Blogeris Zeppelinus. Ir tarp bajorų būta Lietuvos patriotų. Ką nutyli polonofilai ir „atstumto bajorų elito“ apraudotojai (42)

Blogeris ZeppelinusŽinomas teležmogus Virginijus Savukynas visuomeninės televizijos laidose mėgsta gvildenti visokias tariamai egzistuojančias lietuviškos tapatybės pseudoproblemas.

Ilgesingai  dūsauti dėl anuometinių  lietuvių  netolerancijos, kurios pasėkoje visokie iš principo nepageidaujantys kalbėti „mužikų-chlopų kalba“ užriestnosiai ponai, laikantys save Lenkijos patriotais ir rezgantys sąmokslus prieš Lietuvos Respubliką buvo išspirti iš mūsų valstybės.

Paradoksalu, bet, berods,  net kelios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos televizijos laidos buvo skirtos kažkokiai išmirusiai bajoriškai šeimai. Ničniekuo Lietuvai nenusipelniusiai, niekam čia nežinomai ir nelabai kam įdomiai.

Mat laidos vedėjas V.Savukynas bebraklinėdamas po kažkokias senobines kapines užmatė antkapio užrašą su jų pavarde – Kęstutis-Gediminas. Kas sužadino jo ir taip nežabotą vaizduotę.

Ir iš to antkapio gerbiamas Virginijus, kaip koks Baltijos jūroje  nuskendusios Sarmatijos-Atlantidos Karalystės entuziastas, sukūrė ištisą legendą apie paskutinį šiuos vardus nešiojusių kunigaikščių giminės atstovą.

Tuščioje vietoje, kaip ir priklauso  fentezi žanro kūrėjui.

Lenkų šovinistų plakatasIr ta legenda penėjo LTV žiūrovus ir dar krūvos portalų skaitytojus. Vis graudžiai pamąstydamas – kokie durni buvo tie lietuviai, atstūmę tokį puikų elitą vien dėl jų nenoro kalbėti lietuviškai bei nelojalumo „Kowenskai Litwie“.

Keista, tačiau mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomoje visuomeninėje televizijoje neatsiranda laiko tam, kad vietoje visokių iš piršto laužtų polonofilinių legendų papasakoti apie tuos žmones, kurie iš tiesų sukūrė mūsų valstybę. Bei pasižymėjo kažkuo, apart susigalvotos pretenzingos pavardės .

Tame tarpe – ir bajoriškos kilmės

Užtat apie tai galima pasiskaityti žemiau esančiame Klaipėdos Universiteto mokslininko dr. Algirdo Girininko straipsnyje:

Dvarininkijos grįžimas prie lietuviškų šaknų XX a. pradžioje. Dr. Algirdas Girininkas, Klaipėdos Universitetas

Kelios citatos tingintiems skaityti ilgus tekstus:

„…1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, galima teigti, kad bajorai savo gimtąja kalba laikė: lenkų – 59,4 proc., lietuvių – 27,7 ir rusų ar baltarusių – 11,6 proc. Lietuvių procentas gana didelis, atsižvelgiant į kelių šimtų metų bajorijos polonizaciją. Gyventojai, kurių kalba buvo lietuvių, priklausė tokiems luomams: 93,3 proc. valstiečių, 3,9 miestiečių ir 2,5 proc. bajorų.“

Kitaip sakant, to meto ponija nebuvo lietuviška ir nelabai norėjo tokia būti.

„Lenkai, nepaisydami lietuvių ir lenkų bendro politinio likimo, kovoje su rusų priespauda nebuvo lietuvių talkininkai. Ypač lenkiško nusiteikimo Lietuvos dvarininkija bei dvasininkai buvo didžiausi lietuvių tautos atgimimo priešininkai, nes jie troško lietuvius nutautinti. Daugelis lenkų tada lietuvius laikė ne tauta, bet tik viena lenkų tautos gimine.“

Kaip įdomu. Juk panašias kalbas mes ir vėl girdime. Per valdišką televiziją.

O štai vienas iš tų bajorų, kurių kažkodėl nerodo per V.Savukyno laidas:

„…buvusio dvarininko Tado Daugirdo pavyzdys….Tadas Daugirdas – senų Žemaitijos dvarininkų atžala.

…Jis puikiai jautėsi lenkiškai ir rusiškai kalbančioje namų aplinkoje, ir vėliau … tokioje pat kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje

T. Daugirdas atranda savo lietuvišką kilmę ir suvokia pareigą dirbti Lietuvos labui… To negalėjo pakęsti jo giminės, šeimos nariai. Lenkiškos pakraipos dvarininkai, net giminės iš Daugirdų, vadino jį „chlopomanu, litvomanu“.

Nesusipratimai tarp T. Daugirdo šeimos narių ir giminių buvo tiesiogiai susiję su požiūriu į lietuvių kalbą, valstiečius. Įvairiai dergiamas, jis nebegalėjo likti tokioje aplinkoje

…T. Daugirdas po spaudos draudimo panaikinimo ir 1905 metų Seimo palieka lenkiškąja aplinką (ūkininkavimą dvare perima vyriausiasis sūnus) ir įsilieja į besiformuojančios lietuvių inteligentijos būrį Kaune.“

Apie savo aplinkoje gyvenusius lenkus T. Daugirdas rašė:

 „…Jau tai reikia pripažinti, kad mūsų lietuviškieji lenkai mėgsta grobti savo kraštą, – liepia laikyti save lietuvių geradariais, o patys yra, kaip vokiečiai Latviuose ar Estuose. Visi tie nacionalistai, tai juodašimtininkai įvairaus pavidalo ir įvairaus pajėgumo, jei galiu taip išsireikšti.

Jau šiandien lenkų laikraščiai rodo apetitą į senovės Lenkijos sienas, įrodinėdami, kad tiek gero nuo amžių yra padarę jų sienose gyvenančioms tautoms, kad šiandien toje valstybėje tik jiems tinkąs vadovų vaidmuo.

Man rodos, kad tautos, kurias jie stengiasi auklėti, šiandien tą globėją atstatys, nes išaugo ir gali patys be globėjų bei vystyklų vaikščioti po pasaulį. Pagaliau, jei nuo manęs pareitų, duočiau tai guvernantei šimtinę, bet tik iš malonės, nes toji guvernantė labiau rūpinasi savimi, negu savo auklėtiniais, o juk nuo amžių buvo puikiai atlyginama…“

T. Daugirdo nuostata karo atžvilgiu buvo gana įdomi. Jis rašė, kad „lietuviams neturėtų rūpėti tų dviejų – Rusijos ir Vokietijos – mūsų kraštui abejingų valstybių kova, o reikia žiūrėti savojo krašto.“

Taigi, susipratęs Lietuvos bajoras, daug nuveikęs lietuvių tautos labui.

Kodėl ponui V.Savukynui nesukūrus laidos apie jį? Jo nuopelnai Lietuvai realūs, skirtingai nuo visokių kilmingų apsišaukėlių skambiais vardais.

O štai ir priminimas tekste apie tai, ką linkę droviai nutylėti mūsų polonofilai ir „atstumtosios bajorijos“ godotojai valdiškose televizijose:

„Deja, ne visa dvarininkija pasuko T. Daugirdo keliu. Labai didele Lietuvos dvarininkijos gėda laikytinas dalyvavimas Karinės Lenkų organizacijos (Polska Organizacija Wojskowa) ir Nemuno šaulių organizacijos (Organizacja Strzelcow nadniemenskich) veikloje bei šių organizacijų rėmimas.

Ne mažiau gėdingas dvarininkijos žingsnis – prisidėjimas prie organizuojamo 1919 m. rugpjūčio 28–29 d. perversmo ir ruošiamo antrojo – tų pačių metų rugsėjo 20 d.

Iš 86 Lietuvos dvarų aktyviausiai perversmininkus rėmė Kauno, Panevėžio, Ukmergės apylinkių dvarininkai.

Deja, perversmininkų šalininkų būta ir Žemaitijoje (1 pav.). Tarp jų ir Telšių „obvode“ su numatytu komendantu Pruffer–Celina (slapyvardis). Tarp dvarininkų, kurie rėmė POW-iakininkus, buvo Rietavo, Rainių, Užminijų, Pavandenės dvarininkai.“

Kitaip sakant, ponas Savukynas ir Co vis pamiršta paminėti, jog  tas nūnai apraudamas „atstumtojo Lietuvos  elito žiedas“  ir buvo pagrindinė antivalstybinę ir antilietuvišką veiklą remianti bei organizuojanti jėga.

Beje, jau Nepriklausomai Lietuvai atsistojus ant kojų dar ilgai išlaikiusi ir akiplėšiškai demonstravusi savo unorą ir požiūrį į lietuvius:

„Dvarininkai dar ilgai stengėsi išlaikyti lenkų kalbą. Situacijos sudėtingumą iliustruoja Lietuvos žemės ūkio ministerio Mykolo Krupavičiaus ir pas jį apsilankiusios dvarininkės nuo Panevėžio susidūrimas.

Dvarininkė ministerį prakalbino lenkiškai. M. Krupavičius paklausė, ar Tamsta nekalbanti lietuviškai. Dvarininkė jam atsakiusi, kad lietuviškai kalbanti tik virtuvėje su tarnaitėmis. M. Krupavičiui parodžius duris, ji išėjo.

Situacija turėjo didžiulį rezonansą tarp dvarininkų, apie tai buvo rašoma tuometinėje spaudoje ir aptariama platesnėje visuomenėje. Rezultatas buvo toks: po šio įvykio dvarininkai į ministeriją žemės reikalais kreipdavosi tik lietuviškai.“

Kaip matome, tuometiniai  ministrai mokėjo elgtis su suįžūlėjusiais ir antilietuviškumo neslepiančiais lenkakalbio „elito atstovais“. Ir greit išmokydavo juos pagarbos lietuviams, jų valstybei ir KALBAI.

O juk M.Krupavičius puikiai mokėjo lenkiškai, kaip ir ta ponia – lietuviškai. Tai buvo ne kalbos žinojimo, o kas valstybėje yra šeimininkas, klausimas.

Ar įsivaizduojate tokią situacija dabartinio ministro kabinete?

Jėzusmarija, kai kurie mūsiškiai greičiau jau prabiltų laužyta „ponų kalba“  ir suprakaitavę atsiprašinėtų už blogą tarimą.

O nemokantys  tos kalbos tamsuoliai pultų pas sekretorę, kad toji „iš po žemių, tučtuojau, nedelsiant nei sekundės“ surastų jam vertėją. Kad tik ponui nereikėtų laužyti liežuvio  „chamiška kalba“.

Mat ano meto elitas stengėsi visiems lietuviams duoti bajoriškas teises bei laisvo žmogaus savimonę. Todėl turėjo savigarbos ir orumo.

O dalis dabartinio pageidautų lietuvius vėl beteisiais mužikais-chlopais  paversti.

Kuriems privaloma skaityti tik tai, ką ponų raštinykai rašo, žiūrėti per televizorių tik tai, ką ponų klounai rodo ir net per šventes galima eiti tik ten, kur ponai maloningai leidžia.

Ir dar rankutę ponui bučiuoti, kad rašo, rodo ir leidžia…

Iš to ir gimsta ta vis prasiveržianti televizijoje bei spaudoje wannabe nobiliais poniška nostalgija seniems, geriems laikams, kai ponai kalbėjo lenkiškai, o chamai-litvinai  žinojo savo vietą.

Nieko, užteko lietuviams dvasios anuos ponus į vietą pastatyti, nepritrūks ir šitiems.

Bus proga  ateities veikėjams apraudoti, ne tik „atstumtąjį bajorišką“, bet dar ir „išspirtąjį kosmopolitinį elitą“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: