Kauno kino studijos kūrybinė grupė pristato premjerą „Smetona“ pagal Gedimino Jankaus pjesę „Kybartų aktai“ (rež. Vytautas Balsys). Birželio 20 d., 19 val., kino teatro ,,Romuva“ scena pavirs į dviejų istorinių asmenybių – Lietuvos Prezidento A.Smetonos ir Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro – susitikimo vietą.
Spektaklio veiksmas vyksta 1940 metų vasarą Lietuvos pasienio mieste Kybartuose, greta Marijampolės. Prezidentas A.Smetona palieka Kauną, o jo amžinas oponentas, buvęs bendražygis ir nesutaikomas priešas A.Voldemaras, grįžta skubiai iš Berlyno į Tėvynę. Scenoje vaizduojamas šių dviejų iškilių asmenybių susitikimas, kuris istoriškai neįvyko.
Spektakio režisieriaus Vytauto Balsio teigimu, pjesės autorius G.Jankus pateikia menamą, tačiau labai įtikinamą sceninį įvykį, kuris paremtas menine kalba ir aistringu istorinių priežasčių, kas kaltas dėl Lietuvos likimo 1940 metais, ieškojimu. Autorius per personažus kreipiasi į žiūrovą, pateikdamas faktus, įvykius, klausimus – kodėl Lietuva nepasipriešino okupacijai, ar buvo nors menkiausia galimybė, kitas kelias, išgelbėti nepriklausomos Lietuvos valstybės suverenitetą? Ar buvo galima išvengti masinių trėmimų, naikinimo, išlikti laisviems?
Spektaklyje keliami klausimai labai aktualūs ir šiandien: ar Lietuvai gali pasikartoti tokio masto agresija, ar pati Lietuva sprendžia savo tautos pasirinkimą ir likimą? O gal mes tik marionetės didžiųjų valstybių žaidime?
„Suvaidinti A.Smetoną – didžiulis iššūkis, nes Lietuvoje net mokinukas turi susidaręs įvaizdį, koks buvo A.Smetona. Todėl yra svarbu, kad suvaidintas personažas atitiktų daugelio įsivaizduojamą A.Smetoną, bet kartu nebūtų stereotipiškas, o gyvas ir įdomus. O tai padaryti nėra lengva užduotis“, – kalbėjo Prezidentą A. Smetoną vaidinantis aktorius Ramūnas Šimukauskas.
Spektaklis paremtas aštriu A.Smetonos ir A.Voldemaro konfliktu, tačiau veikia ir trečias personažas – Paternalijus arba Likimas. Jis komentuoja spektaklio veiksmą, keičia pasakojimo aplinkybes, pats persikūnija į J.Pilsudskį, J.Paleckį, A.Hitlerį ir t.t.
O tai jis gaudavo pinigų iš rusų ambasados ar ne?
A.Smetona “gaudavo” pinigų iš rusų ambasados tiek,kiek ir V.Čerčilis karo metais.
P.S. Už diplomatinę politiką niekas niekam pinigų nemokėjo,nemoka ir nemokės.
Buvo lryte rašyta, kad gaudavo, bet vargu ar jį galima būtų laikyti rasiejinių draugu – kitaip nebūtų bėgęs.
Tai kodėl sudegino? Likvidavo kaip nebereikalingą liudininką?
Todėl, kad jis tapo Nepriklausomos Lietuvos gyvu simboliu, kuris nebuvo pasirašęs ant sovietų popierių, kaip Latvijos ir Esrijos prezidentai, kuriuos, aišku, privertė pasirašyti. Gyvas Nepriklausomybės simbolis trukdė sovietams aneksuoti Lietuvą neatsiklausus Prezidento. o tai būtų buvę sunkiau prieš Ruzveltą ir Čerčilį tai atlikti. Dėl to buvo sudegintas ir 2-o karo laimėtojams tapo ramu, neliko teisinės rakšties.
Buvo pasirašęs – perdavė prezidento įgaliojimus Merkiui (o tas – Paleckiui), bet, būdamas užsienyje, gadino jiems nervus vis tiek.
O ar jį kas padegė, ar ne – tai nėra išsiaiškinta.
Taigi, kad perdavė Merkiui laikinai, pagal to meto Konstituciją ir pasirašė ant Lietuvos dekreto, o ne ant Sovietų popierių, todėl ‘Tikras lietuvi’ esi neteisus. Dėl sudeginimo, manytina, tai buvo visų trijų laimėtojų slaptųjų tarnybų pritarimas, aišku iniciatyva deginti buvo iš sovietų. Tai įvyko 1944 m., kaip žinome 2-0 Pasaul. Karo metu sovietų slaptoji tarnyba bendradarbiavo su JAV slaptaja tarnyba.
Klysti: jei būtų pasirašęs “laikinai”, tai būtų sugrįžęs.
Ir nėra jokių įrodymų, kad jo namus amerike būtų kas padegęs, todėl nereikia išmįslų.
Smetona, ko gero, padarė vieną klaidą: su sovietais derėjo kovoti jėga (nes vis tiek atsirado tikrų partizanų, kurie, žinodami, kad nelaimės ir žus, bet susidegino ant tautos aukuro. Žinia, šiam reikalui labai pamaišė subanditėję miškiniai, kurių dėka sovietai visus miškinius, nieko neišskirdami, prilygino banditams).
Žinia, būtų žuvęs, betgi tiek metų sėdėjo tiek jis, tiek kariuomenė, maitinosi iš mokesčių, tai turėjo ir atidirbti.
Ką būtų davęs pasipriešinimas?
Būtume po karo buvę atskira valstybė.