B.Genzelis. Ištikimo Bičiulio netekus (13)

Arnoras Hanibalsonas 1934-2012

Skiriama šviesiam prof. Arnoro Hanibalsono (1934-2012) atminimui

Pasiekė liūdna žinia iš Islandijos: Naujųjų metų išvakarėse – 2012 m.gruodžio 28 d. mirė Lietuvos Garbės generalinis konsulas  Islandijoje, Reikjaviko  universiteto profesorius, ištikimiausias Lietuvos bičiulis Arnoras Hanibalsonas (Arnor Hannibalsson). Analizuodami  Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, turim prisiminti kokį vaidmenį mūsų istorijoje suvaidino broliai Hanibalsonai.

Vienas dalykas – kai įvykiai srovena įprastine vaga ir kitas – kai esama įvairiausių kliuvinių.  Kol valstybė nepripažinta, negalimi jokie politiniai, ekonominiai kontaktai su išoriniu pasauliu, nes tokie veiksmai tarptautinės teisės požiūriu vertintini kaip kišimasis į kitų šalių vidaus reikalus. Todėl kiekvienu atveju svarbu, kad šalies nepriklausomybė būtų pripažinta – taptų tarptautiniu subjektu. Istorija akivaizdžiai byloja, kad nepripažinta valstybė ilgainiui uždūsta. Vienai valstybei pripažinus naują valstybę, gali sekti pripažinimų grandinė. Pastaroji privalo gerai apgalvoti ir sau galimas pasekmes. Tuo tarpu pas mus daug kas galvojo, kad mūsų nepriklausomybės pripažinimas savaime suprantamas klausimas – juk  mes buvom okupuoti.

Politikoje yra svarbūs ir objektyvūs, ir subjektyvūs faktoriai.  Jiems turi poveikį valstybių interesai ir asmeniniai kontaktai. Retrospektyviai žvelgiant, neabejotina, kad labiausiai Lietuvos valstybingumo atstatymu buvo suinteresuotos Skandinavijos šalys, nes joms saugiau, kai jų kaimynystėje ne supervalstybės, o panašios į jas. Islandija tolokai nuo mūsų, bet ji ryžtingiausiai rėmė mūsų siekį tapti laisvais. Tuo tarpu mes neretai tai  pamirštame ir į padanges keliame šalis, kurioms mes mažiausiai rūpėjome.

M.Laurinkus prisimena: „Likus kelioms dienoms iki kovo 11-osios, su savo kolegomis V.Landsbergiu, R.Ozolu, B.Kuzmicku, E.Bičkausku dalyvavau susitikime su  JAV  ambasadoriumi Maskvoje. Susitikimas taip pat ne paslaptis – JAV administracijos reakcija į numatomą Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą. Tačiau atvykus į JAV ambasadą mus pribloškė ambasadoriaus elgesys: jis staiga pareiškė sergąs ir negalįs net kalbėti. Pagaliau sutiko kartu išgerti puodelį kavos, tačiau V.Landsbergiui atsargiai pakreipus pokalbį mus dominančia tema, vėl ėmė skustis blogėjančia savijauta ir, net nesulaukęs tradicinio atsisveikinimo ritualo, išėjo iš kambario. Aišku, kad JAV diplomatijos pareigūnas vengė kalbėtis  Lietuvos Nepriklausomybės  tema ne asmenine iniciatyva. Kitais informacijos kanalais mums pavyko sužinoti: Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, Vašingtono administracija nusistatė tylėti mažiausiai iki vasaros. Iš tikrųjų ji tylėjo kur kas ilgiau ir, žinoma, tokios įtakingos valstybės pozicija nestiprino ryžto žengti lemtingą žingsnį valstybės atkūrimo linkѻ“. Dar tiksliau tuometinę JAV poziciją apibūdina pirmosios Nepriklausomos vyriausybės narys, TSRS Aukščiausios Tarybos narys V.Antanaitis po pokalbio su JAV ambasadoriumi F.Matlocku: „Prieš išeidamas iš kambario pasakė viena – mes turime elgtis santūriai ir tartis su Maskva. JAV į SSRS vidaus reikalus nesikišanti. Iš ambasadoriaus elgesio ir žodžių buvo aišku, kad <…> mes tikrai liekame vieni“. Lietuvos Nepriklausomybę JAV pripažino tiktai žlugus Tarybų Sąjungos imperijai. Panašiai elgėsi ir kitos didžiosios valstybės.

Bene didžiausią paramos ranką mums ištiesė Islandija, kurioje neantraeilį vaidmenį suvaidino broliai Hanibalsonai. Pirmasis apie būtinybę pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę prabilo Arnoras Hanibalsonas. Jis ir jo brolis Jonas Boldvinas (Jon Boldvin) yra labiausiai nusipelnę asmenys Lietuvos nepriklausomybei. Hanibalsonai buvo geriausiai informuoti apie įvykius Lietuvoje.

Turbūt ne vienam kilo klausimas: kodėl jie šitaip elgėsi? Su Arnoru Hanibalsonu kartu studijavome Maskvos universitete, gyvenome viename bendrabutyje. Arnoras puikiai žinojo mūsų politines aspiracijas. Apie nepriklausomybės atgavimo galimybes su juo diskutuota dar 1956 metais – Vengrijos įvykių fone. Jis apie įvykius informuodavo savo namiškius (jo tėvas Hanibalas tuomet buvo Islandijos profsąjungų lyderis).

Pasirodžius V.Rimkevičiaus knygai Studentai (1957), kurioje aprašyti Lietuvos studentų neramumai 1956 metų Vėlinių metu, sumanėm ją išleisti islandiškai. Prie knygos vertimo sėdėjom ištisas paras. Aš versdavau į rusų kalbą, o jis čia pat į islandų. Deja, Arnorui nepavyko surasti leidėjo (vienas vertimo į islandų kalbą egzempliorius dabar saugojamas Lietuvos valstybiniam archyve). 1959 metais baigęs Maskvos universitete filosofijos studijas, apsigynęs daktaratą Edinburgo universitete, Hanibalsonas savo likimą surišo su Reikjaviko universitetu, tapo jo profesoriumi.

Mano ryšiai su Arnoru nenutrūko per visus tuos metus (Arnoras dar bendravo su Gyčiu Vaitkūnu, Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto bendradarbiu ir Kalistu Paulausku, Kauno Politechnikos instituto docentu). Man  siuntinėjo geriausius Vakarų Europoje išleistus darbus iš filosofijos istorijos, domėjosi lietuvių kultūra, populiarino M.Čiurlionį, su kurio kūryba susipažino iš G.Vaitkūno studijos, išleistos vokiečių kalba.  Porą kartų lankėsi Lietuvoje. Apie Lietuvos kultūrą rašė Islandijos spaudoje, domėjosi mūsų tautiniu Atgimimu. Tad nieko stebėtina, kad jis įtraukė į Lietuvos reikalus ir savo jaunesnįjį brolį Joną Boldviną, sėkmingai kopųsi politiko karjeros laiptais.

1989 metų rugsėjo mėn. Vilniuje lankėsi Arnoro Hanibalsono sūnus. Jis savo akimis matė mūsų tautinį pakilimą, stebėjo mitingus. Jam išdėsčiau, kokios paramos lauktume iš Islandijos. Mano pageidavimus jis perdavė savo tėvui ir dėdei – tuometiniam Islandijos užsienio reikalų ministrui ir Islandijos socialdemokratų partijos lyderiui. Gavau Arnoro Hanibalsono laišką, rašytą 1989 metų spalio 2 d. Tuo metu Islandiją valdė kairiojo centro vyriausybė (Agrarų, Socialdemokratų ir Liaudies socialistų partijos). Ši vyriausybė stengėsi, kad  Lietuva  būtų  pripažinta. Arnoras Hanibalsonas pastoviai informavo, kaip jam sekasi tai daryti.

„Noriu Tau pranešti, – rašė jis, – kad su savo broliu aptarėm kultūrinių santykių su Lietuva galimybes. Mano brolis, Jon Boldvin Hannibalsson, yra Islandijos užsienio reikalų ministras. Jis ypač susidomėjo tuo, ką aš galėjau jam papasakoti apie įvykius Lietuvoje. <…>. Jis taip pat  manęs paprašė paklausti Tavęs, ar jūs patys pirmieji negalėtume suformuluoti kultūrinių ryšių plėtojimo idėjų. Jam galima rašyti per mane arba adresu: Jon Boldvin Hannibalsson, Utanrikisraouneyti, Hverfisgotu 115, IS-101 Reykjavik“[1]. Pagal mūsų ankstesnį susitarimą terminas – kultūrinių ryšių plėtojimo idėjos“ reiškė „Lietuvos valstybingumo pripažinimo“ galimybes. Arnoras rašė Islandijos spaudoje apie Lietuvą, jos siekius, supažindino savo tautiečius su Lietuvos istorija. Kaip vėliau sužinojau, pirmieji  mūsų siekius parėmė Altingo kairiosios partijos parlamentarai. Tuo metu Islandija dar tęsė  „menkių karą“ su Anglija[2]. Rusija buvo viena iš pagrindinių silkių importuotojų. Islandijos visuomenė buvo palankiau nusiteikusi Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Reikėjo ją pertikinti. A.Hanibalsonas rašė ir vieną po kito spausdino straipsnius, susitikinėjo su įtakingais šalies žmonėmis. Palaipsniui visuomenės dauguma, vedina moralinių paskatų, ryžosi rizikuoti savo gerais santykiais su Tarybų Sąjunga. Be abejo, ji negalėjo griebtis prieš Islandiją represijų, kaip tai galėjo atsitikti, pavyzdžiui, su Suomija.

Su broliais Hanibalsonais buvo palaikomi pastovūs ryšiai (kalbėtasi ir telefonu). 1990 metų balandžio 2 d.  iš Hanibalsonų gavau telegramą: „Prašau skubiai išsiųsti savo ir Landsbergio biografijos duomenis“[3].  Tą pačią dieną išsiųstame laiške A.Hanibalsonas rašė:  „Tikiu, kad Lietuva pasieks savo tikslą be susidūrimų. Visi mano pažįstami, su kuriais kalbu, sutinka, kad Islandija privalo nedelsdama pripažinti Lietuvą formaliai ir legaliai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Islandija žino savo garbę ir  pateiks tokią deklaraciją.[4]“

Islandijos užsienio reikalų ministerija veikė kryptingai. Tai bene vienintelė valstybė, kuri metodiškai kėlė Lietuvos valstybingumo pripažinimo idėją nuo pat pirmųjų nepriklausomybės paskelbimo dienų. 1990 m. gegužės mėn. pradžioje Briuselyje įvykusioje NATO sesijoje ji pareiškė savo nepasitenkinimą dėl „pernelyg atsargios“ NATO šalių pozicijos Lietuvos atžvilgiu (formaliai  Latvijos ir Estijos klausimą kelti būtų nekorektiška, nes jos pačios dar nebuvo apsisprendusios). Šią Islandijos poziciją pakartojo Islandijos užsienio reikalų ministras  J.B.Hanibalsonas 1990 metų rugsėjo 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje Niujorke. Jis pažymėjo, kad Baltijos valstybių klausimas – Antrojo pasaulinio karo pasekmės likvidavimo klausimas. Todėl,  jo nuomone,  neišsprendus šių problemų  dialogo keliu, pasaulis negalįs jaustis saugus. Tai galima padaryti tik artimiausiu metu atstačius Baltijos šalių nepriklausomybę. Islandijos užsienio reikalų ministras siūlė Lietuvai suteikti stebėtojo statusą prie  Europos Tarybos ir jos tarpparlamentinės asamblėjos.

1990 m. lapkričio mėn. Paryžiuje įvykusiame Europos Tarybos posėdyje Islandijos delegacija vėl siūlė pakviesti dalyvauti ir Baltijos šalis. Islandijos vyriausybė įdėmiai sekė vykstančius procesus mūsų šalyje.

1991 metų sausio pradžioje Jonas Boldvinas Hanibalson, Islandijos Respublikos užsienio reikalų ministras, Islandijos Socialdemokratų partijos generalinis sekretorius, lankėsi su oficialiu vizitu Suomijoje. Ten jį užklupo žinia apie sausio 13-os  įvykius Vilniuje. Į Helsinkį skubiai atvyko jo brolis Arnoras, kuris  paakino  Jonas Boldvinas ieškoti būdų, kaip padėti Lietuvai. Jie nusprendė  aplankyti Lietuvą ir savo akimis pamatyti, kas ten vyksta.  Islandijos ministras kreipėsi į TSRS ambasadą Suomijoje, prašydamas  sau ir broliui vizos privačiam vizitui į Latviją (į Rygą). Po ilgų dvejonių TSRS ambasada vizą išdavė (savaime suprantama, prašyti vizos į Lietuvą būtų beviltiškas reikalas). Islandija   buvo ta šalis, su kuria nenorėjo pyktis Tarybų Sąjunga. Mat, Reikjavike 1986 metų spalio mėnesį įvyko Viršūnių pasitarimas, dalyvaujant M.Gorbačiovui, padėjęs pamatus naujiems Tarybų Sąjungos ir Vakarų santykiams.

Iš Rygos automašina broliai Hanibalsonai 1991 metų sausio 19 d. atvyko į Vilnių.   Man teko dalyvauti jų sutikime ir visą laiką juos lydėti. Islandijos politikai savo akimis matė minios saugomą Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, apsuptą TV, iš pirmų lūpų išgirdo, kas vyksta mūsų krašte, stebėjo mūsų ryžtą atstatyti savo valstybingumą, prižadėjo visomis turimomis išgalėmis padėti mums tarptautinėje arenoje. Tai buvo pirmasis užsienio šalies  diplomatijos šefo vizitas į Lietuvą. Šis vizitas parodė, kad Islandija žiūri į Lietuvą kaip į suverenią valstybę, tik okupuotą kitos valstybės. Toks gestas reiškė  didžiulę politinę paramą mūsų kraštui.

Turbūt diplomatijos istorija ne daug žino panašių atvejų. Lietuva buvo paskelbusi savo valstybingumo Aktą, bet ji dar nebuvo niekieno pripažinta, vadinasi, tarptautinės teisės požiūriu ji dar buvo TSRS valstybės teritorija. Sienos buvo saugojamos Rusijos pasieniečių, kuriems galiojo tik TSRS užsienio reikalų ministerijos išduotos vizos[5] (Latvija oficialiai tada dar nebuvo paskelbusi savo nepriklausomybės), o kadangi tarp Lietuvos tada dar nebuvo valstybinės sienos, iš ten atvažiavimas nekėlė jokių problemų. Bet yra kita šio medalio pusė: kitos šalies Užsienio reikalų ministras atvyko į šalį, kuri juridiškai buvo teritorija šalies, su kuria Islandija palaikė normalius diplomatinius santykius be tos šalies sutikimo, vadinasi, jis atvyko nelegaliai.

Grįžęs į Islandiją, 1991 metų sausio 23 d. J.B.Hanibalsonas padarė pareiškimą spaudai, kuriame pasakyta, kad Islandijos vyriausybė žengs sekančius žingsnius: 1) pasiųs TSRS ambasadoriui notą, kurioje bus pareikalauta pasiaiškinti dėl veiksmų Baltijos šalyse, kurie prieštarauja Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos dokumentams; 2) ragins Altingą kuo greičiau pasiųsti parlamentinę delegaciją į Lietuvą; 3) kreipsis į kitų Šiaurės šalių užsienių reikalų ministerijas dėl bendrų veiksmų Jungtinių tautų rėmuose; 4) jeigu ir toliau bus tęsiama agresija Baltijos šalyse, Islandija sieks, kad būtų sušauktas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis; 5) Islandijos užsienio reikalų ministerija davė nurodymus Islandijos misijai prie NATO aktyviai dalyvauti svarstant klausimus, liečiančius Baltijos šalių saugumą; 6) analizuoti diplomatinių santykių artimiausiu metu užmezgimo galimybes; 7) paprašyti Islandijos atstovus Europos Taryboje pasiūlyti rezoliucijos projektą dėl padėties Baltijos šalyse; 8) paprašyti Šiaurės Tarybos pirmininką aiškiai išdėstyti Šiaurės Tarybos poziciją Baltijos šalių klausimu; 9) visapusiškai išnagrinėti tolimesnio kultūrinio ir ekonominio bendradarbiavimo su Baltijos valstybėmis dvišales  galimybes.

Šie Islandijos vyriausybės veiksmai neliko be atsako. Europos Parlamentas sudarė specialią komisiją, kuriai buvo pavesta išanalizuoti teisinius aspektus, išplaukiančius iš TSRS veiksmų Baltijos šalyse, sausio 13–os dienos įvykių metu. Ši komisija lankėsi Maskvoje ir mūsų šalyse. Islandija nelaukė galutinių Europos Parlamento komisijos išvadų. 1991 m. vasario mėn. 2 d. Islandijos Altingas priėmė rezoliuciją dėl diplomatinių santykių atkūrimo su Lietuvos Respublika.

Tai buvo pirmoji šalis, oficialiai pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Šis Islandijos gestas pakenkė jos santykiams su TSRS (grasino ekonominėmis sankcijomis, iš Reikjaviko atšaukė konsultacijoms savo ambasadorių), tačiau Islandija nesitraukė.

Vėliau J.B.Hanibalsonas prisipažino, kad jis tik brolio įtakojamas įsitraukė į lietuvišką kompaniją, nes iki tol mažai kas Islandijoje žinojo, kas ta Lietuva. O kai apie šalį nežinoma, nelabai domimasi, kas joje vyksta. Islandija yra maža šalis, kurioje įtakingesni žmonės vienas kitą asmeniškai pažįsta, todėl čia lengviau susitarti dėl bendrų veiksmų negu didžiosiose valstybėse. Tokios šalys neįsitraukia į pasaulio dalybas.

Po šios sesijos Islandijos vyriausybė veikė toliau. 1991 metų rugpjūčio 5 d. Islandijos įgaliotas ministras, užsienio reikalų ministerijos prekybos departamento vicedirektorius S.A.Bjorson ir Lietuvos užsienio ministro pavaduotojas R.Grižas pasirašė dvišalę prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo sutartį. Tai buvo pirmoji Lietuvos Respublikos pasirašyta sutartis  su užsienio valstybe. 1991 metų rugpjūčio 26 d. oficialiai užmezgė diplomatinius santykius su Lietuva, o 1991 metų rugsėjo 17 d. įteikė kredencialius raštus Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojui B.Kuzmickui. Taip buvo pralaužti Lietuvos Respublikos nepripažinimo ledai. Arnoras tapo mūsų garbės konsulu toje šalyje.

Formaliai Lietuvos ambasadorius Danijoje buvo ir Islandijoje. Jis tik retkarčiais lankydavosi Reikjavike. Tad faktiškai Lietuvos reikalus toje šalyje tvarkė jos Garbės generalinis konsulas Islandijoje. Tokių žmonių kaip broliai Hanibalsonai neturime pamiršti.

Nuoširdžiai reiškiu užuojauta Arnoro šeimai, broliui Jonui  Boldvinui.

 


[1]Lietuvos valstybės naujasis archyvas, F.14, Ap. 1, B.150, l.15.

[2]Islandija išplėtė savo teritorinių vandenų zoną, tai yra uždraudė kitų valstybių žvejams žvejoti toje zonoje. Anglija karštligiškai sureagavo, skelbdama Islandijos prekėms  baikotą   bei pasiuntė prie Islandijos krantų savo karo laivus, Anglijos žvejų apsaugai. Tuo metu TSRS buvo viena iš pagrindinių Islandijai žuvies rinkų.

[3] Lietuvos valstybės naujasis archyvas, F.14, Ap. 1, B.150, l,20

[4] Lietuvos valstybės naujasis archyvas, F.14, Ap. 1, B.150, l,19.

[5] Mes, kaip TSRS liaudies deputatai,  naudojomės TSRS diplomatinėmis vizomis. Susidarė paradoksali situacija: TSRS liaudies deputatai žodžiu atsisakė savo įgaliojimų, tačiau M.Gorbačiovo aplinka neskubėjo nutraukti mūsų įgaliojimų. Žinant tuometinį jėgų išdėstymą šiame aukščiausiame organe, jis nesunkiai tai galėjo padaryti. Kodėl? Tikslaus atsakymo neturiu. Galimi keli atsakymai: pirmas, pripažinimas, kad TSRS vadovybė Lietuvoje neturi politinės atramos (tik du deputatai – L.Brodavskis ir I.Tichonovičius – nepripažino mūsų apsisprendimo, bet nei vienas iš jų nebuvo TSRS Aukščiausios Tarybos narys); antras, tikėjo, kad kai kuriuos „paklydusius  sūnus“ galima bus prijaukinti ir panaudoti juos prieš nepriklausomybės skelbėjus;  trečias, pasinaudoti jų paslaugomis vesti derybas (visi Sąjūdžio lyderiai buvo TSRS liaudies deputatais. Galimi ir kiti, mums nesuvokiami variantai). Mus tokia neaiški padėtis taip pat tenkino: galėjome kiekvienu metu lankytis TSRS Aukščiausios Tarybos posėdžiuose, naudotis TSRS vyriausybinių  ryšių  kanalais. Tai nestatė ir užsienio šalių į nepatogią padėtį, palaikant su mumis kontaktus.

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Užsienyje, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Kolumbas 2019 keliautojai_Alkas-baneris-468x60
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *