Sodas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.
Gyveno kitąsyk žmogus gaspadorius. Jis turėjo tris sūnus. Susiedijoj jų gyveno kits gaspadorius labai turtingas ir turėjo labai didelį sodą. Tas sodas buvo kaip giria, nė galo, nė krašto neužmatyt, o vaisiai tai visoki šakas laužė. Pavydėdams šits anam, kad ans turi tokį didelį sodą, jis – netur, sako jis savo sūnam:
– Aikit in žmonis pasimokyt sodą sodyt. Aš norėčia geresnį sodą pasodyt kaip mano kaimyno. Ir teip jum insakau: katras pargabęsit geriausių vaisių ir geriausią pasodysit ir katro geriausia augs, tai tam pavesiu namus.
Išėjo du sūnūs ieškot in svietą kur navatnų vaisių ir sodinimų. Kur jie tik neina, tai vis teip kaip pas juos. Ale nukeliau už marių. Ten kur jie tik žiūri, vis navatni medžiai ir sodai vynmedžių. Pamatė soduos žmones dirbančius: vieni sodina, kiti kasa, kiti vandeniu lieja. Atėję žmoniškai pasveikino, sako:
– Atėjom pas jus pasimokytie, kaip sodus sodyt.
Tie juos pamokino ir davė visokių vaisių šaknelių pasodyt sodam. Tie broliai pajėmė tais šakneles ir sugrįžo namo.
O trečias sūnus niekur nėjo in svetimą žemę mokytis, ale nuvėjo pas savo kaimyną, tą sodaunyką, mokytis. Išsimokino pas jį, ir ans jam davė tūkstantį šaknelių iš savo sodo, o kad vieną pasodyt, tai šimtas išdygdavo.
Pasodino vyriausias brolis vynmedžių šakneles – nieks neužaug. Pasodino antrasis – ir nieks neišaugo. Pasodino jauniausias savo jaunas šakneles – išdygo ir išaugo šimtariokiai. Pasidarė sodas teip kaip rojus, kvietkų visokių pilnas, o jau visokių vaisių – be galo, be krašto. Tėvas, matydamas, kad jauniausias tokį sodą susodino, pavedė jam namus. O jis sau, vedęs pačią, dailiai gyveno.
(No Buršveigerio užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1905m. Iš „Ožkabalių pasakos ir sakmės“ [surinko Jonas Basanavičius] 8 tomas, Vilnius, 2001 m.)
Geresnės algos į Airiją, protingesnių mokytojų į Kembridžą, visažinių patarėjų iš Briuselio, dvasingumo iš Indijos, mandresnio žodžio iš svetimkalbės, margesnio rūbo iš už marių… Baigiame užmiršti savo Tėvų sakmių išmintį, apleidome Tėvų žemes piktžolėmis, užteršėme Jų ištarmes svetimšaknėmis.
Dievai mums davė Tėvynę, patikėjo mums šiuos namus, kad paverstumėme juos žydinčiais sodais. Jei būtų buvę Jų kiti lūkesčiai, būtų buvusi ir kita valia, kita žemė ir kitos šaknys.
Reklama
Susiję straipsniai:
Gyvenimo abėcėlė 🙂
Dabar …
Lietuvoje auginti, gaminti ir statyti yra pavojinga.
Lietuva virs žydinčiu sodu, kai bus panaikinta partinių gaujų priespauda.
Ką reiškia VIRS ir KAS panaikins?
Valdui atrodo, kad tai padarys kas kitas, bet ne jis…Beje, kalbėkime ne apie partines gaujas. Jų nebūtų, jeigu politikai nesiganytų sodriose tamsaus verslo pievose – VU, Boso ir kt. ganyklose, kurios trewšiamos dar ir rusiškomis srutomis.
Tarpukaryje, Smetonos laikais, mano prosenelis ir prosenelė plyname lauke pradėjo kurti sodybą.
Proseneliams pavyko sukurti didžiulį ūkį.
Proseneliams pavyko sukurti didžiulį sodą, kuris gyvavo per karą ir pokaryje.
Prosenelių sukurtame nuostabiame sode augau ir buvau laimingas vaikystėje.
Turiu įžvalgas, tačiau …
Kitą kartą pabandysiu atsakyti į klausimus.
Įdomu. Reikia staipsnio! Adreas nurodytas. Nuotraukos gyvina! 🙂
Atsakymai prasidės dėliotis nuo – kiek centų litras pieno ir saliarkos Karalystėje.
Atsakymas sintetinis : kiek karalystė gyvuoja?
Nepaisant to, kad Lenkijos lechitos sodnuose ir kitakur uoboliai saldūs ir dručkiai, užsieniečiai superka lietuviškus. Mat lietuviški – dar likusi anti kvariatinė retenybė – pakankamai rūgštūs ir pakankamai tinkantys maistinio acto gamybai.
–
Iš pasakmės reikia neišmesti ir tos paminties, kad obuolys krikščioniškai – tiesiog lyg nerūdyjančios teologinės meilės cinbolis rojaus gojaus kryžių Karalystės soduose.
Prajuokinot : )))
Ačiū Arūnai ir Vilmantai.
Spėliodami, neatspėjot nė vienas iš jūsų.
Į Jono klausimus atsakyti privalo kiekvienas iš mūsų.
Jau dabar daug šeimų Lietuvoje sodus atsodinėja. Tik…
Valdas tikriausiai norėjo atkreipt dėmesį į esminį niuansą, kad kiekvienais metais tokios šeimos už savo indėlį į Lietuvos gerbūvį, kraštovaizdžio puoselėjimą, Tėvynės oro ir eterio gaivinimą kažkokiems sūtraukoms-grobikams-anunakiams dar privalo susimokėti duoklę žemės mokesčio pavidale už savo protėvių žemę ir savo pastangas ją puoselėti.
Soc-anunakių koalicija tą mokestį ką tik padidino. Iš kart labai didelio įvesti bijo, nes lietuviai gali išeit prieš juos su šakėmis. Tai didins po truputį, kad būtų nepastebimiau, kol kraštiečiai arba pradės savo žemės atsisakinėti “laisvanoriškai”, arba patys, kaip ta nūnai pagarsėjusi indėnų gentis, pasiryš geriau nusižudyti, kuomet tą protėvių žemę šunsanunakiai iš jų atims. Anunakiams pastarasis variantas- dar geresnis,- nėr žmonių, nėr ir problemos…
Kitaip būti tiesiog negali- jei žmogus svarsto galimybę pardavinėt protėvių švenčiausią palikimą užsieniečiams, bando šią Žemę žalodamas “išsiaiškinti, kokie joje glūdi resursai” ir pan., jis šioje Žemėje nieko nesiskiria nuo jokiais jausmais nepasižyminčio ateivio.
Kaip kokia Danunakė Grybauskaitė, Anunalgirdas Butkevičius, Anunalgimantas Čekuolis, Danunarius Valys ir visi kiti invazinės įgulos nariai…
Taip sakmės moralas yra labai aiškus ir teisingas. Bet…
Sakmės tėvas IŠSIUNTĖ savo sūnus ir LAUKĖ, kad jie, pasisėmę tiek patirties, kiek pavyks jiems pasisemti, VISI grįžtų. Mūsų “tėvas” savo vaikus nustekeno iki paskutinio ir pasakė: “Nors ir neturėdami darbo, nors ir nerasdami teisybės, nors ir pavesrsti beteisiais, turite puošti tėvo namus arba eikite sau laimės ieškoti kur norite. Jei ką surasite, atsiųskite, parvežkite ir man, jei nieko nerasite, tai man nė akyse nesirodykite, nes jūs man jau mirę, neverti mano palikimo. Iš tokių jūsų man daugiau bėdos nei naudos”. Sūnūs pasklido, bet tie, kas didelių turtų pasaulyje nerado, net nedrįsta pagalvoti apie grįžimą į tėvo namus – jie ten tokie vargetos nelaukiami. Grįžo tik tas jaunėlis, kuris išgyveno, prakuto ir dar turi dovanų tėvui. Va tas gali gyventi tėvo namuose, juos tvarkyti ir net juos paveldėti.
Anų vaikų tėvas laukė VISŲ sugrįžtant, o šiandienos “tėvas” laukia tik tų vaikų, kurie grįžta su dovanomis, iš kurių yra naudos. Ir net pyksta, jei kuris iš vaikų jam primena, kad pats tuos sūnus nustekeno, pats ir iš namų išvarė…
Rūgšti tiesa.
tokios pasakos nesu girdėjusi…
paparastai Lietuvių liaudies pasakos prasideda tokiais žodžiais: gyveno kartą trys broliai. Du buvo protingi, o trečias Jonelis, kurį broliai kvaileliu vadindavo ir visaip iš jo tyčiojosi, nes buvo jis labai geras… neapsikentė kartą brolelis Jonelis, pasiėmė terbą, lazdą, ir, palikdamas visa tai prie ko buvo prisirišęs, išėjo svečion šalin laimės ieškoti…
Toliau pasakojama, kaip Jonelis paslaptingoj ir keistoj karalystėj įveikia visokias kliūtis, nukerta galvas devyngalviui (visų savo baimių) slibinui ir taip nugalėjęs savo ego, tampa pagaliau tikrai laisvu ir laimingu žmogumi, kurį įsimyli tos karalystės karalaitė, o karalius jam patiki valdyti savo turtus.
Kokia išmintis užkuoduota tokiose pasakose, pastebėtų tik koks Jungas.
Kur dingo šios lietuvių liaudies pasakos? Norėčiau vėl jas paskaityti.