Vienoj karalystėj buvo labai biednas žmogelis. Jam nieku nesisekė, kad jis kur tik ėjo, tai vis žuvo. Ką jam daryt? Išsimislijo, ais jis meluot: „Rasi, – sako, – su melu man seksis“. Nuvėjo in tą miestą, kur karalius gyvena.
Tenai pradėjo meluot pas vieną, pas kitą, pradėjo jau jam po biskutį sektis, pradėjo gautie po biskį ant maisto.
Ale išgirdo karalius, kad atsirado mieste naujas melagis. Pašaukė pas save datirt, ar jis gal gerai meluot. Sako:
– Dabar tu man pameluok.
Sako melagis:
– Neturu atliekamo laiko, turu ait pas marias. Ana tam ir tam daikte žuvys ant kranto lipa, turu ait nešt žuvų: neturu su pačia, su vaikais ką valgyt.
Karalius aina žiūrėt, kur tos žuvys lipa an kranto. Nuvėjęs pas marias – kaip nieko nebuvo, teip nieko nėr. Sako karalius:
– Dailiai pamelavai.
Ir už tai no karaliaus gerai papelnė.
Toliau suvažiau suvažiau karaliai pas šį karalių ant seimo. Sako karalius:
– Šitam mano mieste yra šaunas melagis.
Sako kiti:
– Pašaukt jį, tegul mum pameluos.
Atėjo melagis. Sako vienas karalius:
– Na, pameluok.
Sako melagis:
– Neturu laiko. – Sako: – To ir to karaliaus prūdas išdžiūvo, žuvis brikais visi žmones veža, aisu ir aš nors kiek parsigabęt.
O jis melau tam pačiam karaliui, katro prūdas išdžiūvo. Tas karalius tuojaus liepė arklius kinkyt važuot namo – sako:
– Kad ir mano prūdas išdžiūvo, ale be mano pavelijimo kas gal žuvis gabętie!..
Pametęs viską parlėkė namo, o ten kaip buvo prūdas, teip ir yr, nė ten tų žuvų nieks gabeno, nė gabena.
Prašo vėl tas karalius jo, sako:
– Da tu man pameluok sykį.
Sako:
– Dabar neatspėju: karalienės pavogė čeverykus, tai mane siuntė paieškot.
Nuvėjo karalius pas karalienę, sako:
– Ar tau pavogė čeverykus?
Nė ten nieks pavogė, nė ką. Atėjo karalius pas melagį, sako:
– Kad tu teip gražiai moki meluot, tai aš tau štai dovanoju tą dvarą.
Melagiui gerai melas nusisekė, ir nereikėjo jam daugiaus duonos ieškotie.
Papasakojo Adomas Berteška, užrašė Vincas Basanavičius 1895 metais, Ožkabalių km., Vilkaviškio r. [Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago, 1904]
***
Dvarui labiausiai tinka – pajacai, vagys, melagiai. O tie kas per ilgus tarnybos metus nesugeba pasistatyti net namo – kelia pavojų valstybei. Juos privalu padaryti melagiais. Tada ir atleisti negaila.
Ar susitaikysime su tokia dalia? Ar sugebėsime apsivalyti?
