Virusinis hepatitas tapo „tyliuoju žudiku“, nes žmonių, nešiojančių hepatitą B ir C skaičius nenumaldomai auga, o jie patys net neįtaria, kad yra užsikrėtę. Žmogus gali būti infekuotas ir gyventi nieko nejausdamas net 20–30 metų. Negydant hepatitas galiausiai sukelia kepenų cirozę, kepenų vėžį ir mirtį.

Virusiniai hepatitai – tai įvairių virusų sukeliami kepenų uždegimai, pasireiškiantys medžiagų apykaitos sutrikimais, neretai – ir gelta. Visi hepatitus sukeliantys virusai ant aplinkos daiktų gali išgyventi nuo savaitės iki metų (gėlame ir jūros vandenyje), bet yra jautrūs karščiui ir dezinfekcinėms medžiagoms. Dažniausiai virusiniais hepatitais priimta vadinti tik A, B, C hepatitus.

Hepatitas A

Sergamumas hepatitu A šiuo metu tebėra didelis ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse. Lietuvoje jis labai sumažėjo (nuo 141 atvejo 2005 metais iki 12 atvejų 2011 metais), ir liko tik įvežimo pavojus. Hepatitas A tapo viena iš „keliautojų“ ligų. Klaipėdos apskrityje per paskutinius septynis metus buvo užregistruoti 9 susirgimai.

Hepatitu A užsikrečiama, kai hepatito A virusas patenka į burną per nešvarias rankas, su maistu ar vandeniu. Ypač per maisto produktus, kurie vartojami termiškai neapruošti.
Keletą savaičių iki geltos atsiradimo užsikrėtęs žmogus, pats to nežinodamas, platina ligos sukėlėją. Viruso išskyrimas į aplinką tęsiasi apie mėnesį.

Pirmieji ligos požymiai pasireiškia po mėnesio nuo užsikrėtimo. Liga prasideda ūmiai karščiavimu, silpnumu, galvos skausmais, kartais – kvėpavimo takų uždegimo požymiais. Po keleto dienų temperatūra sunormalėja, bet atsiranda pykinimas, vėmimas, skausmas po krūtine ir dešinėje pašonėje. Patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos. Dar po kelių dienų atsiranda gelta.

Imunitetas prieš hepatitą A įgyjamas persirgus šia infekcija ar pasiskiepijus. Rankų higiena ir švari aplinka yra labai svarbios prevencinės priemonės. Svarbu vartoti saugų maistą ir vandenį: nevalgyti „žalių“ termiškai neapdorotų jūros gėrybių, kelionėse naudoti fasuotą ar virintą geriamąjį vandenį. Keliautojams rekomenduojama pasiskiepyti.

Hepatitas B

Lietuvoje kas šeštas gyventojas turi hepatito B viruso žymenų, rodančių buvusį sąlytį su šia infekcija. 2011 metais Lietuvoje hepatitu B susirgo 41 žmogus, o per šių metų dešimt mėnesių – 81. Klaipėdos apskrityje 2011 metais buvo užregistruoti 3 hepatito B susirgimai, o per šių metų dešimt mėnesių – nė vieno.

Hepatito B infekcijos šaltinis yra žmogus, sergantis simptomų nesukeliančia ligos forma. Inkubacinis periodas trunka 1–6 mėnesius. Hepatitu B dažniausiai užsikrečiama per hepatito B sukėlėju užkrėstą žmogaus kraują, kuris patenka per pažeistą odą ar gleivinę. Užsikrečiama medicininių procedūrų metu – gydant dantis, perpilant kraują ar jo produktus, per krauju užterštus švirkštus, adatas. Infekcija gali būti perduodama atliekant grožio procedūras – manikiūrą, pedikiūrą, auskarų vėrimą ar tatuiravimą. Galima užsikrėsti ir lytiniu būdu bei buitinio sąlyčio metu, naudojant užsikrėtusio žmogaus asmeninius daiktus (dantų šepetukus, skutimosi peiliukus). Infekuota moteris gimdydama arba maitindama gali užkrėsti kūdikį.

Hepatito B simptomai yra nuovargis, energijos stoka, vėmimas, pilvo, sąnarių skausmas, aukšta temperatūra, vėliau pagelsta akys, oda. Šlapimas tampa rusvos spalvos, išmatos pašviesėja. Šie simptomai gali tęstis nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Nuovargis išlieka ir išnykus ligos požymiams.

Pagrindinė hepatito B profilaktikos priemonė yra vakcinacija. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių pirmąja hepatito B doze skiepijami naujagimiai gimdymo namuose. Siekiant išlaikyti imunitetą, vaiką dar reikia paskiepyti 3 kartus. Atlikus pilną vakcinaciją imunitetas išlieka apie 20 metų. Kitos prevencijos priemonės būtų nesinaudoti kitų asmenų panaudotais daiktais (švirkštais, adatomis, skutimosi peiliukais, pedikiūro ar manikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt.), laikytis rankų higienos, praktikuoti saugius lytinius santykius.

Hepatitas C

Iš lėto žmogų žudantis hepatito C virusas prieš 10 metų dar neturėjo pavadinimo. Dabar, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, juo yra užsikrėtę 1–3 proc. pasaulio gyventojų. Iki 85 proc. žmonių, užsikrėtusių hepatito C virusu, suserga lėtiniu hepatitu C. Po 20 metų nuo užsikrėtimo 20 proc. sergančiųjų išsivysto kepenų cirozė. Kasmet 1–4 proc. užsikrėtusiųjų arba sirgusiųjų hepatitu C yra diagnozuojamas kepenų vėžys. Lietuvoje per paskutinius penkis metus kasmet hepatitu C suserga apie 50 žmonių. Klaipėdos apskrityje suserga nuo 3 iki 5 žmonių.

Infekcijos šaltinis yra žmonės, sergantys besimptominėmis ir simptominėmis hepatito C formomis. Hepatito C virusas plinta per kraują. Todėl ir pagrindinis užsikrėtimo kelias yra per kraują. Inkubacinis periodas trunka apie mėnesį. Dauguma žmonių, sergančių hepatitu C, niekuo nesiskundžia. Kai kuriems gali būti nuovargis, silpnumas, apetito stoka, maudimas po dešiniuoju šonkaulio lanku, kartais – pykinimas, vėmimas, į gripą panašūs simptomai.

Vakcinos nuo hepatito C nėra. Pagrindinės hepatito C prevencinės priemonės yra kraujo ir jo preparatų saugos užtikrinimas, švirkštų dalijimosi tarp intraveninių narkomanų išvengimas (švirkštų keitimo programa), nesidalijimas asmens higienos priemonėmis.