V. Radžvilas. Politinių partijų negalia smukdo Lietuvą

Mūsų valstybės politinę raidą klampina jau daug metų gilėjanti vidinė partijų krizė. Pastaruoju laikotarpiu dominuojančios ir valdžią besidalijančios kelios partijos faktiškai virtusios tipiškomis posovietinėmis nomenklatūrinėmis partijomis. Kiekvieną jų sudaro tarytum dvi partijos: eiliniai nariai, atliekantys statistų vaidmenį įvairiuose renginiuose, pirmiausia suvažiavimuose, nudirbantys „juodą“ darbą rinkimų kampanijų metu, ir partinis elitas, viršūnėlė – apie dvidešimt asmenų, vis tie patys automatiškai atsirandantys rinkimų sąrašų viršuje, be kaitos ir konkurencijos.

Partijos susidvejinimas buvo gerai matomas Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijos pirmininko rinkimuose balandžio mėnesį. Tie rinkimai buvo simptomiški, jie parodė ne tik šios vienos partijos problemas. Galima numanyti, kodėl Vytautas Landsbergis nusprendė iškelti savo kandidatūrą šiuose rinkimuose: matyt, jis suvokė, kad partijos nomenklatūrizacijos procesas nuėjo pernelyg toli. Tačiau V. Landsbergio šalininkams ir gerbėjams nevertėtų per daug krimstis dėl rinkimų rezultatų: tapęs pirmininku, vargu ar jis pajėgtų iš esmės pakeisti situaciją partijoje. Šių rinkimų svarba nebent ta, kad jie galutinai atskleidė partinės nomenklatūros santykį su partijos kūrėju. Per 20 nepriklausomybės metų V. Landsbergio asmenybė ir autoritetas turėjo didelės reikšmės. Vaizdžiai tariant, jis buvo svarbiausias balsų „tiekėjas“ per rinkimus. Bet kai nomenklatūra pagaliau paskaičiavo, kad šis resursas išsisėmė, ji nusigręžė nuo jo ir ėmė atvirai žaisti savo žaidimą.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais ėmė kurtis įvairios partijos, lyg ir radosi daugiapartinė sistema. Deja, tas procesas neišsivystė iki geidžiamo galutinio rezultato, ilgainiui jis buvo ne tik sustabdytas, bet netgi pasisuko atgal. Mūsų politiniame gyvenime įsivyravo kelios vadinamosios sisteminės partijos, tačiau juo toliau, tuo akivaizdžiau, kad toji sisteminė partinė struktūra tampa vis negyvybingesnė, netenkinanti ne tik visuomenės ir valstybės poreikių, bet ir nemažos dalies pačių partijų narių. Daugelis politologų kalba, kad Lietuvoje turi nusistovėti dvipartinė sistema, tačiau galima prognozuoti ir priešingą tendenciją. Gali prasidėti partijų skilimo procesai, jei iš jų išsiskirs, pavadinčiau, sveiki branduoliai – žmonės, kurie eis tikrai šiuolaikinių demokratinių partijų kūrimo link. Tačiau ar tai realiai vyks, dar anksti kalbėti.

Lietuvos politinių partijų ideologinius skirtumus apibūdinti sudėtinga. Per du nepriklausomybės dešimtmečius čia susidarė tikra painiava, ir už tai galima iš dalies „padėkoti“ mūsų politologams. Kartais net stebina, kaip lengvai jie taiko terminus pagal partinę priklausomybę – „socialdemokratai“, „konservatoriai“, „liberalai“ ir pan. Net nebandoma kelti klausimo, iš ko Lietuvoje galėjo atsirasti socialdemokratų partija, jeigu taip besivadinančios partijos šerdį ir daugumą sudaro buvusieji komunistai, o šie visada negailestingai persekiojo tikruosius socialdemokratus. Jei kalbėsime apie konservatorius – tai konservatizmas yra šiuolaikinė ideologinė doktrina ir politinė filosofija, kuri sovietų laikais Lietuvoje praktiškai buvo nežinoma. Kaip galėjo atsirasti partija tokiu pavadinimu, jei absoliuti dauguma tos partijos narių iš tiesų neturi nuovokos, kokiai ideologijai jie atstovauja?

Manau, normaliam partinės sistemos veikimui būtina pakankamai išvystyta pilietinė visuomenė, ir tokios visuomenės stuburą turėtų sudaryti vidurinioji klasė. Bet dabartinės Lietuvos visuomenės sankloda visai kitokia. Anot vieno švedų mokslininko, ji susideda iš trijų sluoksnių: vadinamųjų oligarchų, nomenklatūros ir visų likusiųjų. Todėl net struktūrinių prielaidų atsirasti tikroms partijoms pas mus kol kas nėra. Kita reikalinga sąlyga – kaip minėta, bent elementarus politinės filosofijos, ideologinių doktrinų pažinimas. Jomis besidominčių piliečių pas mus negausu, bet be šito sąmoningos partijos tiesiog neįmanomos.

Vis dėlto pirmajame dešimtmetyje atkūrus nepriklausomybę buvo dvi partijos, kurios esant tam tikroms sąlygoms galėjo tapti šiuolaikinėmis vakarietiškomis partijomis – tai socialdemokratai ir krikščionys demokratai. Bet abi jos iš dalies dėl, pavadinčiau, jų lyderių išdavystės, buvo paprasčiausiai parduotos klasiškoms nomenklatūrinėms partijoms – buv. komunistams ir konservatoriams. Vis dėlto ir abiejose pastarosiose partijose yra tam tikras nomenklatūriniam mąstymui nepasidavusių žmonių potencialas. Dabartinėje socialdemokratų partijoje yra nepatenkintų partinės vadovybės politika, kuri faktiškai tarnauja ne dirbančiųjų sluoksniui, o vadinamųjų oligarchų interesams, tai partija, kuri veikiau galėtų vadintis kraštutiniais konservatoriais arba kraštutiniais liberalais. Povandeninės bręstančio nepasitenkinimo srovės, reikia manyti, anksčiau ar vėliau išsiverš į paviršių. Sunku pasakyti, ar tai įvyks kokio nors konflikto būdu, ar tas paslėptas konfliktas pasireikš tokia forma, kaip kad Tėvynės sąjungoje tarytum normaliuose pirmininko rinkimuose. Nesvarbu, kiek tie rinkimai buvo skaidrūs, sąžiningi ir demokratiški, tačiau aišku, kad juose buvo renkamasi ne tarp dviejų asmenų, o tarp dviejų ideologijų ir vertybinių nuostatų. Konservatorių partijoje yra žmonių, neišsižadėjusių krikščioniškosios demokratijos idėjos, praeityje anos partijos narių ir šalininkų, ir tikros krikščionių demokratų partijos atsikūrimo galimybė, manau, egzistuoja.

Mūsų šalies politinėje sandaroje partijos yra absoliučiai būtinas valstybės valdymo elementas. Jeigu jis visai sunykęs ir negali bent minimaliai padoriai atlikti savo funkcijos, jis tampa pavojingas valstybei ir šalies žmonėms. Todėl kalbos apie mūsų valstybės politinės sanklodos natūralų rutuliojimąsi į dvipartinę sistemą yra klaidinančios, nes tokia nomenklatūrinė pseudopartinė sistema, kokią turime dabar, negali ilgai egzistuoti.

Lietuvos partijų sistemos atsinaujinimas galimas su viena sąlyga: jeigu vadinamosios partijų „apačios“ užims savo tikrąją vietą ir realizuos savo galimybes partijų gyvenime. Paprasčiau sakant, eiliniai nariai turi drąsiau imtis atsakomybės ne tik savo partijai, būti labiau kritiški amžinai jos vadovybei, pareikšti savo pilietinę poziciją. Lojalumas partijai yra gerai, bet iškilus reikalui rinktis, kas svarbiau – partija ar visuomenė, valstybė, pastarosios turi būti keliamos aukščiau.