Užgavėnės – žiemos išvarymo šventė, kuri švenčiama likus 47 dienoms iki Velykų. Tradiciškai šią dieną dirbami tik lengvi darbai, daug ir sočiai valgoma bei pramogaujama. Nuo senų laikų šią dieną žmonės skubėdavo kuo greičiau užbaigti būtinus darbus, puošdavosi kaukėmis ir ruošdavosi vakare laukiančioms linksmybėms. Užgavėnės iki šių dienų išliko gana mėgiama šventė: šią dieną kepami blynai, deginama Morė ir persirengiama įvairiais veikėjais.

Šiek tiek istorijos

Nors Užgavėnių šventės diena priklauso nuo Velykų, tačiau šios šventės papročiai niekaip nesusijusios su krikščionybe. Tai karnavalas, kurio metu nugalimos žiemos blogybės, šaukiamasi pavasario.

Nors dvidešimto amžiaus pradžioje Užgavėnės buvo kiek primiršta šventė, tačiau užsispyrę žemaičiai pasistengė, kad ji atgimtų.

Jų pastangos pasiteisino: maždaug 1985-1990 metais šventė ir vėl tapo populiari. Užgavėnių pavadinimas yra kilęs nuo žodžio „gavėnia“, o pastarasis – nuo žodžio „gautis“ (po šios šventės gamta ima gautis po žiemos speigų).

Tradiciniai valgiai

Nuo senų laikų buvo tikima, kad Užgavėnių dieną reikia daug ir sočiai valgyti, nes tuomet visus metus neteks kęsti nepritekliaus. Įdomu tai, kad anksčiau Užgavėnės buvo švenčiamos nuo ketvirtadienio iki pat antradienio.

Šiomis dienomis buvo svarbu dažnai ir sočiai valgyti: ketvirtadienį ir penktadienį buvo valgoma penkis kartus per dieną, šeštadienį – šešis, o Užgavėnių dieną – net 9-12 kartų!

Tradiciškai buvo patiekiami šie valgiai: šiupinys, taukuose keptos spurgos, šaltiena, kiunkė (mėsos ir bulvių troškinys), avienos sriuba  ir, žinoma, blynai. Šią dieną buvo vaišinamas kiekvienas į namus užsukęs žmogus.

Užgavėnių kaukės

Turbūt nesuklysime, jei pasakysime, kad galimybė pasipuošti kauke labiausiai džiugina vaikus. Anksčiau kaukės dažniausiai buvo gaminamos iš kailio, medžio žievės, gyvūnų kaukolių, ir t.t. Dabar Užgavėnių kaukės gana dažnai daromos iš kartono ar popieriaus.

Persirengėliai eidavo po kaimą, krėsdavo pokštus, dainuodavo ir stengdavosi nugvelbti kokį nors buities rakandą. Vėliau išpopuliarėjo tradicija eiti per trobas ir prašyti blynų.

Šventės akcentas – Morė

Morės deginimas simbolizuoja žiemos negandų išvarymą ir naują pradžią. Skirtinguose Lietuvos kraštuose Morė buvo vadinama ir kitais vardais: Kelmės rajone, Užventyje ir Šilalės rajone Morė vadinama Kotre, Raseinių raj. – Raseinių Magde ar Raseinių Kotre, ir t.t.

Aukštaičiai vietoj Morės vežiojosi vyrišką jos pakaitalą Gavėną, kuris dar vadinamas Diedeliu arba Čiūčela.

Lašininio ir Kanapinio kautynės

Lašininis – tai storas veikėjas, vaizduojamas su lašinių gabalu burnoje, o kartais ir su kiaulės kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs veikėjas, rankose laikantis lazdą. Šie veikėjai  grumiasi tarpusavyje, kol galiausiai Kanapinis įveikia savo priešininką.

Ši kova perteikia laukiamo pavasario pergalę. Po šios nuožmios kovos belieka tik sulaukti atgimstančios gamtos ženklų ir, žinoma, Velykų.