Z. Vaišvila. Ar suvokėme Marcelijų Martinaitį arba ką gąsdina Sąjūdžio vardas? (39)

Marcelijus Martinaitis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Marcelijus Martinaitis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Marcelijaus Martinaičio posmus, skaitomus ir dainuojamus, girdėjome visi. Tačiau ar suvokėme bent šiandien tiesą ir siekiamybę, kuriomis jis tikėjo, puoselėjo ir kvietė mus visus atsikratyti lietuvių tautai dirbtinai per amžius diegiamo kaltės sindromo? Būdamas laisvu viduje žmogumi, jis nerte paniro į Sąjūdžio sūkurį. Kitaip ir negalėjo, nes Lietuvos Tiesa jis gyveno, jos laukė ir kvietė visus, perspėdamas, kad lietuviai linkę susikurti labiau išorinę nei vidinę nepriklausomybę. Tai jis darė nesižvalgydamas į šonus, būdamas laisvas viduje. Nedvejodamas patikėjo žentui Artūrui Skučui savo užrašų knygutę su telefono numeriais, kad 1988 m. birželio 3 d. į Mokslų Akademijos salę sukviesti kuo daugiau jo kolegų.

Martinaičių buto balkone, išeinančiame į dabartinę Vokiečių gatvę, prieš 1988 m. birželio 24 d. mitingą, šiurpinant kaimynus, sandėliuoti pirmieji Sąjūdžio atributai – vėliavos su Gedimino stulpais, paveikslai ant medžiagos, gairelės ir žalieji raiščiai, kuriuos prieš mitingą čia sugūžėjo atsiimti pirmieji Sąjūdžio žaliaraiščiai – pankai ir metalistai. Ar kas nors deramai tai prisimins ir įvertins šią drąsą ir pilietiškumą, pvz. šiemet – Sąjūdžio 25-ečio proga? Ne tik panką „Atsuktuvą“, bet ir tuometinę pensininkę Ona Gricienę, pasisiūliusią savo namų telefonu registruoti sparčiai steigiamas LPS grupes, arba a.a. iniciatyvinės grupės narį kompozitorių Julių Juzeliūną, pasiūliusį savo asmeninę sąskaitą Taupomajame banke rinkti aukas oficialiai neregistruotam Sąjūdžiui?

Poetas visa savo esybe paniro į Sąjūdį, nes, anot jo, „1940 metais Lietuvos inteligentai iš Maskvos mums parvežė „Stalino saulę“. O mes, dabartiniai, pasistenkime ją išvežti.“ Ir dar: „Sąjūdis – balsas tų, kurie penkis dešimtmečius balso neturėjo…(1990 m.). Į Sąjūdį daugelis inteligentų ėjo ne imti valdžios, o ją atiduoti į patikimas rankas (1994 m.).”
Tačiau, kas ir kodėl atsitiko, kad nebežinome, kur esame ir einame, kuo tikėti ir kuo ne?

M.Martinaitis teigė, kad Kovo 11-oji visuose žodynuose pakeitė žodžių prasmes. Tačiau, ar patys mes neišsigandome savo laisvės pareiškimo, pirmųjų grasinimų ir ekonominės blokados? Poetas iškart suvokė esmę: „Pasimetusiems žmonėms atrodė, kad Algirdas Brazauskas, „ėmęs valdyti“, gali užtikrinti jų saugumo jausmą. Tokia psichologinė situacija suprantama: jeigu kas, tai pirmiausia „griebs“ Brazauską, o jie išliks. „Vadas“, caras, karalius suvokiamas kaip įkaitas ar gelbėtojas, nes dauguma pati veikti jaučiasi per silpna arba bijo rizikos.“ M. Martinaitis dar 1992 m. po Seimo rinkimų pastebėjo, kad “Atsitiko taip, kad įvykiai, gyvenimo vyksmas aplenkė politiką, kurios, kaip skelbė Sąjūdis, turi būti tiek, kiek yra moralės. Rinkimai parodė, jog jau renkami tie, kurie veržiasi valdžion visa tai aplenkdami.“

Dar 1991 m. M.Martinaitis pranašiškai pastebėjo, kad tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką.“ Poetas tęsia: „Rodos, niekada dar nėra tiek Lietuvoje buvę „Maskvos agentų“ kaip dabar, tik ar ta Maskva nebankrutuotų, tokią gausybę jų prisipirkdama? (perrašydamas šiuos tekstus pagalvojau, ar ne patys agentai per „šventąsias karves“ skleidė gandą, kad visa Lietuva apipainiota agentūriniu tinklu, pradedant Sąjūdžiu ir baigiant dabartine Aukščiausia Taryba (AT). Tai puikus šėtono pramanas išprovokuoti, kad užsiimtų vienas kito įtarinėjimu, nes tikroji agentūra tada gali veikti be jokių kliūčių. Ar taip nėra ir dabar, kai „išmetami“ sąrašai, ir tokiu būdu užsimaskuoja tikroji Maskvos agentūra).“ Todėl tais pačiais 1991 m. jis pastebi, kad „Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta. Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės laikysenos kodekso“, o 1992 m. perspėja, kad į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe.“

Kitą dieną po 1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimų poetas klausia: „Kas dabar padėkos V.Landsbergiui, kad jis taip sugebėjo apsistatyti visokiais šnekėtojais ir prakišti rinkimus?“, 1993 m. taikliai pastebi: „Kaip šėtonas stengiasi pagrobti Gyvenimo knygą, taip dabar varžomasi dėl KGB archyvo, nes biografinės žmonių sąskaitos labai praverstų tiems, kurie sieks valdyti panaudodami ten sukauptą blogį.“ Pridurčiau tik tiek, kad šiuo metu šių instrumentų arsenalas praturtintas ir Nepriklausomybės laikotarpio teisėsaugos institucijų instrumentais valdyti žmones ir daryti tai politikoje nebesislapstant.

M.Martinaitis dar 1990 m. kovo mėn., Mykolui Burokevičiui su TSRS kariškiais pradėjus kariška jėga periminėti mūsų pastatus, pradedant po Vilniaus pedagoginio instituto išmetimo iš Vilniaus aukštosios partinės mokyklos – propagandinio ir organizacinio Maskvos kolaborantų štabo, perspėjo mus: „Burokevičius, iš Maskvos gavęs pinigų, kaip koks Čičikovas iš N.Gogolio Mirusiųjų sielų, dabar važinėja po Lietuvą, supirkinėdamas komunistus ir juos stato ant savo „platformos“ (žodis iš jų ideologinio žargono, reiškiantis partinę vienybę, susitelkimą). … Burokevičius – bolševizmo išsigimimo vaizdinys. Jo „nuopelnas“ tik toksai, kad bus parodyta, ko imasi kompartija, išbaigusi visas demagogines atsargas.“

Sausio 13-ąją poetas klausė: „Kokią naciją gina save taip pavadinęs kolaborantų įsteigtas „nacionalinio gynimo komitetas“? Kagėbistų ir tėeskapininkų naciją? Jie puola, veidus prisidengę kaukėmis,…“ Šiandien pridurčiau dar klausimą, kokia geroji fėja savo skraiste dangsto Algirdą Paleckį, drauge su „Alfa“ grupės, šturmavusios TV bokštą Vilniuje, vadu Michailu Golovatovu ir Rusijos URM bandančius perrašyti šią istorinę mūsų valstybės Tiesą, paneigti tautos vienybės simbolį.

M.Martinaitis pastebi, kad „Sausio 13-osios naktį Lietuva prarado baimę. Tą naktį mes visi tapome pažįstami… Iš šių dienų įvykių reikėtų pasimokyti visam laikui, kad priešų nereikia ieškoti tarp tų, kurie eina kartu į nepriklausomybę. Tokia sausio 13-osios pamoka, nes paprasti žmonės susitelkdami parodė didesnę išmintį, nei kai kurie mūsų politikai. Automatininkų remiamas „komitetas“ planavo sutriuškinti valdymo institucijas, užgniaužti spaudą, informacijos kanalus, bet pamiršo svarbiausia – kad dar yra tauta…

Paprasti žmonės, guldami po tankais, taip pat gynė lietuvišką žodį ir spaudos laisvę, kaip prieš 100 metų mūsų knygnešiai, rizikuodami savo gyvybėmis… Užgrobę Lietuvos TV, jie viešai nedrįsta rodytis, nes žino, kad išdavikų veidai negražūs.“

Tad ar reikia, kaip š.m. sausio 13-ąją iš Seimo tribūnos, dar kartą klausti, ar tikite, kad Sausio 13-osios byloje kolaborantų vaidmuo bus visapusiškai tiriamas, jei mūsų teisėsauga atvirai klausosi, ką pasakys asmuo, net viešai iki šiol neatsiribojusi nuo šios „platformos“?

1995 m. M. Martinaitis pastebi ir tai, kad “Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. … Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas… Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms!.. Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę… Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems… Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai – tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?“

Lietuvai gedint ir minint M.Martinaitį, buvau šokiruotas lygiagrečiai su poeto posmais kartojama reklama apie š.m. balandžio 7 d. LTV laidą „mES“. Ne tik tuo, kad šį žodį kažkas pradėjo nusižeminančia mažąja raide „m“, kurią gožia didžiosios „ES“, bet Sąjūdžio istorijos perrašymo veidmainyste ir bandymu Sąjūdžio vardu pridengti mūsų valstybės ir tautos paskutinių suvereniteto likučių atidavimą naujam centrui ir vėl be tautos valios. Sąjūdis deklaravo ir tautą telkė Nepriklausomybei, o ne naujam jos dovanojimui kažkam be tautos valios. Net ir šlubu referendumu stojome į ES ne kaip į federalinę valstybę, kuri vėl darytų ką nori be mūsų tautos valios. Vėl žengiame Melo keliu. Priminsiu tik tiek, kad Sąjūdžio veiklos metu egzistavo ne ES, o Europos ekonominė bendrija. Tik 1992 m., pamačius pasikeitimus Rytų Europoje, ji buvo pertvarkyta į ES mūsų visų pajungimui gražiu Vakarų demokratijos šūkiu. Ir pinigais. Skelbiama viena, o gyvenime šis centras, jau nebeslepiantis Berlyno-Maskvos ašies, spjauna ne tik į tautų valią, bet ir į tarpvalstybinių sutarčių raidę. Todėl šiandien vėl atsidūrėme kryžkelėje. Vėl išdrįsome viešai ir ne po vieną prašnekti apie valstybingumo ir tautos išlikimą, kur link mus kreipia naujasis centras. M.Martinaitis dar 1996 m. mus perspėjo, kad „Europos žmonėmis“ mes galime tapti tik kaip lietuviai. Kitokių mūsų Europai nereikės: mūsų vieta ten bus patiltės, pigūs turgūs, blogiausias maistas, priemistis, ubago vieta prie stalo. …Iš Lietuvos į visą pasaulį dar vis sklinda ubagų giesmės.” Poetas mus perspėja ir klausia: „Štai prūsai pirmieji iš baltų „ėjo į Europą“ ir iš jos negrįžo. O mes kaip eisime: su terbom ar su savo protu?“

Todėl netolimos mūsų tautos Atgimimo istorijos perrašinėjimas, dar esant gyviems jos kūrėjams ir dalyviams, rodo naujos „integracijos“ skubą ir beatodairiškumą – tikslas pateisina priemones. Abejojančius ar mastančius pagasdinsime terorizmu ir tais pačiais rusais. M.Martinatis dar 1991 m. rašė: „Kada nors bus rašoma Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais“, „parsidavėliais“, kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo? Kažkada galvodavom, kad užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, ir komunistų partija galėtų švęsti pergalę. …Gal pusė tų žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apkalbėta. Diegiama mintis, jog buvo bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius.

Tikriausiai nebus galima skelbti visų pirmojo Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais. Panašiai darydavo sovietai – užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire savo pačių nupiltus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos elgetas? … Bet ką aš čia kalbu. Šiuos žodžius paskaitys Burokevičius ir įrašys mane į savo partiją „ant platformos“. Juozas Feliksovičius (Jermalavičius) tikriausiai šypsosi: gerai, a gerai, rupūžės, kai pusę Lietuvos jie patys surašys į mūsų gretas, tai tada ir bus… O aš pakurstysiu kvailelius, kad tik daugiau, kad tik daugiau. Jie patys įsigąsdinę į tą partiją susirašys, kaip kažin kada į kolchozus… Surašys, surašys visą Lietuvą į Burokevičiaus partiją, ir jam pačiam nieko nereikės daryti.“

Sakote, nutolta nuo realybės? O A.Paleckio ir jo „saratnikų“ iš Rusijos vykdomas sausio 13-osios istorijos perrašymas? Lietuva ar Rusija turi daugiau propagandinių svertų? Kodėl Lietuva, Austrijai ją pardavus Rusijai nežinia už kiek M.Golovatovo istorijos atveju, nuolankiai su elgetos terba ant pečių tyli, vergiškai laukdama ES verdikto? Nebus jo, jei liksime tik vergais. Negi nematote, kad ir vėl yra lygesni tarp lygių naujojoje sąjungoje? Ar skaitėte EK pirmininko Žoze Manuelio Barozu (José Manuel Barroso) oficialią biografiją nuo Portugalijos pogrindinės maodzeduninės organizacijos vieno vadų iki šios organizacijos reorganizavimosi į komunistų partiją, pakeitusią pavadinimą į socialdemokratų partiją. Jums nieko tai neprimena? Gal negirdėjote nieko apie Kominterno veiklą ir Vladimiro Uljanovo kompanijos iš Berlyno į Rusiją eksportuotą socialistinės revoliucijos eksperimentą, Stalino ir Hitlerio bendradarbiavimus, Nord Stream istoriją? Kodėl remdamiesi rusiškais šaltiniais iš Briuselio ar JAV kartas nuo karto ieškome Lietuvoje ČŽV kalėjimų, lyg valstybės vadovė negalėtų pati to išsiaiškinti? Ypač kai nebelieka drįstančių turėti kitą nuomonę.

Prezidentė D. Grybauskaitė neseniai pakomentavo, kad ministrė, turinti savo nuomonę ir atsimenanti tautos valią dėl AE, diskredituoja valstybę. O valstybės vadovė, ignoruodama šią tautos valią nediskredituoja valstybės? Ar tik tokia moralė Europos sąjungoje? Centras geriau žino už tautas, ką daryti. Labai girdėta dar ir XX amžiuje sentencija.

Pabaigsiu vėl Marcelijaus Martinaičio žodžiais: „Diktatūra, ruošdama sau kelią, paprasčiausiai turi nušluoti inteligentiją, intelektą arba ją paversti savo referente (M.Martinaitis, 1991).

Dar 1989 m. poetas mus perspėjo: „Mes nieko gero nesulauksime, kol demokratiniai principai ir pilietis nebus aukščiau ir svarbiau nei vykdomoji valdžia, kol jis tam tikrais teisėtais būdais negalės diktuoti savo valios, remdamasis moralės, teisingumo ir žmogiškumo principais. Pilietinė visuomenė yra aukščiausia, lemianti institucija, o ne gensekai, prezidentai ar miestelių merai.“

Tekstai – iš Marcelijaus Martinaičio knygos „Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971-2001“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

Poetas su juodu nimbu

Poeto mirtis būna jo triumfas:
pasitraukiantį
jį staiga atpažįsta.
Ten, kur buvo poetas,
lieka anga,
atverta į gyvenimą.

Atrakinta (1996)

Autorius yra Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Nepriklausomybės Akto signataras

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: