L.Purlienė. Atneškime dvasinės šilumos (3)

Kazimieras Kalibatas užrašo tautosaką Adutiškyje 1983 m.

Kazimieras Kalibatas užrašo tautosaką Adutiškyje 1983 m.

Vasario 2 dieną, 16 valandą, į Vilniaus mokytojų namus rinksis visi, kuriems brangus jų mokytojas ir įkvėpėjas Kazimieras Kalibatas. Be abejo, rinksis ir visi bendraminčiai, nes Kazimiero Kalibato švenčiama 75 metų sukaktis – pati geriausia proga visiems sueiti į krūvą ir prisiminti ne tik gražiausius šio žmogaus darbus, bet ir pamąstyti patiems apie save: „ Ar ištikimai ėjome mūsų mokytojo keliu daugelį metų, o jam  nuo mūsų nutolus, ar sėkmingai tęsiam ir įgyvendinam  jo idėjas ir darbus?“.

Kas užaugo vėliau arba kam neteko susitikti Kazimiero Kalibato, reikėtų paaiškinti, kad tai vienas pirmiausių ir vienas kukliausių folkloro atgimimo Lietuvoje pradininkų ir organizatorių. Kodėl apie jį tiek mažai žinoma? Todėl, kad jis dirbo nepaprastai daug, bet neturėjo įpročio save šlovinti. Tai turėjome padaryti mes – iš meilės, dėkingumo, iš paskatų tarnauti toms pačioms idėjoms.  O kodėl mes apie jį viešai nekalbame? Prabilau prieš keletą metų. Sukruto kultūros darbuotojai, draugai, net Kultūros ministerijos premija buvo įteikta. Nepaprastai reikalinga visomis prasmėmis. Atsiras ir koks gražus darbelis, kuriame bus aprašyti Kazimiero Kalibato darbai. Girdėjau, kad Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė apie jį jau yra šį bei tą parašiusi.

Šiandien priminsiu, kad pirmasis Kazimiero Kalibato sutvertas kolektyvas – nuo 1971 metų gyvuojanti „Sadauja“. Kas buvo sukurta anksčiau? Povilas Zulonas atkurė „Kupiškėnų vestuves“, Povilas Mataitis įkūrė Lietuvių folkloro teatrą, Aldona Ragevičienė subūrė studentus  į Vilniaus Universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“. Didžiausi ir nuostabiausi penkerių metų darbai. Ir tai pradžių pradžia.  Pamažu gali dar atsirasti visokių kitų pirmeivių, bet jie tikrai nebuvo tokie ryškūs ir sėkmingi, tad šiandien čia neminėsime.

Žinoma, liaudies daina dar buvo gyva, bet jos reikšmė menko, o užsienio kultūrų mąstymu išugdyta ir politiškai sužalota viešoji lietuviškoji profesionalioji kultūra pripažino tik smarkiai nuo tikrovės nutolusius tautinės muzikos pateikimo pavidalus. Mūsų kultūra, tarsi genetiškai modifikuotas augalas, milžinišku greičiu augo ir lapojo, skubiai stypdama nuo šaknų, o vešėjimą nuolat  papuvusiu mėšlu patręšdavo nauji Maskvos nurodymai. Šviežio kepimo sovietmiečio inteligentai iš baimės ar pernelyg didelio uolumo ir patys gerokai tas šaknis keliais mynė.  Įteigti, kad tai, kas šimtmečius atlaikė, jau paseno ir nebereikalinga, gal ir nebuvo taip sunku. Juk palyginkim,  ar daug po Kovo 11-osios kažkam reikėjo padirbėti, kad dabartinis „elitas“ nusisuktų nuo savos kultūros? Ne, tai padaryti nebuvo sunku. Gaila, niekas nenagrinėja, kaip  ir kas tai darė. Gal pernelyg akivaizdu? Dar yra laikraščiai bibliotekose, televizijų ir radijo laidų programos, net kai kurie įrašai išsaugoti. Regis, tik imk ir tyrinėk. Ir dokumentai ministerijose gal dar nesunaikinti. Bet ne, brolyčiai, greitai ne visiems bus suprantama, kaip pavyko įgyvendinti šį „ naujo tręšimo projektą“. Pats laikas susimąstyti ir į nešvarius darbelius dalykiškai įsigilinti. Kol prisimename.

Sugriauti tautos muzikinį mąstymą tolygu netekti dalies tautinio mąstymo apskritai, nes esame iš tų tautų, kuriems lemta melstis dainomis, ir vienytis po dainos sparnais. Dar per amžius nebūta, kad lietuvis savo rankomis užsimotų prieš dainą. Gal pakursčius nemąstančius lengvatikius ir kalbos naikinimui eilė ateis? Gal pernelyg daug ir viešai kalbėjome apie tai, kaip mums padeda daina? Ar tik patys neparodėme priešui, kur savo ginklą laikome? Jis sėkmingai tą ginklą ėmė ir nukenksmino. Kas toliau?

Todėl ir anuomet reikėjo drąsiausiems stoti ginti pagrindinio tautos dvasinio peno tarsi duonos kasdieninės. Gal atrodytų, kad tai padaryti labai lengva? Žinoma, paviršutiniškai mąstant galima taip manyti. Ypač dabar, kai keliai praminti. Bet paklauskite savęs, kodėl niekas nepadarė to dar anksčiau? Nebuvo galima, nes visada mintis pirma turi subręsti, jos įgyvendinimo būdai prisirpti. Ir tvirtas apsisprendimas turi gimti. Galėjo būti daug panašiai mąstančių, bet nebuvo veikiančių. Juk kažkas turėjo rodyti kelią, kažkas turėjo būti pirmas. Vilnius dar skambėjo nuo dainų, bet tos dainos skambėjo draugų būreliuose, šeimose, asmeninėse šventėse, studentų bendrabučiuose. Bet reikėjo vienam iš visų pasakyti, kad metas toms dainoms stotis mūsų vėliavos vieton, vienyti mus ir burti. Toks buvo Kazimieras Kalibatas. Muzikas profesionalas, bet – nesugadintas žiemgalių vaikas nuo Kruojos krantų.

Kazimieras Kalibatas nutolo nuo mūsų ne savo valia. Skaudi avarija atitraukė jį nuo nepabaigiamų darbų, uždarė namuose. Dabar sunku judėti, kalbėti taip pat nelengva, bet mūsų mokytojas Kazimieras – tas pats ir toks pats. Jis prisimena savo mokinius, prisimena nuostabius ansamblius, koncertus, sunkų folkloro budimo sovietmetyje kelią… Tik mes jį užmiršome. Na, ne visi, bet dauguma. Jeigu mes visi susirinksim ir po trumpo „Sadaujos“ ansamblio koncerto vakaronėje pasidalinsim anų laikų prisiminimais, tai pajausime ne tik džiaugsmą, bet ir tam tikrą kaltę, nes geras mokinys savo mokytojo niekada neužmiršta. O juk tai – paprotys, kurio mums reikėtų laikytis.

Jokių tribūnų prakilnioms kalboms šeštadienį nebus. Jokių gėlių kaugių taip pat nereikia. Raskim kitų būdų atsidėkoti mūsų mylimam žmogui. Su pačių rankomis padarytomis dovanėlėmis, vokeliuose parašytais sveikinimais, su savais pyragais ir išradingais sumuštiniais indeliuose, kuriuos patys atsinešit, skubėkit iš visų Lietuvos kampelių, nes sakoma, kad Kazimieras Kalibatas ansamblių buvo įkūręs net per trisdešimt. Patikrinsime, kas ką žino, kas prisimena jo mokytas dainas ir šokius. Ir visi drauge pamąstysime, ar ne verta mums, broliai ir seserys, padaryti tą patį, ką kažkada, jeigu atmintis nepaveda, pokaryje, berods, Zapyškio bažnyčioje yra padarę trys jaunuoliai: Kazimieras Kalibatas, Irenijus Šmitas ir Leonas Pranulis. Jie ten slapta prisiekė visą gyvenimą ištikimai tarnauti Tėvynei Lietuvai. Jie tęsėjo, o mes ar taip galime?*

Atleiskite, kad šiandien nepaminėsiu visų Kazimiero Kalibato darbų. Reikėtų specialiai ruoštis, tikrinti pavardes, datas, pasikeitusius pavadinimus. O kiek bus įsižeidusių, jeigu ką užmiršiu? Šiandien nekėliau sau tikslo parašyti biografiją, bet manau, kad mano mintis suprasti nebuvo sunku. Kovoti vieni su kitais mokame, kandžiais žodžiais kandžiotis taip pat, bet ar dar sugebame vienytis geriems darbams?

_______________________

* Vilniaus valstybinės konservatorijos studentų Kazimiero Kalibato, Irenijaus Šmito ir Leono Pranulio priesaika, 1959 m., senojoje Zapyškio bažnyčioje**:

„Savo Tautai, Tėvynei, Lietuvai prisiekiu: Per visą savo gyvenimą būti tikros lietuviškos dvasios – būdo – charakterio ir papročių tautiečiu. Stengsiuos giliai pažinti savo Tautos didžiąją praeitį, Jos šviesią ateitį, Jos kultūrą, gyvenimą, visa tai, kas riša mane su Ja. Vengsiu klaidinančių rusų arba kitų tautų savybių ir ideologijų, kurios naikina ir degraduoja lietuvišką sąmonę ir kūną. Kiekviename žingsnyje būsiu pastabus, savikritiškas ir visapusiškai pasiruošęs veikti Tautos labui. Stengsiuos kiek galima daugiau atgaivinti žmonėse tautiškumą ir nurodyti bendrus tikslus bei dabartinę padėtį. Tėvynė šaukia mane. Prisiekiu Jai atiduoti visus savo sugebėjimus, visas jėgas, o jei prireiks, ir gyvybę. Kiekviena tauta iš prigimties – laisva. O Lietuva per amžius buvo mylinti ir turinti laisvę Tauta. Kiek yra padėtų aukų Jos laisvei išsaugoti, bet dar daugiau reikės jėgų ir aukų tai taip trokštamai laisvei atgauti. Nors dabar dar nėra pribrendęs momentas šią garbingą ir šventą pareigą atlikti, bet visada esu pasiruošęs ją įvykdyti. Mano šeima – mūsų Tauta. Mes Jos vaikai. Gyvensim kaip broliai. Jeigu sulaužysiu šią šventą priesaiką – tenebūsiu vertas savo Tėvynės sūnaus vardo. Tenubaudžia mane Dievas ir kritusių už Tėvynę karžygių dvasia. Tepadeda ir stiprina mane didžiųjų Lietuvos didvyrių žygdarbiai. Telydi mane Dievas“.

Priesaika buvo tariama prie žvakės ir kryželio, bučiuojant savo pačių rankomis pasisiūtą trispalvę. Po to pasirašytas priesaikos raštas buvo įkištas į butelį, o butelis užkastas.

Sovietinis saugumas organizaciją susekė. Už šią priesaiką kaip už pogrindžio organizacijos sukūrimą K.Kalibatas ir jo bičiuliai patyrė KGB persekiojimą. K.Kalibatas ir jo bendražygiai buvo tardomi KGB rūmuose Vilniuje greta konservatorijos, kurioje jie studijavo. 1961 metų kovo mėnesį K.Kalibatas ir A.Mišeikis buvo išbraukti iš Konservatorijos studentų sąrašo. 1962 m. lapkričio 23 d. iš Konservatorijos buvo pašalintas ir L.Pranulis.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybė K.Kalibatui ir kitiems studentų slaptos organizacijos nariams buvo suteiktas pasipriešinimo kovų dalyvio statusas.

Kazimieras Kalibatas

Mu­zi­kas, pe­da­go­gas, vio­lon­če­li­nin­kas, folk­lo­ri­nio ju­dė­ji­mo gai­vin­to­jas Ka­zi­mie­ras Ka­li­ba­tas gimė 1938 m. sausio 29 d. Vi­lū­nai­čių kai­me, Pakruojo r. Mo­kė­si Kau­no Juo­zo Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, 1966 m. bai­gė Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jos vio­lon­če­lės kla­sę. Mokė Šiau­lių, Vil­niaus, Pak­ruo­jo mu­zi­kos mo­kyk­lo­se. Nuo 1993 m.buvo Šiaulių konservatorijos violončelės specialybės ir Šiaulių pedagoginio universiteto Meno pedagogikos katedros etnoinstrumentologijos dėstytojas. Šiaulių kamerinio orkestro ir fortepijoninio trio muzikantas.

Įkū­rė per 20 folk­lo­ro an­samb­lių („Sa­dau­ja“, „Jie­va­ras“, „Nal­šia“ ir kt.) ir jiems va­do­va­vo. Su ansambliais dalyvavo folkloro festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, „Ant marių krantelio“, „Baltika“, „Europiada“, koncertavo užsienyje. Ak­ty­viai da­ly­va­vo „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos veik­lo­je; 1992-1998 m. bu­vo jos pre­zi­den­tas, nuo 1998 m. viceprezidentas. Rengė eks­pe­di­ci­jas, rin­ko tau­to­sa­ką.

Knygų „Linelius roviau, dainavau“ (1990), „Pakruojo apylinkės“ (1996),  „Dainos žuvusiai jaunystei“ (1997), mo­nog­ra­fi­jos „Ly­gu­mai. Sta­čiū­nai“ (2001) ir kt. vienas sudarytojų, redakcinių kolegijų narys.

Alkas.lt redakcija

__________________________________
** PATIKSLINIMAS (2013 02 26): Paskelbus šį rašinį paaiškėjo, kad jame aprašytos priesaikos davimo aplinkybės ir ją davusių asmenų pavardės yra nurodytos netiksliai, tad vienas iš čia aprašomų įvykių dalyvių Algimantas Mišeikis paskelbė patikslinantį rašinį „Dėl antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo pogrindinių grupių, įkurtų Kaune 1956-1958 metais“ kuriame kruopščiai aprašė kas ir kaip buvo iš tikrųjų.

Vakaras-koncertas „Par mana tėvelį”

Vasario 2 d., šeštadienis, 16 val. Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje

Vakaras – koncertas „Par mana tėvelį“, skirtas tradicinės kultūros puoselėtojo Kazimiero Kalibato 75-mečiui.

Dalyvaus folkloro ansamblis „Sadauja“ (vad. Edita Meškuotienė). Vakarą ves muzikologė Zita Kelmickaitė.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Mielas bičiuli, Kazimierai, būk drūtas ir gyvas. Didžiuojuosi ir labai džiaugiuosi, kad Tave pažįstu, kad teko mums paklajoti po Pakruojo ir Giedraičių ekspedicijas kartu. Visada Tave prisimenu – žvalų, žingeidų, įdomų dėmesingą ir įkvepiantį pašnekovą. Kaziemierai, Tu neeilinis žmogus. Aš labai laimingas, kad man teko laimė su Tavimi susipažinti. Ar pameni koks gardus alus buvo Giedraičių kioskelyje kai aptarinėjome ten mūsų surinktus tautosakos lobius?

  2. Atgalinis pranešimas: D.Račiūnaitė-Vyčinienė. Kazimieras Kalibatas, mano pir­masis folkloro mokytojas | Alkas.lt

  3. Atgalinis pranešimas: A.Mišeikis. Dėl antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo pogrindinių grupių, įkurtų Kaune 1956-1958 metais | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: