodžiai, kuriuos sunku išgirsti kasdienybėje.

Kai kurie dainuojamosios poezijos atlikėjai širsta, jei juos pavadina bardais. Kaip tu supranti šį žodį?
Dainuojamosios poezijos žanras neturi taisyklių. Egzistuoja lengvabūdiškas požiūris, jog užtenka mokėti tris akordus ir būsi bardas. Turbūt patyrusius atlikėjus tai žeidžia. Domantas Razauskas skelbiasi nesąs poetas, tačiau jo dainas galėčiau skaityti kaip eilėraščius ir tikiuosi, kad kada nors jis juos išleis. Anksčiau, kai muzikos stilių nebuvo tiek daug, grupes priskirti vienam ar kitam stiliui buvo kur kas paprasčiau nei dabar.

Kaip sugalvojai grįžti į sceną po ilgos pertraukos ir vėl koncertuoti su tėčiu?
Tėtis paskatino, pakvietė ir aš sutikau. Iš pradžių dėl šio sprendimo dvejojau, maniau, jog tai bus labai didelis žingsnis atgal, tačiau kuo toliau, tuo labiau šiuo sprendimu džiaugiuosi. Per repeticijas labai suartėjome kaip tėvas ir sūnus.

Koncertų metu skamba tiek tavo, tiek tėčio kūrybos dainos. Papasakok apie pasirengimo eigą. Ar daug diskusijų kyla?
Diskusijų tikrai būna. Daug dainų dar neskamba taip, kaip aš ir tėtis norėtume. Tam reikia įdirbio, nes nesu stiprus muzikantas – man geriau sekasi dainuoti, groti pianinu, bet gitara brazdinu lyg prie laužo sėdėčiau. Dėl to šiek tiek kompleksuoju, bet ir tą galima patobulinti. Žmonėms su profesionaliu muzikiniu išsilavinimu pakeisti dainos struktūrą ir skambesį yra vienas juokas, o man, nebaigusiam muzikos mokyklos, tai yra daug sudėtingiau.

Kas dar turi įtakos tavo pasirinkimams?
Dainius Tarutis yra pats geriausias mano draugas, mus sieja stebuklingas ryšys. Įtaką man daro draugė Judita Urnikytė, Vidas Bareikis, visi dvasiniai gydytojai ir masažistai, kurių pavardžių neminėsiu, pusbrolis Simas Storpirštis, mano kolegos aktoriai, mokytojas Gintaras Varnas, Dievas, su kuriuo dažnai kalbuosi, visi angelai, visos iškilios asmenybės: Jonas Paulius II, Gandhis, Lutheris Kingas. Taip pat daug pasisemiu iš Aido Giniočio, Algirdo Latėno, Dainiaus Gavenonio, Sergejaus Ivanovo, Dariaus Meškausko. Aš labai daug iš ko mokausi. Labai daug kopijuoju, nes supratau, kad gyvenimas yra atspindys tų, su kuriais susitikau. Esu koliažas informacijos, kuri mane užplūdo ir užpildė.

Paminėjai Dievą. Buvai tikintis nuo mažens ar tikėjimą atradai po kokio nors įvykio?
Kai buvau mažas, tėtis pasakė, kad Dievas yra, ir aš tuo patikėjau. Man Dievas buvo mįslė, kurią norėjau įminti. Esu ganėtinai kantrus žmogus ir dėl to į nesėkmes nereaguodavau taip jautriai. Man buvo nesvarbu, padeda Jis man ar ne – visada buvo įdomu, kas Jis per vienas. Su tuo susigyvenau, Jis tapo mano dalimi ir manau, kad Dievo egzistavimas yra privilegija, kurią turi kiekviena būtybė. Nori Dievo pagalbos ar ne – turi nuspręsti pats. Neturiu nieko prieš tuos, kurie netiki, arba tuos, kurie tiki kitaip negu aš. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog neįrodžiau, kad Dievas yra, – Jis man tą įrodė. Kai man iš tikrųjų reikėjo pagalbos, Jis man davė visus atsakymus.

Esi praktikuojantis katalikas ar tik prijaučiantis?
Aš esu dvasios našlaitis. Esu krikštytas ir laikau save krikščioniu, tačiau religijos nepraktikuoju ir dogmų nesilaikau. Manyje teka ir krikščioniškas, ir pagoniškas kraujas. Mėgstu skaityti ir kitų religijų vedlių pasisakymus, ten taip pat randu daug teisingų minčių. Jeigu Dievas būtų norėjęs, kad visi būtume lygūs ir vienodi, tai tuomet visa Žemė būtų vien kalnynas, vien dykumos arba miškas. Tačiau Žemėje yra ir kalnai, ir dykumos, ir džiunglės. Kiekvienas turi savo laisvę ir papročius. Negaliu išpažinti nė vieno tikėjimo kelio, nes jo dar nepasirinkau.

Kalbino Monika Baltrušaitytė

Kategorijos: Kultūra, Menas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: