R.Vaičiulis. Sutelktomis jėgomis prieš šapokinę Lietuvos istoriją (II dalis) (17)

„Lietuvos istorija“ | Alkas.lt nuotr.

„Lietuvos istorija“ | Alkas.lt nuotr.

Al­fon­so Ei­din­to, Alf­re­do Bumb­laus­ko, An­ta­no Ku­la­kaus­ko ir Min­dau­go Ta­mo­šai­čio par­ašy­ta „Lie­tu­vos is­to­ri­ja“, ku­rios lei­di­mą ir ver­ti­mą į už­sie­nio kal­bas par­ėmė Lie­tu­vos Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja, su­si­lau­kė la­bai prieš­ta­rin­gų ver­ti­ni­mų. Pa­tei­kia­me straips­nio „Su­telk­to­mis jė­go­mis prieš ša­po­ki­nę Lie­tu­vos is­to­ri­ją“ an­trą­ją da­lį.

IV sky­riu­je „Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­ri­mas“ šliau­žia­ma pa­vir­šiu­mi, ta­ry­tum ne­no­rint iš­sis­kir­ti iš au­to­rių ko­lek­ty­vo ne­atsk­lei­džia­mi gi­lu­mi­niai pro­ce­sai, daug kur pra­si­len­kia­ma su tie­sa, įvy­kiai ver­ti­na­mi iš ki­tų vals­ty­bių po­zi­ci­jų. Štai tei­gia­ma, kad kai­ze­ri­nis „ka­ri­nis ko­lo­ni­ji­nis re­ži­mas plė­šė vals­tie­čius – nu­sa­vin­da­vo mais­tą, ap­kro­vė di­de­liais mo­kes­čiais ir prie­vo­lė­mis, pra­mo­nės įmo­nes iš­ve­žė į Vo­kie­ti­ją“ (p. 132). Is­to­ri­kui A.Ei­din­tui bū­tų pri­va­lu ži­no­ti ter­mi­ną „rek­vi­zi­ci­ja“, mais­tą skir­ti nuo mais­to ir že­mės ūkio pro­duk­tų. Kai­ze­ri­nis oku­pan­tas kas­met rek­vi­zuo­da­vo ne tik že­mės ūkio pro­duk­tus, bet ir vi­sa ki­ta, pra­de­dant ark­liais, gal­vi­jais, va­ri­niais in­dais, dvi­ra­čiais ir bai­giant šie­nu, šiau­dais, še­riais. Pa­mir­šo su­nkią dar­bo prie­vo­lę, dir­bu­sių­jų lai­ky­mą la­ge­rių są­ly­go­mis, pa­ty­čias, už­krau­tą ar­chaiš­ką pa­gal­vės mo­kes­tį (jį tu­rė­jo mo­kė­ti ir se­nu­kai) ir šu­nų mo­kes­tį. Iš kur is­to­ri­kas iš­trau­kė vo­kie­čių iš­vež­tas pra­mo­nės įmo­nes? Juk jos (net 160) 1915 m. va­sa­rą bu­vo eva­kuo­tos į Ru­si­ją.

Ne­ra­mu 23-iai­siais Ne­prik­lau­so­my­bės me­tais skai­ty­ti, kad 1918 m. „lie­tu­vių bol­še­vi­kai gruo­džio 16 die­nos ma­ni­fes­tu dek­la­ra­vo So­vie­tų Lie­tu­vą. (…) lie­tu­viams so­vie­tai ne­sia­so­ci­ja­vo su tau­ti­ne vals­ty­be, to­dėl bol­še­vi­kų jie ne­pa­rė­mė“ (p. 137). O kiek gi lie­tu­vių bu­vo tarp 1918-ųjų gruo­džio 16-osios ma­ni­fes­to sig­na­ta­rų?! „Pa­mir­šo“, kad jį re­da­ga­vo Sta­li­nas. Ar tik lie­tu­viams bol­še­vi­kai ne­sia­so­ci­ja­vo su tau­ti­ne vals­ty­be? Len­kams kė­lė ki­tas aso­cia­ci­jas? Ir kuo čia dė­tas tau­tiš­ku­mas? Bol­še­vi­kų ka­riuo­me­nė plė­ši­ka­vo, šau­dė žmo­nes, sie­kė pa­smaug­ti Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bę. Tai ge­rai su­pra­to pa­pras­ti kai­mie­čiai ir ėmė­si gink­lo. Ta­čiau is­to­ri­kas ap­si­me­ta to nei ži­nąs, nei su­pran­tąs.

Iš teks­tų apie 1918–1940 m. Lie­tu­vą sklin­da ne­kom­pe­ten­ci­jos ir ten­den­cin­gų ver­ti­ni­mų srau­tas. Čia, vei­kiau pa­gal len­kiš­ką is­to­riog­ra­fi­ją, Lie­tu­va kal­ti­na­ma, kad į 1920 m. lie­pos 12 d. Tai­kos su­tar­tį su So­vie­tų Ru­si­ja bol­še­vi­kai „įb­ru­ko slap­tą pa­pil­dy­mą“, ku­riuo su­ti­ko, kad ka­ro su Len­ki­ja me­tu Rau­do­no­sios ar­mi­jos (RA) įžen­gi­mas į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją ne­bus lai­ko­mas su­tar­ties pa­žei­di­mu. To­dėl esą Len­ki­jos ir So­vie­tų Ru­si­jos ka­re Lie­tu­va jau ne­bea­tro­dė ne­utra­li, „(…) len­kams ji ta­po bend­ro fron­to prieš bol­še­vi­kus iš­da­vi­kė – to­kią te­ko su­mo­kė­ti kai­ną už Vil­niaus pri­pa­ži­ni­mą“ (p. 142). Ma­tyt, A.Ei­din­tui svar­biau­sia, kaip įvy­kiai at­ro­dė len­kams.

L.Želigovskis Vilniuje | Wikimedia Commons nuotr.

L.Želigovskis Vilniuje | Wikimedia Commons nuotr.

Čia pat nu­ty­li­mi svar­būs fak­tai: Lie­tu­va ne­val­dė jai Tai­kos su­tar­ti­mi pri­pa­žin­tų ry­ti­nių že­mių, jas bu­vo užė­mu­si Len­ki­jos ka­riuo­me­nė. An­tra, 1920 m. lie­pos 10 d. An­tan­tės vals­ty­bės nu­ro­dė Len­ki­jai grą­žin­ti Vil­nių Lie­tu­vai; Len­ki­ja, spau­džia­ma RA, su tuo su­ti­ko. Ta­čiau len­kų ka­riuo­me­nė ties Mai­šia­ga­la ir Vie­viu pa­sip­rie­ši­no lie­tu­vių įžen­gi­mui į is­to­ri­nę sos­ti­nę, lie­pos 14 d. ją užė­mė RA, o mū­sų ka­riai įėjo ki­tą die­ną. Bol­še­vi­kai ren­gė Lie­tu­vo­je su­ki­li­mą: at­siun­tė apie 2 000 di­ver­san­tų, ga­be­no gink­lus, ver­ba­vo gy­ven­to­jus. To­dėl ir ne­per­da­vė Lie­tu­vai Vil­niaus, iki rugp­jū­čio pa­bai­gos ne­įsi­lei­do lie­tu­vių ad­mi­nis­tra­ci­jos. Tai pa­da­rė tik, kai Len­ki­jos ka­riuo­me­nė ėmė triuš­kin­ti RA. To­liau A.Ei­din­tas mo­ko: „Tik Rau­do­na­jai ar­mi­jai lai­mė­jus prie Var­šu­vos, bol­še­vi­kai „su­ki­li­mą“ at­šau­kė. Tai­gi at­si­ti­ko ste­buk­las – Lie­tu­va iš­li­ko“ (p. 143). Mo­ra­las per­dėm aiš­kus – tik Len­ki­jai tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi už sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę. Są­mo­nin­gai nu­ty­li­ma, kad Lie­tu­va iš­li­ko be Vil­niaus kraš­to. Tar­si lai­mė­jus RA, bū­tų iš­li­ku­si ne­prik­lau­so­ma Len­ki­ja, Vo­kie­ti­ja ir t.t. Kad ap­kar­py­ta Lie­tu­va iš­li­ko, tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi sa­vo ka­riams, prie Gied­rai­čių ir Šir­vin­tų su­triuš­ki­nu­sius Liuc­ja­no Že­li­govs­kio „su­ki­lė­lius“.

Grįž­tel­ki­me prie pra­džios. So­vie­ti­niai is­to­ri­kai kri­ti­ka­vo Lie­tu­vos val­džią už tai, kad ne­pak­lau­sė bol­še­vi­ki­nės Ru­si­jos vy­riau­sy­bės re­ko­men­da­ci­jos nu­kreip­ti sa­vo ka­riuo­me­nę „prieš len­kų oku­pan­tus, kad iš­lais­vi­nus Vil­nių ir Vil­niaus kraš­tą.“ Lie­tu­va bi­jo­ju­si An­tan­tės kal­ti­ni­mo už su­si­dė­ji­mą su rau­do­nai­siais. Bu­vo­me pra­ti­na­mi prie min­ties, kad so­vie­tai iš­lais­vi­no Vil­niaus kraš­tą ir jį per­da­vė Lie­tu­vai. Da­na­jų do­va­nos. Vi­sų spal­vų is­to­ri­jos ko­mi­sa­rams ne­rū­pi Lie­tu­vos po­zi­ci­ja. Tad su­si­pa­žin­ki­me su ja. 1920 m. bir­že­lio 30 d. bu­vo gau­ta iš Mask­vos Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­nio šta­bo pulk. Kons­tan­ti­no Kleš­čins­kio te­leg­ra­ma su siū­ly­mu Vi­lei­kos-Šven­čio­nė­lių ruo­že smog­ti len­kams. Te­leg­ra­ma bu­vo svars­to­ma ma­žo­jo mi­nis­trų ka­bi­ne­to po­sė­dy­je. At­sa­ky­mas bu­vo ka­te­go­riš­kas: „Ne. So­vie­tų gin­če su Len­ki­ja mes lai­ky­si­mės griež­to ne­utra­li­te­to.“ Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras Kons­tan­ti­nas Žu­kas at­si­mi­ni­muo­se tei­gia, kad 1920 m. lie­pos 12 d. ru­sams puo­lant len­kus, ka­riuo­me­nei bu­vo įsa­ky­ta į ko­vą ne­si­vel­ti, bud­riai sau­go­ti, kad nei len­kai, nei ru­sai ne­per­ženg­tų mū­sų sie­nų. Anot jo, bol­še­vi­kų gun­dy­mų kar­tu su jais pul­ti len­kus bu­vo ir dau­giau. Net apie rug­sė­jo 15–18 d. iš Mins­ko jam skam­bi­nęs gen. Mi­chai­las Tu­cha­čevs­kis il­gai įkal­bi­nė­jęs bend­rai veik­ti prieš len­kus. Ko ge­ra, tei­sin­giau­sią iš­va­dą pa­da­rė B.Ma­kaus­kas, ku­ris ra­šo: „nors Lie­tu­va ver­čia­ma si­tua­ci­jos (RA ver­ži­mo­si link Vil­niaus – aut.) ir bu­vo iš da­lies įtrauk­ta į So­vie­tų Ru­si­jos po­li­ti­kos or­bi­tą, jos san­ty­kiai su Mask­va ne­ta­po dvie­jų są­jun­gi­nin­kų ka­ri­niu ir po­li­ti­niu bend­ra­dar­bia­vi­mu.“ An­traip ne­bū­tų pa­si­ra­šy­ta Tai­kos su­tar­tis, pri­pa­žin­ta Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė ir kt.

Ten­den­cin­gu­mas, po­li­ti­nė al­che­mi­ja ky­šo iš pos­ky­rio „Pas­ku­ti­nė fe­de­ra­ci­jos su Len­ki­ja ga­li­my­bė“ an­traš­tės. Ja­me spe­ku­liuo­ja­ma is­to­ri­kams ne­bū­din­gu klau­si­mu – kas bū­tų bu­vę, jei bu­vę… Taip ga­li­mai ban­do­ma iš­pro­vo­kuo­ti dis­ku­si­ją, ar ne­ver­tė­jo jung­tis su Len­ki­ja. Tau­ta, Lie­tu­vos su­ve­re­nas, 1921 m. tvir­tai ir griež­tai bu­vo pa­sa­kiu­si „ne“ fe­de­ra­ci­jai, „ne“ Po­lio Hi­man­so pla­nui, de­ry­boms su Len­ki­ja Ko­pen­ha­go­je, Lo­za­no­je.

Ne­mok­šiš­ka ra­šy­ti, kad maž­daug nuo 1920–1922 m. „Že­mės ūky­je pra­dė­tos nau­do­ti or­ga­ni­nės trą­šos. Ūki­nin­kai pra­dė­jo koo­pe­ruo­tis.“ Ar iki tol ūki­nin­kai mėš­lą nu­leis­da­vo į ka­na­li­za­ci­ją?! O gal su­gal­vo­ta pa­si­ty­čio­ti iš kai­mie­čių? Lie­tu­vo­je koo­pe­ra­ty­vai at­si­ra­do jau 1873 m., o Ne­prik­lau­so­my­bės pra­džio­je pra­si­dė­jo ma­siš­kas jų stei­gi­mas. Be­raš­tys­tė tvir­tin­ti, jog 1920 m. rin­ki­mus į Stei­gia­mą­jį Sei­mą lai­mė­jo krikš­čio­nių de­mo­kra­tų blo­kas to­dėl, kad už jį bal­sa­vo ti­kin­čios mo­te­rys. Tar­si vy­rai ne­bu­vo ti­kin­tys ir ne­bal­sa­vo už šį blo­ką. Pa­gal so­vie­ti­nę tra­di­ci­ją, blo­kas va­di­na­mas ku­ni­gų par­ti­ja. Nu­siš­ne­ka­ma tei­giant, kad li­tas bu­vo sta­bi­lus to­dėl, kad bu­vo pa­grįs­tas ver­ty­bi­niais po­pie­riais ir su­kaup­to­mis 12 to­nų auk­so“, kad lat­viai ir len­kai sa­vo pi­ni­gus įsi­ve­dė 1923 m. Įve­dant li­tą, tu­rė­ta apie 0,5 t auk­so. Vi­są­laik jo at­sar­gos ki­to. Lat­vi­ja įve­dė la­tą vie­nu ki­tu mė­ne­siu anks­čiau nei Lie­tu­va. Tvir­ti­na­ma, kad iš emig­ra­ci­jos grį­žę Bro­nius Ka­zys Ba­lu­tis, Ste­po­nas Da­rius ir kt. stei­gė įmo­nes, ban­kus. Jei bu­vo bū­ti­ny­bė juos mi­nė­ti, rei­kė­jo pir­miau­siai įra­šy­ti Ju­lių Kau­pą, Pe­trą Ka­ru­žą, Jo­ną Ro­ma­ną, J.Cu­nių, J.Šim­kų. Ar tai už­sie­nie­čiams svar­bu, įdo­mu? Už­sie­nie­čiai, pers­kai­tę to­kią A.Ei­din­to „iš­min­tį“: „JAV lie­tu­vių siun­čia­mi pi­ni­gai su­da­rė 1/10 Lie­tu­vos vals­ty­bės biu­dže­to“, pa­ma­nys, kad anuo­met mū­sų ša­lis bu­vo bol­še­vi­ki­nė, ati­mda­vo gi­mi­nėms iš už­jū­rio siųs­tus pi­ni­gus, ar­ba bu­vo kaž­koks ne­su­sip­ra­ti­mas. To­kiu anal­fa­be­tiš­ku­mu komp­ro­mi­tuo­ja­ma Lie­tu­va. Ne­su­ge­ba­ma iš li­te­ra­tū­ros tei­sin­gai nu­si­ra­šy­ti pa­pras­čiau­sių da­ly­kų. Anot A.Ei­din­to, Fe­lik­sas Vait­kus „sėk­min­gai at­li­ko S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no su­ma­ny­tą skry­dį“. Nie­ko pa­na­šaus, jis bu­vo pri­vers­tas nu­si­leis­ti D.Bri­ta­ni­jo­je. Skan­da­lin­ga, kad is­to­ri­kas net ne­ži­no, jog Lie­tu­vos krep­ši­nin­kės Eu­ro­pos čem­pio­na­te Ro­mo­je iš­ko­vo­jo si­dab­ro me­da­lius 1938 m. ir klai­di­na: „1939 m. Kau­ne Lie­tu­va an­trą kar­tą lai­mė­jo Eu­ro­pos čem­pio­na­tą, o ne­tru­kus mer­gi­nų rink­ti­nė (…) – si­dab­ro me­da­lius“. „Chal­tū­ra“!

Hitlerininkų organizacijų vadovų ir aktyvistų teismas | LCVA nuotr.

Hitlerininkų organizacijų vadovų ir aktyvistų teismas | LCVA nuotr.

Ki­tur pa­is­to­ma: „Tik Au­gus­ti­nas Vol­de­ma­ras šį kar­tą (po 1934 m. Pe­tro Ku­bi­liū­no pu­čo – aut.) nu­baus­tas ypač rim­tai – iš (…) mies­te­lio Za­ra­sų iš­trem­tas į Par­yžių…“ (p. 164). Ir kam rei­kė­jo taip nu­krei­va­lio­ti šį smul­kų klau­si­mą? Ži­nant, kad ka­ro lau­ko teis­mas 6 pu­čo ren­gė­jams bu­vo sky­ręs mir­ties baus­mes, o A.Vol­de­ma­rui – 12 m. ka­lė­ji­mo, vė­les­nis jo iš­trė­mi­mas į Par­yžių at­ro­do kaip iš­siun­ti­mas į ku­ror­tą. Pra­šau­na­ma pro ša­lį tvir­ti­nant, kad prem­je­ro Juo­zo Tū­be­lio lai­kais pa­žan­gos bu­vo sie­kia­ma be jo­kios par­amos iš už­sie­nio. Gal no­rė­ta pa­sa­ky­ti – be už­sie­nio pa­sko­lų. Ir tuo­met bū­tų klai­da, nes bu­vo gau­ta di­de­lė deg­tu­kų mo­no­po­lio pa­sko­la. Ga­li­ma kal­bė­ti tik apie ne­sis­ko­li­ni­mo už­sie­ny­je vals­ty­bės var­du pri­nci­pą, o vers­las be sko­li­ni­mo­si ne­ap­siė­jo. Pa­vo­jin­ga pus­tie­sė, kad 1935 m. „Pie­no­cen­tras“ tris kar­tus su­ma­ži­no su­pir­ki­mo kai­nas, nes ne­pa­sa­ky­ta, kad taip pa­sielg­ti pri­ver­tė ke­le­rio­pas že­mės ūkio pro­duk­tų kai­nų kri­ti­mas už­sie­nio rin­ko­se. Po­teks­tė­je ga­li­ma įžvelg­ti so­vie­ti­nės pro­pa­gan­dos kli­šę, kad ūki­nin­kus smau­gė sa­vi ka­pi­ta­lis­tai, o ne pa­sau­li­nis že­mės ūkio pro­duk­tų at­pi­gi­mas. Tei­gi­nys, kad „1934–1935 m. pa­aš­trė­jus Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos san­ty­kiams dėl Klai­pė­dos na­cių pro­ce­so, Vo­kie­ti­ja fak­tiš­kai už­da­rė sa­vo sie­ną Lie­tu­vos že­mės ūkio pro­duk­tams, su­stab­dė tra­di­ci­nį žą­sų im­por­tą“ yra pa­inus, dvip­ras­miš­kas. Skai­ty­to­jai ga­li su­pras­ti, kad dėl šių san­ty­kių pa­aš­trė­ji­mo bu­vo vie­no­dai kal­tos ir Lie­tu­va, ir Vo­kie­ti­ja. Tik už 15 pus­la­pių ra­šo­ma apie Klai­pė­dos na­cių teis­mą. Iš kur skai­tan­čiam, ypač už­sie­nie­čiui, ži­no­ti, kaip Lie­tu­vai pri­klau­siu­sia­me Klai­pė­dos kraš­te at­si­ra­do na­ciai, už ką jie bu­vo tei­sia­mi. Ki­ti is­to­ri­kai Vo­kie­ti­jos pre­ky­bos su Lie­tu­va po­li­ti­ką įvar­di­ja kaip eko­no­mi­nį ka­rą, ku­rį ly­dė­jo ka­rin­ga Vo­kie­ti­jos an­ti­lie­tu­viš­ka pro­pa­gan­da, ka­ri­nės jė­gos de­mons­tra­vi­mas. Na, o žą­sys ne­bu­vo tra­di­ci­nė ar svar­bi Lie­tu­vos eks­por­to pre­kė. Tais me­tais dėl Vo­kie­ti­jos lie­tu­viš­kų pre­kių tran­zi­to per jos te­ri­to­ri­ją drau­di­mo bu­vo ne­įma­no­ma į Če­kos­lo­va­ki­ją nu­ga­ben­ti 15 tūkst. žą­sų. Tei­giant, kad 1) plė­to­jo­si cu­kraus, teks­ti­lės pra­mo­nė, 2) iš Da­ni­jos, Šve­di­jos ir Vo­kie­ti­jos įve­žus daug kar­vių, pa­ki­lo pie­no iš­mil­žiai, su­men­ki­na­mos ūki­nin­kų, vers­li­nin­kų, val­džios pa­stan­gos. Cu­kraus ir teks­ti­lės pra­mo­nė ne plė­to­jo­si, o bu­vo su­kur­ta, iki Ne­prik­lau­so­my­bės ji ne­eg­zis­ta­vo. Ne­už­te­ko vien įsi­vež­ti pro­duk­ty­vių kar­vių. Rei­kė­jo keis­ti pa­ša­rų ba­zę, su­kul­tū­rin­ti pie­vas, mo­der­ni­zuo­ti kar­vių lai­ky­mo są­ly­gas ir kt. Vi­sa tai vals­ty­bė ska­ti­no leng­va­ti­nė­mis pa­sko­lo­mis, mo­kė­da­ma pa­šal­pas, or­ga­ni­zuo­da­ma ag­ro­no­mų kon­sul­ta­ci­jas, mo­ky­mo kur­sus.

Kan­da­ma: „Ta­čiau bū­ta ir ne­sėk­mių. Že­mės ūkio ir pra­mo­nės au­gi­mas bu­vo ne­pa­kan­ka­mas grei­tam pra­gy­ve­ni­mo ly­gio pa­ki­li­mui, dau­gy­bė smul­kių ūkių iš­var­žy­ti“ (p. 165). Juk šių žo­džių au­to­rius nu­ro­do, kad Lie­tu­vos pra­mo­nės ga­my­ba iš­au­go ke­tu­ris kar­tus, t.y. vi­du­ti­niš­kai kas­met po 20 proc. Ku­rio­je ša­ly­je taip spė­riai di­dė­jo pra­mo­nės ga­my­ba?! Ir koks tu­rė­jo bū­ti au­gi­mo tem­pas, kad už­ti­krin­tų grei­tą gy­ve­ni­mo ly­gio ki­li­mą? Ne­kva­li­fi­kuo­ti, ne­at­sa­kin­gi ple­pa­lai, kad tik su­men­ki­nus mū­sų ša­lies pa­sie­ki­mus.

Vi­saip ban­do­ma pri­kib­ti prie Lie­tu­vos val­džios po­li­ti­kos tau­ti­nių ma­žu­mų at­žvil­giu, lie­tu­vių san­ty­kių su jo­mis. Kons­ta­tuo­jant, kad 1922 m. Kons­ti­tu­ci­ja įtei­si­no ma­žu­mų kul­tū­ri­nę au­to­no­mi­ją, pa­si­sa­kė prieš jų nie­ki­ni­mą, da­ro­mi prie­kaiš­tai: ne­tei­kė joms pri­vi­le­gi­jų, at­ski­rai ne­pa­mi­nė­jo žy­dų (p. 168), jiems li­ko ne­priei­na­ma vals­ty­bės tar­ny­ba, val­džia šnai­ra­vo į gau­sė­jan­čias žy­dų ko­mu­nis­tų gre­tas. Pri­vi­le­gi­jos ne­su­de­ri­na­mos su tau­tų ly­gia­tei­siš­ku­mu, de­mo­kra­ti­ja. Ne tik val­džia, bet ir žmo­nės „šnai­ra­vo“ į bet ku­rios tau­ty­bės ko­mu­nis­tus. Ne val­džios kal­tė, kad tarp ko­mu­nis­tų ryš­kiai iš­sis­ky­rė žy­dai. Ga­lop, ar tau­ti­nių mo­kyk­lų fi­nan­sa­vi­mas ne­bu­vo pri­vi­le­gi­ja?

Su­ran­da­mos ir „skriau­dos“ Lie­tu­vos len­kams – dėl val­džios kal­tės ma­žė­jo jų vai­kų skai­čius pra­di­nė­se mo­kyk­lo­se. Bet šio tei­gi­nio au­to­riaus duo­me­ni­mis, len­kų mo­kyk­lų skai­čius ne­ma­žė­jo: 1923 m. ir 1935–1936 m. jų vei­kė apie 30. 1923 m. vi­du­ti­niš­kai kiek­vie­no­je mo­kė­si po 95 moks­lei­vius, o vė­liau – vos po 20. Ko­kia pa­pil­do­ma fi­nan­si­nė naš­ta iš­lai­ky­ti li­li­pu­ti­nes mo­kyk­las! Ig­no­ruo­ja­ma ta­pa­ty­bės pa­ieš­ka, ne­šo­vi­nis­ti­nių tė­vų ne­no­ras už­sisk­lęs­ti len­kiš­ka­me ge­te, truk­dy­ti vai­kams siek­ti kar­je­ros. Su­ran­da­mos ir „skriau­dos“ vo­kie­čiams ir ru­sams, nes jie ne­si­jau­tę ly­gūs su lie­tu­viais, gau­da­vo „tik lie­tu­vių pa­dė­jė­jų vaid­me­nį“ (p. 170). Pa­gal A.Ei­din­tą, Klai­pė­dos kraš­to na­ciai pul­di­nė­jo tik žy­dus. Iš tie­sų fi­ziš­kai smur­ta­vo ir prieš lie­tu­vius, nu­žu­dė Jur­gį Ja­su­tį, kė­si­no­si nu­žu­dy­ti Vil­hel­mą Lo­pą. Tik pats A.Ei­din­tas ži­no, ko­dėl nu­ty­lė­jo šiuos fak­tus, nu­teis­tų na­cių skai­čių su­ma­ži­no nuo 87 iki 76. Skai­ty­to­jai klai­di­na­mi, kad Vo­kie­ti­ja dėl teis­mo pro­ce­so da­rė di­džiu­lį po­li­ti­nį ir eko­no­mi­nį spau­di­mą. Mi­nė­tą eko­no­mi­nį ka­rą ji pra­dė­jo anks­čiau, Lie­tu­vos val­džiai pra­dė­jus tram­dy­ti na­cius. Gan at­vi­rai at­sa­ko­my­bė už Klai­pė­dos kraš­to „nep­ri­li­pi­mą“ prie Lie­tu­vos su­ver­čia­ma jos val­džiai. Nė užuo­mi­nos apie Ber­ly­no „ran­ką“. Kraš­tą „at­li­pi­no“ gau­si Vo­kie­ti­jos fi­nan­si­nė par­ama vie­tos na­ciams, že­mės ūkio pro­duk­tų su­pir­ki­nė­ji­mas tik iš jų or­ga­ni­za­ci­joms pri­klau­siu­sių ar sim­pa­ti­za­vu­sių ūki­nin­kų ir kt. Šia­me nu­ty­lė­ji­me ga­li­ma įžvelg­ti pa­stan­gas Vo­kie­ti­ją pa­vaiz­duo­ti ne­kal­tu avi­nė­liu. Ne­vy­ku­siai šmaikš­tau­ja­ma: „No­rint iš­lai­ky­ti Klai­pė­dą, Lie­tu­vai rei­kė­jo šim­tų mi­li­jo­nų li­tų in­ves­ti­ci­joms ar­ba tu­rė­ti tiek ka­riuo­me­nės di­vi­zi­jų, kiek Vo­kie­ti­ja, de­ja…“ (p. 181). Bū­tų už­te­kę Vo­kie­ti­jos ne­si­ki­ši­mo, re­van­šo po­li­ti­kos at­si­sa­ky­mo. Ka­dan­gi ji tu­rė­jo daug di­vi­zi­jų, pi­ni­gų, su kai­my­nais ga­lė­jo elg­tis kaip pa­no­rė­ju­si. Ar to­kie po­no Ei­din­to samp­ro­ta­vi­mai nė­ra ga­lin­ges­nių­jų re­van­šis­ti­nės po­li­ti­kos pa­tei­si­ni­mas? Lie­tu­vos is­to­ri­kas su­si­rū­pi­nęs SSRS „ne­kal­ty­bės“ iš­sau­go­ji­mu, nes an­traip ne­teig­tų, kad Vil­niaus kraš­tas bu­vo nu­alin­tas 1939 m. ka­ro. Pir­ma, Len­ki­ja šį kraš­tą lai­kė už­kam­piu, ne­si­rū­pi­no jo ūkio plė­tra. An­tra, ja­me ne­vy­ko di­des­nės kau­ty­nės su so­vie­tų ka­riuo­me­ne. Ge­rai ži­no­ma, kad Vil­ni­ją, prieš per­duo­dant ją Lie­tu­vai, smar­kiai apip­lė­šė so­vie­tai: iš­ve­žė įmo­nes, įvai­rų tur­tą. Pre­kių at­sar­gas iš­se­ki­no ir daug at­bė­gė­lių iš Len­ki­jos.

Iš­ve­džio­ja­ma: „neu­tra­lu­mo įsta­ty­mu be­si­gi­nan­tį Kau­ną su­krė­tė nau­jie­na apie na­cių ir so­vie­tų ne­puo­li­mo su­tar­tį.“ Mo­lo­to­vo–­Ri­ben­tro­po pa­ktas bu­vo lyg per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus ne tik Kau­nui, bet vi­siems Vo­kie­ti­jos ir SSRS kai­my­nams. Ne­utra­lu­mu „gy­nė­si“ dau­gy­bė Eu­ro­pos vals­ty­bių. Lie­tu­va tarp jų ne­bu­vo pir­mo­ji. Šiur­pi­na aiš­ki­ni­mas, kaip 1940 m. va­sa­rą SSRS ruo­šė­si Lie­tu­vos oku­pa­ci­jai: esą pa­sie­ny­je įstei­gė li­go­ni­nes su­žeis­tie­siems, la­ge­rius bū­si­miems be­lais­viams, na, dar pa­va­sa­rį per­me­tė į Lie­tu­vos mies­tus di­ver­si­nes ir žval­gy­bos gru­pes. O kur di­džiu­lės ka­riuo­me­nės, su­nkių­jų gink­lų su­tel­ki­mas prie Lie­tu­vos sie­nos?! To­liau tars­te­lė­ja­ma, kad SSRS „į­ve­dė“ 3-ąją ir 11-ąją ar­mi­jas. Kas čia ži­no, kiek jo­se bu­vo ka­rei­vių. O ypač pik­ti­na nu­ty­lė­ji­mas, kaip bu­vo par­uoš­ti la­ge­riai bū­si­miems ka­ro be­lais­viams – Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ka­riams. Iš skelb­tų SSRS do­ku­men­tų ži­no­ma, kad len­kų ka­ri­nin­kų iš­žu­dy­mas Ka­ty­nė­je ir ki­tur bu­vo mo­ty­vuo­tas rei­ka­lin­gu­mu tu­rė­ti la­ge­rius Bal­ti­jos ša­lių ka­ro be­lais­viams.

Tie­siog šo­ki­ruo­ja tei­gi­nys, jog 1940-ųjų bir­že­lio 15-osios nak­tį vy­ku­sia­me Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės po­sė­dy­je dėl SSRS ul­ti­ma­tu­mo pri­ėmi­mo gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo idė­ją stab­dė bai­mė to­kiu bū­du įsto­ti į Ang­li­jos ir Pra­ncū­zi­jos prieš­ų blo­ką ir po ka­ro bū­ti skau­džiai nu­baus­tai. Ki­taip sa­kant, Lie­tu­vos ga­li­mas pa­sip­rie­ši­ni­mas SSRS – Vo­kie­ti­jos są­jun­gi­nin­kei – bū­tų taps­mas su pa­sta­rą­ja ko­vo­ju­sių pra­ncū­zų ir ang­lų prieš­u. Iki tol ne­te­ko ap­tik­ti pa­na­šaus nu­siš­ne­kė­ji­mo. Ir ko tuo sie­kia­ma?

Ir sky­riu­je „Lie­tu­va: so­vie­tų ir na­cių oku­pa­ci­jos“ daug pub­li­cis­ti­nių tauš­ka­lų, an­traei­lės in­for­ma­ci­jos, bet ma­ža svar­biau­sių įvy­kių glaus­to dės­ty­mo, iš­krai­po­ma is­to­ri­nė tie­sa. Sta­li­niz­mo ne­žmo­niš­ku­mas dangs­to­mas dū­mų už­dan­ga: „(…) oku­pa­ci­nė val­džia dva­si­nin­ki­ją sten­gė­si su­nai­kin­ti fi­ziš­kai, iš­trem­ti, baž­ny­čias pa­vers­ti san­dė­liais“ (p. 228). Jei tik „sten­gė­si“, lo­giš­kai iš­ei­na, kad nei žu­dė, nei ka­li­no, nei už­da­ri­nė­jo baž­ny­čių. Be to, ta­da lo­giš­kai ky­la klau­si­mas – kas su­truk­dė sie­kia­my­bę įvyk­dy­ti. Ne ma­žiau svar­bu bu­vo pa­mi­nė­ti oku­pan­to už­ma­čią kur­ti tau­ti­nę baž­ny­čią. Samp­ro­tau­ja­ma, kad Lie­tu­vos iš­li­ki­mo „prob­le­ma karš­tai ke­den­ta ne tik ka­vi­nė­se, bet ir pre­zi­den­tū­ro­je.“ Tik pa­žiū­rė­ki­te, koks men­ku­tis pre­zi­den­tas, jo ko­man­da! Tei­gi­nio „So­vie­tų Są­jun­ga, pa­si­nau­do­da­ma tarp­tau­ti­ne pa­dė­ti­mi ir tuo, kad vi­so pa­sau­lio dė­me­sys bu­vo skir­tas vo­kie­čių įsi­ver­ži­mui į Par­yžių, 1940 m. ne tik oku­pa­vo Lie­tu­vą, Lat­vi­ją ir Es­ti­ją (…)“ ne­ga­li­ma ver­tin­ti ki­taip kaip sie­ki­mą nu­slėp­ti nu­si­kals­ta­mą Mo­lo­to­vo-Ri­ben­tro­po pa­ktą, gal­va­žu­džių Hit­le­rio ir Sta­li­no suo­kal­bį pa­si­da­lin­ti Ry­tų Eu­ro­pą.

Lie­tu­vos ūkio so­vie­ti­za­vi­mas iš­dės­ty­tas vi­siš­kai pa­vir­šu­ti­niš­kai. Iš sa­vi­nin­kų bu­vo ati­mtos ne vien stam­bios pra­mo­nės įmo­nės, ban­kai, bet ir pre­ky­bos, trans­por­to, įvai­rias pa­slau­gas tei­ku­sios įmo­nės, di­des­ni na­mai ir kt. Ne­tie­sa, kad tik gre­ta li­to įve­dus rub­lį, stai­ga pa­ki­lo kai­nos. Prieš­in­gai, pre­kių kai­nos bu­vo dras­tiš­kai du sy­kius pa­di­din­tos iki įve­dant rub­lį. Pre­kių sty­gius ir ei­lės at­si­ra­do jau pir­mo­sio­mis oku­pa­ci­jos die­no­mis. Pus­tie­sei pri­klau­so tei­gi­nys, kad NKVD „tu­rė­jo ne­leis­ti to­kiems (su­im­tie­siems vei­kė­jams – aut.) pa­bėg­ti į Vo­kie­ti­ją.“ Nie­kam ne­bu­vo lei­džia­ma pa­si­trauk­ti į Vo­kie­ti­ją. Ki­ta ver­tus, ir vi­si at­bė­gė­liai į Lie­tu­vą (pvz., pra­ncū­zai be­lais­viai) bu­vo tei­sia­mi ir už­da­ro­mi į la­ge­rius. Ra­šo­ma, kad 1940–1941 m. NKVD su­ėmė 6 606 as­me­nis, ku­rių pu­sė bu­vu­si iš­vež­ta į SSRS gi­lu­mą, bet „nu­kan­da­ma“, koks li­ki­mas iš­ti­ko iš­vež­tuo­sius. 1941 m. bir­že­lį trem­ti ne tik eli­to at­sto­vai, bet ir ūki­nin­kai, dar­bi­nin­kai. M.Ta­mo­šai­čio no­ri­si pa­klaus­ti, ką reiš­kia „e­le­men­ta­riai nu­žu­dė“? Įman­trys­tė „na­ciai (…) mie­lai pe­rė­mė so­vie­tų na­cio­na­li­zuo­tą tur­tą“ (p. 197) ro­do ne­kom­pe­ten­ci­ją ir plė­ši­mų le­gi­ti­ma­vi­mą. Nu­ty­lė­ta, kad pir­mo­mis ka­ro die­no­mis SD ope­ra­ty­vi­niai bū­riai, vo­kie­čių ka­rei­viai žu­dė ne vien žy­dus ko­mu­nis­tus, bet ir ne­kal­tus ci­vi­lius (Ab­lin­ga), su­ki­lė­lius (Aly­tus). Iš įman­trys­tės: „J.Sta­li­nas pa­me­tė­jo lie­tu­viams ir sal­dai­nių – pir­mą kar­tą lie­tu­vių tau­tos is­to­ri­jo­je tuo pa­čiu me­tu Klai­pė­da ir Vil­nius įjung­ti (…) į Lie­tu­vos su­dė­tį“ (p. 206) ky­šo mo­ra­las – bū­ki­me dė­kin­gi už oku­pa­ci­ją. Bet juk sal­dai­nius su­čiul­pė „ge­ra­dė­jas“ Sta­li­nas. Pos­trin­gau­ja­ma: „So­vie­tų re­ži­mas nu­ste­bo, kad lie­tu­viai ven­gia tar­ny­bos Rau­do­no­jo­je ar­mi­jo­je“ (p. 207). Ne nu­ste­bo, o įnir­šo ir grie­bė­si te­ro­ro. Vien­pu­siš­kai tik di­džiau­siais gy­ven­to­jų trė­mi­mais aiš­ki­na­mas vals­tie­čių ma­siš­kas sto­ji­mas į kol­cho­zus. Ne ma­žes­nę įta­ką tu­rė­jo vis stip­rė­jan­tis smau­gi­mas fi­nan­si­ne kil­pa (mo­kes­čiais, prie­vo­lė­mis), ne­pa­liau­jan­tis stri­bų ir ak­ty­vis­tų smur­tas. Nors to­liau ra­šo­ma, kad 1948 m. kol­cho­zų stei­gi­mas „su­kė­lė di­de­lį pa­sip­rie­ši­ni­mą“ (p. 214), bet čia pat su­si­pai­nio­ja­ma tei­giant, jog pa­si­tu­rin­tiems vals­tie­čiams iki 30 ha su­ma­žin­ta pa­lik­ta že­mė, „buo­žėms“ pa­di­din­ti mo­kes­čiai ir py­lia­vos. Kiek čia klai­dų!!! Val­do­mos že­mės mak­si­mu­mas nu­sta­ty­tas ne 1948 m., o 1944 m. rugp­jū­tį. Įvai­rio­mis dings­ti­mis že­mės nor­ma ma­žin­ta iki 20 ha ir net 5 ha. Mo­kes­čiai ir prie­vo­lės bu­vo di­di­na­mos ir ne „buo­žėms“. Dvip­ras­miš­kas tei­gi­nys, jog po di­džių­jų trė­mi­mų „kai­mo žmo­nių opo­zi­ci­ja so­vie­tų po­li­ti­kai ir pa­sip­rie­ši­ni­mas bu­vo pa­lauž­ti.“ Ar tuo ne­no­ri­ma pa­sa­ky­ti, kad kai­mie­čiai ėmė pri­tar­ti oku­pan­to po­li­ti­kai, džiau­gė­si kol­cho­zi­ne bau­džia­va? An­traip ne­ra­šy­tų, jog „ko­lū­kie­tis (…) pra­gy­ve­no iš 0,6 ha so­dy­bi­nio že­mės skly­po, gau­da­mas iš jo net ¾ pa­ja­mų“ (p. 215). Bū­tų kur kas aiš­kiau ir tei­sin­giau pa­sa­ky­ti, kad kai­mo žmo­nės bu­vo pri­vers­ti sa­vo eg­zis­ten­ci­ją pa­lai­ky­ti 0,6 ha iš­au­gin­tais že­mės ūkio pro­duk­tais.

Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas J.Jankauskas-Demonas (pirmas iš kairės) Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas A.Ramanauskas-Vanagas, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras pakeliui į Lietuvos partizanų suvažiavimą. Jurbarko-Girdžių apylinkės, 1949 m. vasario 4 d. | Genocido aukų muziejaus nuotr.

Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas J.Jankauskas-Demonas (pirmas iš kairės) Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas A.Ramanauskas-Vanagas, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras pakeliui į Lietuvos partizanų suvažiavimą. Jurbarko-Girdžių apylinkės, 1949 m. vasario 4 d. | Genocido aukų muziejaus nuotr.

Tarp gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo mo­ty­vų ne­įvar­dy­tas pa­trio­tiz­mas.

Lėkš­tas tvir­ti­ni­mas: „So­vie­tų val­džia no­riai sta­tė ir in­ves­ta­vo Lie­tu­vo­je ir dėl to, kad į Mask­vą ke­liau­da­vo ky­šiai (…), ir dėl to, jog čia ne­bū­da­vo „dol­gos­tro­jų“ (…), sta­ty­bi­nės me­džia­gos ne­bū­da­vo vi­siš­kai iš­va­gia­mos (p. 219). Daug sta­ty­ta sie­kiant ru­sin­ti, dar tvir­tes­niais eko­no­mi­niais sai­tais pri­riš­ti prie SSRS pra­mo­nės komp­lek­so, o ki­to­se res­pub­li­ko­se sti­go dar­bo jė­gos, Lie­tu­vo­je bu­vo aukš­tes­nė dar­bo kul­tū­ra ir kt.

Vis­ką ap­vai­ni­kuo­ja M.Ta­mo­šai­čio su­ras­tas so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos nau­din­gu­mas Lie­tu­vai. Mat, anot jo, „vi­sų pir­ma lie­tu­viai ne­pras­tai iš­mo­ko ru­sų kal­bą ir ga­lė­jo tie­sio­giai nau­do­tis ru­sų kul­tū­ros pa­sie­ki­mais, ke­liais, au­tos­tra­da, ge­le­žin­ke­liais“ (p. 249). Įra­šius žo­džius „di­džios ru­sų tau­tos“, tu­rė­tu­me Sta­li­no ci­ta­tą. Pa­kaks pa­mi­nė­ti Eg­lės Wit­tig-Mar­cin­ke­vi­čiū­tės kons­ta­ta­vi­mą, kad vo­kie­čiui, iš­drį­su­siam vie­šai pa­gir­ti Hit­le­rį už nu­ties­tas au­tos­tra­das, tė­vy­nė­je ne­bū­tų vie­tos. O Hit­le­ris vis tik bu­vo sa­viš­kis. Taip pat šis is­to­ri­kas pri­me­na, kad mes tu­ri­me džiaug­tis oku­pa­ci­ja, nes „U­ni­ta­ri­nė, uni­fi­ka­ci­nė SSRS po­li­ti­ka ge­ro­kai nu­smuk­dė Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ly­gį (…), vi­sais par­ame­trais pa­si­vi­jo­me kai­my­nus ir ga­mi­no­me tiek, kiek lat­viai ir es­tai kar­tu su­dė­jus“. Vi­sa tai iš juo­do­jo hu­mo­ro sri­ties. Ne­abe­jo­ti­na, kad Krem­liaus ideo­lo­gai, pro­pa­gan­dis­tai aud­rin­gai plos, ži­no­ma, ne tiek M.Ta­mo­šai­čiui, kiek už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trui A.Ažu­ba­liui. Džiaug­sis, kad šis po­so­vie­ti­nis opu­sas Krem­liui nie­ko ne­kai­na­vo, jo iš­lei­di­mo iš­lai­das ap­mo­kė­jo Lie­tu­vos žmo­nės. Džiaug­sis ir Var­šu­va. Ne­at­si­tik­ti­nai A.Bumb­laus­kas ne pir­mi me­tai ar­šiai puo­la A.Ša­po­ką už tai, kad jo pa­stan­go­mis esą bu­vu­si su­kur­ta an­ti­len­kiš­ka „Lie­tu­vos is­to­ri­ja“. Pri­sta­tant ket­ve­riu­kės „Lie­tu­vos is­to­ri­ją“, A.Bumb­laus­kas at­vi­ra­vo: ši kny­ga šiek tiek at­sta­to vis­ką į vė­žes. Rū­pi ne ob­jek­ty­vu­mas, bet rei­kia­mos (len­kiš­kos) vė­žės. Vi­sų „ko­mu­na­rų“ įsės­ta ir į ru­siš­kas ve­žė­čias. Ne­sun­ku su­pras­ti, ką A.Bumb­laus­kas, M.Ta­mo­šai­tis kal­ba au­di­to­ri­jo­se, kaip dva­siš­kai ža­lo­ja jau­ni­mą.

Aps­kri­tai skai­ty­da­mas „Lie­tu­vos is­to­ri­ją“ pa­si­ge­dau au­to­rių mei­lės mū­sų pra­ei­čiai, ne­jau­čiau, kad ją ra­šė lie­tu­viai. Kaip fi­zi­ką er­zi­na dės­ty­mo chao­tiš­ku­mas, ar­gu­men­tų ne­pa­ti­ki­mu­mas, dvip­ras­my­bės, an­ti­lie­tu­viš­ku­mas, pa­vir­šu­ti­niš­ku­mas.

Ko­dėl ne­bu­vo pa­skelb­tas kon­kur­sas šiai kny­gai par­ašy­ti? Ar URM ne­pa­žei­dė Vie­šų­jų pir­ki­mų įsta­ty­mo? Kiek jos iš­lei­di­mas įvai­rio­mis kal­bo­mis kai­nuos Lie­tu­vos gy­ven­to­jams?

Gė­da, kad ši­to­kiai „Lie­tu­vos is­to­ri­jai“ mū­sų URM su­tei­kė ofi­cia­lų sta­tu­są ir ke­ti­na ją iš­kai­šio­ti už­sie­nio at­sto­vy­bėms, dip­lo­ma­tams, švie­ti­mo cen­trams. Mat, pa­gal šios ins­ti­tu­ci­jos va­do­vą, kny­ga ne­di­de­lė, pa­to­gi, švie­si, leng­vai skai­to­ma. Apie jos moks­li­nį tu­ri­nį net ne­už­si­mi­nė. Ma­tyt, tai menk­nie­kis.

Jau ne­ste­bi­na, kad ki­ti is­to­ri­kai, is­to­ri­jos mo­ky­to­jai, in­te­li­gen­ti­ja ty­li tar­si jiems bū­tų už­siū­tos lū­pos.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. Marta:

    gerai vožtelėjo mažai žinomas istorikas (tikiuosi) mūsų įžymybėms faktais. Daug nežinomų faktų ir mums kartu atskleidė.

    „lie tu vių bol še vi kai gruo džio 16 die nos ma ni fes tu dek­la ra vo So vie tų Lie tu vą. (…) lie tu viams so vie tai ne sia so ci ja vo su tau ti ne vals ty be, to dėl bol še vi kų jie ne pa rė mė“ (p. 137). O kiek gi lie tu vių bu vo tarp 1918-ųjų gruo džio 16-osios ma ni fes to sig na ta rų?! „Pa mir šo“, kad jį re da ga vo Sta li nas. Ar tik lie tu viams bol še vi kai ne sia so ci ja vo su tau ti ne vals ty be? Len kams kė lė ki tas aso cia ci jas? Ir kuo čia dė tas tau tiš ku mas? Bol še vi kų ka riuo me nė plė ši ka vo, šau dė žmo nes, sie kė pa smaug ti Lie tu vos Ne prik lau so my bę. Tai ge rai su pra to pa pras ti kai mie čiai ir ėmė si gink lo. Ta čiau is to ri kas ap si me ta to nei ži nąs, nei su pran tąs.
    Kiek pamenu, savanoriams buvo pažadėta dar ir žemės atrėžti iš pabėgusių dvarininkų valdų. Gal todėl ir kone 2000 vietinių žydų kovėsi už Lietuvos laisvę. Iki revoliucijos, berods, caro valdžia žydams net pirkti žemę buvo uždraudusi. Jei klystu, pataisykit, nes nepamenu tiksliai ar tik kažkuriuo laikotarpiu ar visada. Gal dėl to jie ir metėsi į prekybą amatus ir apsigyvendavo daugiausia ne kaimuose, bet miesteliuose, miestuos.

  2. Marta:

    “Ki tur pa is to ma: „Tik Au gus ti nas Vol­de ma ras šį kar tą (po 1934 m. Pe tro Ku bi liū no pu čo – aut.) nu baus tas ypač rim tai – iš (…) mies te lio Za ra sų iš trem tas į Par yžių…“ (p. 164). Ir kam rei kė jo taip nu krei va lio ti šį smul­kų klau si mą? Ži nant, kad ka ro lau ko teis mas 6 pu čo ren gė jams bu vo sky­ręs mir ties baus mes, o A.Vol de ma rui – 12 m. ka lė ji mo, vė les nis jo iš trė mi­mas į Par yžių at ro do kaip iš siun ti­mas į ku ror tą..”

    Gerai, kad mirties bausmė pagaliau uždrausta. Nes kova dėl valdžios lovio, kaip patogios vietos praturtėti, kaip tada, taip ir dabar vyksta žiauriai. Tik šiais laikais ji virto daugiau informacine kova.

    Smetona, pats valžią susigrąžnęs puču, greičiausiai buvo išlaikęs savo rankose slaptasias tarnybas ir be jų pagalbos nebūtų nuvertęs Griniaus socdemų vyriausybės. O Tauragės pučas greičiausiai buvo provokacija, bandant “išryškinti” priešus. Labai gaila, bet tuomet tarp karo lauko teismo sušaudytų buvo ir Jonas Milkeraitis – vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių, vėliau įstojęs į Socialdemokratų partiją. Dėl Smetonos įtarumo ir nepasitikėjimo klaipėdiškiais lietuvninkais nukentėjo ir nekalti žmonės.
    Vyriausias kariuomenės vadas P.Kubiliūnas realiai neįvykdė pučo. Susiderėjo, kad Smetona pakeis Tubelį ir kad niekas nebus teisiamas, bet liko apgautas. Jį patį nuteisė sušaudymui (vėlau nuosprendį pakeitė iki gyvos galvos ) daugumą karininkų pažemino iki eilinių arba iš vis pašalino… kažkuom primena Stalino kariuomenės valymus prieš II pasaulinį. O Valdemaras išties keistas tipas. Belaikyčiau jo prisiminimų rimtu liudijimu.

  3. Marta:

    Jei šį straipsnį parašė fizikas, tai galiu pasakyti tik vieną žodį – BRAVO. Ypač dėl šios frazės:

    “Tei gi nio „So vie tų Są jun ga, pa si nau do da ma tarp tau ti ne pa dė ti mi ir tuo, kad vi so pa sau lio dė me sys bu vo skir tas vo kie čių įsi ver ži mui į Par yžių, 1940 m. ne tik oku pa vo Lie tu vą, Lat vi ją ir Es ti ją (…)“ ne ga li ma ver tin ti ki taip kaip sie ki mą nu slėp ti nu si kals ta mą Mo lo to vo-Ri ben tro po pa ktą, gal va žu džių Hit le rio ir Sta li no suo kal bį pa si da lin ti Ry tų Eu ro pą.”

    Gaila tik, kad Alkas pavėluotai jį išspausdino. Jis parašytas prieš kokius du-tris metus, kai URM dar vadovo A,Ažubalis. Vienintelis priekaištas – straipsnį sunku skaityti dėl to, kad nėra ryškiau išskirtos citatos. Sunku atskirti autoriaus mintis nuo jo kritikuojamų autorių.

  4. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Tai ka dabar daryti su tais meslagalviais ala “istorikais”?

  5. et:

    ar daugiau “dirbančių už pinigus” taip ir nebebus?:)

  6. tikras lietuvis:

    Vis­ką ap­vai­ni­kuo­ja M.Ta­mo­šai­čio su­ras­tas so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos nau­din­gu­mas Lie­tu­vai. Mat, anot jo, „vi­sų pir­ma lie­tu­viai ne­pras­tai iš­mo­ko ru­sų kal­bą ir ga­lė­jo tie­sio­giai nau­do­tis ru­sų kul­tū­ros pa­sie­ki­mais, ke­liais, au­tos­tra­da, ge­le­žin­ke­liais“ (p. 249). Įra­šius žo­džius „di­džios ru­sų tau­tos“, tu­rė­tu­me Sta­li­no ci­ta­tą. Pa­kaks pa­mi­nė­ti Eg­lės Wit­tig-Mar­cin­ke­vi­čiū­tės kons­ta­ta­vi­mą, kad vo­kie­čiui, iš­drį­su­siam vie­šai pa­gir­ti Hit­le­rį už nu­ties­tas au­tos­tra­das, tė­vy­nė­je ne­bū­tų vie­tos. O Hit­le­ris vis tik bu­vo sa­viš­kis. Taip pat šis is­to­ri­kas pri­me­na, kad mes tu­ri­me džiaug­tis oku­pa­ci­ja, nes „U­ni­ta­ri­nė, uni­fi­ka­ci­nė SSRS po­li­ti­ka ge­ro­kai nu­smuk­dė Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ly­gį (…), vi­sais par­ame­trais pa­si­vi­jo­me kai­my­nus ir ga­mi­no­me tiek, kiek lat­viai ir es­tai kar­tu su­dė­jus“.
    ———–
    Čia straipsnio autorius ne visai teisus:
    1. be jokios abejonės iš didelės šalies pasiėmėme daug naudingo patyrimo;
    2. todėl tai pažymėti būtina, nes tai – objektyvus požiūris;
    3. unifikacija estus su latviais nusmukdė tik dėl to, kad jiems vadovavo iš Maskvos atsiųsti estas su latviu, o pas mus A.Sniečkus, nesvarstant dabar jo kitų žingsnių, laikėsi politikos į Lietuvos svarbiausius postus kišti lietuvius, pramonę decentralizuoti – po visą Lietuvą išmėtyti, dėl ko Lietuvoje atvykėlių dirbti pramonėje procentas, lyginant su Estija ir Latvija, buvo palyginti menkas.
    Dar pridėkim tai, kad A.Sniečkus dėl to, kad nelietuvių procentas Lietuvoje nepadidėtų bei Lietuvos ekonominė padėtis nepablogėtų, atsisakė paimti į Lietuvos sudėtį Karaliaučiaus sritį, kur buvo beveik vien atvykėliai iš rasiejinių sričių.
    Šito, kas tikrai ir padėjo išvengti Lietuvos išlietuvinimo bei Lietuvos sugriovimo tarybmečiu, deja, nepaminėjo nei š istorikai, nei jų kritikas.
    Tai, kaip suprantu, dar landsberginių politikos aidas?
    O kur objektyvumas?
    Jei jau kritikuojam kitus, tai patys būkime objektyvūs.

    • Kažin:

      Pagrįsk dokumentais, kad Kremlius buvo nutaręs jungti Karaliaučių prie Lietuvos TSR, o Sniečkus tam pasipriešino, dabar tik bobutės pliurpalas yra. Akivaizdu, kad be parengtų atitinkamų popierių, tai negalėjo vykti.

      • Klodas:

        1964 m. spalio mėn. plenumas Maskvoje turėjo patvirtinti Kaliningrado srities prijungimą prie Lietuvos, kaip Krymas buvo prijungtas prie Ukrainos, bet Nikita buvo nuverstas, pradėtas vykdyti LLŪT projektas žlugo.

        • Kažin:

          LLŪT ne tas atvejis, apie kurį kalbama. Krymo prijungimas prie Ukrainos buvo anksčiau su LŪT įsteigimu nesusijęs. Pagal LŪT buvo atiduodamas tik ūkio valdymas, teritorija nebuvo jungiama.
          LLŪT projektas buvo įvykdytas – Karaliaučiaus krašto liaudies ūkį Lietuva valdė gal pora metų. LLŪT produkcija pradėjo išsiskirti savo kokybe, tačiau ji keliavo ne į Maskvą, taigi buvo pažeistas pincipas kas geriausia – Maskvai. 1964 atėjęs Brežnevas visas LŪT panaikino.

  7. Tomas:

    Nuotraukoje su partizanais, Adolfas Ramanauskas-Vanagas trecias is kaires!

  8. kuzis:

    kai padalino religija kunigams o mokslininkams mokslo pasiekimus, gavosi issigimimas gamtos suvokimo. Kaip gali dvasios ubagai rasyti apie SVENTUS dalykus, praeity.. kai buvo gamtos istatymas zemeje, nevalas ismesdavo is bendruomenes, prisikaupe parazitu ir pashlo nuo silko kelio uzgrobimo Persijoj iki zemaiciu ir Pugaciovo pasipriesinimo isvalymo.. kam taip ziauriai isrinktoji tauta Jus elgiates paklausus, atsakymas butu logiskai kaip ir ju uosles- mastykit, akis turit matykit, ausis girdekit… ACIU straipsnio autoriui, baigsis ir ta knyga kaip baigesi musu penkiaknyge ir kitos vatikane gulincios ir atseit sudegintos.. sitas zaidimas yra geras jeigu netikim talmudais, biblijom ir kitais taisykliu vergams rastais, o pasiimam tarp eiluciu palikta suvokima.. nebutu bamblausko ir kitu, butu zyniai kurie kreiptu musu jegas be melo, artume su kuprom savo.. dabar technika kita, todel astriai ziureti privalome i parazitu valdzia..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: