M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (V) (3)

Marius Kundrotas

6. Konservatyvioji pasaulėžiūra – įvaizdžiai ir stereotipai

Teorinės apžvalgos pabaigoje, prieš pereinant prie konkrečių partijų aptarimo, dera apžvelgti daugiau arba mažiau pagrįstai konservatizmui priskiriamus bruožus, įvaizdžius ir stereotipus.

1. Konservatizmas – tradicionalistinė pasaulėžiūra, sauganti sena ir besipriešinanti naujam. Iš tiesų tradicija – vienas iš konservatizmo stulpų, jos akcentas toks stiprus, jog tradicionalizmas ir konservatizmas dažnai laikomi sinonimais. Vis dėlto tradicija – tik vienas iš konservatizmo aspektų, gal net svarbesni aspektai – dora, šeima, asmens ir bendruomenės darna, tautinis tapatumas ir pilietinis patriotizmas. Pagaliau, tradicijos ir modernybės, paveldo ir kūrybos, tęstinumo ir permainų sankirtose konservatizmo sprendimai nėra vienareikšmiai.

Konservatizmas atsargiai žvelgia į skubias, drastiškas, daug ką apimančias permainas, tačiau jas veikiau linkęs pasverti ir apmąstyti, nei iš anksto priimti arba atmesti. E. Berkas rašė: „Žmogus, kupinas karštų ir kilnių ketinimų, gali norėti, kad visuomenė, kuriai jis priklauso, būtų sutvarkyta kitaip, negu jis ją rado; bet garbingas patriotas ir tikras politikas visada mąsto, kaip galima geriausiai išnaudoti šalies išteklius. Pastangos išsaugoti ir sugebėjimas pagerinti, kartu paimti, – štai valstybės žmogaus kriterijus“ (E. Burke. Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Vilnius, 2009, p. 126).

Išsaugoti ir pagerinti – du vienas kitą atsveriantys ir papildantys principai, tinkami tiek politikoje, tiek kultūroje, tiek religijoje. Konservatizmas labiau pasitiki reforma, nei revoliucija, nors pastarosios neatmeta, bet ją laiko kraštutine, paskutine priemone, kai kitos jau išmėgintos ir deramai nesuveikia. Konservatizmas nėra tradicionalizmas siaurąja prasme, išreiškiamas principu: ką radome, tą ir paliksime. Priešingai – blaivus konservatorius į tradiciją žvelgia kaip į kūrybinį procesą, kuriame paveldas ne tik tęsiamas, bet ir tobulinamas.

Gintaras Beresnevičius konservatizmui priešpriešino fundamentalizmą, jį suvokdamas kaip radikalų susiklosčiusios padėties keitimą (G. Beresnevičius. Naujojo atgimimo išvakarės. Vilnius, 2005, p. 18). Iš tiesų konservatizmas ir fundamentalizmas – labai artimi, jie abu vadovaujasi principu: išsaugoti keičiant. Jų skirtumas – antrinis, jis glūdi turinio ir išraiškos santykyje. Konservatizmas linkęs į tęstinumą tiek turinio, tiek išraiškos lygmenyse, fundamentalizmas ištikimas turiniui, bet išraiškas keičia laisviau ir lengviau.

Neatsitiktinai Irane islamo fundamentalistai greičiau ir sėkmingiau modernizavo šalį už savo liberaliuosius pirmtakus. Krikščionių fundamentalistų bendruomenės, išsiskirdamos ultrakonservatyvumu doktrinos ir moralės klausimais, drauge yra pačios moderniausios struktūra ir liturgija visame krikščionybės kontekste. Fundamentas reiškia pamatą, antstatai ant jo gali būti patys įvairiausi.

Antra vertus, konservatizmas transformuotoje arba deformuotoje visuomenėje sunkiai dera su bet kokiu tęstinumu. Konservatizmą tapatinant su tęstinumu išeitų, jog Sovietų Sąjungoje tikras konservatorius turėjo ginti bolševizmą – jam iš esmės priešingą ideologiją. E. Berkui neteko gyventi taip stipriai transformuotoje visuomenėje, tačiau jo poziciją galima išskaityti iš savo laiko ir praeities vertinimų.

Aprašydamas Anglijos respublikonų revoliuciją, jis nei kiek neapgailestavo dėl to, kad ji neturėjo tęstinumo – priešingai, sveikino monarchijos atkūrimą (p. 213–214). Panašiai Prancūzijos revoliucijos akivaizdoje jis veikiau siūlė grįžti prie istorinių principų, nei tęsti šios revoliucijos pradėtą barbarybę (p.219–222). Monarchijos ir respublikos vertinimai šiuo atveju – antraeiliai, tiesą sakant – E. Berkas neneigė respublikos, nors pirmenybę teikė monarchijai. Daug svarbesnis pats principas: jei valstybė ar visuomenė nukrypo nuo teisingo – konservatorių požiūriu – kelio, jai reikia grįžti, o ne toliau žygiuoti klaidinga kryptimi.

XIX a. vokiečių konservatoriai išplėtojo konservatyviosios revoliucijos idėją. Lietuvos Sąjūdžio kelias atkuriant tautinę valstybę ir demokratinę santvarką iš esmės buvo konservatyvus kelias – grįžtant prie to, nuo ko sava ar svetima valia buvo nutolta. Šiuolaikinis liberalizmo, kosmopolitizmo ir globalizmo siautėjimas, atitinkamai sovietų okupacijai ir bolševikų režimui, nėra tai, ką derėtų tęsti. Nuoseklus konservatizmas negali atstovauti priešingoms ideologijoms – ar tai būtų kraštutinis liberalizmas, ar bolševizmas. Konservatizmas nėra už bet kokį tęstinumą, o tik už tęstinumą tų vertybių, kurios teisingos paties konservatizmo požiūriu.

2. Konservatizmas – nuosaikumo ideologija. Iš tiesų nuosaikumas konservatizmui būdingas – toks būdingas, jog G. Beresnevičius konservatorius įvardijo socialiniais bailiais (p. 18). E. Berko apmąstymuose apie Prancūzijos revoliuciją nuosaikumas (moderation) įvardijamas tarp privalumų mažiausiai dešimtį kartų, bet šis nuosaikumas turi aiškias kryptis ir aiškų turinį.

Pirmiausia nuosaikumas – tai santūrumas, aistrų ir įgeidžių valdymas (p. 87). Toliau tai – skirtingų vertybių ir visuomenės sluoksnių pusiausvyra (p. 41). Pagaliau tai – apdairumas, kraštutinumų vengimas, atsargumas skubotų ir daug ką apimančių permainų atžvilgiu (ten pat). Šias prasmes išreiškiantis nuosaikumas mažai ką arba išvis nieko bendro neturi su tuo, kas šiandien dažnai įvardijama nuosaikumu – su prisitaikėliškumu ar ignorantiškumu.

Skaitant E. Berko vertinimus radikaliųjų liberalų atžvilgiu – nuosaikumu čia net nekvepia. Atvirkščiai – jo vertinimai skamba net per daug radikaliai, anot jo tai – niekšų ir kvailių gauja. Daugelis jau pateiktų jo minčių – apie laisvę be doros ir išminties kaip apie absoliutų blogį, apie žmones be šaknų ir be rūpesčio ateities kartomis, apie lygiavą kaip teisingumo priešybę – taip pat ganėtinai kategoriškos ir šia prasme – radikalios. Pagaliau, radikalios permainos, grįžtant į tiesos kelią, kai iš jo iškrypstama – taip pat sudėtinė berkiškojo konservatizmo dalis.

Dėl socialinio, kultūrinio ar politinio bailumo – ši charakteristika apibūdina tik vieną iš konservatizmo srovių, ją išties galima vadinti bailiuoju arba tiesiog – naiviuoju konservatizmu. Toks konservatorius gali būti taip aukštai pakilęs į dorybių padanges, kad nebemato pažeme išsiplėtojusių ydų – ar tiksliau bevelytų jų nematyti. Ignoruodamas ydas, trūkumus ar net niekšybes, jis tikisi taip sumažinsiąs jų reikšmingumą, užuot stojęs į atvirą kovą.

Paradoksalu, bet ignoruojamas blogis tiktai stiprėja, pavyzdys – kai kurių Lietuvos konservatorių ignorantiška laikysena kraštutinio liberalizmo, socialinės atskirties, lytinių iškrypimų, sovietinės nostalgijos ir agresyvių užsienio jėgų bei jų penktųjų kolonų manifestacijų atvejais. Ką apie tai pasakytų konservatizmo tėvas? Jo tezė virto klasika ne tiktai konservatorių lūpose: kad įsiviešpatautų blogis, reikia tik vieno dalyko – kad geri žmonės nieko nedarytų.

Dalis tyrinėtojų teigia, jog pačiuose E. Berko raštuose taip suformuluotos tezės nėra, bet ją galima išvesti iš tų pačių apmąstymų apie Prancūzijos revoliuciją. Autorius griežtai pliekia ne tik tuos, kurie įvedė barbarišką, beprotišką ir kraugerišką režimą, bet ir tuos, kurie tam nesutrukdė, turėdami tokias galimybes. Naiviajam konservatizmui galima priešpriešinti blaivųjį konservatizmą, daug artimesnį pačioms konservatizmo ištakoms: jo bruožas – ryžtingai priešintis bet kokiam blogiui.

Priešingų, juo labiau – kraštutinių ideologijų atžvilgiu konservatizmas negali būti nuosaikus – taip jis prarastų savo kontūrus ir turinį, tapdamas šių ideologijų priedėliu ar dalimi. Iš pirmo žvilgsnio konservatizmas ir radikalizmas – priešybės, tačiau tiktai žvelgiant paviršutiniškai. Priešingų ideologijų radikalumą konservatizmas pasitinka savu radikalumu – taip gimsta radikalusis konservatizmas, o radikalizmo stovykloje vykstant slinkčiai į ekstremizmą atsvara jam tampa konservatyvusis radikalizmas. Konservatyvumas ir radikalumas dažnai papildo vienas kitą kaip in ir jan dao filosofijoje.

3. Konservatizmas – išskirtinai dvasines vertybes pabrėžianti ideologija, ūkio politiką patikinti liberalizmui arba kuriai nors kitai politinei sistemai. Iš tiesų dvasingumas – dora, kultūra, religija – esminiai konservatizmo akcentai. Ekonomistinis požiūris į politiką E.Berkui – pasibjaurėtinas, čia jis buvo tikra priešybė Karlui Marksui (Karl Marx) ir jo sekėjams.

E. Berkas apgailestavo, jog „riterių amžius baigėsi. Po jo atėjo sofistų, ekonomistų ir buhalterių amžius, o Europos šlovė išblėso amžiams“ (p. 70). Dar radikalesnė įžvalga: „kur liaudis lieka be prekybos ir gamybos, bet išlaiko riterių ir religijos dvasią, kaip tik ta dvasia visai neblogai pakeičia pirmąsias; tačiau jei, mėgindami išsiaiškinti, kaip valstybei pavyks išgyventi be šių senųjų esminių principų, prarasite ir komerciją, ir menus, kuo pavirs storžievių, kvailų, laukinių ir kartu suvargusių ir nuskurdusių barbarų tauta, netekusi religijos, garbės, vyriško išdidumo, nieko neturinti dabartyje ir nieko nesitikinti ateityje?“ (p. 72).

Nežiūrint to autorius ištisus puslapius skiria ekonominiams skaičiavimams ir apmąstymams (p. 106–110 ir kt.). Dar daugiau – jis pabrėžė: „gyventojų būklė yra vienas patikimiausių matų, pagal kuriuos reikėtų vertinti kiekvienos šalies valdžios poveikį. Jokia šalis, kurios gyventojai klesti ir kurių padėtis nuolat gerėja, negali būti valdoma labai netikusios valdžios“ (p. 105). „Vis dėlto visados labai įtartinai žiūrėsiu į laisvę, kurios nelydi išmintis bei teisingumas ir kuri neveda gerovės ir gausos link“ (p. 110).

Ypač daug dėmesio E. Berkas skyrė nuosavybei, net siūlydamas, kad jai būtų atstovaujama politiniu lygiu ir atstovaujama labiau nei talentui, mat šis esąs veržlus, o nuosavybė – vangi (p. 52). Ši feodalinės santvarkos apologetika šiandien gali kelti šypseną ar net pasipiktinimą, užtai kita įžvalga – ypač aktuali šiandien: „Išlaikyti visuomenės perkamosios galios ir sumos, kurią ji turi skirti valstybės poreikiams, pusiausvyrą yra pagrindinis tikro politiko įgūdis“ (p. 191).

Akivaizdu, jog teigti – esą konservatizmui nerūpi ekonomika ar kad jis neturi jai savų sprendimų – klaidinga. Vis dėlto akivaizdi panieka ekonomistinei politikos ir paties gyvenimo traktuotei. Nuoseklus konservatorius vargiai siūlytų valstybės vadovu ekonomistą ar juo labiau – vargiai verstų ekonomiką pagrindiniu savo politikos turiniu. Čia politika subordinuota ne ekonomikai, o moralei, savo ruožtu ekonomika subordinuota politikai – bendrajam gėriui.

4. Konservatizmas – išskirtinai aukštuomenės ir pasiturinčių sluoksnių ideologija. Iš tiesų elito vaidmuo konservatizme išreikštas stipriau nei liberalizme ar socializme, o nuosavybė – atkakliai ginama. Vis dėlto čia, kaip ir daugeliu atvejų, konservatizmas daugiau akcentuoja pusiausvyrą, nei kokius nors kraštutinumus.

Aukštuomenės klausimu E. Berkas rašė: „tikiuosi, kad nepamanysite, jog valdžią, autoritetą ir pagarbą noriu išimtinai skirti pagal kraują, titulą ar pavardę. Anaiptol. Nėra jokių kitų prielaidų būti valdžioje, kaip tik dorybė ir išmintis“ (p. 51). Antra vertus – „kelias iš žemesniųjų sluoksnių į valdžios ir galių viršūnes neturi nei būti pernelyg lengvas, nei pernelyg akivaizdus, tačiau kadangi ypatingi gabumai yra rečiausi iš rečiausių reiškinių, juos reikia tikrinti ir pertikrinti. Gabumų pripažinimo šventovė turi stūksoti pakankamai aukštai. Ir jei jos vartus atrakina dorybė, tai vieninteliu matu jai reikia pripažinti sunkumus ir išbandymus“ (p. 52).

Dorybės ir išminties kontekste suvokta aukštuomenė – tiesiog šviesuomenės sinonimas. Jai skirta visuomenei vadovauti, bet ne savanaudiškai ją valdyti.

Nuosavybės klausimu E. Berkas išties gana kategoriškas, net siūlė jai disproporciškai didesnį politinį atstovavimą, tačiau pats nuosavybės turėjimas jam nėra amžinas status quo. Kiekvienas turi naudotis ta pačia galimybe turtėti ir perduoti turtą savo palikuonims (ten pat). Logiška, jog taip pat kiekvienas žmogus – deja – turi galimybę nuskursti. Rūpintis silpnaisiais – anot E. Berko – bendruomenės pareiga (p. 88), tačiau jei valstybę suvoksime kaip bendruomenę, tai nebus jokio prieštaravimo, jog šią funkciją vykdytų valstybė.

Dėl tiesos reikia pažymėti, jog E. Berkas labiau pasitikėjo savanoriška labdara, nei jos prievole (ten pat). Šioje vietoje galima tik pasiremti kita paties E. Berko įžvalga: „kokia nemokšiška ir klystanti yra žmonių giminė“ (p. 193). Atrodo, svarstydamas labdarą kaip dorybę, autorius šiek tiek primiršo žmonių giminės ydingumą. Jo laikais, kai buvo stipri religija ir bendruomenė apskritai, daug ką išties buvo galima palikti savanoriškumui, nors ir tada jis ne visuomet veikė – skurdas klestėjo. Šiandien, kai religija beveik sunaikinta, o bendruomenės ardomos, rūpestis vargšais be valstybės įsikišimo – sunkiai įmanomas, tačiau vis dėlto reikia pritarti pagrindinei konservatizmo minčiai: savarankiška iniciatyva turi būti pirmiau šalpos.

Jei žiūrėsime į konservatizmo visumą, daugelis jo dorovinių, kultūrinių ir net socialinių akcentų aktualūs daugeliui visuomenės sluoksnių. Maža to – pasiturintieji, gaudami didesnę pasiūlą ne tik dorybėms, bet ir ydoms, veikiant įvardytam žmogaus prigimties polinkiui į ydas, net labiau linkę užmiršti dorybes, sutraukyti bendruomeniškumo ryšius ir gyventi sau. Nenuostabu, jog praktikoje konservatizmas dažnai tampa būtent liaudies sluoksnių ideologija, socialinėms viršūnėlėms labiau sukant liberalizmo linkme.

Žvelgiant šiandienos ir rytojaus perspektyvoje – dalis berkiškojo konservatizmo akcentų jau atgyvenę: monarchijos ir feodalizmo apologetika, politinis atstovavimas pagal nuosavybę ir apskritai nuosavybės kultas, galbūt kiek perdėta žmogaus teisių ir lygybės kritika. Antra vertus, doros, šeimos, asmens ir bendruomenės darnos, tautinio tapatumo ir pilietinio patriotizmo akcentai lieka aktualūs ir galbūt net aktualesni nei bet kada.

Konservatizmą galima vertinti, remiantis paties konservatizmo principu: racionalios atrankos principu, sustiprinant tautiškumą, kuris jam niekada nebuvo svetimas, išplečiant jį demokratijos ir socialinio teisingumo akcentais, drauge išsaugant tai, kas vertingiausia ir istoriškai pasiteisinę klasikinio konservatizmo pasaulėžiūroje.