Sekmadienio sakmė. Vargšas ir besotis (5)

lt.wikipedija.org nuotr.

lt.wikipedija.org nuotr.

Vargings žmogus girio an upes kranta capt! capt medžius kirta. Jam becempyjant, kirvis no kota smukt! ir nusmuka, ir tik pukšt! į upės gelmę įkrita.

Vargšas pravirka:
– Ui ui ui mana kirvelis! Avu! Kas ma tą sužvejos? Iškada pajiegioje mana kirvuka!

Tam tarpe tik pakabakšt! pakabakšt! pašlivikšt! ir atšlubava  sians diedas, paklasdams:
– Ką tu tei ujujuoji? Kas tau tikos?
– Je, je! mana kirvelis, avu! įkrita į gelmę, o kitą nusipirkt neįstengiu, labai vargings esu. Kuo dabar medžius kirsiu ir vaikams duoną pelnysiu?
– Tič, tylėk! nedejuok! Aš tau jį sužvejosiu.

Ir tik brūkšt! brūkšt! rudinę pametęs, padrumst! į upę. Po valandėles stugt! vandeny ir išneši aksa kirvį, sakydams:
– Te! imkis! Ar tai ne tava kirvis?
– Ak, ne! ak, ne! ne mana! – atsiliepi vargšas.

Vel drumst! sianasis po vandeniu ėmęs paneri ir po valandeles kūzt! iškila su sidabra kirviu.

– Ne mana, ne mana! – šauki vargingasis, bos pamatęs.

Trečę  kart drumsteleje ir išneši geležinį kirvį.

– Tai mana kirvuks! tai mana kirvuks! – sušuka vargšas, pilns džiaugsma. – Dievui dekui, dekui ir tau, kat sava kirvuką atgavau.

Ir tik čiupt kirvelį iš anoje rankas ir skryst! an  namų jau buvo bebėgąs saviesiems vislab pranešt.

– Uhu! uhu! – sušauki jį sianasis ubags, sakydams: – Kadang tu toks viernas ir pasikakdinąs žmogus, te! dovanoju tau ir aksą be sidabrą kirvį.

Jam namie tik pliopt! vislab išpliopiant, išgirda kaimynų viens, besotis. Tas susimislijęs kalit! į girę, davai! kirst capt! capt! į medį to pačio vieto, o jo kirvis, liuosai užtaisyts, tik pašmukšt! no kota, papliumpt! į vandenį. Dabar jis:
  Ui ui ui! – preded dejuot del sava kirvuka.

Pašlivikšt! pašlivikšt! senasis diedas jau ir če:
–O kas tau tikosi?
– Mana kirvuks pukšt! į gelmę įkrita ir paskianda – kas jį ma sugraibys?
– O aš! – atsakęs senasis, padrykt! į vandenį ir po valandeles tik stugt! su geležiniu kirviu:
– Tai! tava kirvis!
– Ne mana! ne mana! – atsiliepi besotis.

Vel drumstelejo sianutis ir po valandeles stūgt! su sidabra kirviu:
– Ar tai tavasis?
– Ne mana! Manasis kitoks!

Trečę kart senasis pukšt! į upę ir vel tik kyšt! iš vandens su aksa kirviu.

– Tai manasis! – sušuka begėdis prasidžiugęs.

Ale jam tei begėdiškai bemeluojant, diedas tik šmukšt! po vandeniu paneri ir daugiau jau niškila. Besočiui šnypšt! aksa kirvis pro nosį. Laki ir bene jam išneš dementinį, rasi da ir šendie be kiunksa.

Girdėta Galbrasčiuos, apie metus 1863. Iš „Lietuviškos pasakos įvairios“, I t. Surinko Jonas Basanavičius. V. 1993, 163 p.

Ši sakmė ne tik apie sąžinę.

Ar šiandien nepamirštame rankų ir įrankių paskirties? Ar neįmantrių mūsų protėvių kirvukų nesumetame į dumblą, gviešdamiesi auksinių? Dievas nuolat bando mūsų puikybę ir gobšumą matuojančiais pasirinkimais. Nusikabinėjame savo rūmų sienas svetimais sidabriniais ir auksiniais padirbiniais.

Nei girdėti nei suprasti nenorime, kad  su savo geležiniu kirvuku ir sąžine galima visus priešus įveikti, visus darbus nudirbti, o galiausiai ir sidabrus bei auksus laimėti.

Ar gebame pasikakdinti tuo ką turime ir ar mokome to savo vaikus?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *