S.Naudžius: Vis nedavė ramybės mintis apie mūsų tapatybę (10)

„Semme“ filmavimas žygyje „Kunigaikščių medžioklės takais“ | M.Juralevičiūtės nuotr.

„Semme“ filmavimas žygyje „Kunigaikščių medžioklės takais“ | M.Juralevičiūtės nuotr.

Naujųjų metų proga – naujos iniciatyvos lietuviško kino padangėje! Viena tokių – dokumentinis filmas „Semme“ (išvertus iš prūsų kalbos, šis egzotiškas žodis reiškia „žemę“). Pasak filmo kūrėjų, tai bus pirmasis filmas senojo lietuvių tikėjimo, žygių ir tautodailės temomis. Jos filme pristatomos trijų įsimintinų žmonių siužetinėmis linijomis – krivio Jono Trinkūno, geografo Tado Šidiškio ir tautodailininko Algirdo Versecko – gyvenimų prizmę. Jūsų dėmesiui – šviežutėlis interviu su filmo idėjos autoriumi Simonu Naudžiumi.

Simonai, būtų įdomu daugiau išgirsti apie Semme projektą: kaip kilo filmo idėja? Kas paskatino kalbėti apie Lietuvos etnokultūrą, baltiškąjį paveldą?

Visąlaik siekiau suprasti aplinką, domėjausi miesto ir kaimo istorija. Baigęs mokyklą, suvokiau, kad vienas iš labiausiai man rūpinčių klausimų – „Koks gi yra tas lietuvis?” – liko atviras… Vis nedavė ramybės mintis apie mūsų identitetą. Atsakymų specialiai neieškojau, juos man padiktavo sutikti žmonės. Idėja kurti filmą kilo susipažinus su kartografu Tadu Šidiškiu, kuris jau penkiasdešimt metų tiria miškus – vaikšto pats, vedžioja kitus žmones. Šiam žmogui nebaisus nei fizinis nuovargis, nei gamtos išdaigos – į žygius jis išsiruošia nekreipdamas dėmesio į aplinkybes. Po mudviejų pažinties ėmiau rimčiau mąstyti apie filmo kūrimą – norėjosi pakalbėti tomis temomis, kurios viešojoje erdvėje sklando retai.

Gerą pusmetį brandinau šią idėją, kol galiausiai, po ilgų apmąstymų ir pokalbių šia tema, subūriau komandą su kuria ėmėmės bendro darbo. Laikui bėgant filmo scenarijus plėtėsi – atsirado ir kitų žmonių, kuriuos norėjosi pakalbinti. Kartu kilo ir daugiau klausimų: įdomu, kuo tikėjo mūsų protėviai, kokių ritualų turėjo? Šia tema filme kalbamės su kriviu Jonu Trinkūnu. Trečiasis mūsų kalbintas žmogus yra tautodailininkas, medžio meistras Algirdas Verseckas. Filmavimo procesas jau įsibėgėjo: įamžinome du žygius į kuriuos leidomės su T. Šidiškiu, filmavome Romuvos organizuojamą Vėlinių šventimą.

Filmo tema specifinė, vargu ar skirta plačiajai publikai. Ar nebuvo baisu ją tokią pasirinkti? Ar, galbūt, veikei visų pirma norėdamas patenkinti savo smalsumą?

Taip, didžiausia varomąja jėga buvo mano noras atsakyti į pačiam rūpimus klausimus. Kita vertus, manau, kad pataikėme, pasirinkę būtent tokią temą: domėjimasis pagonybe, senojo tikėjimo ištakomis šiuo metu sparčiai auga, o informacijos šia tema vis dar nėra daug. Maža to, man svarbi ir galimybė įamžinti žmones, kurie savo gyvenimo darbais įrodo, kad, norint gyventi prasmingai, nereikia vaikytis nei turtų, nei šlovės: užtenka dirbti savo mėgstamą darbą – tą, kuriame matai prasmę. Norėčiau supažindinti mūsų visuomenę su žmonėmis, kurie įkvepia mane patį: kiekvienas jų, iš tiesų, vertas atskiro filmo… Ketiname šią juostą pristatyti moksleiviams įvairiuose Lietuvos miestuose, pasikalbėti su jais apie mūsų tradicijas, vertybes, padėti, bent iš dalies, lavinti jų kritinį mąstymą, išsaugoti ryšį tarp praeities ir ateities kartų. Juk, kaip sakė režisierius A. Stonys (su juo konsultuojamės dėl filmo scenarijaus): „Mintis gyva tol, kol ją atsimename, kol perduodame iš kartos į kartą“.

Kokie žmonės dirba tavo komandoje? Kas jus suvedė?

Į pirmuosius susitikimus diskutuoti filmo tema susirinkdavo po 12-15 žmonių, dalis jų vėliau nubyrėjo. Likome aštuoniese, tačiau komandos branduolį, sakyčiau, sudaro keturi žmonės. Susipažinome kino renginiuose: dalį žmonių sutikau Kino Pavasaryje, kitus atradau bendrų pažįstamų dėka. Filmo idėją generavau aš, tačiau nuo pat pradžių norėjau, kad komandoje nebūtų hierarchijos. Džiaugiuosi, kad pavyko suburti žmones, kuriems nebaisu dirbti iš idėjos: visų pirma todėl, kad mums įdomu daryti tai, ką darome. O kai įdomu, negaila ir tam skirto laiko.

Žinoma, jaunai komandai nelengva ieškoti finansavimo (o juk norisi sukurti kokybišką filmą, kuris turėtų išliekamąją vertę, būtų pasiekiamas ateinančioms kartoms). Kreipėmės ir į Kultūros ministeriją, ir į privačius rėmėjus. Patys taip pat nesėdime rankų sudėję – gaminame rankų darbo suvenyrus, už juos gautas lėšas skiriame projektui. Bendradarbiaujame su menininkais, kurie, patikėję mūsų idėja, pelną už dalį parduotų kūrinių skiria Semme.

Tai – pirmas tavo projektas?

Tai pirmas filmas, kurio ėmiausi. Meno srityje sukuosi senokai – buvau vienas festivalio Baltijos garsas organizatorių, rengiau fotografijos parodas, dalyvavau jaunimo mainų dirbtuvėse Italijoje… Bet visa tai – trumpalaikiai projektai. Man gi norėjosi tokio, kuris išliktų ilgam. Būtent todėl pasirinkau kiną kaip raiškos formą, kuri leidžia per trumpą laiko tarpą pasidalinti rūpima informacija. Kartu tai ir priemonė pasauliui pažinti.

Kaip pats atsiradai kino pasaulyje?

Dar būdamas pradinuku pirmadienius dažnokai leisdavau ne mokykloje, o tuometiniame Lietuvos kino teatre, kur bilietai pirmąją savaitės dieną tekainavo penkis litus. Vėliau, namie atsiradus filmavimo kamerai, susidomėjau filmavimu ir montavimu, kartu su kiemo draugais kūriau smagias video istorijas. Vis dėlto ilgokai buvau eiliniu holivudinio kino žiūrovu… Lūžis įvyko, kai atsidūriau tuomet pirmąsyk organizuotoje Meno avilio kino stovykloje: čia atradau  tris naujus iki tol nepažintus režisierius – J.Jarmušą, A.Tarkovskį ir I.Bergmaną. Užsikabinau. Ėmiau vis daugiau domėtis, savanoriauti kino festivaliuose, pamačiau kino virtuvę iš artėliau.

Kaip sekasi suderinti darbą ir Semme projektą? Juk duonos pelnyti tau filmas nepadeda.

Atsakymas paprastas – kenčia draugai ir šeima… Dar prieš imdamasis šio projekto suvokiau, jog sąvoką „laisvalaikis“ galiu pamiršti kokiems dvejiems metams – šeštą vakaro mano darbo diena nebesibaigia. Buvau tam pasiryžęs – pirmiausia dėl to, kad labai norėjau realizuoti savo idėjas. Apskritai šį projektą galiu palyginti su kelione į kalnus, kuriai ruošiesi kokius penkerius metus: kaupi pinigus, ieškai įrangos, drabužių… Atrodo, tikslas taip ir liks nepasiektas, bet tik iki tol, kol nežengi pirmojo žingsnio jo link, – tuomet pagalba iš šalies (jei tik jos reikia) ateina pati.

Iš ko semiesi įkvėpimo?

Didžiausias įkvėpimo šaltinis dirbant su šiuo projektu yra žmonės, kuriuos filmuojame. Jie, nors ir skirtingi, visi yra be galo charizmatiški. Kad ir Tadas Šidiškis – žmogus, kuris, nepaisant naujų galimybių siekti karjeros paklausesnėse srityse nei geografija (tokios atsirado pasikeitus santvarkai mūsų šalyje), liko ištikimas savo pašaukimui: jis iki šiol reguliariai, bent porą kartų per mėnesį organizuoja žygius po Lietuvos miškus. Dalyvavau viename jų: negalėjau atsidžiaugti tuo, kad mano vedlys – žmogus, išvaikščiojęs Lietuvą skersai ir išilgai. Jis spinduliuoja neeiline energija – tokia asmenybė neįkvėpti tiesiog negali. Motyvuoja ir filmo kūrybinė grupė – komanda, kuri net sunkiausiomis akimirkomis padeda judėti į priekį, – be jų šis projektas būtų neįmanomas.

Ko palinkėtum tokiems pat jauniems žmonėms, kurie šiuo metu dar tik mąsto apie savo projektų, vienokių ar kitokių, pradžią?

Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, svarbiausia yra pradėti. Pradėjęs sutiksi ir taip ilgai ieškotų patarėjų, ir mokytojų – juk pagalbos dažniausiai sulaukia tie, kurie imasi darbo.

Semme – tai pilnametražis dokumentinis filmas apie Lietuvos etnokultūrą. Jame atskleidžiamos gamtos, tautodailės ir religijos temos, daug dėmesio skiriama baltiškajam paveldui. Filmo veikėjai – krivis Jonas Trinkūnas, geografas Tadas Šidiškis ir tautodailininkas Algirdas Verseckas. Filme rodoma šių žmonių veikla ir atskleidžiami jų požiūriai į tradicijas bei kultūrą.

Filmo herojai

Jonas Trinkūnas – lietuviškų tradicijų etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės Romuva vyriausiasis krivis. Vilniaus Universiteto lietuvių filologijos katedros studentas, vėliau – ir dėstytojas, kraštotyros sąjūdžio „Ramuva“ įkūrėjas, pradėjęs rengti senovės baltų apeigas. Jono Basanavičiaus premijos, teikiamos už etninės kultūros tradicijų plėtojimą, puoselėjimą ir tyrinėjimą, laureatas.

Tadas Šidiškis – Vilniaus Universitete įgijo geografo – kartografo specialybę. Nuo pat studijų pradžios vadovavo žygeivių sąjūdžiui, 1966 m. įkūrė žygeivių klubą „Gabija“. Kartografavo daugiau kaip 150 piliakalnių ir pilkapynų. Dirbdamas Paminklų restauravimo centre, į mitologinių vietų registrą įrašė daugiau kaip 300 Lietuvos alkakalnių, alkviečių, mitologinių akmenų. Nuo 2006 m. yra Kultūros paveldo departamento mitologinių, istorinių ir memorialinių vietų ekspertas. Knygų apie archeologinius ir mitologinius paminklus autorius.

Algirdas Verseckas – tautinio paveldo meistras, Amatų gildijos narys, keramiką iškeitęs į medį ir darbą su juo. Šiuo metu A. Verseckas pagal senąsias tradicijas kuria medines skulptūras ir skrynias. Menininkas dažnai kviečiamas dalyvauti viduramžių ir istorinių laikotarpių atkūrimo renginiuose, kur dalijasi savo patirtimi. Amato paslaptis perėmęs iš senųjų meistrų, dalį savo dirbinių A.Verseckas tekina su IX a. rekonstruotomis staklėmis, atsisakydamas šiuolaikinių prietaisų.

Šiuo metu filmo kūrėjai aktyviai ieško finansavimo, kviečia skleisti žinią apie filmo idėją. Filmo rėmimo kampaniją rasite čia.

Susipažinti su filmo veikėjais galite pažiūrėję šį video klipą (tai pradinė medžiaga, kuri nebus naudojama filme):

Daugiau apie filmą rasite čia.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

10 komentarų

  1. Ropė:

    Nusimato geras filmas! Sėkmės kūrėjams!

  2. žiūreivis:

    Aišku, kai kam vokiškai parašytas (kaip kai kam – lenkiškai) žodis Zemė – Žemė jau – egzotiškas! Dar vienas nežiniukas! Ar sulauksim laikų, kai sveikOs galvOs ir bent kiek prasilavinę imsis darbo šviesti kitus.

  3. Galindas:

    Tai vis tas nevisaveriškumo pasireiškimas – savinimasis vokiškom raidėm (garsais) užrašytas prūsiškas, lietuviškas žodis: Semme – Zemė, Žemė, nes vokiškai raidė S prieš balsę tariama Z. Todėl nereikia jo versti, o filmą pavadinti: Seme – Zemė – tokiu būdu būtų šviečiamas eilinis žiūrovas.

  4. jo:

    „Semme“ (išvertus iš prūsų kalbos, šis egzotiškas žodis reiškia „žemę“)

    Nors jau kiti komentatoriai tai pastebėjo ir parašė, vis tiek rašau, tai kas ir man labai akį rėžia, t.y. autorės visiškas nesusigaudymas, kad Semme yra vokiškos rašybos taisyklėmis užrašytas žodis Zeme (Žemė). Panašiai ir latviškus žodžius vokiečiai kažkada užrašydavo savaip: pvz., deena, kas dabartinėje latvių raštijoje užrašoma kaip diena. Autorei specialiai paaiškinu, kad šis “egzotiškas žodis” išverstas į lietuvių kalbą reiškia diena.

  5. Marta:

    šiaip tai pasaulis švenčia 1863 metų sukilimo jubiliejų. Švenčia Lenkai, ukrainiečiai, baltarusai – visi kas dalyvavo tame sukilime už savo tapatybės išsaugojimą. O lietuviai, su ALKU priešakyje, greičiausiai statys paminklą Muravjovui, toje vietoje, kur Leninas stovėjo:)
    vakar mes repetavome dar vieną 150 metų uždrautą 1831 sukilimo dainą, kuri netyčia buvo atrasta kartu su sukilimo dokumentais stikliniam indely, paslėptam šiaudiniam stoge p. Poškaus ūky, Pumpurų km. Mažeikių apskrity. Šie dokumentai su karine daina/himnu prie Smetonos buvo patekę į Mažeikių muziejų, o o iš jo į tokį laikraštį Senovė. Dedikuoju šią dainą mūsų išmintingam ir linksmam žemaičiui – Raimiui iš Plungės.

    Kopijuoju paraidžiui:

    Giesmi Žamaicziu Telsziu Pawieto Walno 1831 m.

    Dabar lenkay neprapule – kol žemaiytiay givi!
    Kad wisi pri ginkla pule – tad ir bus sciesliwi:

    Lekay, Lejtuway, Žemaytiay draugibio,
    Kaip visada buwom, tayp busem wyinibio!

    Ar maž pralijom aszaru, kad kožnam rudeni
    Rekrutams ukazay cara –liep iimt pasutini

    Woyka motinay, o seserey broli,
    Nebe mums jau poniawosi prakeyktas maskoli!

    Kaktas musu nebus skustas — nei žwangins gelžyniay,
    O Sibiras wisad pustas — nebgražos minijay!

    Wisi wira eikiam nawale numesti,
    Neprieteli musu pakarop davesti.

    Gana wieros papeikima, gana jau kenteti,
    O del puzku atlijima — warpus nuimkieti.

    Jau ir Diewas Danguy — to Diewa teysibe,
    dous Lenkams, Lietuwams — žemaytiams wyinibie,

    Trisdeszimtis sekmy meta — kayp cara cze walda,
    Kamy ir paszinawota, kamy Dievay — malda?

    Iims wisus padwadas, nubiauros tau buta,
    Yr mergaytiems yr moterims siulodami knuta…

    Jug žemaytis kožnas turi titnaga striebeli,
    Ing wayska iims yr tawi — tinkamas žyrgieli.

    Wonyki tau saka: — toukart gausi muni,
    Kad yszginsi isz Žemaycziu neprieteli szuni.

    Eikim wysi iimt Palanga,
    O laiyvais nuplauksma

    Stalieziop su sawa Dango
    Yr Cara sugausma.

    Tad sugriži namon križius pastatysma
    Yr iszginima metus ant ju paraszisma.//

  6. Kažin:

    Čia gal daugiau į Martos emocijas, beje, mano supratimu, iš esmės prolenkiškas. Lietuvai (LDK) nepakeliui nei su Maskva, nei su Varšuva.
    Gal Lenkija ir gali švęsti sukilimus, nes tai buvo kova dėl lenkiškos, bet ne LDK tapatybės atgavimo. Be to, daugiausiai per tuos sukilimus nukentėdavo lietuviai, gudai ir ukrainiečiai (uždraudė ne lenkišką, o būtent lietuvišką raštą).
    Varšuva tik visaip stengėsi neišleisti iš išrankų vadovavimo tiems sukilimams. Man atrodo, kad iš esmės tai buvo Varšuvos periodiškai organizuoti karingųjų LDK galvų nukapojimai Maskvos rankomis, apsidraudžiant, kad kartais atsigavusi LDK neatsisuktų prie Varšuvą arba kad vėl neatsirastų LDK buvusioje savo teritorijoje. Tai labai sudėtingi istoriniai klausimai, kurių, beje, kaip karštų Varšuvos vaidmens atžvilgiu, Nepriklausomos Lietuvos istorijos mokslai nesiima.

  7. Galindas:

    Marta, Jūs esate lenkų propagandos auka, pritariu “kažin” nuomonei. Pagal tarptautinę teisę sukilimai būna tik prieš savo valdžią, o šiuo atveju ir netik, nes pradedant T.Kostiuškos karu, tai jis buvo dėl LDK atstatymo. Tai karas su okupantu. O kalbant apie 1863 metų karą, tai lenkai panaudojo sau lietuvių kovotojų aukojimąsi. Nes po karo rusai uždraudė lietuvių kalbą ir tuo naudojosi lenkai ir visur savo sumautą, negražią, maišytą su hunais kalbą kišo lietuviams,ypač naudodamiesi katalikų bažnyčia. Iš čia net atsirado pavadinimas ne katalikas, bet “polskoj wiary”. Tuomet atsirado propaganda, kad lietuvių kalbos Dievas nesupranta. Štai iki kokio absurdo buvo mulkinama lietuvių tauta.

  8. Marta:

    rupūs miltai, jau ir Klaipėdos taryboje atsirado “mažumų’ klausimo kelėjų. Tokiam Titovui laikas priminti, kad pasaulis švenčia 150 – metį 1863 metų sukilimo. Gal laikas pastatyti paminklą Klaipėdoj ir Lukiškių aikųtėje, kur Muravjovas korė mūsų sukilėlius? Kodėl iki šiol tai nepadaryta? Kodėl iki šiol nenuverstos caro statytos matomiausiose vietose po sukilimo cerkvės vien tam, kad imituoti jog Lietuvoj gyvena slavai? Verst jas von kaip carinį palikimą. Iki Caro okupacijos Vilniuje tebuvo dvi cerkvės. Jas ir palikti, nes jas savo žmonoms statė Algirdas.

    kur mūsų rašytojai? kur mūsų istorikai prasmego? ar nieks negali kokią išsamią istorinę knygą apie kalbos draudimo laikotarpį Lietuvoje, o ir vėlesnį tautos rusinimą, taip pat Klaipėdos krašto gyventojų naikinimą tiek nacių, tiek rusų, vaizdžiai aprašyti ir padovanoti tokiems Titovams, Paleckiams ir panašiems “kovotojams”, “už “mažumų”, atsiprašant, teises, naikinant mažos tautos teisę į egzistenciją? Kad žinotų, kad tai ką mes pagaliau per du šimtus metų išsikovojom, tai nebeketinam nei vieno neprieteliaus kaimyno pageidavimu atiduoti, save paaukojant vardan jų primestos niekšiškos ideologijos.

    Jei tokios išsamios knygos apie nuoseklų lietuvių rusinimą nėra, tai reikia kuo greičiau ją parašyti ir išdalinti tiek “mažumoms”, jų mokykloms, tiek užsienio ambasadoms, kad pagaliau visi glušai užsičiauptų kartą ir visiems laikams.

    Jei rūpinamasi į raudonąją knygą įrašyti nykstantį gyvūną, tai lietuvių tyčia naikinamą tautą, garbingą tautą, kuri niekada neengė kitų tautų, nelipo joms ant galvos, bet gynė, tokią tautą reikia juo labiau išsaugoti, nes ji yra Europos širdis, nes jos dinastija buvo geriausia Europoje, nes jos kalba seniausia Europoje … ir dar daug nes… nes be jos negali apsieiti nei lenkai, nei vokiečiai, nei rusai, nei žydai – visiems jiems jos reikia, tad jų pačių ir pasaulio labui ir reikia tą garbingą ir kilnią tautą išsaugoti. Ot taip. Tegul žino nevidonai

  9. Marta:

    Rupūs miltai, kokio glušumo turi būti mūsų politikai, kurie leidžia Tomaševskiui eskaluoti savo tautinių mažumų kalbos primetimą Lietuvai eskaluojant Tautinių mažumų konvencijos pažeidimą, meluojant visai Lietuvai tarsi ta konvencija būtų Lietuvos pasirašyta. TEGUL UŽSIRAŠO VISI ANT SAVO NOSIES – LIETUVA TOKIOS KONVENCIJOS SU COUNCIL OF EUROPE NĖRA PASIRAŠIUSI IR JUOLAB RATIFIKAVUSI.
    Rusija pasirašiusi, bet neratifikavusi, Rusijos ir

    Todėl tokie kaip Savukynas demonstruoja LABAI ŽEMĄ LYGĮ, pataikūniškai, lyg sutvertas “raždionnyj polzat”, siūlo šiandien per LTV pačiam Tomaševskiui keisti Lietuvos įstatymus. O aš jam pasiūlyčiau pirmiausia pasidomėti Council of Europe, kuri nėra Europos sąjungos organizacija, (ES organizacija European council, kiek galima aiškinti?) bet Rusijos ir Europos žudų kongreso įkurta ir prižiūrima organizacija, siekianti savų tikslų. (žr: /en.wikipedia.org/wiki/Council_of_Europe)

    Su šia organizacija Lenkija yra pasirašiusi Tautinių mažumų konvenciją ir ją ratifikavusi. Todėl dabar turi daug problemų. Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo šalys, nėra pasirašiusi ir nėra ratifikavusi. Rusija pasirašiusi, bet neratifikavusi.
    Galima įtarti, kad didysis thin-tank – The council of Europe, naudodama Europos Sąjungos atributiką, bet nepriklausanti Europos sąjungai, dirba Rusijos naudai, suteikdama galimybę bet kada sukelti tautinį konfliktą.

    Šiandien Tomaševskis pripažino, kad gatvių lentelių rašymas lenkų kalba yra susijęs su žemių atidavimu lenkams. Tai kaip ir atsižymėjimas – čia mūsų. Ta proga daugybė baltarusų, lietuvių ir ukrainiečių pačiu brutaliausiu būdu ir toliau lenkinami per bažnyčią ir mokyklas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: