Minime Pasaulinę kaulų ir sąnarių susirgimų savaitę (1)

Pasaulio sveikatos organizacija ir įvairių šalių žinomi specialistai (ortopedai, reumatologai, pediatrai, traumatologai, imunologai ir kt.) ragina atkreipti dėmesį į lėtines neinfekcines ligas, kurioms būdingas žemas mirtingumo lygis, bet kurios pasižymi aukštu sergamumo bei neįgalumo lygiu ir sukelia lėtinius skausmus. Todėl Pasaulio sveikatos organizacija kasmet spalio 12–20 dienas skelbia judamojo aparato arba Pasauline kaulų ir sąnarių susirgimų savaite.

Ši savaitė apima kelias atmintinas dienas:

Spalio 12-oji – Pasaulinė artrito diena.
Spalio 16-oji – Pasaulinė stuburo diena.
Spalio 20-oji – Pasaulinė osteoporozės diena.

Šios savaitės tikslas – kuo plačiau ir geriau informuoti visuomenę apie įvairius kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio sistemos susirgimus bei funkcinius sutrikimus, jų priežastis, gydymą ir, visų svarbiausia – profilaktiką. Įvairių sričių specialistai raginami labiau atkreipti dėmesį į šią vis dažniau pasitaikančią sveikatos sutrikimų rūšį, kurios gydymui bei diagnostikai skiriama vis daugiau lėšų.

Atsižvelgdama į šios problemos globalumą bei aktualumą, Pasaulio sveikatos organizacija kartu su Jungtinių Tautų Organizacija palaikė idėją ir dalyvavo įkuriant tarptautinį judėjimą „Kaulų ir sąnarių dešimtmetis 2000–2010: griaučių ir raumenų ligų prevencijai ir gydymui“. Kaulų ir raumenų sistemos, nugaros bei kaklo skausmai yra viena dažniausių nedarbingumo priežasčių tarp darbingo amžiaus asmenų Europos Sąjungoje. Šios susirgimų grupės svarbą rodo šie faktai: 30–40 proc. visų žmonių jaučia raumenų ir kaulų ligų požymius, o dėl šių ligų kenčia per 100 mln. Europos gyventojų.

Spalio 12-oji, Pasaulinė artrito diena, buvo pradėta minėti 1996 m. Tarptautinės artrito ir reumato asociacijos (angl. Arthritis and Rheumatism International – ARI) dėka. 1948 m. JAV buvo įkurtas Artrito fondas. Jį įkūrė mokslininkai bei praktikai, susirūpinę nuo šių susirgimų kenčiančių žmonių būklės palengvinimu. Tarptautinė artrito ir reumato asociacija ne tik mini spalio 12 dieną, bet ištisus metus vykdo aktyvią veiklą. Ši asociacija yra įsteigta 1988 m. ir susideda iš įvairių nacionalinių organizacijų, daugiausia vienijančių šios susirgimų grupės paveiktus žmones (sergančiuosius arba jų artimuosius). Su Tarptautine artrito ir reumato asociacija glaudžiai bendradarbiauja Europos Sąjungos lyga prieš reumatą (EULAR), kuri atstovauja reumatinėmis ir judamojo aparato ligomis sergantiems žmonėms, sveikatos priežiūros specialistams ir mokslininkams iš įvairių Europos Sąjungos valstybių.

Tarptautinė artrito ir reumato asociacija ypač akcentuoja nemedikamentinį gydymą ir įvairialypę pagalbą sergantiesiems. Jų siūlomas daugiau nemedikamentinio gydymo algoritmas:

1. Nuolatinis pacientų ir jų artimųjų mokymas.
2. Savarankiško gydymosi programos (pavyzdžiui, Artrito fondo savarankiško gydymo programa, įvairios fizinio aktyvumo taikymo programos).
3. Įvairialypė socialinių darbuotojų pagalba.
4. Psichologinė pagalba esant reikalui.
5. Svorio mažinimo programa (jei yra nutukimas).
6. Nuolatinis aerobinių pratimų taikymas (specialioji kineziterapinė programa ir bendroji lavinamoji programa) – raumenų stiprinimo programos.
7. Įvairios fizioterapijos ir balneoterapijos procedūros.
8. Įvairialypė pagalba ambulatoriškai gydomiems pacientams (mobilumas, apsipirkimas, kultūrinė programa ir kt.).
9. Tinkamos avalynės parinkimas.
10. Įtvarų ir kitos kompensacinės technikos pritaikymas esant būtinybei.
11. Sąnarių apsauga taikant ilgą ar labai intensyvų fizinį krūvį.
12. Ligonių užimtumo ir įdarbinimo programos ir pan.
Prie gausios kaulų ir sąnarių susirgimų grupės Pasaulio sveikatos organizacija priskiria visus įgimtus ar dėl traumų atsiradusius griaučių, raumenų ir jungiamojo audinio pažeidimus, krizinius sindromus, osteopatijas, vaikų judamojo aparato ligas ir kt. Taip pat šiai susirgimų grupei priskiriami ypač dažnai pasitaikantys juosmens (dorsopatijos) ir kaklo skausmai, artritai (artrozės), peties sąnario skausmai, osteoporozė, reumatoidinis artritas (RA), podagra ir kiti rečiau pasitaikantys sisteminiai susirgimai kaip fibromialgija, sisteminė raudonoji vilkligė ir kt. Visas jas galima būtų santykinai suskirstyti į dvi pagrindines grupes – uždegimines ir degeneracines.

Pagal galiojančią TLK-10 AM klasifikaciją, uždegiminėms ligoms priklauso reumatas (priskirtas kraujotakos sistemos ligoms, nes dažnai paveikia arterijų sieneles ir širdies vožtuvus), reumatoidinis artritas, juvenilinis artritas, podagra, sisteminė raudonoji vilkligė, ankilozuojantis spondilitas, sisteminė progresuojanti sklerozė (arba sklerodermija), dermatopolimiozitas, reumatinė polimialgija ir kiti retesni susirgimai, priskirti jungiamojo audinio, raumenų bei skeleto ligų grupei. Uždegiminės reumatinės ligos gali apimti visą atramos ir judėjimo aparatą, t. y. sąnarius, raumenis, jungiamąjį audinį, esantį kituose organuose, ir kraujotakos sistemą. Kadangi šios struktūros yra beveik visame organizme ir atlieka įvairias funkcijas, atsiranda įvairūs klinikiniai sindromai.

Trumpai apžvelkime mokslinę literatūrą šia tema. Kaulų ir sąnarių pažeidimai yra dažniausia ilgalaikio skausmo bei fizinės negalios priežastis, kuri visame pasaulyje kasmet paveikia šimtus milijonų žmonių. Pagal paplitimą judamojo aparato ligos yra trečioje vietoje tarp visų ligų, t. y. apie 24 proc. viso pasaulio gyventojų turi pažeistą griaučių ir raumenų sistemą. Daugiau nei pusė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pagyvenusių asmenų kenčia sąnarių skausmus, o 21 proc. suaugusių JAV gyventojų yra diagnozuotas artritas. Apie 29 proc. Jungtinės Karalystės gyventojų kenčia nugaros skausmus, nuo šios sistemos susirgimų kenčia apie 27 proc. Norvegijos gyventojų. Vokietijoje šiomis ligomis sergančių asmenų yra gerokai per 4 milijonus ir 5 proc. iš jų nuolat gydosi. Ispanijoje kelio sąnario osteoartritu serga apie 10 proc. gyventojų, rankos osteoartritu – apie 6 proc., fibromialgija – apie 2,4 proc. gyventojų. Prognozuojama, kad po 25 metų JAV bus apie 40 proc. asmenų, sergančių artritu.

Taigi, sergamumo šiomis ligomis skaičiai tikrai įspūdingi. Kaip rodo statistika, Vokietijoje per metus dėl reumatinių ir judamojo aparato ligų susidaro apie 50–60 milijonų nedarbo dienų! Lietuvoje 2011 metais jungiamojo audinio ir skeleto bei raumenų sistemos susirgimais sirgo 520 719 asmenų, vyresnių nei 18 metų amžiaus (SVEIDROS duomenys). Tai sudaro apytiksliai 15,1 proc. Lietuvos gyventojų. 241 136 atvejai diagnozuoti pirmą kartą. Tačiau realūs sergamumo skaičiai, be abejonės, yra didesni.

Toliau laipsniškai ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei ir daugėjant pagyvenusių bei senų žmonių, neišvengiamai didės ir išlaidos, susijusios su reumatinių ligų gydymu, daugės įvairių medicininių, socialinių ir psichologinių problemų. Sąnarių skausmas ir judėjimo funkcijos sutrikimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių sveikatos sutrikimo formų. Beje, šiomis ligomis dažniau serga moterys negu vyrai.

Trumpai supažindinsime su dviem dažniausiai pasitaikančiais susirgimais, jų klinika ir etiologija. Degeneracinės sąnarių ligos dažniausiai atsiranda su amžiumi ir tam daro reikšmingą įtaką jungiamajame audinyje vykstantys senėjimo procesai bei dideli ar ilgai trunkantys fiziniai krūviai. Svarbią vietą užima ir paveldimumas, kuris nulemia jungiamojo audinio (kremzlinio audinio, raiščių, sausgyslių ir kt.) savybes ir jo gebėjimą regeneruoti. Dažniausiai pasitaikanti tokio pobūdžio liga yra osteoartritas, dar vadinamas deformuojančia osteoartroze, poliartroze, degeneracine sąnarių liga. Tačiau kai kurių autorių duomenimis, artritas ir artrozė – tai skirtingos diagnozės. Artritas apibūdinamas kaip pirminė vieno ar kelių sąnarių uždegiminė būklė su galimu antriniu jungiamojo audinio pažeidimu, o artrozė – tai pirminis degeneracinis procesas, pažeidžiantis kremzlę, kaulą, su galimu antriniu sąnario komponentų uždegimu.

Dėl skirtingų priežasčių, kurios sukelia pokyčius sąnariuose, skiriamas pirminis ir antrinis
osteoartritas (artrozė):
1. Pirminis – kai nėra jokios žinomos sąnario pokyčių priežasties. Apibūdinamas kaip pagyvenusių ir senų žmonių liga, atsirandanti dėl organizmo senėjimo procesų ir sąnario kremzlės degeneracinių pokyčių.
2. Antrinis – išsivysto dėl konkrečių osteoartritą sukeliančių veiksnių: menisko sužeidimų, buvusios sąnario operacijos, blogai sugijusių kaulų lūžių, ilgo buvimo ramybėje, per didelės mechaninės apkrovos, nutukimo ir pan. Antrinis osteoartritas taip pat išsivysto esant įgimtai sąnarių kremzlių patologijai. Tokiu atveju jis vystosi jauname amžiuje. Sergant cukriniu diabetu, kai kuriomis skydliaukės ligomis ar esant atskiriems riebalų apykaitos sutrikimams taip pat gali vystytis antrinis osteoartritas.

Ši liga atsiranda dėl pamažu progresuojančių degeneracinių sąnario kremzlės pažeidimų viename ar keliuose sąnariuose. Ligos atsiradimui svarbiausios 3 rūšių veiksniai: fiziniai, genetiniai ir biocheminiai. Iš pradžių atsiranda sąnario skausmingumas, ypač fizinio krūvio metu arba po jo, judesių ribotumas, sąnario traškėjimas judinant, vėliau gali išsivystyti matomos sąnario deformacijos, sąnaryje gali atsirasti įvairaus laipsnio vietinis uždegimas ir pradėti kauptis skystis, išsivystyti sąnario patinimas, jis gali parausti, pakilti temperatūra. Vienas iš dažnai pasitaikančių požymių yra sąnario sustingimas iš ryto arba ramybės būklėje, kuris trunka trumpai ir greitai praeina (maždaug po 15–30 min.). Nors iš pradžių liga pasireiškia labai menkais simptomais, palaipsniui išsivysto ne tik sąnarių kremzlės pakitimai, reikšmingai sumažėja tarpas tarp sąnarinių paviršių, bet ir atsiranda pokremzlinių cistų bei susidaro kaulinės išaugos – osteofitai.

Liga gali pažeisti bet kurį sąnarį, tačiau dažniausiai nukenčia stuburo slankstelių smulkūs sąnariai, kelių (gonartrozė), klubų (koksartrozė), čiurnos ir plaštakų sąnariai.

Kadangi osteoartritas yra lėtinė polietiologinė liga, tai ir ją sukeliančių veiksnių yra daug ir labai sudėtinga nustatyti, kuris jų yra svarbiausias:
1. Vyresnis amžius. Dažniausiai osteoartritas pasireiškia apie 40–50 gyvenimo metus ir su kiekvienu dešimtmečiu vis daugėja juo sergančiųjų. Bet vyresnis amžius nebūtinai turi būti tas veiksnys, dėl kurio susergama osteoartritu – didelę įtaką turi judamojo ir atramos aparato sistemos pokyčiai.
2. Lytis. Iki 50 metų amžiaus osteoartritas daug dažnesnis vyrams, bet vėliau juo dažniau serga moterys. Vyresnio amžiaus moterų, kurios daugiau serga rankų, kelių ir klubų osteoartritu, yra daugiau nei to paties amžiaus vyrų. Moterims būdingas daugiau sąnarių apimantis osteoartritas nei vyrams.
3. Paveldimumas. Nustatyta, kad pacientų, kuriems buvo protezuotas klubas ar kelis dėl osteoartrito, broliai arba seserys turi daug didesnę riziką susirgti osteoartritu: penkis kartus dažniau klubo ir tris kartus kelio sąnario osteoartritu.
4. Įvairios sąnario traumos (lūžis, išnirimas, pakartotinės traumos, potrauminiai uždegimai ir pan.).
5. Nutukimas. Jis nulemia nuolatinį sąnarių perkrovimą, ypač kojų.
6. Įgimti ar įgyti sąnario struktūrų pažeidimai (sąnario nestabilumas, meniskų pažeidimas, įgimtas šlaunikaulio išnirimas ir kt.).
7. Medžiagų apykaitos ir endokrininės ligos (pavyzdžiui, cukrinis diabetas).
8. Darbas ir sportas. Tiems, kam tenka dažnai lenktis, dirbti ankštose patalpose, daug kartų atlikinėti tuos pačius judesius, dažniau vystosi kelio sąnario ar stuburo osteoartritas (siuvėjams, dažytojams, kirpėjams).

Profesionalūs sportininkai (futbolininkai, lengvaatlečiai, slidininkai) taip pat reikšmingai dažniau serga osteoartritu.

Ligos pradžia dažniausiai sunkiai pastebima ir nustatoma, nes pacientas tiksliai negali pasakyti, kada prasidėjo liga, kada jis pajuto pirmuosius simptomus. Svarbiausias simptomas ligos pradžioje yra bukas sąnarių skausmas, atsirandantis didesnio fizinio krūvio metu arba po jo. Ligai progresuojant skausmas stiprėja, jis vis dažniau gali varginti ir ramybės būsenoje.

Osteoartrito (artrozės) gydymas yra ilgalaikis, kartais trunkantis visą likusį gyvenimą. Jis gali apimti įvairius medikamentinius ir nemedikamentinius gydymo metodus. Dažniausiai ligoniai, pajutę nedidelį skausmą ar diskomfortą sąnaryje judesio metu, neskuba kreiptis į gydytoją, patys perka įvairius medikamentus ar brangius maisto papildus (kurių teigiamo poveikio nepatvirtina moksliniai tyrimai), gydosi liaudiškais metodais, įvairiais trynimais. Į gydytojus paprastai kreipiamasi tik tada, kai skausmas pradeda trikdyti įprastą kasdienę veiklą, atsiranda sąnario sustingimas, patinimas ar traškesys. Gydytojai dažniausiai diagnozuoja pažengusį susirgimą, o kartais net rekomenduoja keisti (protezuoti) sąnarį.

Osteoartrito gydymo sudėtingumą lemia daug priežasčių: nuo osteoartrito visiškai nepasveikstama, šios ligos sunku išvengti senstant, ilgai vartojami vaistai nuo uždegimo (mažinantys skausmą) sukelia nepageidaujamas reakcijas, o sąnariai dažnai protezuojami per vėlai, todėl po operacijos (ypač senyvame amžiuje) sunku grąžinti jų normalią funkciją. Todėl pajutus pirmuosius požymius patartina kreiptis į specialistus, kad liga būtų diagnozuota kuo anksčiau, kol dar įmanoma pristabdyti jos progresavimą.

Reumatiniai susirgimai, deja, neaplenkia ir vaikų. Pats svarbiausias ir dažniausiai pasitaikantis iš minėtų susirgimų grupės – jaunatvinis idiopatinis artritas (juvenilinis artritas, jaunatvinis lėtinis poliartritas ir pan.). Šiuo vienu pavadinimu vadinama visa grupė ūmių ir lėtinių susirgimų, kuriems yra būdingas vaikystėje atsirandantis vieno ar kelių sąnarių uždegimas (pagrindiniai jo simptomai yra sąnarių skausmas, sąnarių tinimas, sąnarių judesių ribotumas ir kt.), kurio etiologija nėra tiksliai žinoma. Ši liga trunka ne trumpiau kaip šešias savaites (kartais net metų metus) ir dažniausiai prasideda mokyklinio amžiaus vaikams, t. y. iki 16 metų. Tarp galimų ligos priežasčių yra dažnos infekcijos, autoimuniniai organizmo pokyčiai, stresas ir paveldimas polinkis sirgti reumatinėmis ligomis.

Yra išskiriamos 2 svarbiausios šios ligos formos. Apimantis vidaus organus (visceralinis) artritas, dar vadinamas Still sindromu, yra pavojingas gyvybei, todėl būtina vaiką hospitalizuoti. Šiai formai būdingas įvairus pažeistų sąnarių skaičius, gali būti padidėję limfmazgiai, atsirasti tipinis bėrimas, karščiavimas. Neapimantis vidaus organų (nevisceralinis) artritas lėtai progresuoja ir pažeidžia tik sąnarius. Išskiriamos 3 jo klinikinės eigos, kurias galima laikyti atskirais susirgimais. Oligoartritas, kai pažeidžiama nuo 1 iki 5 sąnarių per pirmuosius 6 ligos mėnesius, gali būti akių pažeidimų ir labai retai pažeidžiami vidaus organai. Poliartritas, kai per pirmus 6 ligos mėnesius pažeidžiama daugiau nei 5 sąnariai. Šiai ligos formai būdingi tik sąnarių pažeidimai, vidaus organai pažeidžiami itin retai, akių pažeidimai yra nebūdingi. Sisteminis idiopatinis artritas, kai karščiuojama ne mažiau kaip 2 savaites ir labiausiai nukenčia ne sąnariai, o vidaus organai: kepenys, inkstai, limfiniai mazgai bei papildomai būna serozitai (perikarditas, pleuritas, peritonitas ir kt.).

Kadangi nėra vieno tikslaus diagnostinio metodo jaunatvinio idiopatinio artrito diagnozei nustatyti, atliekama nemažai medicininių tyrimų, bandant atmesti kitas diagnozes: ultragarsinis sąnarių tyrimas, branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas, rentgenologiniai sąnarių tyrimai, ypač svarbūs biocheminiai kraujo, imunologiniai ir genetiniai tyrimai, įvairūs kineziologiniai sąnarių testai ir pan. Lietuvoje per 2011 m. nuo šių ligų ambulatoriškai gydėsi 422 vaikai ir paaugliai iki 18 metų. Tačiau vertinant šiuos duomenis būtina atsižvelgti į tai, kad tai yra medicininės statistikos duomenys ir realus vaizdas gali būti žymiai prastesnis. JAV juvenaliniu idiopatiniu artritu serga maždaug 300 tūkstančių vaikų ir tai sudaro nuo 4 iki 14 atvejų, tenkančių 100000 asmenų iki 18 metų amžiaus, Kanadoje – apie 3,2–4 atvejus 100000 asmenų iki 18 metų amžiaus. Mergaitės serga dažniau nei berniukai.

Liga dažniausiai prasideda neaiškios kilmės karščiavimu, pasireiškiančiu rytais ir vakarais, kuris didžiajai daliai vaikų trunka nuo 2 savaičių iki mėnesio. Patys svarbiausi simptomai yra sąnarių skausmas, patinimas bei sustingimas, taip pat sąnario judesių ribotumas. Sisteminio jaunatvinio poliartrito pagrindinis sisteminis požymis yra karščiavimas, dažnai lydimas blyškiai rausvo odos bėrimo, atsirandančio didėjant karščiavimui. Kiti požymiai yra raumenų skausmas, padidėjusios kepenys, blužnis ir limfmazgiai, akių uždegimai bei perikarditas (širdies maišelio uždegimas) ar pleuritas (pleuros uždegimas).

Gydymas cheminiais preparatais, fizioterapija bei pacientų ir jų tėvų mokymas yra sėkmingo gydymo pagrindas. Vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu, dažniausiai reikalingas gydymas nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo ir kartu kitais medikamentais. Taigi, vaikų jaunatviniam idiopatiniam artritui gydyti naudojami:

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Jie sumažina karščiavimą, sąnarių skausmą ir patinimą. Sergantiems vaikams šie vaistai gali sukelti įvairių nepageidaujamų reiškinių: kraujavimą, kepenų, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos pažeidimų.

Antibiotikai (penicilinas, vankomicinas ir kt.) dažniausiai skiriami pačioje gydymo pradžioje, siekiant atmesti ar įveikti galimą infekcinį faktorių.

Kortikosteroidai (metilprednisolonas ir kt.). Kortikosteroidai gali būti skiriami tabletėmis per burną kartu su kitais medikamentais arba daug rečiau injekcijomis į pažeistą sąnarį.

Ligos eigą modifikuojantys imunomoduliatoriai ir antinavikiniai vaistai: metotreksatas, cikolfosfamidas, aztioprinas ir kt. vaistai, veikiantys virškinimo trakto uždegiminius procesus, pavyzdžiui, sulfasalazinas. Jie skiriami, kai vartojant vien nesteroidinius vaistus nuo uždegimo ir hormoninius vaistus nepavyksta sumažinti sąnarių skausmo ir patinimo bei kitų simptomų. Šios vaistų grupės dažnai sukelia nepageidaujamų reiškinių. Dažniausi jų – pykinimas, viduriavimas, kepenų, inkstų, kraujo ir limfos bei imuninės sistemos pažeidimai.

Tumoro nekrozės faktoriaus blokatoriai (etanerceptas, infliksimabas) ir kiti naujieji biologiniai preparatai (interleukino-6 receptorių blokatoriai, interleukino-1 ir kt.). Jie labai specifiškai paveikia ar blokuoja aktyvius imuninius mechanizmus ir taip slopina uždegiminį procesą. Nors dėl šios vaistų grupės dar aktyviai diskutuojama, jie gali padėti sumažinti sąnarių skausmingumą, patinimą, rytinį sąnarių sustingimą ir kitus simptomus.

Fizioterapija ir medicininė reabilitacija taip pat yra svarbūs gydymo metodai. Jie apima tam tikrus fizinius pratimus, koreguojančių įtvarų ar langečių nešiojimą, šilumines, elektros, šviesos ir kitas procedūras. Kartu su medikamentiniu gydymu reabilitacija turi būti pradėta kiek įmanoma anksčiau, kad būtų palaikomas normalus sąnarių lankstumas, raumenų tonusas ir jėga. Reabilitacija leidžia išvengti sąnarių kontraktūrų, deformacijų arba jas, kiek įmanoma, koreguoja.

Kadangi kyla nemažų sunkumų tiksliai nustatant juvenilinio artrito diagnozę, tai ir ligos ateities prognozės nustatymas yra komplikuotas. Maždaug 50 proc. sergančiųjų iki pilnametystės nepasveiksta ir jiems būtina tolesnė specializuota reumatologinė pagalba. Yra duomenų, kad oligoartrine forma sergantys vaikai turi didesnę remisijos tikimybę negu sergantys poliartritine. Ligos eigą iš dalies lemia ir ankstyva diagnozė bei aktyvus tėvų (ir kitų šeimos narių) dalyvavimas.

Ši liga vienaip ar kitaip neigiamai paveikia visą šeimą, tad svarbu išlaikyti ramybę, supratimą ir darną. Emociškai susidoroti su lėtinės ligos diagnoze yra sudėtinga bet kuriam suaugusiam žmogui. Bet ypač tai sudėtinga vaikams, kurie nėra emociškai ir fiziškai pasiruošę susidurti su ilgalaike, skausmą sukeliančia liga. Reikėtų suprasti ir atjausti, kai sergantis vaikas kartais būna piktas, jautrus, irzlus ar liūdnas. Mažasis ligoniukas tėra vaikas, kuris nori toliau gyventi savo „vaikišką“ gyvenimą, žaisti smagius judrius žaidimus. Todėl pageidautina kiek galima ilgiau nekeisti įprasto vaikui dienos režimo, jo įpročių, neatimti mėgstamų užsiėmimų, nes tai sukels jam dar didesnę emocinę įtampą. Svarbu padėti vaikui įsisąmoninti, kad artritas šiame gyvenimo etape yra jo gyvenimo dalis ir būtina kiek įmanoma lanksčiau prisitaikyti prie ligos apraiškų. Emociškai labai svarbu, kad gydymo procese „dalyvautų“ ir sergančiojo broliai ir seserys, paremtų bei palaikytų sergantįjį.

Mokslinių straipsnių apžvalgą pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą parengė Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas Remigijus Zumeras