Vilniaus lygiadieniai (I). Ugnies ženklai (2)

1998 metų rudens lygiadienis Gedimino kalno papėdėje | V.Daraškevičiaus nuotr.

1998 metų rudens lygiadienis Gedimino kalno papėdėje | V.Daraškevičiaus nuotr.

Su Egle Pliopliene, Vilniaus etninės veiklos centro kūrėja bei ilgamete vadove, daugybės etnokultūrinių Vilniaus miesto renginių ir reginių iniciatore, šiuo metu – viešosios įstaigos „Ugnis ir kaukė“ šeimininke, apie lietuvių kalendorines šventes Vilniuje, jų atkūrimo  ar net įkūrimo istoriją, simboliką bei aktualumą šiandienos žmogui, kalbasi Saulė Matulevičienė.

Miela Egle, kaip Jūs tapote kalendorinių švenčių iniciatore ir rengėja Vilniaus mieste?

Po sovietmečio turėjome susivokti, kas esame ir nuo ko pradėti statyti savo kultūros rūmą. Kertiniu jo akmeniu visada buvo ir šiandien yra etninė kultūra. Nuostabu, kad tuo metu etninės kultūros viešinimas, kėlimas iš pogrindžio daugeliui žmonių buvo suprantamas kaip natūralus ir tautai svarbus veiksmas. Jau 1991-aisiais atkreiptas dėmesys į kalendorines šventes, kaip tradicinėje kultūroje svarbius metų taškus…

Kaip aš atsiradau tinkamu laiku tinkamoj vietoj? Atsimenu, 1991-ųjų pavasarį skambina man, laisvai menininkei, Aldona Ragevičienė, tuomet net kelių folkloro ansamblių vadovė, ir sako: „Egle, tau reikia eiti dirbti į savivaldybę, rytoj pat eik pas Antaną Petrauską (tuometinį Vilniaus savivaldybės Kultūros skyriaus vadovą)… Gal reikėtų steigti etninės kultūros centrą…“ Kitą dieną mane išties įdarbino Vilniaus savivaldybės  Kultūros skyriaus Metodinio kabineto vedėja, gavau labai „raudoną“ patalpą, pasilikau ten tik tuščias sienas ir tarp jų pradėjau rūpintis etniniais dalykais.

Miestui reikėjo savarankiško etninės kultūros centro. Pusę metų vyko parengiamieji darbai, centro reikalingumu abejojo Kultūros skyriaus darbuotojai… Apie centrą prakalbus, A. Petrauskas pasiūlė Etninės kultūros skyrių steigti Statybininkų kultūros rūmuose, bet aš puikiai suvokiau, kad, būdama ten, nieko nepadarysiu miestui. Tuomet 1991 m. gruodžio trisdešimt pirmąją buvo pasiūlyta sausio antrą dieną, devintą valandą  ryto susirinkti pas tuometinį Vilniaus miesto merą Vytautą Bernatonį ir svarstyti, ar išties tokio centro reikia.

Į tą rytą vykusį susirinkimą pavyko sukviesti iniciatyvinę grupę – į pasitarimą atėjo Norbertas Vėlius, Eugenijus Jovaiša, Libertas Klimka, Jonas Trinkūnas. Tuo metu savivaldybėje naujos idėjos daug kam kėlė nerimą – sunku pasiryžti permainoms, atsisakyti įprasto gyvenimo būdo, tad nelabai įsivaizduoju, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu ne mitologo Norberto Vėliaus autoritetas. Jis buvo svarbiausias etninės kultūros pokyčius lemiančių dalykų iniciatorius ir didžiausias bebaimis, tądien vienintelį laisvą rytą ir teturėjęs – kasdien važiuodavo į Kauno Vytauto didžiojo universitetą skaityti paskaitų.  Per dešimt minučių ugninga kalba miesto meras buvo įtikintas ir netrukus Vilniaus miesto taryboje, kuriai pirmininkavo Arūnas Grumadas, patvirtinti centro steigimo dokumentai. Tvirtinimą lėmė ir tai, kad dar neįsteigtas centras jau turėjo savo patalpas.

Ugnies misterijų kūrėjai: Stasys Juraška, Gediminas Piekuras, Eglė Plioplienė, Marius Grušas, Viktor Geraščenko, Rytas Jonas Belevičius, Kazys Venclovas, Kęstutis Musteikis, Arvydas Ališanka, 2007 m. |  L.Buivydaitės nuotr.

Ugnies misterijų kūrėjai: Stasys Juraška, Gediminas Piekuras, Eglė Plioplienė, Marius Grušas, Viktor Geraščenko, Rytas Jonas Belevičius, Kazys Venclovas, Kęstutis Musteikis, Arvydas Ališanka, 2007 m. | L.Buivydaitės nuotr.

O buvo taip: vieną gražią dieną man paskambino Rimantas Matulis ir pasiteiravo, ar nenorėčiau kartu su Lietuvos kultūros fondu ir kitomis pažangiomis organizacijomis gauti patalpų Jakšto g. 9. Greitai užpildžiau man duotos paraiškos eilutę, ir greitai su tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus parašu gavome 70 kvadratinių metrų patalpų. Savivaldybėje visi galvojo, kad turiu „baisų“ užnugarį, niekas nesuprato, kad tai buvo žmonių, suvokusių etninės kultūros reikšmę, pastangos, bei daug laimingų atsitiktinumų… Vilniaus etninės veiklos centras pradejo dirbti 1992 metų vasario 17-ą dieną (Vasario 16-oji buvo išeiginė). Prisimenu tuščius, erdvius kambarius, tuometinio Pieno centro dykai atiduotus baldelius ir tikėjimą, kad tai, ką darai, yra svarbu.

Atminty liko anekdotinė situacija: pasitarimo savivaldybėje baigtimi nepatenkintas Antanas Petrauskas visiems girdint sako Norbertui Vėliui: „Nekišk Plioplienei piršto į burną, ranką iki alkūnės nukąs…“ Į tai Norbertas atsakė: „O kam moteriai į burną pirštus kaišioti? Su ja arbatą gerti reikia.“ Gražu!

Susiformavo pirmas ir tvirtas Vilniaus etninės veiklos centro kolektyvas: aš, vedėja Eglė Plioplienė, etnologė Rūta Lipštienė, folklorininkė Aldona Bareikienė, etnologė ir programuotoja Erika Kačkauskaitė ir Zigmas Blekaitis – inžinierius ir amatų meistras.

Pirmoji centro užduotis buvo kalendorinių švenčių gaivinimas bei paskaitos, seminarai apie tai, kaip jas reikėtų švęsti. Buvo visiškai  aišku, kad tai reikia daryti, kad neturime jokio kito pasirinkimo – juk negalėjom iš sovietmečio švenčių liūno išbristi į niekur, prisiminkim: nebuvo Kalėdų, o tik Naujieji metai, nebuvo nė Joninių, juo labiau Rasų, o pavasario Lygę, Velykų šventę, keitė lenininė talka ir Gegužės pirmoji. Rudens lygiadienis atrodė dar gražiau – nelabai toli nuo jo minėdavom revoliucijos dieną.   Tiesa, gyvavo derliaus šventės. Vis šis tas. Dar svarbu, kad gyvavo Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus rengiamas tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“.

Kalendorinės šventės nėra autoriniai kūriniai, tad jas rengiant reikėjo nuolatinių etninės kultūros specialistų konsultacijų. Smagu buvo dirbti su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos skyriaus ir Lietuvos istorijos instituto žmonėmis, jie padėjo įgyvendinti daug dalykų: juk stalčiuose dūlėjo etninės kultūros žinių lobiai. Etnografai ir istorikai vėrė vartus į savą, lietuviško gyvenimo būdo pasaulį. Itin svarbus buvo Reginos Merkienės įdirbis ir pagalba. Nė vienas esminis centro sprendimas nebuvo priimtas be N. Vėliaus konsultacijų bei pastabų. Jau buvo įsteigta Etninės kultūros draugija (1989 m.), tad svarstymuose dalyvavo išties daug žmonių, neapsieita be ginčų, išgirsdavome ir kritikos… Emocijas teko valdyti, joms nebebuvo nei laiko, nei vietos. Valdininkai nesiryžo trukdyti, nors ir negelbėjo – o ar galėjo, juk patys nenutuokė, kur ir ką reikėtų daryti… Tylos metas. Įsiklausymas į politiką, kur, su kuo ir kaip.

Puikiai suvokiau: jeigu šventes taip ar kitaip rengsime sostinėje, tai darys visa respublika, tad kokius akcentus mes sudėsime, taip ir bus. Tai, kas vykdavo Vilniuje, skelbdavo visa žiniasklaida, rodydavo ir nacionalinė televizija…

Pamėginote miesto erdvėje įkurdinti tradicines kalendorines šventes, taip pat pradėjote švęsti rudens ir pavasario lygiadienius – tradiciniame kalendoriuje nefiksuotas, bet per porą dešimtmečių Vilniuje puikiai prigijusias, savas tradicijas jau įgijusias šventes?

Nebuvo sunku susigrąžinti Kalėdas, jas švenčia visas pasaulis, dėl jų iniciatyvos ėmėsi Kultūros skyrius. Su Rasos švente buvo daugiau problemų, o greičiausiai prigijo Užgavėnės. Jos Žemaičių draugijos pastangomis švęstos Vilniuje prie Seimo rūmų, Mokytojų namų kiemelyje. Kaip ir festivalio „Skamba skamba kankliai“, taip ir šio renginio ugnį kurstė tuo metu Vilniaus savivaldybės Kultūros  skyriuje dirbusi Ona Šaltytė. Užgavėnių judėjimas buvo nedidelis. Tačiau žemaičių programas parengę miesto folkloro ansambliai išmanė ir kaip atrodyti, ir ką dainuoti. Todėl surengti teorinio ir praktinio mokymo programą Vilniaus miesto mokykloms nebuvo sunkus uždavinys. Tų mokymų pagrindu Užgavėnės pradėtos švęsti mokyklose, o mieste įsigalėjo didelė Centro rengiama šventė, kurioje dalyvaudavo bemaž visi miesto folkloro ansambliai. Daug kartų Užgavėnes ant Tauro kalno, Rotušės aikštėje, erdvėje prie Sporto rūmų režisavo muzikologė, neišsenkančio žemaitiško entuziazmo kupina Zita Kelmickaitė. Užgavėnės palaipsniui vienaip ar kitaip pradėtos rengti ne tik Žemaitijoje – ten šventės tradicija nebuvo nutrūkusi, bet ir visos Lietuvos miestuose ir miesteliuose, o ypač mokyklose. Daug kas sakydavo: „Na ir kam gi tiems dzūkams Užgavėnės?“, bet pasirodė, kad ir jie turi visokių persirengėlių tradicijos rudimentų, ir Užgavėnės įsigalėjo, o jų dalyviams tai tapo kone gyvenimo būdu.

Seminaruose mokėme daryti Užgavėnių kaukes, aiškinome, kokios jų reikšmės, ką įvairūs personažai turėtų veikti. Birutei Kulnytei pradėjus vadovauti Lietuvos nacionaliniam muziejui, buvom įsileisti į fondus, kur galėjome pamatyti bei pedagogams  parodyti senąsias kaukes.  Aktyviai domėjomės ir tuo, kas vyksta pasaulyje. Pavyzdžiui, Venecijos karnavalai – tai tos pačios Užgavėnės, tik labai rafinuotos, jau virtę dvaro, rūmų tradicija, o jų ir mūsų šventės šaknys bendros – ji gali pasirodyti ir primityvia, pirmaprade forma, ir labai rafinuotai.

Užgavėnės skaičiuojamos nuo Velykų, o Velykos – tai pirmas mėnulio pilnaties sekmadienis po lygiadienio.

Lygiadieniai – labai įdomus kalendoriaus taškas, kai šaltąjį periodą keičia šiltasis ar šiltąjį keičia šaltasis laiko tarpas. Tas permainas visi jaučiame. Pastebėjau, kad per pavasario lygiadienį paprastai trumpam grįžta žiemos šaltis, kartais ir dargana, o  rudenį – vasaros šiluma. Tiesiog taip yra. (Šiemet rudens lygiadienio šventę surengėme pora dienų anksčiau, tad jis buvo lietingas, o astronominio lygiadienio dieną švietė saulė.)

Tuo metu žmogus keičia savo gyvenimo būdą – tarkim, rudenį reikia pradėti šilčiau rengtis, kitaip maitintis… Ir nuo senų senovės tokiu laiku buvo atliekami ritualai, kurių paskirtis – pripažinti tai, kas vyksta, ir tą suvokimą įtvirtinti.

Konkrečios lygiadienio šventės lietuvių liaudiškajame kalendoriuje nebuvo, bet, peržiūrėjus senųjų rašytinių šaltinių medžiagą, etnografinius aprašus, mokslininkų darbus, matyti, kad aplink lygiadienių datas yra buvę daug švenčių. Pavyzdžiui, pavasarį buvo sugrįžtančių paukščių dienos, rudenį – pjūties pabaigtuvių, derliaus šventės, mirusiųjų paminėjimas ir t.t.

Įdomu, kad pasaulyje pavasario lygiadienio metu plačiai minima Žemės diena. Tuomet visose sostinėse ir didžiuosiuose miestuose skamba varpai – vadinasi, ši šventė svarbi žmogaus būčiai, ją reikia švęsti. Konstruodamas mūsų gyvensenos pamatus, švenčių karkasą, pamatai, jog tai ateina iš labai giliai ir iki šiol yra išlikę be esminių pakitimų…

Pirmoji Vilniaus etninės veiklos centro surengta šventė ir buvo 1992-ųjų pavasario lygiadienis. Tais metais Sereikiškių parke kėlėme inkilus. Dalyvavo vaikų folkloro ansambliai, negausūs inkilai buvo apgiedoti, tarsi pašventinti, į tuos pašventintus namelius pakviesti sugrįžti paukščiai su savo giesmelėmis.

Tais metais tikėjomės, kad daug kas atsineš savo inkilus, bet žmonės dar nebuvo aktyvūs, ir tai mus liūdino. Mūsų biurokratai žiūrėjo labai paprastai, sakė – reikėjo atvežti sunkvežimį inkilų ir juos išdalyti susirinkusiesiems, bet mums rūpėjo, kad žmogus tai darytų savo noru, iš širdies.

Rudens lygiadienis iš pradžių buvo įprasmintas kaip Gedimino šventė. Dar 1991 metų rudenį, prieš Vilniaus etninės veiklos centro atsiradimą, buvo sumanyta paminėti Vilniaus įkūrėjo, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 650-ąsias mirties metines. Vyriausybė sudarė šventės komitetą, taip suteikdama įvykiui valstybinės šventės statusą.

1998 metų rudens lygiadienis Gedimino kalno papėdėje | V.Daraškevičiaus nuotr.

1998 metų rudens lygiadienis Gedimino kalno papėdėje | V.Daraškevičiaus nuotr.

Surengėme diskusiją, kada švęsti Vilniaus miesto gimtadienį – Lietuvos sostinės įkūrimo šventę. Remdamiesi Gedimino legenda, su mitologais Norbertu Vėliumi ir Gintaru Beresnevičiumi svarstėme – jeigu Gediminas susapnavo sapną medžiodamas taurą, tai galėjo vykti tik rudenį, vadinasi, reikia ieškoti ypatingo laiko, o tai galėtų būti rudens lygiadienis, kai nei juoda, nei balta, nei šilta, nei šalta… Kaip kiekvieną rytą, kai dar nei šviesu, nei tamsu. Kai nei miegant, nei atsibudus gali išryškėti, nušvisti kažkas nauja, netikėta ir svarbaus. Lygiadienio metu – tuo tarpiniu metų laiku galbūt galėjo įvykti kažkas ypatinga… Šią idėją palaikė ir žymi folkloro specialistė Aldona Ragevičienė.

Po diskusijų savivaldybėje buvo nutarta, kad Gedimino šventė ir sostinės įkūrimo diena bus  paskutinis ar priešpaskutinis rugsėjo savaitgalis. Rugsėjo 23-čioji jau buvo paskelbta pasauline Žydų genocido diena, jos nenorėta trikdyti dideliais viešais renginiais, todėl padaryta tam tikra išlyga…

Pirmoji Gedimino šventė įvyko 1991 metų rudens lygiadienio metu giedrame, švariai lietaus nupraustame mieste Rotušės ir Katedros aikštėse, be jokių ypatingų dekoracijų. Jas atstojo tautinės vėliavos. Nuskambėjo folkloro ansamblių programa, buvo pažadėta Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui pastatyti paminklą. Šventės ugnis uždegta išsyk keliose vietose – Rotušės aikštėje, Gedimino kalno papėdėje, ant Gedimino kalno ir Verkiuose. Jau tada iškilo mitologiniai Vilniaus įkūrimo legendos aspektai, Lizdeikos sąsajos su Verkiais, Gedimino kalno ir jo šaltinio svarba. Įdomu, kad tos šventės išvakarėse į Lietuvą atskrido Dalai Lama. Jo vizitas buvo slepiamas, bet dalyvavau visuose susitikimuose, o Dalai Lama tarp visų kitų dovanų iš Lietuvos išsivežė ir mažutį šiaudinį sodelį su paukšteliu. Visų nuostabai, jis ėjo pūsčiodamas į tą paukštelį ir žiūrėjo, kaip jis sukasi… Tuo metu viskas vyko labai intensyviai…

Vėliau, svarstant, koks galėtų būti rudens lygiadienio šventės turinys, buvo peržiūrėtos visų rudens švenčių tradicijos – nuo derliaus nuėmimo, darbų pabaigtuvių iki medžioklės, apgalvota jų simbolika. Su Norbertu Vėliumi aptarta, kad lygiadienio metu dera prisiminti ožio aukojimą, su Gintaru Beresnevičiumi svarstyta, kodėl šioje šventėje svarbi ugnis, kokia jos funkcija, prisimintas Sovijaus mitas ir jo interpretacijos.

Su etnologais šnekėta, kur tą lygiadienių ugnį reikėtų užkurti, ir sutarta, kad pavasarį ji bus nešama ir uždegama ant kalno, o rudenį, atvirkščiai, parnešama į pakalnę. Šie apeiginiai veiksmai ne vienerius metus ir buvo atliekami. Gal kas prisimena, kad kelerius metus per rudens lygiadienį žiemai ugnis būdavo apgaubiama Vilniaus Žemutinėje pilyje – archeologas dr. Vytautas Urbanavičius Žemutinės pilies kasinėjimų vietoje buvo radęs šiai apeigai tinkamą nišą.

Rudens lygiadienių simboliu tapo ožys, o per pavasario lygiadienį, kai svarbūs medžiai ir paukščiai, galvota apie Šventaragį. Netikėtai buvo aktualizuotas ir vilkas.

Vienas iš įdomesnių autorinių lygiadienio  projektų – Gytenio Umbraso ir Zigmo Blekaičio devynios „Vilko pėdos“, kurios simboliškai kilo į Gedimino kalną. Man įdomiausia, kad tos ugninės vilko pėdos, gerai įsižiūrėjus, priminė ir paukščių pėdas… Gedimino kalno papėdėje aplink medžius uždegami ugnies ratai, po 3 kiekvienam medžiui. O dar Gytenis Umbrasas padarė vilko galvą ant Gedimino bokšto – iš kaspinų buvo išpinta milžiniška galva, o trispalvė atstojo vilko liežuvį. Galvojom, kad paleisim ir sireną, ir tai bus vilko staugimas… Bet Sausio 13-oji  dar buvo taip arti… Metalinė vilko galva fejerverkais sukosi po Užupio tilteliu…

1992-ųjų rudenį mano namų palėpėje studentai Daumantas Kučas, Algis Kuzma ir Šarūnas Arbačiauskas iš šiaudų padirbdino pirmąjį ožį. Dailų, nedidelį, ant rankų nešamą – gražiai, su Tautinio teatro atliktomis liaudies dainomis ant Tauro kalno lauželio dangun išrūko. Skambant ragams, daudytėms, pamenu, susirinko keturi penki šimtai žmonių…

1993 metais nedidelį ožį Vilniaus folklorininkai sutaisė ir taip pat dangun paleido.

1994-aisiais Daumanto Kučo šiaudiniam ožiui dar labiau pasisekė: senamiestyje prie Piatnickajos cerkvės ant dailiai sukrauto laužo stovėjo, kol legendinis Ragučio aukuro akmuo į vietą stojos, kol rudens lygiadienių „žynys“ Ramūnas Abukevičius gražiausias Kornelijaus Platelio specialiai tam įvykiui sukurtas eiles skaitė, senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ krivis Jonas Trinkūnas aukurą naujoje vietoje šventino, gražiausios ir seniausios liaudies dainos skambėjo…

1995 metais įvyko pirmasis didžiulio, daugiau kaip 6 metrų aukščio šiaudinio ožio aukojimas Gedimino kalno papėdėje. Iškalbingą medžio ir šiaudų skulptūrą sukūrė Donatas Dumskis. Netikėtai pas mane į centrą atėjo Valdas Ozarinskas. Kultūros skyrius jį atsiuntė pasiteirauti, ar gali rudens lygiadienį, Pranciškaus mugės metu (spalio ketvirtoji – šv. Pranciškaus diena) surengti akciją – Vilniuje statyti aptvarus ir juose įkurdinti tikrus gyvulius – ožius, gaidžius. Aš labai apsidžiaugiau – iš karto toptelėjo mintis, kad tai derės prie „ožio deginimo“ apeigos. Prie aptvarų pridėjome tekstukus, kas yra ožys ar gaidys lietuvių mitologijoje, o artėjant lygiadienio šventimui prikabinome informaciją – „Ožio aukojimas“ įvyks tada ir tada… Aptvarai stovėjo labai gerose vietose – prie Šiuolaikinio meno centro, Gedimino prospekto pradžioje, Katedros aikštėje, Pilies gatvės apačioje ir kt. ir tapo puikia rudens lygiadienio šventės reklama. Dalis žmonių tai suvokė kaip gyvų gyvuliukų aukojimą, palikdavo savo raštelius su komentarais, kuriuos aš rytais susirinkdavau… Ačiū Valdui Ozarinskui, šio dailininko ožių ir kitų gyvūnų instaliacijos dėka sukūrėme puikią „Ožio aukojimo“ reklamą. Aukojimą lydėjo folkloro ansamblių programa, fejerverkas. Kaip ir anksčiau, ugnis ant Gedimino kalno gesinama švariu vandeniu, kad užkurta nauja nuo kalno nusileistų, mūsų namus pasiektų – nuo šiol prie židinio šildysimės per visą žiemelę. Vasaros ugnis apgobiama Žemutinėje pilyje, kad pavasario Lygėje vėl ant kalnelio pas žmones sugrįžtų. Išgyvenome virsmą iš muziejinės mąstysenos į realaus gyvenimo suvokimą: lyg iš naujo atgimė sena – mūsų genuose užkoduoti dvasiniai dalykai beldėsi naujomis formomis.

2008 metų metų rudens lygiadienis | V.Daraškevičiaus nuotr.

2008 metų metų rudens lygiadienis | V.Daraškevičiaus nuotr.

Nuo to laiko ožį aukojome kiekvienais metais Gedimino kalno papėdėje, vėliau – Sereikiškių parke. Ožį lydėdavo ir ugniniai ženklai, daromi iš medinio karkaso, apvynioto degiame skystyje ir vašku suvilgyta drobe arba šiaudais. Ožį ir ženklus kūrė Donatas Dumskis. Buvo sumanyta, kad kiekvienas ženklas sietųsi su vienu iš šešių šiltųjų mėnesių simbolika.

Gal galėtumėte plačiau aptarti ožio simboliką?

Tuo metu ožys atrodė svarbus ne vien kaip kadaise vykusių aukojimų priminimas, bet ir kaip simbolis. Lietuvių liaudies tradicijoje oželis suvokiamas kaip vaisingumo, vislumo, potencijos nešėjas… Pasibaigus augalų vegetacijai, brandai, šaltuoju laikotarpiu šios jo galios, rodos, nebeaktualios, ši auka – tik padėka. Bet apie devyniasdešimt penktuosius metus  ji netikėtai įgyja ir kitą prasmę. Tuomet žmonės buvo nusivylę nepriklausomybe, dar nebuvo įvykę apčiuopiamų permainų, daug kas buvo pasimetę, netikėjo savo pačių jėga, vis dar manė, kad kažkas kitas turi už juos viską nuspręsti ir  padaryti. Tad ožio simbolis iškilo ir kaip dvasinės potencijos, jėgos simbolis: „Jei jau turiu, tai kai trinktelsiu savo rageliais…“

Reakcija į ožio simboliką taip pat buvo įvairi – viena vertus, labai davatkiška, o kitiems ožys ir jo ragų akcentas patiko. Įvesdindami šį simbolį į mūsų viešąją kultūrą, mes siekėmė padrąsinti žmones nebebijoti savo potencijos, ir tai anuomet buvo labai svarbu.

O šių, 2008 metų, simbolis – vilkas. Tai kario simbolis. Vilko ir kario sąsaja labai sena, ji buvo žinoma dar tais laikais, kai niekas nebuvo girdėjęs nei apie staugiantį vilką, nei apie Gediminą.

Man regis, šių metų misterija mums patiems atskleidė keletą dalykų – supratom, kad savyje nelabai apčiuopiame šiuolaikinio kario jėgos. Tad ir mūsų santykis su vilku, matyt, dviprasmiškas – viena vertus, lyg ir suvokiame, kad vilkas yra karys, bet norėtume apie jį mąstyti kaip apie tą striukį beuodegį, kuris kiša uodegą į eketę… Kodėl vilkas mums nėra savas? – gal nėra vidinės jėgos, nėra vidinės laisvės, plataus ir gilaus garbės ir orumo jausmo? Vidujai mes dar šio simbolio neatskleidėme ir bene geriausiai suvokiame tik vilko staugimą, jo pasauliui skelbiamą naujieną apie Vilniaus miesto galybę…

Manau, kad vilkas būtent  šiuo metu atsirado neatsitiktinai, ryžtas tikslingai ir garbingai veikti kaip niekad aktualus Lietuvai. O tai ir yra vilko-kario savybė. Gal tikrojo Vilko simbolis gyvena kartu su vaikais, kurie išaugo ant pirmųjų ugninių vilko pėdų, vedusių į Gedimino kalną. Duok, Die…

Dar grįžkime prie šventės istorijos ir jos patirtų virsmų…

Ilgainiui centro rengiamos šventės ėmė įgauti vis naują turinį. Buvo daug įdomių sumanymų, bet ne visus juos pavyko įgyvendinti, dažnai įdomiems autoriniams projektams realizuoti pritrūkdavo lėšų.

1999 metais lygiadienio šventė pasikeičia ir persikelia į Kalnų parką. Sykį Gytis Lagunavičius, „Bliko“ vadovas (su juo bendradarbiavome visą laiką), užsiminė apie prie Kauno pilies vykstančius ugnies vaizdinius spektakliuose, supažindino su skulptoriais Algiu Garbačiausku ir Kaziu Venclova. Jie padarė pirmąją Kalnų parke skulptūrinę kompoziciją: Švytuoklę – laiko simbolį ir į Vilniaus panoramą žvelgiantį Ožį. Ugnies kamuolys bešvytuodamas uždegdavo vis kitą švytuoklę. Fejerverkais purškė ožio ragai. Visa kompozicijos teritorija buvo aptverta medžio deglais: tam tikru būdu įpjautas medinis rastas virsta deglu. Tais metais kelių folkloro ansamblių  – „Radastos“ ir „Ūlos“ – dalyviai sutartinai vaikščiodami su deglais – sueidami ir vėl išsiskirdami – braižė ornamentų raštus. Tie išvaikščioti raštai atrodė visai neblogai.

2008 metų metų rudens lygiadienis | V.Daraškevičiaus nuotr.

2008 metų metų rudens lygiadienis | V.Daraškevičiaus nuotr.

Nuo 2000 metų iki šiol ugnies skulptūrų reginiai-misterijos vyko Kalnų parko stadione. Išimtis tik 2002-ieji. Misterija „Lygiadienio aukojimai“ įvyko erdvėje tarp Baltojo ir Žaliojo tiltų. Vilniaus savivaldybės pastebėti ir įvertinti, buvom paraginti lygiadienį švęsti labiau matomoje vietoje.

Kaip keitėsi žiūrovų santykis su renginiu, rengėjų su žiūrovais? Šventės iš kamerinių virto masinėmis, tad ar nekilo pavojus joms virsti tik reginiais? Kodėl jos pradėtos vadinti Ugnies misterijomis?

Dėl užsieniečio Patriko Lajeno (Patric Lion) iniciatyvų, Gedimino šventė virto Vilniaus dienomis, vėliau  – Sostinės dienomis, pasikeitė ir jų data. Mūsų šventė taip pat labai išaugo, tapo profesionalesnė. Lygiadienis, manyčiau, įsitvirtino kaip kalendorinė šventė. Jei ieškotume informacijos internete, pamatytume, kad rudens lygiadienis susietas su ožiu, visiems asocijuojasi su ožio aukojimu, galima teigti, jog ir žmonių sąmonėje šis akcentas jau įsirėžęs.

Nuo tada, kai renginiai pradėjo vykti Kalnų parko stadione, suvokiau, kad vien šiaip kurti skulptūras ir jas sudeginti netikslinga. O ir ožio jau nebeužtenka, tad kiekvienas ugnies skulptūrų renginys atrado savo temą. Pasitelkus tai temai sukurtą muzikos kompoziciją, o skulptūras sustačius pagal siužeto liniją, gimsta ugnies skulptūrų misterija. Niekad nežinai, kaip ji vyks. Kaip gražuolė šiaudinė skulptūra veiks ugnimi, juk skulptūros turi daug kinetikos: jos atsiverčia, sukasi, linguoja, išbyra. Dėl šios paslapties nenumatysi žiūrovų patiriamų išgyvenimų. Paslaptingi skulptūrų veiksmai, nenuspėjami ugnies vaizdiniai sudaro misterijų esmę.  Renginiams jau sukurta apie 70 skulptūrų.

2002 metais vyko misterija „Lygiadienio aukojimai“, 2003 – „Lygiadienio ugnies žaidimai“, 2004 – „Pasaulio medis“, o 2005 – „Ženklas: septyni simetrijos lygmenys“. Kiekvienoje misterijoje medžio ir šiaudų skulptūra tampa ugniniu personažu, kuris kalba apie tai, kas tuo metu aktualu.

2006 metais, kai į Dausas išėjo daug etninės kultūros veikėjų – Angelė Vyšniauskaitė, Gintaras Beresnevičius, Vladimiras Toporovas, kiti kultūros veikėjai, misteriją pavadinau „Ten ir čia“.  Jos simboliai kalbėjo apie slenkstį, ribą tarp šiapus ir anapus, mirusiųjų ir mūsų pasaulio ugnį. Sukurtos skulptūros padėjo anapusybę suvokti, ją pajusti. Mes to slenksčio niekada neperžengiame, nors per Vėlines bendraujame su mirusiaisiais. Virsmą nurodančiais simboliais buvo: „Keturi vėjai“ (Marius Grušas), „Krikštai“ (Stasys Juraška), „Šulinys“ (Kazys Venclovas), „Vartai“ (Jonas Rytas Belevičius), „Obuolys“ (Gediminas Piekuras).  Jais teigėme, jog mirtis nėra pabaiga, o vartai į kitą pasaulį… Tais metais vietoj ožio sukurtas „Perkūno oželis“, tokiu būdu atrastas su Perkūnu, didžiuoju materijos perkeitėju, susijęs simbolis ir tarsi išsaugota lygiadienio ožio tradicija.

2007 metais misterijoje „Vanduo žemai, dangus aukštai“ kalbėjome simboliais, kurie transformuoja, perkeičia žmogų, tarkim, drugys – tai ne tik vabzdys su sparneliais, bet ir vikšras, ir lėliukė. Kitas transformacijos simbolis – vandens sergėtoja rupūžė, ji sergsti laukus ir vandenis, jei drėgmės perdaug, pasakose ji gali užšokti ant šulinio ir vandenį uždaryti, pranašas varnas –  žinių iš anapus į šiapus skelbėjas ir išminčius. Aušrinė įprasmina daugialypiškumą: ji mergelė, bet ir dukrelė, čia ir vėl moteris… Debesys – ne vanduo ir ne migla, o lyja, perkūnais trankosi – iš kur čia ugnis imas? Trenkia žaibas ir visa kas aplinkui būna perkeista…

Manau, kad jei ugnies misterijos bus aktualios, žmonės sugrįš ir kitais metais. Pagaliau, pakanka ir to, kad jie ateitų tik pasigėrėti ugnies skulptūromis, jų švytėjimu…

Beje, dabar šios šventės sklinda ir po respubliką – jau ne vien Vilniuje su skulptoriais profesionalais kuriame ugnies skulptūras. Beje, jas kuria ir be mūsų. Tik rūpėtų, kad skirtingų regionų kultūros žmonės tuos renginius sietų su savo krašto mitologinėmis vietomis. Juk tai, kas kalbama ugnimi, yra labai stipru ir labai svarbu, miesto viduryje uždegus didelę ugninę skulptūrą atsakomybė daug didesnė nei uždegus žvakelę…

Kalendorinės šventės, drįsčiau teigti, yra svarbios mūsų sveikatai, tad tiek miestui, tiek miesteliui ar gyvenvietei gali turėti ir turi psichoterapinį poveikį. Kaip jau minėjau, lygiadieniai, LYGĖS šventės ritualai skirti tam, kad lengviau susitaikytume su besikeičiančia gyvensena, besikeičiančiu klimatu.

Pabaigai klausčiau, kodėl Jums tos šventės, jų rengimas buvo ir tebėra svarbus?

Kodėl aš tai dariau? Kur manyje įžiebta pirmoji ugnis?

Matyt, jeigu nebūčiau su Trinkūnais sovietmečiu šventusi Rasos šventės (įsimintina Rasos šventė Adutiškyje su Vilniaus dailės instituto ansambliu, kurioje dalyvavo ir mano keturiolikmetis sūnus metalistas. Po šios šventės jis labai intesyviai dalijosi įspūdžiais su savo bendraamžiais, keitė pasaulėžiūrą… ), jei nebūčiau pažinojusi Aldonos Ragevičienės ir kaip atpildą už savo darbą gavusi progą keletą kartų su jos ansambliais važiuoti į koncertus Rumšiškėse, kas žino… Esu dalyvavusi įvairiuose tiek su etnine kultūra, Ramuvos judėjimu, tiek su kitomis dvasinėmis tradicijomis susijusiuose sambūriuose, C.G.Jungo analitinės psichologijos draugijos ir kitų psichologijos krypčių surengtuose mokymuose, gal viskas būtų susiklostę kitaip, bet man reikėjo būtent šių dalykų. Tokia lemtis. Vėlgi, jeigu nebūtų buvę Marijos Gimbutienės, jei nebūtų Norberto Vėliaus ir dar daugybės žmonių mūsų institutuose, folkloro ansambliuose, jei nebūtų nuostabiai išmintingų skulptorių profesionalų, viena nebūčiau visko sukūrusi.

Daug kas priklauso ir nuo vaikystės, nuo auklėjimo. Nors aš gimiau Vilniuje, pusė mano vaikystės prabėgo Žemaitijoje, tų metų žvejų gyvenvietėje Palangoje pas gimines, jų šaknys prie Darbėnų, Vaineikių kaime, iš kur kilus ir mano močiutė. Ilgainiui supratau, kad žmoguje telpa visas pasaulis, išorinė gamta ir kosmosas. Močiutė sakydavo: „Veiziek, ugnelė bieg, bieg per pelkę…“ Labai pasitikėjo ugnies vaizdiniu, melsdavosi besileidžiančiai Saulei, nors sakė, kad Dievu netiki… Apie save žinotume daug daugiau, jei būtume atviresni ir kitiems, aukštesniems pasauliams…

Ar lygiadieniai padeda mums atsiverti tiems kitiems pasauliams?

Man atrodo, kad būna labai įvairiai. Ar galime ugninio simbolio stebėjimą vertinti kaip religinį išgyvenimą? Nebent prisiminę, jog kultūros ištakos yra kultas, religinis vyksmas. Tai priklauso nuo to, kas mums šiuo metu yra svarbu ir kas mumyse gali išjudinti vidines jėgas ir sustiprinti mūsų pačių švytėjimą ar padėti „prašviesėti“.

Aš manau, kad ugnies pavidalai gali turėti tokią funkciją, jei žmogus yra pasirengęs.

Turbūt yra kaip sakmėje apie paparčio žiedą – visų pirma reikia norėti jį turėti, ir tam tikru laiku, tam tikroje vietoje būti susikaupus, dar ir su skepeta, o kai žiedas įkrenta – didelis juodas debesis žybt, ir jau turi jį savo skreite – reikia parsinešti tarsi nėštumą, su niekuo nešnekant, kad viso žinojimo neprarastum. Ir tik kai viską išnešioji, kai gauta žinia subręsta ir gimsta, gali suvokti, kokį žinojimą įgijai, ir kas tavyje yra nauja…

1998 metų rudens lygiadienis Gedimino kalno papėdėje | V.Daraškevičiaus nuotr.

1998 metų rudens lygiadienis Gedimino kalno papėdėje | V.Daraškevičiaus nuotr.

Labai sunku pasakyti, ką gali patirti žiūrovas, atėjęs į ugnies misteriją. Kiekvienas simbolis ir kiekviena skulptūra gali turėti ne vieną reikšmę. Tarkim, pamatęs Gedimino Piekuro „Valdovus“, vienas prisimins M.K.Čiurlionį, kitas pamatys du žmones, galbūt jį ir ją, laikančius duonos kepalą ar saulę ar tiesiog besišildančius… Kita vertus, tai, kas skulptorių sukuriama, ugnies yra perkeičiama.  Mūsų ugnies misterijos – tai pastangos rodyti nuogą simbolį, nes nuogesnio už ugnį, matyt, jau negali būti, ir tikiu, jog šie švenčių simboliai, ugnies tarsi perkelti į kitą būvį, visiškai realiai veikia mūsų sąmonę, nes kalba su mūsų vidine ugnimi.

O galima tiesiog kalbėti apie žmogų kaip kūrėją, nes kurti, sukurti, kūrenti yra kūryba, yra degimas, yra kūrenimas ir kurstymas savęs, savo vidinės ugnies, spinduliuojant, šviečiant sau ir pasauliui. Jei būtų smalsu peržvelgti visų lygiadienių ugnies misterijų vaizdus, galima pavartyti mano sudarytą ir šį rudenį išleistą ugnies skulptūras ir jų renginius pristatantį leidinį „Ugnies skulptūrų magija“.

2005-aisiais per rudens lygiadienį greta ugnies skulptūrų pradedamos austi ugnies juostos Neries krantinėje. Kaip prasideda bendradarbiavimas su Julija Ikamaite ir moksleiviais?

Gerai atsimenu, kaip Julija atsiranda mano gyvenime. Ji tiesiogiai (ir artimais giminystės ryšiais) susijusi su Marija Gimbutiene, kuri, vėlgi, buvo viena kertinių figūrų Vilniaus etninės veiklos centro darbe  – ji yra mūsų veiklą „palaiminusi“, dėjusi vilčių, kad ši veikla bus vaisinga ir kad aš sugebėsiu padaryti tai, ką esu sumaniusi. Iš Marijos Gimbutienės laiškų žinau, kad ji puikiai suvokė mūsų tikslus, teigiamai juos vertino.

Su Julija matėmės per Marijos Gimbutienes palaikų perlaidojimo ceremoniją Vilniuje,  šv. Jonų bažnyčioje. Gilų įspūdį paliko tai, kad Julija buvo padirbdinusi urną Marijos palaikams…

Po Marijos Gimbutienės mirties centras rengė Marijos Gimbutienės skaitymus. Keletą kartų jie vyko Lietuvos istorijos instituto patalpose. Vėliau šią tradiciją perėmė Archeologų draugija ir renginiai vyksta po Lietuvos nacionalinio muziejaus stogu.

2003–2004 metais Vilniaus etninės veiklos centre surengti Modrio Tenisono seminarai „Žaidimai ornamentais ir 24 dieviškumo aspektai“ atvėrė galimybę naujai pažvelgti į juostų raštus. Ypač įdėmiai nagrinėta daugiaraštės juostos prasmė, ugnies ženklai joje ir apskritai baltų kultūroje. Lietuvių ornamentiką tyrinėjantis Vytautas Tumėnas pritarė minčiai, kad įdomu būtų surengti ugnies ženklų kompoziciją Neries krantinėje, ar kur kitur. Likimas lėmė, kad nuo 2005-ųjų metų Julija Ikamaitė tapo lygiadienių ugninių ženklų juostos autore.

„Liaudies kultūra“, 2008 Nr. 5 (122)

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: