G.Songaila. Artėja nacionalinės gėdos diena (37)

Gintaras Songaila | DELFI, S.Mažeikos nuotr.

Gintaras Songaila | DELFI, S.Mažeikos nuotr.

Praėjusios Seimo kadencijos politikai viešojoje erdvėje buvo linksniuojami dėl dalyvavimo šokių projektuose ar pasikėsinimo už kanceliarines lėšas įsigyti servizą svečiams vaišinti.

O dėl „pavadavimo“ balsuojant dviem Seimo nariams buvo surengta pusiau įvykusi apkalta. Teisėto pasipiktinimo pagauti rinkėjai spjaudė į savo pačių ką tik išrinktą Tautos atstovybę. Ir patys Seimo nariai savo darbo vietą kartais vadino mėšlo krūva. Manau, kad šitoks požiūris į pagrindinę valstybės instituciją nebuvo teisingas, o ir pati Seimo diskreditacijos kampanija buvo labai žalinga valstybei.

Tačiau šis vajus turėjo ir savo gerąją pusę – taip buvo ginami viešosios moralės ir pasitikėjimo politikais standartai. Ar tai buvo nuoširdus rūpestis viešosios politikos moraliniu veidu – ne tiek svarbu. Ne taip jau svarbu netgi ir tai, ar šie standartai buvo taikomi labiau kitiems, nei sau patiems. Žymiai svarbiau, kad dar nebuvo paneigtos visuotinės dorovės normos, kaip būtinas bet kokios viešosios politikos pagrindas. O štai dabar, regis, ateina viešosios moralės pabaiga. Ar dar bebus prasmė kelti politikams kokius nors reikalavimus ar kuo nors piktintis?

Maždaug 2012m. gruodžio 21d. Lietuvoje iš tiesų gali įvykti „pasaulio pabaiga“, nes jos viešajame gyvenime oficialiai, iškilmingai ir atvirai bus palaidotas jau bet koks, dar kur nors likęs padorumas. Aš kalbu apie jau šešerius metus juodosios buhalterijos byloje maskatavusių Darbo partijos lyderių neliečiamybės nenuėmimo farsą, kuris maždaug tuo metu ir įvyks, kadangi specialiajai Seimo komisijai ši data buvo paskirta „išvados“ pateikimui.

Kas čia tokio?

O vis dėlto – kas gi čia tokio atsitiks, jei Seimas neleis iš V. Uspaskicho, V. Vonžutaitės bei V. Gapšio atimti teisinės neliečiamybės ir teismas nebegalės priimti sprendimo dėl vadinamos juodosios buhalterijos bylos, siejamos su Darbo partija? Štai jums pagrįstas motyvas, kurį Jurgiui Razmai tiesiai šviesiai į akis vienoje TV laidoje jau išdėstė Gediminas Kirkilas: „Jūs, (t.y. Lietuvos Respublikos Prezidentė kartu su buvusia valdančiąja koalicija) politiškai persekiojate Darbo partiją, nes nenorite, kad būtų sudaryta naujoji valdančioji koalicija, nenorite atiduoti valdžios“. O kodėl Prezidentė nesutinka, kad būtent Darbo partija dalyvautų valdančioje koalicijoje – tereikia protingai nutylėti. Ar pirmas kartas, kai politikoje viskas pateikiama atvirkščiai?

Ir čia buvęs mažumos Vyriausybės lyderis G..Kirkilas dar pridėjo visą teisybę: „jūs čia mūsų nemoralizuokite, mes tai jūsų nemoralizuojame. Kodėl jūs, konservatoriai moralės principus taikote tik kitiems? Pritaikykite juos sau patiems!“ Šios frazės potekstę reikėtų suprasti maždaug taip: „mes tai nesiginčijame, kad esame šiukšlės, bet kas jums davė teisę viešai tą priminti, juk mes su jumis žinome, kad jūs esate tokie patys“. J.Razma nepuolė dėl to ginčytis. Nedrąsiai priminęs, kad moralės pricipai yra visgi svarbūs, jis toliau tik teisinosi, kad juodosios buhalterijos byloje „ne viskas yra aišku“, pavyzdžiui, iki šiol nežinomi Darbo partijos juodųjų pinigų sponsoriai. Suprask, TS-LKD sponsoriai bent jau žinomi.

Taigi, naujosios valdančiosios koalicijos sudarymo kainą mes jau žinome. Ji nedidelė – tik viešai ir atvirai prisipažinti, kad jokios moralės politikoje niekada nebuvo, nėra ir nebus. Nebemeluokime savo piliečiams, nebeapgaudinėkime jų… Tiesa, čia ima kirbėti šiokia tokia, kiek netikėta abejonė – jei moralės politikoje iš tiesų nėra, kodėl tuomet negalima apgaudinėti, kad ji yra? Kas teisingiau (naudingiau) – viešai pripažinti, kad visi politikai yra didesni ar mažesni apgavikai ir kad visos politinės partijos turi mažesnę ar didesnę juodąją buhalteriją, ar atvirkščiai, dar mėginti gintis, kad politikai ne visada apgaudinėja savo piliečius ir kad politinių partijų buhalterija paprastai nėra tokia jau juoda? Nuo gruodžio 21 d. naujasis Seimas galimai jau bus pasirinkęs, kad nieko nebereikia aiškintis. Ar ne dėl to, kad sukčiavimas mūsų valstybėje yra įprastas dalykas, todėl tai yra normalus ir priimtinas dalykas?

Tiesa, politinis Darbo partijos lyderių išteisinimas prieš šv. Kalėdas jau tebus vien antspaudas ant moralinės sąmonės mirties viešajame šalies gyvenime paliudijimo. Pati klinikinė mirtis ištiko anksčiau – tuoj pat po Seimo rinkimų, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sakytum apgynė Lietuvos valstybę nuo viešo pažeminimo ir gėdos, kad mes, lietuviai, nesugebame organizuoti skaidrių, sąžiningų, demokratinių rinkimų, kad pagaliau priėjome liepto galą ir nebesugebėjome išrinkti teisėtos valdžios.

Ką gi mes praleidome?

Mes praleidome progą sustabdyti organizuotas nusikalstamas struktūras, grobiančias mūsų šalies valstybinę valdžią. Matydami, kaip šis procesas plėtojasi, neišdrįsome pasakyti: užteks, taip toliau tęsti nebegalima.

Netgi ir Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta, kad nėra reikiamų teisinių saugiklių rinkimų skaidrumui ir sąžiningumui užtikrinti. Tačiau, padedant Konstituciniam teismui, mes praleidome progą pripažinti rinkimus negaliojančiais, ir pataisę neveiksmingus įstatymus surengti pakartotinius rinkimus. Deja, praleidome tiesos atkūrimo momentą, praleidome galimybę apsivalyti ir susigrąžinti nacionalinės valdžios autoritetą.

Gal todėl viešoje erdvėje buvo nutylėta apie perkamosios demokratijos mastelį:

1) kad veikė įžūlios rinkėjų balsų pirkimo karuselės, ką įrodo tūkstančiai biuletenių su pasikartojančiais pirmumo balsais tiems patiems niekam nežinomiems asmenims (beje, už biuletenių išnešimą įstatymas nenumato jokių sankcijų, nors taip veikia pirkimo karuselė, kai biuletenis užpildomas ne balsavimo kabinoje, bet mokėtojo akivaizdoje, o po to kitas balso pardavėjas eina įmesti užpildytą biuletenį ir atsinešti naują tuščią…).

2) kad iš galimai neskaidrios, Centrinei kredito unijai nepriklausančios kredito unijos buvo išgrobstyta 17 mln. litų ir, kaip buvo pranešama spaudoje, ši akcija buvo susijusi su vienos partijos politinės kampanijos finansavimu (tačiau nebuvo pranešta, kad ši unija susijusi būtent su Darbo partijos nariais, o jos valdybos narys iš 130 vietos Darbo partijos kandidatų sąraše pakilo į 30-tą vietą; tokį šuolį jis padarė su kitais keturiais asmenimis, sudarydamas vieną iš identiškai reitinguotų asmenų penketukų šiuose „rinkimuose“; du asmenys iš šio penketuko tapo Seimo nariais, kiti trys – laukia savo eilės ties patekimo į Seimą riba).

3) kad Vyriausiajai rinkimų komisijai buvo žinomi šie faktai, tačiau ji juos nuslėpė, kaip nuo Konstitucinio Teismo ji nuslėpė ir apygardų komisijų posėdžių, kuriuose turėjo būti svarstomi balsų pirkimo faktai, protokolus; o apie Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus, ji pateikė tik tą informaciją, kurią fiksavo žiovaujanti kriminalinė policija ir žiniasklaida, bei dalį tos informacinės medžiagos, kurią viešai pateikė stebėtojų grupė tik iš vienintelės, Vilniaus-Trakų vienmandatės apygardos (priminsime, kad tokių apygardų iš viso yra septyniasdešimt; todėl VRK teiginys, kad per visą Lietuvą, neskaičiuojant kalėjimų, galėjo būti nupirkta tik iki 594 balsų, yra visiškas absurdas, kuriuo Konstitucinis Teismas “patikėjo“, nors vien keturiose Vilniaus-Trakų apygardos apylinkėse rasta ne mažiau kaip 600 biuletenių su identiškai pažymėtais pirmumo balsais).

4) kad iki Seimo rinkimų likus pusmečiui, nuo Darbo partijos sąskaitų nežinia kieno iniciatyva buvo nuimtas areštas, galimai tam, kad jos atstovai praėjusios kadencijos Seime pasitarnautų balsuojant už įstatymų paketą dėl atominės elektrinės statymo (kiek vėliau buvo pastebėtas tik teismo posėdžio dėl juodosios buhalterijos atidėjimo faktas, bet ne pats Darbo partijos praleidimas į rinkimus; gal kas nors pamanė, kad pažeidžiama partija bus lengviau valdoma, tačiau nepagalvojo, kas atsitiks, jei patys valdytojai papuls į jos rankas).

5) kad Seime atstovaujamos partijos išsidalino milžiniškas lėšas iš valstybės biudžeto bei iš anksto susirinko aukas iš juridinių asmenų, taip užkirsdamos kelią kitoms partijoms ar koalicijoms su jomis konkuruoti (net ir piliečių skirtas kuklus vienas procentas iš gyventojų pajamų mokesčio už 2011 metus nebiudžetinėms partijoms buvo pervestas tik rinkimams baigiantis ar tuoj po jų; o rinkiminės kampanijos metu piliečiai buvo maitinami vien masine „įkvepiančio lyderio“ reklama bei kitų biudžetinių partijų apmokėtais pažadais ateityje padaryti tai, kas piliečių labui nebuvo padaryta anksčiau; taip buvo apribotos piliečių pasirinkimo galimybės ir, atrodo, galutinai įtvirtinta rinkėjams nebeįveikiama pinigų valdžia).

Sąlyginai sėkmingas Drąsos kelio pasirodymas šiuose rinkimuose – tai galbūt paskutinis protesto rinkėjų pasispardymas Lietuvos istorijoje. Gal tai jau paskutinis atvejis, kai rinkėjai pasirinko nenupirktą alternatyvą. Kita vertus, atsižvelgiant į dabartinę šios partijos lyderių laikyseną dėl teisinės neliečiamybės nenuėmimo, kas galėtų paneigti, kad ji jau yra nupirkta, ar kad jos antisisteminiai rinkėjai buvo nuo pat pradžių gudriai suvaryti į valdomą pasirinkimą ir tokiu būdu buvo sistemos apgauti, panaudojant jos turimus resursus?

Kas užkirs kelią moraliniam valstybės sunaikinimui? 

Kitaip tariant, kas ir kaip po šių Seimo rinkimų dar gali pasipriešinti moralinei ir teisinei sumaiščiai bei kriminaliniam valstybės užvaldymui? Naujos kadencijos Seimas vienas pats iš savęs kažin ar pajėgus atsikratyti savo bambalinės karmos. Gal tai padarys Lietuvos Respublikos Prezidentė J.E. Dalia Grybauskaitė? Deja, ji nebeturi reikiamų svertų, nors jos viešai išreikštas požiūris į tai, kas vyksta, yra vertas pagarbos. Gaila tik dėl to, kad visi tie pareiškimai buvo padaryti kiek per vėlai. Beje, negi šis pavėlavimas įvyko netyčia ar per neapsižiūrėjimą?

Gal valstybę nuo moralinio žlugimo išgelbės kriminalinė policija, prokuratūra ir teismai? Deja, deja. Ir ne dėl to, kad sąžinės pasaulio pabaiga ten įvyko anksčiau, o todėl, kad per dvidešimt du nepriklausomybės metus toks pasaulis čia taip ir neužgimė. Kita vertus, net jei sąžinės balsas čia būtų gyvas, jau kiek per vėlu, nes sprendimą dėl neliečiamybės nenuėmimo dabar juk priims ne prokurorai, o nauja Tautos atstovybė. Prokuroro pavaduotojas savo pareigą jau atliko – jis paprašė.
Ar valstybę, jos ateitį ir garbę dar išgelbės aktyvūs, savo šaliai pasišventę Lietuvos Respublikos piliečiai? Tačiau jie netgi tautos savižudybės pavojaus akivaizdoje kol kas nesiorganizuoja, daugelis jų renkasi neviltį ir balsavimą kojomis, valstybės likimą nulemti palikdami bambaliniam rinkėjui arba aklai pasitikėdami pinigų valdžią atstovaujančiomis politinėmis grupuotėmis.

Ką gi daryti?

Atsakymas tik vienas – tol, kol dar neįvyko gruodžio 21-oji, turime stengtis pakeisti likimą ir nebeleisti tyčiotis iš valstybės, jos piliečių ir aukščiausių tautos vertybių:

1) reikia bent dabar susitelkti į atsakingai veikiančių valstybės gynėjų ir kūrėjų gretas, pasiremiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamomis piliečio ir tautos teisėmis;

2) būtina kiekviena proga kreiptis į dar gyvą kiekvieno politiko, valstybės pareigūno ir tarnautojo sąžinę, kad jie aiškiai atsiribotų nuo valstybę grobiančių ir griaunančių veikėjų, o taip pat – nuo nusikalstamo neveikimo prieš juos;

3) būtina viešinti visus, kurie Lietuvos Respublikos Seime balsuos už galimai nusikalstamą valdymą ar kitaip veiks jo labui.

Psichologinio karo metodus aprašančiose knygose daug kalbama apie pagrindinį tokio karo tikslą – demoralizuoti priešininką, kad jis nebenorėtų eikvoti energijos bendram reikalui. Kiekvienas susimąstykime, ar nebuvome nusikalstamai lengvabūdiški, jei neužkirtome kelio tokiam veikimui prieš mūsų valstybę, jei leidome ir priešininkams, ir savo pačių išverstaskūriams pasiekti šį tikslą, taip išduodami savo protėvius, kurie Lietuvai aukojo net ir savo gyvybes. Neleiskime Darbo partijai ir jos bendražygiams įrodyti, kad tos aukos buvo beprasmės.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: