Č. Iškauskas. Kodėl esame tokie liurbiai? (pirmadienio mintys) (34)

Česlovas Iškauskas | iskauskas.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | iskauskas.lt nuotr.

Stoviu Baltijos pajūry tolėliau Palangos tilto ir nuo šios Lietuvos „palangės“ žvelgiu į vandens platybes. Savotiškas jausmas. O kažkada žiūrėdamas į beribį vandens horizontą, žinojau, kad ten, už kelių šimtų kilometrų, yra visai kita žemė, gal Švedija vadinas. Ir norėjos ten, ir buvo baugu, nes sovietinė propaganda buvo gerokai mums užnuodijusi smegenis, kad suvoktume, jog tas laisvasis pasaulis – ne tau, ten viskas svetima, ten viešpatauja išnaudotojai, kapitalistai ir t.t. ir pan. Dabar stoviu šiapus Baltijos jūros, ir manęs visai nejaudina Vakarų artumas… Jaudina mūsų abuojumas.

***

Šiuo praėjusio savaitgalio įspūdžiu visai nenoriu pasakyti, kad Vakarai blogi ar geri, kad sovietiniai laikai kitokie negu „supuvęs kapitalizmas“. Tiesiog mes pasidavėme apnuodijami, ir tai yra mūsų kaltė bei nuodėmė.

Ar ne mūsų aplaidumas, kad tik praėjus 22 metams po Sausio 13-osios žudynių Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino Generalinės prokuratūros prašymą ir 20 užsienio šalių piliečių pripažino įtariamaisiais Sausio 13-osios byloje. Iki šiol Generalinė prokuratūra atlieka tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Iki šiol atsakomybėn siekiama patraukti Komunistų partijos vadovus, gynybos, vidaus reikalų ministerijų, KGB atstovus, karininkus, kurie dalyvavo užgrobiant Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, Lietuvos radiją ir televiziją. Kai kurie jų atliko nedidelę bausmę ir paleisti laisvėn. Nors šie asmenys nebuvo teisiami už karo nusikaltimus, prokuratūra savo pranešime spaudai teigia, kad, antrą kartą prieš teismą jie nestos, nes už tą patį nusikaltimą asmuo negali būti teisiamas antrą kartą, nepriklausomai nuo to, kaip tie veiksmai buvo kvalifikuoti. Net jeigu toje naktinėje agresijoje žuvo keliolika Lietuvos sūnų ir dukterų…

***

Atsiverčiu „Lietuvos rytą“. Ten Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovė Birutė Burauskaitė tvirtai teigia, kad įstaigos pavadinimą derėtų keisti ir genocido sąvoką naudoti tik kalbant apie žydų naikinimą – holokaustą. Šį interviu laikraštis skelbia didžiausio masinio lietuvių trėmimo 1948 metų minėjimo išvakarėse. Vadovė tvirtina, kad sovietų nusikaltimai prieš lietuvius, nors ir buvo žiaurūs, turėjo genocido požymių, tačiau visgi neišpildo pilnai genocido sąvokos. Jos nuomone, sovietų vykdytas teroras yra ne genocidas, o nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai. Tiesa, ji ragina diskutuoti, bet, anot jos, „blogiausia, jeigu viskas vėl paskęstų emocijų ir kaltinimų „išsigandus žydų” ar „ginant komunistus” lavinoje, kaip ne kartą jau yra buvę“.

Kitaip sakant, lietuvių ir kitų tuometinės SSRS tautų žudymai, trėmimai, marinimas badu, pūdymas kalėjimuose – jau ne tautų genofondo naikinimas, o tik „nusikaltimas žmoniškumui“. Tarptautinių žodžių žodynas aiškina, kad „genocidas“ (genos – giminė, gentis, caedo – žudau, naikinu) – tai „ištisų gyventojų grupių naikinimas rasiniais, nacionaliniais ar religiniais motyvais“. Pridurkime: ir politiniais bei ideologiniais, nes minėtas žodynas buvo leistas Vilniuje 1985 m…

Taigi: ištisų gyventojų grupių. Argi keliasdešimt tūkstančių pačių aktyviausių, darbščiausių, intelektualiausių Lietuvos žmonių išnaikinimas, išrovimas iš gimtosios terpės nėra genocidas? Kokia tautos genofondo dalis turi būti nugalabyta, kad kažkas nuspręstų, jog tau jau tikrai genocidas? Tiesa, žydai nukentėjo kone labiausiai pagal vieną – rasinį ar tautinį – požymį, todėl mes ir turime specialų terminą – holokaustas.

Kokių dar diskusijų reikia? Kaip keisime minėto centro pavadinimą? Galbūt paliksime tik „nusikaltimų tyrimo centras“?

Kita vertus, ar jau greitai agresija nevadinsime 1920 m. želigovskininkų ir pilsudskininkų žygio į Vilniaus kraštą ir bandymų užgrobti visą Lietuvą? Juk taip nori Radoslawas Sikorskis… Gal sovietinė okupacija jau nebebus okupacija, o tiesiog dviejų šalių savitarpio pagalbos sutarties reikalavimų vykdymas? Taip aiškina Maskva. Ar lietuviškų mokyklų uždarinėjimas lietuviškose Lenkijos žemėse tėra tik pinigų stygiaus klausimas, kuriuo ir siūloma Vilniaus pagalba nereikalinga?

Tad kur mes einame?

Pabaigai priminsiu vieną prof. Broniaus Genzelio interviu iš Alkas.lt fragmentą:

„Žurnalistė R.M.: Nejau ateityje tapsime globalistais?

B.G.: Vienas asmuo yra pasakęs viešai, kad „jeigu mane pavadinate lietuviu, tai mane įžeidžiate, aš esu europietis“ (beje, šį asmenį vis dažniau matome TV ekrane – Č.I.).

Globalistų visą laiką buvo. Pažiūrėkime į krikščionybę, ji, įsitvirtinusi Europoje, naikino tas tautines tradicijas, tačiau viskas praeina. Aišku, tuo laikotarpiu dalis tautų išnyko, dalis išliko. Mane tai labai stebina, kai mes save vadiname maža tauta, tai atsiprašau, Slovėnija mažesnė tauta, tačiau nė iš vieno slovėno negirdėjau, kad jis taip kalbėtų“.

Tad ir galvokime, ką kalbame, kalbėkime, ką galvojame.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *