N.Venckienė. Demokratija labiausiai kvepia pinigais (24)

Neringa Venckienė | Alkas.lt nuotr.

Neringa Venckienė | Alkas.lt nuotr.

Paskutinę šių metų sausio dieną Seime užregistravau Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pataisas.

Šių pataisų esmė – nustoti remti politikus valstybės piliečių pinigais. Partijos, o ypač senosios, skelbiančios, kad turi po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių narių, galėtų puikiai išsilaikyti iš jų mokesčių, simpatizuojančių piliečių aukų, užsidirbti legalia veikla (leidyba, atributikos, suvenyrų pardavimas) ar tiesiog imti bankų paskolas rinkimų kampanijų metu. Taip, kaip iš bankų skolinasi eiliniai Lietuvos žmonės, įkvėpti tų pačių politikų samprotavimų gyventi skolon ar tiesioginio jų veiklos pavyzdžio – valstybės praskolinimo užsieniečiams jau už 50 mlrd. litų sumą.

Partijų finansavimo iš valstybės iždo sustabdymas yra labai realus kelias. Ir pavyzdinis, nes būtent tik jį vieną turėdama jauna „Drąsos kelio“ partija iš mums prijaučiančių fizinių asmenų praėjusių metų Seimo rinkimams surinko 105 472 litus, o mažomis, iki 40 litų siekiančiomis aukomis – dar 24 689 litus.

Mes neturėjome iš valstybės kišenės ištrauktų milijonų, ką gauna parlamentinės partijos, tačiau rinkimuose tapome šešti, gavome 7,99 proc. rinkėjų pasitikėjimą bei 7 parlamentarų mandatus.

Dvi savaites stebėjau, kas Lietuvoje atsitiko man pasiūlius nutraukti didžiųjų sisteminių partijų sisteminį maitinimąsi iš mūsų mylimos valstybės lesyklos. Kilo triukšmas, pasipiktinimo audra, įtūžis. Mano pasiūlyto teisingumo prieš valstybę ir jos piliečius idėja sugrįžo tradiciniais save vadinančių politikų konvulsijomis, pykčiu ir nerimu.

Kodėl? Todėl, kad tiesiog pasiūliau partijoms reklamuoti save idėjomis, o ne kalnais per kiekvienus rinkimus išmetamų reklaminių šiukšlių. Tik pasiūliau save pristatyti rinkėjams už savo pinigus. Pasiūliau apie 20 milijonų litų, kiekvienais metais išmokamų partijoms, surinktų iš mokesčių mokėtojų pinigų, palikti valstybės biudžete.

Bet kai neturi idėjų, drąsos akis į akį susitikti su apgautu valstiečiu, komunalinių mokesčių nebepakeliančiu miestiečiu, iš gimtinės vejamu du aukštuosius mokslus baigusiu, o niekur įsidarbinti negalinčiu jaunu žmogumi, daug patogiau už valdiškus pinigus žmones užversti reklaminiais lozungais. Kai neturi idėjų, padės dailus ir labai didelis plakatas centrinėje miesto gatvėje, už jo nuomą sumokės praeiviai.

Valdiškoje kišenėje drąsiai tupintys politikos senbuviai prieš mano pasiūlymą nustoti melžti Lietuvą jų pačių poreikiams, reagavo audringai. Socialdemokratas Algirdas Sysas, kuriam jau vien pagal deklaruojamas politines nuostatas turėtų rūpėti labiausiai nuskriausti Lietuvos žmonės, nė nedvejodamas išrėžė, kad už mano siūlomą įstatymo pataisą balsuotų kategoriškai prieš.

A.Sysas net ėmė spekuliuoti demokratijos prigimtimi ir tvirtino, kad bet kokia demokratija kainuoja pinigus, o partijų įteisintas valstybės melžimas esą vis tiek atsieina pigiau, nei politikų bandymas laimėti rinkimus savo idėjomis ir darbais.

Aš suprantu A.Sysą, nes lietuviškiems socialdemokratams likusio pasaulio socialdemokratiniai principai jau seniai nėra nei svarbūs, nei rūpimi. Ir prie jų šūkio „Svarbiausia – žmogus“, reikėtų pridėti dar vieną žodelį – „socialdemokratas“!

A.Sysas ką tik dėstė ir kitą „argumentą“, kuris pateisina politikų šėrimą iš valdiškos kasos. Partijoms bet kokiu atveju reikia gyvuoti – kalbėjo Seimo senbuvis, kuriam atrodo, kad gyvuoti gali tik tie, kurie jau užsiropštė į valdžią ir tik jos dėka sočiai gyvena.

Naujoms idėjoms, naujiems lyderiams gyvuoti nereikia, nes jie gali patikti žmonėms, pakeisti ydingą sistemą ir tapti pavojingi, atleiskite – populiarūs. Tuomet tie, kurie gyvuoja iš mokesčių mokėtojų kišenės, taptų tik mokesčių mokėtojais.

Lygiai toks pat išgyvenantis iš valstybės kišenės, buvęs premjeras Andrius Kubilius mano iniciatyvą nustoti oficialiai plėšti Lietuvą kone pasmerkė. Konservatorių vadovas net gąsdino, kad atėmus iš partijų valdišką lesyklą būtų sugrįžta į kažkokius „tuos“ laikus, kai politikai, anot A.Kubiliaus, būdavo priklausomi nuo neskaidrių verslo finansų. Atleiskite, bet ar du dešimtmečius į Seimą renkamas A.Kubilius visada buvo priklausomas nuo tų neskaidrių šaltinių? Ar valdžioje esantys politikai šiandien nuo jų nėra priklausomi? Jei kas įrodytų, kad taip ir yra, tai būtų geriausias 2013-ųjų anekdotas.

Valstybės dotacijas gaunanti liberalų sąjūdžio partija deklaravo, kad 2012 metų Seimo rinkimams oficialiai išleido 1 730 175 litus, o daugiamandatėje apygardoje laimėjo tiek pat mandatų, kiek ir „Drąsos kelias“ – 7. Skirtumas tik tas, kad mūsų partija gavo daugiau nei 13 kartų mažesnį finansavimą, ir tik iš paprastų žmonių aukų. Tikiuosi, kad bent A.Kubilius savarankiškai „Drąsos kelią“ parėmusių Lietuvos piliečių neapšauks Kremliaus agentais ar „neskaidriomis verslo struktūromis“.

Seimo rinkimuose mes laimėjome idėjomis, o liberalų lyderis Eligijus Masiulis – pinigais. Todėl nenuostabu, kad jaunasis liberalas taip pat su nepasitenkinimu murmėjo prieš mano siūlymą ir jo partijai atimti galimybę rinkimuose laimėti valstybės žmonių pinigus. Liberalas verkšleno, kad sunkiai įsivaizduotų tolimesnę demokratijos plėtrą be Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų. Mano tiesų ir aiškų pasiūlymą E.Masiulis išvadino populistiniu. O ką daugiau gali žmogus pasakyti, kai solidžių argumentų tiesiog neturi ir kovotojus prieš pedofiliją laiko tiesioginiu savo priešu.

Ko tik išradingieji Lietuvos išrinktieji nepadarys, kad lengvai pasiekiami pinigai būtų arčiau kūno. Galima akimirksniu išduoti tikriausiai net tėvus, vaikus, draugus – kad tik niekas nesikėsintų į valdiškas gėrybes, kurios senokai suvokiamos kaip privačios. Tą išgąsčio akimirką tinka visi „argumentai“ apie demokratijos kainas, nešvaraus verslo struktūras, sugrįžimą į senus laikus.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *