Netrukus kai kas jausmingai atsidus ar net nubrauks ašarą: prieš 60 metų mirė Josifas Stalinas. Galbūt kokie nors veikėjai iš socialistų partijos ar šiaip nostalgiją stalininiams laikams jaučiantys žmoneliai surengs paminkes (paminėjimą), pasakys gedulu persunktą ir šiuolaikinę Lietuvą koneveikiančią kalbą, mels Tautų vadą atgimti ir galų gale įvesti tvarką…

Paminėkime ir mes, tačiau, žinoma, neverkšlendami, neišaukštindami, o tik dėliodami faktus ir versijas.

J.Stalinas mirė 1953-ųjų kovo 5 d. beveik 10 val. vakaro Maskvos laiku. Tačiau širdies ir kraujagyslių ligomis jis sirgo seniai. Pirmi insultai jį ištiko dar 1945 m. spalio 10 ir 15 d. Kremliaus ligoninėje ilgą laiko buvo vedama „J.Stalino ligos istorija“, tačiau, 1952 m. suėmus jo asmeninį gydytoją V.Vinogradovą, visi medicinos dokumentai buvo sunaikinti jo paties pavedimu. Svetlana Alilujeva savo prisiminimuose rašė, kad tėvas 1945-ųjų rudenį sirgo ilgai ir sunkiai, jai nebuvo leidžiama jį lankyti ar skambinti. Tuomet pasigirdo kalbų, kad J.Stalinas prarado kalbos dovaną.

Tik 1953 m. kovą patalogoanatomai įsitikino, kad tie mikroinsultai nesukėlė smegenų kraujagyslių plyšimo. Bet nuo 1946 m. jis ėmė rečiau rodytis Kremliuje, dažniau ilsėjosi Kuncevo viloje ir parke. Tų metų rudenį jis pirmą kartą nuo 1937 m. trims mėnesiams išvyko ilsėtis į Pietus – iš pradžių į Krymą, o paskui – prie Ricos ežero Abchazijoje. Duktė Svetlana jį paskutinį kartą aplankė 1952 m. gruodžio 21 d. Kunceve per 73-ąjį tėvo gimtadienį ir apibudino jį kaip rimtai sergantį žmogų: aukštas kraujo spaudimas dėmėmis išmušė vyro veidą, o jo sveikatos būklės niekas nestebėjo, nes J.Stalino gydytojas buvo už grotų…

1953-ųjų vasarį J.Stalinas vėl labai susirgo. Komplikacijos įvyko po XIX-ojo komunistų partijos suvažiavimo sušaukto plenume, kuriame jis apsprendė Anastaso Mikojano ir Viačeslavo Molotovo (Skriabino) likimą. Šie J.Stalino bendražygiai buvo pašalinti iš vienašališkai sudaryto prezidiumo Biuro, o netrukus jie buvo apkaltinti buržuazinėmis užgaidomis ir šnipinėjimu užsienio valstybėms. Nujausdamas artėjantį galą, paranojos apimtas J.Stalinas griebėsi naujų represijų. Kaip rašė apžvalgininkas Petras Katinas laikraštyje „XXI amžius“, nuo 1952-ųjų spalio iki 1953 m. vasario buvo areštuota šimtai gydytojų, daugiausia žydų. Stalinas asmeniškai nurodinėjo, kokių kankinimo priemonių imtis suimtųjų atžvilgiu, kad būtų išgauti reikiami „parodymai“.

J.Stalinas pats pasirašydavo būsimųjų aukų sąrašus, prieš kuriuos, apkaltinus antivalstybiniu sąmokslu, turėjo būti pradėti „vieši“ teismo procesai kaip ir 1937-1938 metais. Laikraštyje „Pravda“ buvo skelbiami „darbo žmonių“ laiškai, kuriuose buvo teigiama, jog žydai gydytojai užkrečia vaikus difterija, nuodija rusų vaikučius, žudo naujagimius gimdymo namuose ir net geria jų kraują. Esą jie vykdo JAV ir Izraelio užduotį – sunaikinti rusų tautą. Įmonėse, įstaigose, aukštosiose mokyklose prasidėjo masiniai „tarybinės liaudies“ mitingai, reikalaujantys mirties bausmės žydams gydytojams ir kitiems išdavikams. Liejosi pasiūlymai viešai šaudyti „liaudies priešus“ Raudonojoje aikštėje.

1953 m. vasarį J.Stalinas įsakė skubiai pastatyti keturias naujas didžiules koncentracijos stovyklas Kazachijos stepėse, už poliarinio rato ir Sibire. O generaliniam štabui nurodė kuo skubiausiai parengti planus smogti Vakarams, panaudojant branduolinį ginklą. „Liaudies priešų“ masiniai teismai su iš anksto numatytais nuosprendžiais turėjo prasidėti 1953 m. kovo mėnesį. Tačiau J.Stalinas, iš anksto pasmerkęs mirčiai šimtus tūkstančių žmonių, nenumatė, jog tuo pačiu pasirašė mirties nuosprendį pats sau.

Tą naktį į kovo 1-ąją J.Stalinas ir Biuras žiūrėjo jo mėgstamus filmus ir „svarstė neatidėliotinus klausimus“ iki 5 val. ryto, paskui nuėjo ilsėtis. Vakare jo apsauga rado Tautų vadą gulintį ant grindų be sąmonės ir apsišlapinusį. Čekistai jį paguldė ant kušetės, iškvietė gydytojus, kurie konstatavo kraujo išsiliejimą į smegenis. Kitą dieną J.Stalinas atgavo sąmonę, tačiau dalis kūno buvo paralyžiuota. Liudininkai pasakoja, kad vadui atsimerkus prie jo pripuldavo Lavrentijus Berija, atsiklaupęs bučiuodavo ranką ir melsdavo Aukščiausiąjį sveikatos, tačiau, kai kovo 5-osios vakare J.Staliną ištiko lemtingas insultas, NKVD šefas demonstratyviai nusispjovė ant grindų ir nusikeikė… Šiaip ar taip, iškart po J.Stalino mirties, tą pačią kovo 5-ąją, trumpam jis buvo paskirtas SSRS vidaus reikalų ministru ir jo laidotuvėse kovo 9-ąją prie karsto pasakė ištikimybe Tautų vadui persunktą kalbą. Tačiau jau birželį jis buvo suimtas, o gruodį – sušaudytas…

Tai, kas prasidėjo po masinių graudulingų J.Stalino laidotuvių, istorikai vadina iš anksto surežisuotu karu dėl valdžios. Jis tęsėsi beveik penkerius metus – iki 1958-ųjų kovo, kai iki tol ėjęs SSKP generalinio sekretoriaus pareigas Nikita Chruščiovas kovo 27 d. užėmė dar ir Ministrų tarybos pirmininko postą. Ši prieštaringa sovietinė figūra vadinamas pagrindiniu kaltininku dėl J.Stalino mirties, o vienoje iš versijų teigiama, kad jį L.Berijos rankomis nunuodijęs žiurkių nuodais, o per keletą mėnesių susidorojęs ir su pačiu L.Berija… Po 6 metų ir N.Chruščiovas buvo nuverstas.

Istorikai išskiria tris po stalininės kovos dėl valdžios etapus. Pirmasis tęsėsi nuo 1953-ųjų kovo iki L.Berijos suėmimo per birželio 26 d. vykusį Ministrų tarybos posėdį. Tai buvo N.Chruščiovo pakilimo metas, atnešęs tiek rusams, tiek kitų SSRS tautų žmonėms nemažai vilčių (buvo amnestuota apie 1,2 mln. kalinių, į vadovaujančius postus imta kelti vietiniai kadrai, buvo siūloma vykdomąsias funkcijas iš partijos perimti valstybės struktūroms ir t.t.).

Antras etapas: 1953 m. vasara – 1955 m. vasaris, kai valdžios viršūnėje įsigalėjo G.Malenkovas ir N.Chruščiovas. Pastarasis sukompromitavo G.Malenkovą, inicijavusį vadinamąją „Leningrado bylą“ – KGB ir jo tuometinį šefą Viktorą Abakumovą vykdžiusį teismo procesą prieš valstybės veikėjus, kilusius iš Leningrado; 1950 m. 20 jų buvo sušaudyta, o jų kūnai suversti į Donskojaus vienuolyno duobę. G.Malenkovas 1955 m. vasarį už tai buvo atleistas iš vyriausybės vadovo posto, jo vietą užėmė dar viena tamsi stalininė figūra Nikolajus Bulganinas, kuris savo ruožtu 1958 m. taip pat neteko visų įgaliojimų, tarp jų ir maršalo laipsnio, ir buvo ištremtas į Stavropolį.

Trečias šios nuožmios kovos etapas – nuo 1955 m. vasario iki 1958 m. kovo. N.Chruščiovas galutinai likviduoja vadinamąją „vieningąją opoziciją“, kuri CK prezidiume bando N.Chruščiovą skirti tik žemės ūkio ministru, bet šis atsigriebė CK plenume, kai opozicijos lyderius paskelbė „antipartine grupuote“ ir atstatydino. 1957 m. spalį savo postų neteko ir Georgijus Žukovas, ir N.Bulganinas. N.Chruščiovas netruko perimti vienašališką J.Stalino vadovavimo stilių, nors ir buvo savotišku reformatoriumi.

Žmonės nedaug ką žinojo apie Kremliaus intrigas, tylius rūmų perversmus, tikrąjį J.Stalino ir jo aplinkos gyvenimą. Tik vėliau paaiškėjo kai kurios jo biografijos detalės, ypač apie jo vaikus. Elgesys su vaikais dažniausiai apibudina ir vyresniųjų charakterį.

Taigi, 1904 m. J.Stalinas susituokė su Jekaterina Svanidze, bet ji po trijų metų mirė nuo tuberkuliozės. Jų vienintelis sūnus Jakovas, kaip teigiama Ivano Stadniuko romane „Karas“, Antrojo pasaulinio karo metais pateko į nelaisvę. Vokiečiai J.Stalinui pasiūlė jį iškeisti į Stalingrado fronte pralaimėjusį feldmaršalą Friedrichą von Paulusą, tačiau Kremliaus šeimininkas atsakė: „Kareivio į feldmaršalą nekeičiu“. 1943 m. Jakovas buvo nušautas vokiečių Zaksenhauzeno konclageryje mėginant pabėgti. Pagal kitą versiją jis buvo verbuojamas vokiečių šnipu, bet nesutiko…

Taip pat rašoma, kad vaikystėje tėvas mušė Jakovą ir vadino jį „mano kvaileliu“. Vaikas buvo priverstas nakvoti laiptinėje arba šalia gyvenusių Trockių bute. Savo smurtu J.Stalinas Jakovą buvo privedęs prie savižudybės, bet, sužinojęs apie šį bandymą, tėvas tik nusijuokė: „Cha, nepataikė…“ Psichologai tvirtina, kad toks tėvo elgesys – tai dar Gorio laikų šeimyninės prievartos prieš Josifą rezultatas. Smurto atmosfera padarė įtakos ir antrosios J.Stalino santuokos (antrą kartą jis vedė 1919 m.) šeimai: žmona Nadežda Alilujeva 1932 m. nusižudė savo bute Kremliuje, o štai sūnus Vasilijus, kurį, kaip rašė atsiminimuose N.Chruščiovas, tėvas auklėjo mušdamas auliniu batu, išsitarnavo iki karinių oro pajėgų generolo leitenanto laipsnio, bet po J.Stalino mirties buvo suimtas; gi duktė Svetlana Alilujeva 1967 m. kovo 7 d. pasiprašė politinio prieglobsčio JAV… Be to J.Stalino šeimoje buvo įvaikintas ir iki 16 metų augo į vaikų namus atiduotas žuvusio revoliucionieriaus Fiodoro Sergejevo sūnus Artiomas, kuris draugavo su neklaužada Vasilijum ir taip pat gaudavo nuo J.Stalino beržinės košės. Tačiau 2006 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Pokalbiai apie Staliną“ A.Sergejevas simpatizuoja globėjui: „ Iš esmės tai buvo minkštas ir geras žmogus. Kalbate apie kalėjimus ir gulagus? Bet ar daug pasiekė mūsų šalis, kai jų nebėra?..“

Visa ši J.Stalino gyvenimo, mirties, jo aplinkos istorija nori nenori perša mintį, kad nuolatinės intrigos ir perversmai Kremliuje, apie kuriuos beveik nieko nenutuokė eiliniai rusai, nutapė rožinį diktatūros portretą, bet kuris supriešino didžios šalies visuomenę. Tų įvykių palikimas – dabartinė V.Putino karjera. Neseniai laikraštis „Die Zeit“ rašė, kad V.Putinui parankus stimuliuojamas J.Stalino kultas. Keista, kad neseniai dar vienas kulto atributas – vadinamieji „stalinobusai“ pasirodė mieste prie Nevos, kuriame gimė dabartinis Rusijos prezidentas ir kuris visą laiką varžėsi su Maskva dėl valdžios Kremliuje. V.Putinas vengia atviros stalininės sistemos analizės, nes ji gali atskleisti nemalonių paralelių su dabartiniu režimu. Štai kodėl Rusijoje istoriją daugiausiai aiškina ne istorikai, o užsakyti politikai ir Kremliaus politechnologai, pastebi vokiečių leidinys.

Štai ir dabar V.Putinas per Tarpnacionalinių santykių tarybos posėdį, surengtą, matyt, pasitinkant J.Stalino mirties 60-metį, paragino perrašyti Rusijos istorijos vadovėlius „gera rusų kalba ir kad neturėtų prieštaravimų“. Švietimo funkcionieriai nurodymą suprato taip kaip reikia.

Gerai, kad Lietuvos vaikams iš tų vadovėlių jau neteks mokytis. Jie nepasiilgs tvirtos stalininės rankos.