A.Liekis. Ar reikia lietuviui bijoti LLRA ir jos lyderių Lietuvos Seime? (87)

Kęstučio K. Šiaulyčio pieš.

Kęstučio K. Šiaulyčio pieš.

Nemažai kas iš lietuvių patriotų bauginasi, kad tiek daug Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovų pateko į Lietuvos Respublikos Seimą. Tokia pergalė buvo netikėta ir patiems laimėtojams. Lapkričio 1 d. LLRA savo internetiniame puslapyje, straipsnyje „Istorinė LLRA sėkmė“, rašo: „… Lietuva tai vienintelė valstybė, kurioje lenkai (išskyrus Lenkiją) realiai įtakoja valdžią. LLRA turi savo atstovus Seime ir Europos parlamente (susimąstykite, ne Lietuvos, bet LLRA – A.L.). Taip pat nemažai LLRA atstovų yra valdybose ar koalicijose savivaldybėse. Valdemaro Tomaševskio vadovaujama LLRA pasiekė persilaužimą Lietuvos politikoje…“.

Kai kas tą lenkų pergalę aiškina lietuvių baudžiauniška prigimtimi ir polinkiu padlaižiauti svetimšaliams, nevertinimu savo Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo. Jį  ir tolimi protėviai buvo praradę  ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, o dėl abejingumo savo Valstybei, nevertinimo savo Tautos (atėjūnų lenkų partijos atstovai į Seimą  išrinkti, o pačių lietuvių – tautininkų nė vieno).

Bet gal Aukščiausiasis ta pergale buvusiems okupantams lenkams (drauge su rusais) pasiuntė jų patikrinimui, ar jau atsisakė agresyvių užmačių, ar LLRA atstovai iš tikro jau yra tikri katalikai, kaip vaizduoja, kaip vaizdavo visą priešrinkiminį laiką?

Gaila, kad nė vienoje TV, radijo laidoje, nė viename laikraštyje ar žurnale nebuvo iš lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos pozicijų panagrinėti rinkimų rezultatai, lenkų tikslai ir jų pergalės priežastys. Gal specialiai  žurnalistų, politologų ir pačių politikų pastangos buvo nukreiptos tik į Darbo partiją, kad diskusijose dėl mažareikšmių klausimų, būtų neprisimenami svarbiausi. Taip jau yra nutikę po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo įsileista į  diskusijas dėl tariamo „Vilniaus klausimo“ (užuot išvijus okupantus lenkus) ir  pasidavus lenkų įtakai, liko nutylėta, kad  J.Pilsudskio gaujos taip pat okupavo ir aneksavo pietines Sūduvos-Jotvingių žemes, kurios kaip ir Vilniaus kraštas nuo amžių buvo lietuvių etninės žemės.

LLRA,  kaip politinė partija – bene vienintelė tokia  nacionalinė (nacionalistinė?) partija Europos demokratinėse valstybėse. Tik Italijos ir Vokietijos  fašistai vadindavosi „italų“, „vokiečių“ partijomis. Šiaip  nešovinistinių  tautų žmonės kitose valstybėse, jei buriasi, tai į  kultūrines, mokslo ar panašias  draugijas bei sąjungas. Tiesa,  LLRA programiniuose dokumentuose nerasime tiesioginio tautinės ar rasinės neapykantos kurstymo, kvietimų nuversti esamą valdžią, pasikėsinti į valstybės nepriklausomybę ar pan. Bet nepasisekė aptikti ir kad tas sambūris skatintų stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos valstybės pažangą. Tik lyg dangstantis tariamai  demokratijos, tautinių mažumų interesų gynimo vėliavomis, reikalaujama vis didesnių ir didesnių teisių lenkų mažumai, vis mažesnio Lietuvos valstybės kišimosi į jų savivaldos reikalus, aišku, tik tam, kad nemažai kieno nuomone jie, lenkai, galėtų netrukdomai  vykdyti ne tik ūkinę, bet ir švietimo politiką, paversti pirmiausia Lietuvos Rytus savo, lenkų, karalija.

Iš tikro, ir savo priešrinkiminėse kalbose LLRA vadas V.Tomaševskis žadėjo šio krašto žmonėms: „Artimiausiu laiku dviejų ar trijų  kalbų vartojimas atskirose vietovėse taps norma…“ (AWPL interentinė svetainė). Žadėjo, nors  LR Konstitucijoje  ir pabrėžta,  kad Lietuvoje valstybinė kalba yra tik lietuvių.

AWPL internetiniuose puslapiuose rašoma ir  kaip lenkų  „tautinės mažumos“ atstovas ir  LR Seimo narys, Šalčininkų LLRA skyriaus pirmininkas Leonardas Talmantas lenkų konferencijoje gyręsis: „…Mūsų, Šalčininkų rajonas, savivaldybė pelnė net Europos komisijos diplomą už ryšių ir kontaktų su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis vystymą …“.

Bet tarpvalstybinius ryšius gal užmegzti tik valstybių vyriausybės. O gal Šalčininkų-Vilniaus rajonai valdomi lenkų vadų jau yra atskiros valstybės? Patirtį turi. Dar 1989-1991 m. tų rajonų viršininkai-lenkai komunistai, mėgino užgrobti šį kraštą lietuvių kovų dėl Kovo 11-osios Akto – Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, metu, jie slaptai derėjosi su Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos komisarais, dėl autonomijos, o jei jie tam nepritartų, tai bent prijungtų prie tuo metu dar gyvavusios SSRS, t.y. prie sovietinės Baltarusijos.

Bet juk dabartiniai to krašto lenkų politikai jau lyg ir nėra bolševikai. Tad ir skelbta informacija apie Šalčininkų, Vilniaus rajonų „tarpvalstybinius santykius“ tikriausiai klaidinga. Nors ką gali žinoti, juk dar nepamirštas šio krašto lenkų ir sulenkėjusiųjų lietuvių šovinizmas nukreiptas prieš lietuvius ir Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Pavyzdžiu čia gali būti 1917 m. rugsėjo Lietuvių konferencija Vilniuje. Lenkams joje buvo pasiūlyta įsijungti į sudarytosios Lietuvos Valstybės Tarybos sudėtį, bet jie  griežtai atsisakė; Lenkija buvo vienintelė Europoje valstybė, kuri iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nepripažino nepriklausomos Lietuvos valstybės de jure,  ir visą laiką siekė tik ją pasmaugti, okupuoti ir aneksuoti.

Tačiau, nepaisant, kad Lenkija buvo nuožmiausia nepriklausomos Lietuvos priešė, kad ji buvo okupavusi  sostinę Vilnių ir Pietryčių Lietuvą, kad čia, o taip pat lietuvių Sūduvių-Jotvingių kraštuose, vykdė pačią niekšingiausią  lietuvybės naikinimo politiką,  bet kai Lenkiją užpuolė nacių Vokietija, o netrukus ir SSRS, Lietuva priglaudė  tūkstančius ir lenkų kariškių-pabėgėlių, buvusių net senojo Vilniaus ir jo krašto okupantų, atbėgusių gelbstintis nuo vokiečių ir rusų į dar nepriklausomą Lietuvą.

Tad ir tada daug kas stebėjosi Lietuva, kad ji nepasinaudojo proga ir neprisidėjo prie vokiečių, rusų, kad išvaduotų Vilnių ir jo kraštą nuo okupantų lenkų. Matyt, atsiliepė ta daugelį šimtmečių gyvenimo greta, vienoje valstybėje, kaimynystės atmintis, o gal ir koks nors pakitęs lietuvio genas, skatinantis engtojo ir apgaudinėjamojo pagarbą ir nuolankumą engėjui. Nes kaip gi kitaip paaiškinti, kad mūsų Tauta, per tokias kančias vėl išsikovojusi Laisvę, atkūrusi savo Nepriklausomą valstybę, nekreipia dėmesio į tai, kad  Vilniaus, Šalčininkų rajonuose teberengia paradus nusikalstama Armija Krajova.

Bet, žinoma, daugelis lenkų dėl to nekalti. Daugelį metų jie buvo klaidinami, aiškinant jiems, kad Rytų Lietuvoje nuo amžių gyventa lenkų, kad jie nėra atėjūnai. Aiškinta, nors istoriniai dokumentai ir liudija, kad tik nuo pražūtingosios Lietuvai  Liublino unijos (1569 m.) lenkams buvo leista čia apsigyventi. Nuo to laiko jie ėmė kurtis aplink sostinę Vilnių, o taip pat kitose lietuvių žemėse, pirmiausia Sūduvos-Jotvingių  (dabartiniuose Suvalkų, Augustavo, Seinų, Balstogės ir kituose rajonuose), kur jau buvo daug parapijų ir vienuolynų valdomų lenkų kunigų ir vienuolių.

Trumparegiai Lietuvos valdantieji  atsibastėliams lenkų kunigams ir vienuoliams daug kur patikėjo rūpintis ne tik bažnyčių, bet ir mokyklų, net Vilniaus universiteto reikalais. Dėl to, kad lenkai buvo pavertę katalikybę savo tautos religija, sutapatinę ją su lenkiškumu, Lietuvoje bene vienintelėje iš Europos tautų, katalikybė ir buvo tapusi tautinės tapatybės smaugimo, atminties juodinimo priemonė; buvo kartojama ir tebekartojama, kad tik po Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos apvesdinimo su Lenkijos karalaite Jadze, Lenkijos dėka, Lietuva sueuropėjo.

Dėl tų vedybų  per 70 nuošimčių Lietuvos valstybės žmonių (pirmiausia slaviškosiose – Gudijos, Ukrainos, Rusijos žemėse) dar X a. buvo apkrikštyti, o karaliaus Mindaugo laikais – XIII a. viduryje jau daugelis buvo priėmę katalikybę, kaip ir pats karalius. Tačiau krikštas ir kalavijuočių-kryžiuočių karai su Lietuvos valstybe buvo vykdomi siekiant Vatikano valdžion sugrąžinti  rytų slavų, pripažinusių vadinamąją Rytų krikščionybę (stačiatikybę) žemes, kurių didžioji dalis tuomet kaip tik priklausė Lietuvos valstybei.

Bet nesugebėjus įveikti Lietuvos kalaviju  ir buvo sugalvota kunigaikščiui Jogailai pakišti minėtąją Jadzę su kraitine Lenkijos karūna. Taip buvo  leista Jogailai ir jo palikuonims karaliauti, tikrąją valdžią palikus lenkų ponų ir katalikų bažnyčios hierarchų rankose. Prisidengdami  katalikybės stiprinimu lenkai skverbėsi į Lietuvą su savo kalba, kultūra, persekiojo  lietuvius, visa kas lietuviška skelbdami esant pagonybe pačia neigiamiausia šio žodžio prasme.

Tuo tarpu kituose kraštuose katalikų misionieriai stengdavosi Kristaus mokslą skelbti vietinių tautų kalbomis, tačiau lenkai  Lietuvoje, saugomi ir ginami pačių Lenkijos karalių ir ponų bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, suplakę į vieną lenkiškumą ir katalikybę, vertė lietuvius išmokti lenkų misionierių kalbą, o Lietuvos ir Lenkijos sąjungą suprato vienaip – tik kaip Lietuvos sulenkinimą (polonizacija).

Todėl ir katalikybė, į kitus kraštus atėjusi kaip vargšų religija, į Lietuvą atsidangino – kaip ponų, feodalų religija. Lenkų kunigai ir vienuoliai  buvo pirmaisiais lietuvybės smaugėjais, dėl to po keleto amžių, buvusi daug galingesnė  už Lenkiją, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, stiprėjant joje gudrių lenkų hierarchų valdomai katalikybei, pamažu prarado savarankiškumą, tapo  Lenkijos  provincija, o lietuvių tauta atsidūrė ant pražūties slenksčio, likdama beteise savo pačios sukurtoje valstybėje.

Žinoma, pateikiau gerokai supaprastintą Lietuvos istorinės raidos schemą, bet iš dalies ir ji paaiškina, kodėl katalikų Bažnyčia Lenkijoje buvo tautinė, lenkų ir Lenkijos valstybės interesų gynėja, o Lietuvoje, ypač  jos rytiniuose rajonuose, kur buvo daug įsikūrusių lenkų ar sulenkėjusių feodalų, tapo lietuviškumo smaugėja ir feodalų interesų gynėja.

Dėl to, kad  Lietuvos valdantieji įsileido lenkų kunigus ir vienuolius, brukančius tik lenkišką kalbą ir steigiančius savus dvarus, daug kur, ypač Žemaitijoje kilo pasipriešinimas.

Lietuvių Tautos visa nelaimė buvo, kad teisę atlikti jos formalųjį krikštą buvo pavesta lenkų hierarchams, jų kunigams, kurių dauguma tuomet suvokė katalikų Bažnyčią tik kaip lenkų tautos priemonę stiprinti Lenkijos valstybę, pajungiant jos interesams Lietuvą. Todėl daug kam iš lietuvių praeities prisiminimai ir sukelia abejones ir dėl dabartinių lenkų politikų doros bei teisingumo. Dėl to paties su įtarumu žiūrima ir į daugelio iš jų keliaklupščiavimus bažnyčiose, dangstymąsi  kunigų, vienuolių ar net vyskupų palaiminimais.

Štai kad ir minėtosios pergalingosios LLRA vadas V.Tomaševskis, ir prieš šiuos rinkimus į Lietuvos Seimą, elgėsi ir šnekėjo lyg pretenduotų ne į vietą Seime, o į naują lenkų palaimintojo ar Lietuvos šventojo vaidmenį (kol kas popiežiai palaimintaisiais ar šventaisiais Lietuvai  paskelbti tik lenkams ir Lenkijai nusipelnę, tik Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai).

Kaip  skelbiama LLRA portale, ponas Tomaševskis priešrinkiminėje lenkų konferencijoje kalbėjo, kad, girdi, didžiausias jo ir bendražygių pasiekimas yra tas, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose buvo atliktas Kristaus  intronizacijos aktas…

Gal išties tai galėjo būti svarbiu veiksmu prieš tūkstantį metų. Tačiau tokių veiksmų ėmęsi lenkai  politikai ir šiais laikais nori įrodyti, jog būtent jie yra „tikrieji“ Dievo Palaimos verti katalikai. V.Tomaševskis teigia: „Už mūsų laimėjimus esame dėkingi visų pirma Dievo Palaimai, kitaip visa to negalime paaiškinti…“

Beje, lenkų valdoma Vilniaus rajono savivaldybė ir jos vadė Marija Rekst dar 2009 m. birželio 12 d., dalyvaujant šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios kunigui Tadeušui Jasinskiui apsiskelbė, kad Vilniaus rajono valdžia yra perleidžiama Kristui karaliui (įvykdė intronizacija).  Tą dieną, pretendentė į šventąsias, merė Marija Rekst  (kaip šnekėjo aštrialiežuviai), pasirašė įsakymą „Dėl Kristaus karaliaus intronizacijos akto Vilniaus rajone“. Kitaip sakant  Rekst paskelbė Vilniaus rajoną karalyste.

Merė tada sakė, kad Vilniaus krašto karaliumi paskelbti Jėzų Kristų lenkus paskatinę net Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchai. Jie, esą, sakę, kad Jėzus Kristus visada buvęs „Lenkų širdžių Karaliumi…“. Kitaip sakant, tai, kad lenkai persekiojo, naikino lietuvybę, yra buvusi Karaliaus Kristaus valia. Tiesa, ir kryžiuočių ordos veržėsi į Lietuvą, ir žudė lietuvius su Kristaus, Marijos vardais, net iš anksto prieš žygius gaudami iš popiežių ir visų būsimų nuodėmių atleidimą.

O kiek neapsimestinio džiaugsmo būta paskelbus  Vilniaus ir Šalčininkų rajonus Kristaus karalyste, juk šiuo veiksmu buvo aplenkti net savi tautiečiai Lenkijoje: ten tai padaryti mėginta  2006 m., bet Seimas griežtai atmetė tokį sumanymą ir neleido įvykdyti Lenkijos intronizacijos, motyvuodams tuo,  kad tokie aktai yra būdingi tik praėjusių amžių Afrikos ar Amazonės džiunglių pagoniškoms tautoms ir fanatinėms sektoms.

Žinoma, LLRA vadas Tomaševskis, merė Rekst, kaip ir kiti lenkų vadai ir jų komandų nariai turi teisę tikėti tuo kuo jie nori, melstis tam, kam jiems norisi. Tačiau šiuo atveju labai jau rėžia akį minėtų lenkų akiplėšiškumas, siekiant savanaudiškų tikslų, prisidengti tariamai  Aukščiausiojo valia ir savų kunigų palaiminimais.

Liūdna, kad Rytų Lietuvoje lenkai kunigai vis dar tebelaiko bažnyčias savo, lenkiškojo šovinizmo agitacijos klubais, taip, kaip buvo Lenkijos ponų, diktatoriaus J.Pilsudskio viešpatavimo  laikais; lenkų bažnyčios kaip buvo taip ir liko savotiškas šovinistų „rajkomais“ ir „gorkomais“, kaip melstasi ir giedota, kad „Marija – Lenkijos karalienė“, kad  ir pats Dievas yra tik lenkų tautos globėjas, kad tik lenkiškumas – dorybė, tą patį tebegirdime ir šiandieną lenkiškose Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto bažnyčiose.

Štai ir minėtame LLRA tinklalapyje toliau skaitome apie lenkų konventą Vilniuje: „… Apie tūkstantis žmonių dalyvavo šeštadienio šv. Mišiose šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje, mišiose kuriomis tradiciškai, patikime save Viešpaties malonei…  Šv. Mišias laikė kunigas Tadeuš Jasinski (vienas iš minėtojo Vilniaus rajono paskelbimo Jėzaus Kristaus Karaliaus nuosavybe iniciatorių – A.L.), kuris  kartu su kunigu Pavelu Paluliu, savo nuostabiu, švariu, daugiabalsiu dainavimu liturgiją pagrąžino ansamblio „Wilenszczyzna“ choras, vadovaujamas Jono Mincevičiaus…  Kunigas pabrėžė, kad tai yra ypatingai svarbu (jog LLRA laimėjo tiek daug vietų Lietuvos Seime – A.L.), jog lenkų rinkimų akcija su Dievo Palaima pradeda sunkų savo darbą ir priima sunkius iššūkius. Priminė, kad tai yra Viešpaties valia …“

Nepriklausomos Lietuvos gynėją ir kūrėją – Lietuvį žeidžia ir tai, kad daugelis lenkiškų bažnyčių tebėra ir lenkų veikėjų-šovinistų atminties saugojimo šventovėmis. Žinoma, joms nenusileidžia ir LLRA bei kitos lenkų nacionalistinės organizacijos. Taip daug kur šlovintas ir prieš kiek laiko mirusio Maišiogalos prelato Juzefo Obramskio atminimas. Jam Lenkijos prezidentas buvo įteikęs ir Lenko kortą Nr.1, o taip pat beveik visus „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinus – mat, sakoma, kad prelatas bene dar 1926 m.  pačios Lenkijos viršininko J.Pilsudskio buvęs pasiųstas į Vilnių lenkinti lietuvių. Tiesa, ir mes, lietuviai, jau turime panašiai apdovanotų veikėjų. Toks yra bene visų „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų kavalierius, Vilniaus universiteto istorijos profesorius ir negęstanti TV žvaigždutė –Alfredas Bumblauskas.

Beje, pagal LLRA raštus ir jos veikėjų kalbas, pagal lenkiškąją Vilniaus, Šalčininkų valdžią susidaro įspūdis, jog siekiama, kad ne tik bažnyčiose kunigai ir vienuoliai, bet ir lenkai šventieji ir šventosios pasitarnautų sulenkinant kraštą ir įrodant pasauliui, kad tik lenkai buvę ir yra šio krašto žiburiai. Tad, matyti, todėl  ir LLRA savo priešrinkiminėje programoje, patvirtintoje 2012 08 28, įsipareigojo,  kad laimėjusi rinkimus organizuos iš įvairių šalių ekskursijas į Vilnių, kad visas pasaulis galėtų susipažinti  su 1933-1935 m. Vilniuje  gyvenusios lenkų vienuolės Marijos Faustinos Kovalskos palikimu (mirusios 1938 m. Krokuvoje).

Kadangi visi normalūs žmonės abejoja, tad ir aš, vildamasis, kad dėl to nebūsiu amžiams įgrūstas į pragarą, drįsau kiek pasidomėti, kas gi ta LLRA iškeliama lenkaitė šventoji? Pasisekė aptikti tik jos dienoraščio išrašų, kuriuos prieš karą lietuvybės smaugėjas Vilniuje lenkas vyskupas R. Jalbžykovskis buvo įteikęs Popiežiui, kaip tos panelės šventumo įrodymą. Popiežiumi tapus lenkui Jonui Pauliui II ir buvo įvykdytas minėtojo jo tautiečio vyskupo prašymas. Beje, tas Popiežius ir minėtąją Jogailos pačią, Lenkijos karalaitę Jadzę už lietuvių apkrikštijimą šventąja padarė. Gaila, kad pamiršo Jogailą. Tiesa, kol kas istorikai teranda, kad ji bene pora kartų koją į lietuvių žemes tebuvos įkėlusi. Bet norint daug ką išmanieji atranda. Kita vertus, juk pagal bažnytinius kanonus, Popiežius neklysta. Jis Dangaus ambasadoriumi mums yra.  Reikia tik tikėti ir melstis, būti tokiais pamaldžiais kaip LLRA lyderiai, kaip Vilniaus, Šalčininkų  rajonus valdantieji lenkai ir tada suprasime daug, ko iki šiol nesuprasdavome.

LLRA lyderių kalbose ir jų programiniuose dokumentuose nieko stiprinančio ne tik sau, bet ir nepriklausomai Lietuvos valstybei neradau. Nors tų dokumentų kūrėjai tikrai yra neabejotinų gabumų veikėjai. Ypač V.Tomaševskis. Internetinėse nuotraukose jis visur kaip tikras princas ar riteris atrodo. Jo riterišką įspūdį sustiprina ant jo nuotraukų visur spausdinamas ir kelrodis šūkis: Dievas, Garbė, Tėvynė.  Tiesa, su tuo šūkiu 1919 – 1920 m. lenkų okupacinių pulkų priešaky į Vinių ne kartą buvo atjojęs J.Pilsudskis. Bet nieko tokio. Šiandieną į svetimas žemes arkliais nebejojama. Nors LLRA vadui tiktų J.Pilsudskio kardas ir maršališka uniforma, o virš galvos ir vaivorykštinė aureolė, kurią anuomet mėgo piešti lenkai.  Matyt ją jam ir pripaišys pasekėjai.

Tik man kaip buvo taip vis lieka ir šiandieną neaišku, kas tam lenkui-riteriui, o taip pat ir jo knechtams, lenkiškiesiems kunigams yra Tėvynė? Lietuva ar Lenkija? Nors iš minėtų ir neminėtų dokumentų, atrodytų, kad bent p.Tomaševskiui, jo LLRA nariams Tėvynė – Lietuva, bet tik lenkiška, o ateityje – Lenkijos provincija?

LLRA  dokumentuose  lietuvių Tautai lyg nebenumatomas net „tautinės mažumos“ statusas. Štai minėtoje LLRA rinkiminėje programoje nurodoma, kad paėmusi valdžią LLRA rūpinsis „lenkų, rusų, baltarusių, žydų, totorių kultūrinio paveldo, architektūros bei istorijos vertybių išsaugojimu“. Tik nė žodžio apie lietuvių tautą. Matyt, laimėję LLRA panaikintų lietuvių Tautai, kaip Lietuvos valstybės suvereno, teises. O jas, tikriausiai, broliškai prisiimtų lenkai. Žinoma, tai nesąmonė, bet tokias mintis sukelia ir LLRA įstatai. Jų 1.1.3 straipsnyje partija įsipareigoja: „Garantuoti visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms laisvą nacionalinį bei kultūrinį vystymąsi”. Išeitų, kad LLRA planuose iš tikro būtų valdyti Lietuvos valstybę. Beje, lietuvių Tautos kaip „mažumos“ statusui jau lyg pritarė prof. D.Prunskienės įkurtosios Lietuvos liaudies partijos  bei rusų vadai, ėję į rinkimus koalicijoje su LLRA.

Na, bet kas ko benorėtų ir kokius žaidimus bežaistų, tikiu, kad niekas kitas ir niekada nebus mano, tėvų ir protėvių žemės – Lietuvos šeimininku, o bus ir galės būti tik svečiais ar garbingais  piliečiais – ar būtų tai lenkai, rusai, žydai, vokiečiai ar kiti; joks okupantas, kolonizatorius ar šiaip atvykėlis, nepaisant jų skaičiaus, neįgyja suvereno teisių; nors Anglija Gibraltarą jau valdo daugiau kaip trejetą  šimtų metų, nors jame gyvena beveik tik Anglijos piliečiai, bet Anglija daro visokias nuolaidas Ispanijai, kad tik ji nepareikalautų palikti Gibraltaro, labai svarbios Anglijos karo laivynui bazės; kaip buvo, taip ir liks tik lietuvių etninėmis žemėmis ne tik Rytų Lietuva, bet  ir pietinės Sūduvos-Jotvingių sritys (po J.Pilsudskio invazijų atitekusios Lenkijai), kaip niekada nebus ir lietuvių protėvių – prūsų žemės lenkų, rusų, vokiečių ar kitų atsikėlėlių, kolonizatorių. Beje, pagal kai kuriuos šaltinius vien  į  J.Pilsudskio gaujų okupuoto Vilniaus krašto kaimus nuo 1920 m. iš Lenkijos  buvo atkelta apie 25  tūkst. lenkų. Bet atsikėlėliai niekur ir niekada neįgyja teisių į užimtas žemes.

Tiesa, kol kas dar nėra sudaryta dokumentų, kas iš to krašto šiandieninių lenkų ar tokiais save laikančių yra okupantai-kolonizatoriai ar jų palikuonys, o tuo pačiu ar turi teisę gauti žemės ir pan.? Tačiau, kaip matyti iš istorinių archyvų duomenų, priešingai negu įsivaizduoja kai kurie Rytų Lietuvos lenkų ar sulenkėjusiųjų vadai, jų šaknys net Vilniaus krašte labai seklios – kol kas nepasisekė rasti tokio, kurios nueitų giliau XVI a. pabaigos, giliau pražūtingosios Lietuvos valstybei Liublino unijos pasirašymo (1569 m.). Ir tarp Vilniaus magistrato archyvų pirmuosius lenkiškus dokumentus tik iš to amžiaus aptinkame. Kur kas gilesnes šaknis Lietuvoje galima rasti turint rusus, žydus ir vokiečius. Taigi, ponai lenkų vadai, nori ar nenori, bet turės susitaikyti su tuo, kad jų tikroji istorinė Tėvynė yra Lenkijoje, kažkur už Vyslos į pietus, ar kitur, tik ne lietuvių etninėse žemėse. O jei Lietuvoje netapo piliečiais, jei nenori tokiais būti  ir dirbti vardan nepriklausomos Lietuvos – tegu važiuoja į savo Tėvynę, arba būna Lietuvoje svečiais.

Prisipažinsiu, viltį, kad „lenkų mažuma“  baigs žiūrėti tik į Varšuvą ir taps  nepriklausomos Lietuvos  stiprintoja, man teikia minėtosios  LLRA  atstovų išrinkimas į LR Seimą. Jiems dabar atsveria visos galimybės tikrai nuoširdiems Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiams sukurti, paliekant tik istorijai  ką blogo lenkai ir Lenkija pridarė mūsų Tautai ir valstybei; negali būti, kad Aukščiausiasis būtų neišklausęs LLRA atstovų priešrinkiminių maldų ir pasižadėjimų, nes anot pačio V.Tomaševskio ir jo šefų lenkų kunigų, tai, kad net aštuoni LLRA atstovai pateko į LR Seimą, rodo Aukščiausiojo palankumą lenkams. Be abejonės, prie to prisidėjo ir minėtasis Vilniaus bei Šalčininkų rajonų  pavertimas Kristaus karalystėmis, kunigų maldos ir palaiminimai .

Bet kadangi Aukščiausiam rūpi ir teisingumas, tai galime būti tikri, kad tokie,  JO atstovų – lenkų kunigų palaimintieji tapę LR Seimo nariais, be abejonės  iš paskutiniųjų stengsis, kad ne tik  Vilniaus, Šalčininkų rajonuose,  bet ir visoje nepriklausomoje Lietuvoje įsigalėtų teisingumas, tame tarpe  istorinis, ir lenkai – Seimo nariai padarys viską, kad priverstų Lenkiją  sugrąžinti lietuviams etnines žemes, kad būtų pasmerktas buvęs lenkų imperialistų vadas J.Pilsudskis, o Lenkija kompensuotų lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai  lenkų agresijos ir okupacijų metais padarytus nuostolius, padarys ir daug ką kitą, kad lietuvių Tautai Aukščiausiojo paskirtoje žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje – būtų tikrai visiems gera gyventi, viešpatautų joje Teisingumas, Dora, Laisvė, Gerovė.

Bet jeigu tie palaimintieji Seime – LLRA atstovai, kaip ir kiti nemažiau dievoti lenkai, išrinkti į Vilniaus, Šalčininkų ar kitų rajonų savivaldybes, netarnautų nepriklausomai Lietuvai, juk juos tuomet turėtų pasmerkti ne tik  kiekvienas mūsų valstybės žmogus, bet ir daugiau kaip pora milijardų pasaulio katalikų, o visi Lietuvos ir Lenkijos lenkų kunigai bei vyskupai turėtų juos ne tik pasmerkti, bet ir  paskelbti Aukščiausiojo valios niekintojais, nusikaltėliais, velnių tarnais, katalikų Bažnyčios priešais. Tad, nesijaudinkime, o džiūgaukime, kad prie mūsų Valstybės vairo stos ir Kristaus karalystės kūrėjai – tikrieji Vilniaus kašto katalikai.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress

87 komentarai

  1. Aidas:

    Ačiū už gerą straipsnį. Deja, patriotinės nuomonės neįleidžiamos nei į radiją, nei į TV. netgi į Visuomeninį.

    • Amelija:

      Tokio neapykantos kupino, faktus tendencingai iškraipančio straipsnio seniai neteko skaityti. Karalienę Jadvygą vadinti Jadze – ligi kokio lygio turi nusiristi autorius, kad pereitų į gatvės žargoną, kaip jis turi nekęsti Katalikų Bažnyčios, kuri vienija ne nacijas, o Dievo tautą, koks jo išprusimo lygis, kad bene pirmąjį objektyvų Lietuvos istorijos tyrinėtoją prof. A. Bumblauską žemintų savo svaičiojimais. Bijok lenkų, nes už juos šimtąsyk geresni Kremliaus FSB agentai, susibrukę į naująjį Seimą – tokia šios rašliavos pagrindinė mintis, užmaskuota po melu, nutylėjimais ir pagieža. Bjauru, nacistiška ir piktybiška valstybės požiūriu.

      • Lietuvis:

        Komentatoriaau Amelija, dabar jau nebe viduramžiai. Laikas susitaikyti su realybe, kad Katalikų Bažnyčia tik viena iš ddaaugelio religinių organizacijų, o katalikybė tik viena iš daugelio religijų. Jūsų – tradicinių katalikų prettenzijois į absoliutų žmogaaus sielos ir pasaulio užvaldymą neturi jokių šansų būti realizuotos. Infomacijos apie žmogaus kilmeę, prasmę ir pskirtį monopoliss jau seniai yra pralaužtas. Jau seniai pasibaigė viduramžiai kai už mažiausią nepritarimą Bažnyčios dogmoims gaalėjai būti sudegintas. Dabar žmogus laisvas rinktis ir jis mato, kad tai, ką siūlo traddicinė katalikybė (pabrežiu tradicinė katalikybė, nes tikroji krikšionybė žmogaus dvasios neprievartauja ir laiko save tik vienu iš daugelio kelių žmogaaus dieviškai priggimčiai atskleistti) yra pakankamai prastos kokybės, gerokai pasenusi prekeė.

      • Kęstutis:

        Tas “garbingas” istorikas Bumblauskas yra ne tiek Lietuvos kiek Žečpospolitos tyrinėtojas.Beklausant Bumblausko,susidaro įspūdis,kad Lietuvos istorija prasidėjo tik nuo Liublino Unijos laikų.Tai istorikas polonofilas,iš kurio lūpų beveik niekad negalima išgirsti apie garbingą Lietuvos istorijos dalį (turiu omenyje pagoniškosios Lietuvos ir tarpukario Lietuvos istoriją),bet užtai nuolat galima iš jo girdėti apie labai kontroversišką istorijos laikotarpį-lenkmetį,kuris nedaro garbės Lietuvai.Visa tai rodo,kad Bumblauskui labiausiai “prie širdies” Lietuvos lenkėjimo istorinis laikotarpis.

      • G pavardės nesakysiu:

        „pirmąjį objektyvų Lietuvos istorijos tyrinėtoją prof. A. Bumblauską“ – čia geras 😀 😀 :-D. Geriausias aviganis – vilkas! 😀

        • emigrantas:

          Man sunku įsivaizduoti, kaip žmonės gali taip mąstyti. Gal todėl, kad penkiolika metų sukiausi multikultūrinėje erdvėje ir bendrą kalbą sugebėdavau surasti su įvairių kultūrų, tautybių, religijų žmonėmis, ar tai iš Rytų Europos, ar Libano, ar Benino, ar Ganos, ar Argentinos, ar Čilės, ar iš UK ir t.t. Nesu kosmopolitas, bet toks rigidiškas nacionalistinis mąstymas yra tikra nelaimė tiek pačiam žmogui, tiek visuomenei. Tai “apsiausties” sindromas. Sunku gyventi pasaulyje, kur visi tave bando “suėsti”, nuskriausti, pažeminti, užkariauti, pavergti ir t.t. Toks įspūdis, kad gyvename skirtinguose pasauliuose ar skirtingose planetose. Su tokiais net nežinočiau, apie ką kalbėti. Na, laimėjo lenkai, gavo keletą vietų ir kas? Nesuprantu problemos. Kaip ir nesuprantu nuolatinių verkšlenimų dėl jotvingių žemių ar Mažosios Lietuvos. Neteko girdėti italų verkiančių dėl Istrijos, ar vokiečių, verkiančių dėl Rytprusių. Nebent kokie radikalai paverkia. Tas nuolatinis istorijos mėsinėjimas ko gero būdingas tik Rytų Europai. Anglai ir prancūzai absoliučiai skirtingai vertina viduramžių istoriją. Jei paskaitytumėte, tai išsižiotumte, kiekvienas lenkia tik į save. Tačiau tai visiškai netrukdo jiems sugyventi Europoje. Lygiai taip pat vengrai ir rumunai turi diametraliai priešingas istorines interpretacijas dėl Transilvanijos ir joje gyvenančių vengrų. Rumunams jie – suhungarinti rumunai, o vengrams – etniniai vengrai su rumuniškomis pavardėmis ir kalbantys rumunų-vengrų dialektu, vietine tuteišių kalba. Ir tų vengrų virš pusantro milijono. Bet rumunams tai netrukdė leisti jiems Transilvanijoje naudoti vengrų kalbą, o pasuose turėti vardus ir rumuniškos kilmės pavardes (sic!) rašyti vengrų abecėlės raidėmis. Na nori turėti, tegul turi, noti kalbėti, tegul kalba, nori savaip traktuoti istoriją – tegul turi. Kiekviena tauta į tai turi teisę. Mano galva, tikrai viduje laisvas žmogus nebijo įvairovės. Branda pasižymi tuo, kad leidi žmogui būti tuo, kuo jis nori būti. O daryti kitus “pagal savo atvaizdą ir panašumą” man yra bailumo ir išminties trūkumas. Toks projektas pasmerktas žlugti. Tiesa sakant, jei ne Songaila ir panašūs veikėjai, nebūtų nei LLRA, nei jų programos ir niekada jų nepalaikytų vietiniai lenkai. Nes išskyrus lozungus, ten nieko nėra. Kaip beje ir pas tautininkus. Skirtumas tik tas, kad lenkai, gavę adrenalino, sugebėjo prasimušti į Seimą, o tautininkai – ne. Darykite išvadas.

  2. Rimvydas:

    ne nutautėliai lietuviai, save vadinantys lenkais yra didžiausias Lietuvos priešas, o konservatoriai – krikdemai. Ši partija kaip nė viena kita politinė jėga skaldo, supriešina lietuvius. Š partija vadovaujasi principu kas ne su mumis, kas mums nepritaria – tie priešai ir, kas svarbiausia, tie įvardinami kaip Lietuvos priešai. Visa, kas ką buvo padaręs, kai jie nebuvo valdžioje yra niekinis dalykas, kurį reikia pirmiausia sugriauti. Į ką tai panašu? Ogi į bolševikus. Nepaprastai supriešinta Lietuva buvo po visų jų valdymų – tiek 1994, tiek 2002 m., tiek dabar. Kai jie sako “mes už Lietuvą”, man norisi paklausti – kiek lietuvių reikia sušaudyti (priversti emigruoti ar kitaip pašalinti), kad Lietuva taptų tokia, kokią įsivaizduoja konservai-krikdemai. Ir tų taip vadinamų liankų taip vadinama pergalė šiuose rinkimuose – konservų-krikdemų “nuopelnas”, jų kietakaktiškos (nereikia painioti su kieta, nuoseklia), bukos, arogantiškos, neapdairios politikos (pseudopolitkos, nes politikos jie neišmano) pasekmė.

  3. Kažin:

    Tokie žodiniai “apsišaudymai” yra tuščias reikalas. Lenkija ir siekia, kad Lietuva nesimtų jokių konkrečių veiksmų, o tik žodžiais apeliuotų nežinia į ką, aimanuotų, kaip ta Lenkija negerai daro LLRA ir Tomaševskio rankomis.
    Yra būtini nedelsiami konkretūs valstybės rango veiksmai. Kokie jie? Visų pirma, būtina oficialiai pripažinti Lietuvoje esančius tūteišus ir jų kalbą, kurią jie vadina “poprostu” ir suteiti šiems žodžiams oficialų vartojimą, o jais įvadijamiems reliktams saugotinų ir puoselėtinų Lietuvos kultūrinio paveldo statusą. Konkrečiai parengti tūteišų kalba vadovėlius ir įsteigti mokyklas “poprostu” kalba. Ištirti tūteišio ir “poprostu” vardų atsiradimo istorijas, jų etimologijas ir t.t. Visa tai galima atlikti ES fondų lėšomis.
    Tai daryti Lietuvą įpareigoja jau vien tas faktas, kad Radvilos save laikė tūteišais. Tai rodo, kad šiuo vardu vadintis buvo garbinga. Reikia nuvalyti tas istorines apnašas, kurios suniekino šiuo vardu įsivardinusius žmones. Žodžiu, čia yra būtini konkretūs kuriamieji valstybės veiksmai iš Lietuvos pusės, o ne sėdėjimas rankas sudėjus, ką matome iš valdžios iki šiol.

    • G.P.:

      Gal galėtumėt pateikti konkretų istorijos šaltinį, kuris patvirtintų, kad Radvilos save laikė “tuteišais”? Kad Radvilos save laikė lietuviais – taip. Kad lenkais – jau vėlesniais laikais (19-20 amžiuose) – irgi tiesa. Bet dėl “tuteišų” tai čia jau bus tamstos atradimas, kuriam patvirtinti reiktų konkrečių ir labai rimtų istorijos šaltinių liudijimo 🙂

      • Kažin:

        Tai sakė savo kalboje ar duotame interviu Radvilų palikuonis, atvykęs, berods, iš Lenkijos ir dalyvavęs prieš kelis metus Radvilų palaikų palaidojime Dubingiuose.
        Beje, šį žodį, kaip tautos pavadinimą, fiksuoja 1240 metų Vengrijos istorijos šaltinių dokumentas ir jį kalbininkai laiko pasiskolintą iš indoeuropiečių kalbų, būtent baltų. Taigi nieko stebėtino, kad Radvilos galėjo save laikyti tūteišais, žinoma, ne dabartine šio žodžio prasme, laikant, kad tai lenkų k. žodis.

        • Lietuvis:

          Radvilų palikuonių kalbų negirdėjau ir neskaaičiau, tačiau labai abejoju, kad tuteišio sąvoką jie galėjo vartoti etnine prasme. Būdinga daugeliui LDK giminių atsttovams, kad jie akcentuojaa savvo priklausomybę šioms žemėmss – dab. Lietuvai ir Baltarusijai, tuo pabrėždami savo nenorą vissiškai susitapatiinti su lenkiškąja kultūra, bet tai jokiu būdu nereiškiaa, kad jie tokiu būdu postuluoja tuteišių tautos egzistaavimą. Nereiktų šių dalykų maišyti.

          • Kažin:

            Neįsiskaitote, kas yra sakoma ir šokate su savo pamokymais, beje, neįtikinančiais. Būtent, – į mintį, jog “nieko stebėtino, kad Radvilos galėjo save laikyti tūteišais, žinoma, ne dabartine šio žodžio prasme, laikant, kad tai lenkų k. žodis.”
            Taigi, labiau tikėtina, kad šis žodis Radviloms reiškė kilmingumą, buvimą bajoru ar kitu kilminguoju, t.y. tauta tų laikų prasme. Beje, kalbos mokslui nėra jokia fonetinė problema laikyti ‘tūt- < taut-a'. Taigi vardas tūteišas senovėje galėjo reikšti asmenį 'esantį tauta', t.y. jo kilmingumą, nes senovėje tauta buvo laikomi tik kilmingieji asmenys. Kaip istorijoje buvo suniekinti bajorai, šlėktos, taip galėjo įvykti ir su tūteišais bei šiuo juos reiškusiu žodžiu ir dėl lenkų ekspansinių veiksmų virtusiu bendriniu lenkų k. žodžiu, reiškiančiu ir prasčiokas. Juolab, kad jis, kaip rodo vengrų istoriniai šaltiniai yra gilios senovės baltų žodis, taigi vykusio lenkizavimo proceso buvo persemantizuotas ir išstumtas.
            Beje, kalbos istorikai mano, kad vengrai jį iš baltų pasiskolino iki pirmo tūkstantmečio vidurio.

            • Lietuvis:

              Nereikia taip jaudintis. Niekas nesirengia jūsų mokyti. Paprasčiausia nustebino Radvilų sieejimas su tuteišiais ir į tai buvo atkreiptas dėmesys. Žodžio tuteišis sieejimas su žodžiu gal ir galimas, aš nekalbininks. Bet akivaizdu, kad jūsų komentarų konstekste ir įsigalėjusios šio žodžio reikšmės kontekste žodžio tuteišis varrtojimas neturi prasmės. Gal ir galima sayti, kad tuteišis tai tiesiog kilmimgasis, bet tai, kad Raddvilos kilmingieji aišku ir taip, tuo taarpu, nei šaltiniuose, nei istorinėje literaatūroje niekur neminiumaa, kad kilmingie4ji būtų vadinėsi tuteišiais. Vadinasi taas jūsų minimas paminėjimas 1240 m. Geriausiu atveju būtų marginalija. Taip pat ir tai jei Radvilų palikuonis Dubingiuose ir būtų pavartojęs šia prasme tai tebūtų marginalija. Bet kaipjau rašiau tai abejotina. Taip man akivaizdu, kad savo pirmaame komentare apie tuteišius jūs kalbėjote etniame kontekste (būtinybė suteikti po prostu kalbai oficialų statusą, steigti ta kalba mokkyklas ir pan.). Tačiau dar svarbiau, kad dabartinių po prosttu kalbančių Vilnijos gyventojų siejimas su “tuteišiais” kaip kilmingaisiais yra nonsensas. Taigi, išvada: bandymas sieti Radvilas su tuteišiais (ar kaip etnine grupe ar kaip kilmigaaisiais) kol kas yra neprasmingas. Atsiprašu užkorektūros klaidas. Rašyti planšetiniuu kompu ne visada paprasta.

              • Kažin:

                Atrodo, kad jau net savo paties egzistavimo faktas jums gali tapti marginalija…
                Panašu, kad save laikote istoriku. Tad pačiam turėtų būti žinoma, kad istorijos veikėjais, subjektais ilgu jos laikotarpiu buvo kilmingieji. Tūteišų vardo fiksavimas 1240 metų šaltinyje rodo juos esant to meto istorijos subjektais, taigi ir kilmingaisiais. Tai kur čia pačiam pagrindas šį tūteišų kaip kilmingųjų paminėjimą laikyti marginalija.
                Gi tūteišų savimonės puoselėjimas yra didžiai prasmingas lietuviams – tai Lietuvos išsilaikymo istorijoje klausimas. Žinoma, jos lenkintojams – tai būtų ašaka gerklėje.

                • Lietuvis:

                  Idomi jūsų logika – negi jūs vienkartinį sąvokos paminėjimą etimologiniame žodyne laikote lygiaverčiu dalyku masiškai pačiuose įvairiaussiuose šaltiniuose žinomuose terminuose lietuvių kilmingiesiems apibūdinti lietuvių, lenkų, kanceliarine slavų kalba. Jums teeko girdėti tokius žodžius kaip bajorai, ponai, šlėktos? Kaip manot, kiek kartų jie buvo paminėti? Ar nemanot, kad tas jūsų išrasta tuteišiai tokiamee kontekste absoliuti marginalija?

                  • Kažin:

                    Koks žodžio tūteišas vienkartinis paminėjimas! Jis vengrų kalboje egzistuoja ir dabar, kaip pasenęs žodis, rašomas ‘tot’ (balsis o su tašku – ilgas). Juo vengrai ir dabar dar pavadina slovakus. Tačiau, kalbininkai jį laiko ne ugro-finų, o iš indoeuropiečių pasiskolintu žodžiu, ir ne iš kokios kitos indoeuropietiškos kalbos, o būtent iš baltų. Konkrečiai pasiskolinant žodį taut-a, nes vengrų ilgasis balsis “o” pagal fonetinį dėsningumą yra galėjęs atsirasti tik iš dvigarsių “au” ar “ou”, kurie ir yra žodyje “taut-“. Beje, žmonių save įvardijančiais tūteišais yra pagal visą LDK pasienį su Lenkija, neišskyrus ir Vakarų Ukrainos. Toks jų didesnio susitelkimo pasienyje faktas taip pat bylotų, kad tūtoišas yra baltiškas (lietuviškas) žodis, reiškiantis kilmingąjį asmenį – bajorą, nes šalies sienų apsauga buvo bajorų pareiga. Taigi, tūtoišas ne joks čia mano “išradimas” ar marginalija, kaip pačiam norėtųsi, kad būtų.

                    • Lietuvis:

                      Komentatoriau Kažin, jūs tiek pasinėręs į savo fantazijas, kad nebematot milžiniško faktų masyvoo, kuris jūsų fantazijoms nepalieeka menkiausios egzistencijos galimybės. Jūs turbūt nežinot koikią reikšmė suteikia žodžiui tuteišis tūkstančiai save tam tikromis aplinkybėmis vadinančių ar leidžiančių save taip pavadinti Lietuvos ir Baltarusijos gyventoijų – vietiniai – štai ką reiškia šiems žmonėms šis žods. Taip save apibrėzdami jie sako: mes ne lenkai, nelietuviai, ne kokie balttarusiai, o tiesiog vietiniai gyventojai. Antra, ką bendro šie tūkstančiai žmonių turi su bajoryste, kilmingųjų luomu? Nieko, nes jų dauguima paprasčiausi valstiečiai. Trečia, nurodykit bent vieną atvejì kai bent vienas Lietuvos killmngasi kilmingumui nusakytti vartojo zodį ttuteišis (aišku išskyrus tą Radvilų palikuonì, kurio kalbos nuoros jūs taip ir nepateikėte). Ketvirta, iš kurr ištraukėt, kad LDK laikais ar juo labiau dar prieš jos isusiformaą dabartinis Vilniaus kraštasbuvo pasienis? Tai valsytybės branduolys, o ne pasienis. Penkta, ką vengrų kalbininkų hipotezės turi bendro su Lietuvos istorine realybe? Nieko. Taip kad baikit vieną kartą fantazuoti.

            • Lietuvis:

              Labai stebina siūlymas suteikti poprostu kalbai oficialų statusą, kartu bandat įrodinėti žodžio “tuteišis” baltišką kilmę. Nesu kalbininkas, bet iš bendro išsilavinimo žinau, kad po prostu yra slavų kalbų (lenkų ar baltarusių) tarmė ar jei norite aatskira kalba. Ar aš klystu?

              • Kažin:

                Tai, kad dabar ‘prostu’ kalba yra rusų, o ne lenkų kalbos tarmė, kalbos moksle vieningo sutarimo kaip ir nėra. Tačiau lietuviškumo reikaluose ne tai svarbiausia, kur kas svarbiau yra jos pavadinimų žodžių “poprostu” ar “prostu” kilmės klausimas, t.y. ar šie žodžiai baltiški ar slaviški. Atsakius į šį klausimą, paaiškėtų ir daug kitų dalykų iš Lietuvos (LDK), o taip pat baltų tautų kalbų istorijos. Kas yra labai svarbu Lietuvos valstybės stiprėjimui, joje gyvenančių žmonių didesniam vieningumui rastis.

                • Lietuvis:

                  Keista, pats pripažinot, kad po prostu kalbos mokslo laikoma slavų kalba ar tarme, o sekančiame sakinyje keliate klausimą ar žodžiai po prostu yra slaviškos ar baltiškos kilmės. Su logika jūs turite nemažai problemų.

                  • Kažin:

                    Geriau susirūpintute savo atidumu, o ne mano logika…
                    Akivaizdu, pati kalba gali būti slaviška, o žodžių joje gali būti ir kitų kalbų. Taigi slaviškos kalbos pavadinimas gali būti ir neslaviškas žodis. Štai ir visa paties “logikos problema”…

                    • Lietuvis:

                      Komentatoriau Kažin jjs gerai žinote, kad po prostu kalba yra tiesiog slavų kalba, o jos įvardijimas “po prostu” reiškia tiesiog “paprasta”, kalbėjimas paprastai ir pan. Akivaizdu, kad forma “po prostu” slaviškai kalbantiems yra slaviška forma, nepaisant to, kokia jos kilmė. Lietuviskai tokia kalba turėtųbūti vadinama “paprasta” kalba, bet jaą vartojanttys vadina “po prostu”. Štai ir visa logika. Bet esmė juk ne kalbos pavadinime, o tame kokia ji yra – ji – slavų kalba, o ne baltū, nors jūs fantastiškuiaisias būdais banddote įrodyti žodzzio tutyeišis baltiškumą. “Baltiškas” žodis tuteišis slaviškai kalbantiems gyventoijams apibūdinti… Gal jau užteks kolega.

        • Lietuvis:

          O šiaip įdomu koks 1240 metų Vengrijos šaltinis. Kur jūs jį užtikote ir kokiu pagrindu žodis tuteišis gali būtti siejamas su balttų kalbbomis?

          • Kažin:

            Norint atsakyti į jūsų klausimus, prireiktų ištiso traktato, o tam čia ne vieta.

            • G.P.:

              Kodėl traktato, p. Kažin? Man būtų įdomus ne traktatas, o konkreti pastraipa iš konkretaus autentiško istorinio šatinio. Prie tos pastraipos prašyčiau nurodyti šaltinio originalų pavadinimą ir vertimo nuorodas.

              P.S. Radvilų palikuonių, gyvenančių mūsų laikmetyje, išvedžiojimai nėra istorinis šaltinis. Tai lygiai tas pats, jei aš imčiau Jums interpretuoti savo 17 amžiaus protėvių pasaulėvaizdį, remdamasis ne šaltiniais (protėvių laiškais, testamentais, dienoraščiais ir pan.), o savo prielaidomis ir fantazijomis.

              • Kažin:

                Atsakant į prašymą galiu nurodyti, ką esu pasižymėjęs, kad tie duomenys yra Vengrų etimoligijos žodyne (Magyar oklevel-szotar), Budapest, 1902-1906.

                Kas dėl to, ką rašote “P.S.”, tai čia – nė į tvorą, nė į mietą… Kur tai matyta, kad kas nors imtųsi “fantazavimų” savo aukštai kilmei žeminti…

                • G.P.:

                  Ačiū. Deja, etimologijos žodynas pats savaime nėra istorijos šaltinis.

                  Dėl “tvoros ir mietos”. Aš nevertinu, ar čia žeminimas ar aukštinimas. Kad būtų aiškiau, paaiškinsiu pavyzdžiu. Taigi, jei aš imčiau rašyti apie savo pro-pro-pro-pro-prosenelį, kuris gyveno tarkim prieš kelis šimtus metų ir imčiau aiškinti, kad jis labai mėgo medžioti meškas ir net vadino save “meškų siaubu”, tai būtų totalus fantazavimas. Kodėl? Todėl, kad aš neturiu jokių istorinių šaltinių (protėvio laiškų, dienoraščių ar kaimynų raštu užfiksuotų pasakojimų ir pan.) apie šiuos faktus. Tačiau, jeigu aš turiu kažkokius istorinius šaltinius (pvz, protėvio testamentą, kuriuo jis palieka lokio iškamšą savo vaikams ar protėvio dienoraštį, kuriame fiksuoti medžioklės vaizdai, ar kaimynų laiškus apie tai), tuomet šis mano teiginys galbūt ir gali turėti pagrindo. Taigi čia nekalbame apie jokį VERTINIMĄ (aukštinimą ar žeminimą). Čia kalbame tik apie FAKTUS.

                  • Kažin:

                    Kiekvienas raštu, sakymu ar kitu būdu išreikštas faktas yra žmogaus psichinis aktas, kurio sudėtyje visada yra žmogiškojo vertinimo komponentų – tiek aukštinimo, tiek žeminimo ar pan. nusiteikimų.
                    Jūs kalbate apie faktus, laikydama jais tik tarsi prietaiso fiksavimus, bet juk tai absurdas – žmogus nėra tokiu prietaisu.
                    Kiekvienas užrašytas ar žodžiu pasakytas faktas yra istorijos šaltinis, tačiau jo patikimimus ar nepatikimumas yra įvertintinas kitų faktų kontekste. Čia jau pasireiškia ir vertintojo įžvalgumo gebėjimai. Tokių vertinimų duomenis aš ir pateikiau savo samprotavimuose.
                    Taigi minėtas Radvilų palikuonio pasakytas faktas nėra savaime atmestinas, jis nagrinėtinas, analizuotinas kitų faktų kontekste. Taip išnalizavus žinomus faktus, tarp jų ir Radvilų palikuonio pasakymą, manau, kad tūteišas gali būti senas baltiškas žodis, reiškęs asmens kilmingumą, t.y. tai, kas vidinamas vėlesniu, galbūt, nebaltišku žodžiu -“bajoras”.
                    Taigi Radvilų kildinimasis iš tūteišų rodytų jų kilmingumo gilias baltiškas, o ne lenkiškas šaknis.

                    • Lietuvis:

                      Kokius žinomus faktus jūs išanalizavot, komentatoriau “Kažin”? Atsivertėt žodyną, radot žodį, paklausėt Radvilo palikuonio kalbos – ir tai jūs laikot analize??? Jau rašiau, kad jūsų rėmimasis to Radvilos palikuionio kalba visiškai neįtikina. Žinant LDK didikų siekì pabrėti savo kilmę iš dab. Lietuvos ir Baltarusijos teeritorijų įtikinamiausia, kad ir tas palikuonis turėjo galvoje būtent tai. Nebent jūs pateiktumėt nuorodą į jo kalbą. Kitaip jūsų versija absoliutus muilo burbulas.

                    • G.P.:

                      Gerbiamasis Kažin, pradėkime viską iš pradžių:
                      A) Kas iš Radvilų ir kada (15, 16, 17, 18, 19, 20, 21 amžiuje) pavadino save “tuteišais” ir kokiame kontekste? Pateikite konkretų tokio savęs įvardijimo ” tuteišais” ar kažkuo į tai panašiu šaltinį (metraštį, kroniką, laiškus, testamentus ir t.t. ir pan.).
                      B) Jei kažkas iš Radvilų 21 amžiuje tai pavartojo kažkokiame kontekste, tai dar nereiškia, jog tą sąvoką automatiškai galime projektuoti į ankstesnius amžius, JEIGU neturime istorinių šaltinių iš tų (ankstesniųjų) amžių.

                      C) Jeigu mes neturime konkrečių istorinių šaltinių, tai visokių “tuteišų” teorijų kūrimas tėra papraščiausia fantazija (geriausiu atveju – super drąsi hipotezė, kurią reikia įrodyti).

                      P.S. Atleiskite, tikrai nenoriu Jūsų “prispausti prie sienos” šiuo klausimu. Tiesiog daug esu skaitęs ir gilinesis į šios šeimos istoriją, tačiau niekur nesusidūriau su jokiais “tuteišais”. Todėl jei Jūs nurodytumėte man konkretų autentišką istorinį šaltinį, būčiau labai dėkingas.

    • Lietuvis:

      O jūs pats kuo save laikote, “Kažin”? Gal baltarusiu? Kokia jūsų tautybė? Klausiu neturėdmas jokių blogų minčių. Tiesiog įdomu, nes iš daugelio jūsų komenntarų man susidarė įspūdis, kad Lietuvos valstybės pamatą jūs suvokiate kiek kitaip, nei dauguma Alko komentaorių – jūs akcentuojate pilietiškumą, daug dėmesio skiriate Baltarusijos faktoriui, na ir štai šiame komentare suformulavote labai įdomią tezę, kad Radvilos laikė save tuteišiais. Taigi, kas jūs komentatoriau “Kažin”?

      • Kažin:

        Kas aš esu ta prasme, kuri jus domina, pasako mano mintys.

      • Amelija:

        Klausyk, “lietuvi”, tautybė yra mažareikšmis dalykas valstybės požiūriu. Lietuvis yra ir lenkas, ir rusas, ir žydas, ir totorius, net ir čigonas, jei jis turi Lietuvos pilietybę ir iš to išplaukiančias teises bei pareigas. Gal galėtum atsakyti, kiek reikšmės teikiama JAV ar Prancūzijos piliečio tautinei kilmei?

        • Lietuvis:

          Tautybė mažareikšmis dalykas valstybės gyvenime? Na, na. … Gal teko skaityti rodos Lietuvos ryte, kad visai neseniaai JAV buvo sumušti lietuviai vien dėl to, kad jie lietuviai. O Prancūzija apskritaai viena nacionalistiškiausių tautų Europoje (ir taai labai gerai – mes turėtumėme sekti jos pavyzdžiu). Esmė ta, kad tiek JAV, tiek ir Prancūzija turi labai aiškią savo tapatybę, kuri ir yra ne kas kita kaip tautiškumas. Kilmė šioms šalims iš tiesų visiškai nesvarbu, tačiau kieekvienas, norintis tapti šių šalių piliečiais privalo išmokti šių šalių kalbas, gerbti tų šalių istorijos sampratas. Pasikartosiu -kilmė iš tiesų nesvarbu, bet privalai tapti prančzu arba amerikiečiu. Bent jau visai nesseniai amerikietiškosios tapatybės pagrrindas buvo labai aiškus – anglosaksiškasis. Perimk anglosaksiškąją istorijos JAV istorijos samprfatą ir viskas bus OK. Būsi savas,

        • Amelija,
          pagalvok, laukai nesėjami dešimčia rūšių įvairiomis tarpusavyje sumaišytomis kultūromis – juk (jak) tikrai būtų amen.

        • G.P.:

          Jūs klystate, Amelija. Tautybė yra net labai NEmažareikšmis dalykas valstybės požiūriu. To įrodymas – tai liepsnojantys Paryžiaus priemiesčiai (paieškokite prieš kelis metus vykusių vaizdų internete), kuriuos siaubė ir ateityje dar siaubs Prancūzijos piliečiai – islamistai.

          Jei klausytumėt ir skaitytumėt ne tik propagandos, kurią skleidžia visokie “moderniosios tapatybės” apaštalai, tai sužinotumet, kad Prancūzija sėkmingai ritasi į identiteto krizę. Ir apie tai vis garsiau kalba vis didesnė prancūzų visuomenės dalis. Jei procesas (musulmonų gausėjimas ir krikščionių procentinės dalies mažėjimas) nebus sustabdytas, Prancūcijos laukia rimti kataklizmai. Kuo tas baigsis, parodys laikas. Bet labai tikėtini keli scenarijai: A) masinės skerdynės ir pilietinis karas; B) Prancūzijos Islamo Respublika; C) Dviejų konfliktuojančių bendruomenių (musulmonų ir “pasauliečių”) “šaltojo karo” valstybė – toks savotiškas Libanas Europoje.

          P.S. Beje, Jūs labai taikliai paminėjote, kad pilietis turi ne tik teises, bet ir pareigas. Bet pastarosios dažniausiai pamirštamos, o paskutiniaisiais “modernybės” laikais net sąmoningai naikinamos (visuotinė karinė prievolė ir pan.). Kodėl? Paprastas atsakymas: globalistams ir jų siekiams griauti nacionalines valstybes tinka bet kokios priemonės. Visuotinis “laisvės be ribų” ir žmogaus “teisių” kultas – tai priešpaskutinė stotelė į visuotinę vergiją. Tam, kad būtų įmanoma visus suvaryti į “modernybės” konclagerį, prieš tai reikia įvykdyti “dekonstrukciją” – sunaikinti šeimą, tautą, tradicijas, pareigas Tėvynei. Todėl ir Jūs, galbūt pati to nesuprasdama, pilate vandenį ant “naujosios pasaulio tvarkos” malūno. Nes vadinamojo “pilietiškumo” diegimas ir jo supriešinimas su tautiškumu, yra vienas iš daugelio bandymų griauti nacionalines valstybes.

          P.P.S. Įdomus dalykas: vos tik piliečiai ima protestuoti prieš kokius nors juodus valdžios (ar bankininkų, ar globalistų) darbus, jie iškart nustojami vadinti “pilietine visuomene”. Nuo to momento jie visos parsidavusios ir nupirktos “žiniasklaidos” imami vadinti minia, marginalais, radikalais, ekstremistais, patvoriniais… Šis simptomas eilinį kartą įrodo, kas yra to taip vadinamo “pilietiškumo” doktrinos užsakovai 🙂

          • Lietuvis:

            Aš sutinku su jumis dėl tautiškumo ir “pilietiškumo” doktrino santykio vertinimo, tačiau maanyčiau, kad musulmonų įtaka Prancūzijoje gerokai pervertinama. Nežinau ttiksliai musulmonų skaičiaus ar procento Prancūzijoje, tačiau galimos paralelės su Vokietija. Apie Vokietiją irgi kalbama, kad jai grėsia islamizacija,tačiau stattistiniai duomenys liudija, kad 2011 m. Musulmonai sudarė tik 5 procentus šalies gyventojų. Neabejoju, kadd musulmonų procentas Prancūzijoje turėtų būti gerokai didessnis, bet jis vargu ar viršytų 10 procentų. Taigi, mano manymu iki Praancūzijos islamo respublikos dar toli.

        • arėjas:

          Krikščionybė šiuolaikiniame pasaulyje yra dar mažareikšmingesnis dalykas.
          Beje ultrakairiųjų bei liberastų požiūriu konservatoriai bei krikščionių fundamentalistai, tokie kaip tamstelė, ir “nacistai-fašistai” (t.y. tie, kam svarbus tautiškumas. Tokie yra dauguma šios svetainės lankytojų.) tai yra vienas ir tas pats blogis.

        • Kęstutis Amelijai:

          Kad tautybė yra mažareikšmis dalykas,gali teigti tik didelių tautų atstovai,kai jų kultūrai nėra jokio pavojaus išnykti.Visai kas kita mažos tautos atstovams,pavyzdžiui,sparčiai nykstančios lietuvių tautos atstovams:kalbėti,kad lietuvių tauta ir jos kultūra yra mažavertis dalykas,gali tik kosmopolitas-visiškas mankurtas.Jeigu taip galima “nurašyti” tautą ir jos kultūrą,savaime kyla klausimas,kodėl išvis lietuviams yra reikalinga Lietuvos nepriklausomybė.Argi tik todėl,kad ši žemė (valstybė) praeityje buvo su savo atskira istorija? Tikrai ne! Iš tikrųjų,kiekvienai šiuolaikinei tautai yra reikalinga sava nepriklausoma valstybė ne kaip žemės teritorija,turinti savo istoriją,bet kaip garantas tautos (sukūrusios savo valstybę) kultūros palaikymą ir jos vystymą.Tai ypač aktualu mažoms tautoms.Taigi valstybė yra tautos kultūros palaikymo garantas ir tautos kultūra yra valstybės garantas:jeigu sunyktų tautos kultūra,ypač jos kalba,nebūtų ir jokio valstybės išlikimo garanto.Ne be reikalo visose dabartinėse valstybėse galioja valstybinės kalbos įstatymas,kuris savo svarbumu yra prilyginamas valstybės suvenerumo svarbumui.
          Dar vienas pastebėjimas,kad Amelija neskiria tautybės nuo pilietybės,atseit,visi Lietuvos gyventojai yra lietuviai.Kyla klausimas,ką tuomet reiškia Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos,gal jau ir jų nebėra?

  4. Pikc:

    “[…] buvo kartojama ir tebekartojama, kad tik po Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos apvesdinimo su Lenkijos karalaite Jadze, Lenkijos dėka, Lietuva sueuropėjo” – kad, mano galva, ta mergelė lenkiško kraujo neturėjo, todėl Jadze ją vadinti – tarsi kokią lenkę – nepagarbu.

  5. lietuvis:

    Kodėl autorius nerašo, kad dauguma tų “lenkų” tai carinės Rusijos laikotarpiu sugudėję, o vėliau sulenkėję lietuviai. Be to didelė dalis jų yra sovietmečiu atsikėlę iš dabar Baltarusijai priklausančių lietuvių etninių žemių. Tegu tuteišai įrodo, kad yra vietiniai ir kad jų protėviai Lietuvos imperijos laikotarpiu buvo lenkų tautybės, tada galės kažko reikalauti, o šiaip jie yra kolonistai – okupacijų produktas, kuriems nepriklauso jokios išskirtinės teisės.

    • Amelija:

      Tai ką siūlai daryt – deportuot juos remiantis kelių šimtmečių senumo archyviniais dokumentais?

      • Pirmiausia, remiantis kelių šimtmečių senumo archyvinia patirtimi, Lietuvai pirmiausia reikia siųsti į Lenkiją misionierius ir pakeisti jų tikėjimą į baltišką lietuvių kalba.

      • G.P.:

        Amelija, kodėl Jūs pastoviai kišate į savo pašnekovų lūpas žodžius, kurių jie nesako? Iš kur čia toks būdas diskutuoti?

        • Ženklas:

          Ji (jis) jėzuitų ordino narė ir tai viską paaiškina.

          • Amelija:

            Kadangi esu moteris, tai negaliu būti to ordino narė. Bet visada jaučiu pagarbą jėzuitams, įkūrusiems Vilniaus universitetą su nuostabia biblioteka, observatorija, botanikos sodu. Didžiuojuosi, kad universiteto šviesuoliai – Sarbievijus, Skarga – buvo jėzuitai, altruistai, kūrėjai. Esu laiminga, kad Lietuvoje yra dvi privačios jėzuitų gimnazijos, kurios abiturientus paruošia ne tik studijoms, bet ir gyvenimui, angažuoja pilietiškai, visuomeniškai, socialinei veiklai. Šiandien retas jėzuitas Lietuvoje nėra baigęs ir pasaulietinio aukštojo mokslo: Ambrasas filologijos dr., Boruta biofizikos hab. dr., Vitkus medikas, Gurkšnys ekonomikos dr. Tiesiog malonu atsakinėti į Jūsų tariamai kandų klausimą…

            • Ženklas:

              Jūsų mylimą jėzuitų ordiną įkūrė Ignacas Lajola, šv. inkvizicijos pradininkas, pasėkmė- milijonai nukankintų ir ant laužų sudegintų žmonių visoj Europoj. Į Lietuvą jėzuitus atgabeno lenkas vyskupas Protasewič ir po to jie energingai visoje Lietuvoje naikino mūsų kultūrą ir dvasinį lauką- senojo lietuvių tikėjimo apraiškas. Už jėzuitų nusikaltimus popiežius 1773 metais net uždraudė tą nusikaltėlišką organizaciją.
              Jėzuitai net ir šiandien tebenaikina Lietuvos kultūrą. Šalia Perkūno namų Kaune stovėjo skulptūra Dievui Perkūnui- išmetė! Kauno jėzuitų gimnazistai sniego gniūžtėmis su akmenukais apmėtė Prezidento žmonos automobilį, pažiūrėkit tų metų TV įrašus- jų veidai aiškai matosi.Gal atsimenat tą kraupią istojiją prie Kauno marių su Jėzuitų gimnazijos mokiniais? Tai taip paruošti jėzuitų abituriantai, kuriais Jūs didžiuojatės, matyt todėl visuose Jūsų komentaruose vyrauja jėzuitiška suktybė!

              • Amelija:

                Patylėkit apie tą kraupią istoriją Kauno mariose – nuskendo vaikai, o jūs veliat tragediją su savo idiotiška perkūngarbyste. Tai buvo VAIKAI, patekę į katerio avariją, jie nekalti, kad įvyko nelaimė, nelinkėkit niekam to išgyventi. Šventvagiška, žema ir šlykštu vietoj argumentų spekuliuoti tokiais dalykais. O savo perkūnus iš svetimos teritorijos gražiai susirinkot – kur dabar tas balvonas stūkso?

                Beje, kurio prezidento žmoną sniego gniūžtėmis apmėtė? Adamkaus ar apsitapšnojusio? Ponia Alma humoro jausmą turi, nemanau, kad vaikų išdaigos jai keltų siaubą, o su viešų šokių mėgėja kiek blogiau: jai Dievulis ne tik sąmojaus pagailėjo…

                Baigiant norėtųsi palinkėti, kad perskaitytumėte šv. Ignaco Lojolos “Pratybas”, ignaciškojo mąstymo ir veikimo elementorių. Žmogui, turinčiam spragų Europos minties vystymosi istorijos suvokime, tikrai praverstų. Nebent Tamstai protėvių dūšelės po medžiu mintis suklosto, tada jau prasčiau, nes diduma jų gudiškai ar senrusiškai šneka. Ne viską galit teisingai suprast…

                • Griežtas:

                  Nereikia čia tų religinių nesąmonių.

                • Ženklas:

                  Neįžeidinėk mano protėvių, jie lietuviai. Tie patys lietuviai, kuriuos tavo lenkiški, germaniški, išgimdytojai,būdami katalikais, per šimtmečius žudė, naikino, lenkino. Iš tamstos jėzuitiško įsiūčio matosi .kad net ir dabar nagai niežti.

                  • Amelija:

                    Protėviai kažkodėl ir vienas kitą žudė. Dešimtimis. O šlykštesnio vandalizmo kaip šv. Adalberto Vaitiekaus nukankinimas reikėtų ir pasaulio istorijoje paieškoti… Šv. Brunonas irgi be kalavijo atėjo, o buvo nužudytas. Gal čia nauja kurstymo forma Alke įsivyravo – žudyk kitaip manantį? Fanatikai jūs, mieli komentatoriai, kita nuomonė jums ne diskusijos pradžia, o primityvaus ir kietakaktiško įsiūčio dingstis. Gal todėl ir tėra jūsų tik saujelė (žiūr. rinkimų rezultatus), bet labai agresyvi ir bekompromisinė. Sociologiškai įdomu patyrinėti, kur toks mentalitetas veda ir kame jo šaknys. Taip kad dar susitiksim…

                    • Ženklas:

                      Amelija -vėl jėzuitiškas melas, atsibastėlis Vaitiekus buvo nubaustas už nepagarbą mūsų šventoms vietoms, Brunonas su 18 kareivių tarp kurių du buvo kapitonai,nužudė atsisakiusį krikštytis karaliaus brolį,kitas nuo religinių persekiojimų turėjo bėgti į krašto gilumą. Tu mano Dievą pavadinai balvonu, ar patiktų tavajį žydų dievą taip išvadinus? Jėzuitui(ei) atleistina, pasimelsiu Dievams kad Jų rųstybė nekristų ant Tavęs ir tavo šunelio.

  6. Pagarba Prezidentei, kad nevyksta į Lietuvą žeminančią valstybę:

    Čia kaip premjeras K. spruko nuo lenkų protestuotojų šių metų liepos mėn. Varšuvoje;
    http://www.polskiekresy.pl/index.html?act=nowoscifulldb&id=217

    • Pikc:

      Pati ta objektyvioji spauda, kuria galima drąsiai remtis 😀

    • Kažin:

      Gerai, kad nevyksta, bet dar geriau būtų, kad nuvykusi ir sakydama kalbas viešuose minėjimų renginiuose kalbėtų ne lenkiškai, o lietuviškai, be to, kad į Vasario 16-osios minėjimus Lenkijos vadovų nekviestų apskritai, kadangi Lenkija 1918 m. vasario 16-ąją paskelbtos Lietuvos Nepriklausomybės nėra pripažinusi iki šiol. O tai labai svarbus teisinis aktas teritorijų, Lietuvos valstybės turėtų 1920 metais, pripažinimo jai priklausančiomis prasme.

  7. Rimgaudas:

    Puikus Liekio straipsnis. Pažintinis. Daug sužinojau. Ir iš komentarų taip pat. Labiausiai pritariu autoriaus “kažin” minčiai įteisinti “tūteišių” tarmę. Juk, pavyzdžiui, anglų kalba Amerikoje irgi yra tapusi “tūteišinė” anglų kalbos tarme, todėl “tūteišių” kalba Lietuvoje irgi turėtų būti įforminta kaip dirbtina lietuvių kalbos tarmė. Niekas, juk, nedraudžia dzūkams natūraliai kalbėti dzūkiškai, žemaičiams – žemaitiškai ir pats laikas būtų visai nesigėdyti “tūteišiškai” (t. y. gimtąja kalba) kalbėti tūteišiams Šalčininkuose, Nemenčinėj ir kitur – kuo jie save belaikytų: lenkais, rusais ar žydais. O įstaigose ir visais kitais įstatymų numatytais atvejais būtų privaloma kalbėti ir rašyti pagrindine, t. y. valstybine lietuvių kalba.

    • Kęstutis:

      Kas domisi lenkų skriaudų lietuviams istorija,patariu įsigyti išleistą Algimanto Liekio “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai”;pirmas tomas nuo 1385 metų iki 1921 metų (apimtis 500 puslapių),antras tomas nuo 1921 metų iki 1939 metų (apimtis 450 puslapių).

  8. Kažin:

    Čia abiems pasivadinusiems – Lietuvis bei G.P.
    Oponuodami man, abu nepateikėte nei vieno argumento, nei vieno fakto ar jų pagrįstesnio aiškinimo – nieko, kas man nebūtų žinoma, girdėta, kas nebūtų mokslo principais ir metodais mano analizuota ir įvertinta. Atvirai sakant, operavote snobiško žinojimo arsenalu nieko bendro su mokslų žiniomis neturinčiu – tai žinojimas, tinkantis bendravimui prie alaus bokalo ir niekam daugiau, na gal dar savo brangutei pašnabždėti prieš… ar po…
    Paprasčiausiai pasirodėte, kaip ne to lygio pašnekovai, netgi prolenkistiškai, todėl, kaip ir viskas.

    • Lietuvis:

      Ką gi, kometantatoriau “Kažin” , tai visiškas jūsų fiasko. Tuo jūs pripažinote, kad neturite ką atsakyti į mano arumentus ir klausimus jums (2012 11 10 21:27; 2012 11 10 23: 07; 2012 11 10 23: 19), o taip pat G.P. argumentus ir klausimus jums (2012 11 10 22: 24). Neturėdamas ką atsakyti jūs paprasčiausiai pasiplovėte, vietoj to, kad garbingai pripažinti savo pralaimėjimą.

    • Lietuvis:

      Ir ne tik pasiplovėte, bet dar leidotės į šlykščias inscinuacijas. Tai ne tik intelektualinis, bet ir moralinis jūsų fiasko.

      • Kažin:

        Fiaskuokis kiek pačiam patinka, į visus argumentus ir klausimus yra atsakyta
        2012 11 11 10:52 komentaru.
        Sporto terminais kalbant, nesugaunate kamuolio…, o norite sukinėtis tarp Eurolygos komandų. Supraskite tai, ir kelkite meisteriškumą, jeigu turite spėkos… Sėkmės.

  9. Marija:

    Esu Vilniaus krašto lietuvė ir labai gerai prisimenu savo tėvų pasakojimus apie okupuotą Vilniaus kraštą. Tuo metu dar nebuvau gimusi, bet tėvų skaudūs išgyvenimai ir pasakojimai apie patirtas skriaudas visam gyvenimui išliko. Jie daug iškentėjo, nes buvo lietuviai ir saugojo gimtąją kalbą. Tad tų išsigimusių tariamų lenkų negaliu geranoriškai priimti.Jie man yra krašto okupantai, taip aš juos ir priimu.O kad jie moka veidmainiškai apsimest įtikėjusiais Dievą – netikiu. Daugumai jų nieko švento nėra.Dabartiniai seimūnai su tuo Tomaševskiu – tikra Lietuvos nelaimė.

  10. Labai įdomus rašinys. Ačiū autoriui. Mūsų su lenkais bendra istorija, ypač 20a. pradžioje, buvo dramatiška. Žinoma, aš labai neigiamai vertinu ir vėlyvuosius viduramžius. Tuomet mūsų bajorai faktiškai išdavė savo Tėvynę. Jiems buvo gėda net kalbėti gimtąja kalba. Reikia tik džiaugtis, kad trys sukilimai prieš carinę Rusiją pralaimėjo. Priešingu atveju visi mes dabar kalbėtume ne lietuviškai, bet lenkiškai ir būtume viena iš Lenkijos provincijų. Labai įdomi mintis įteisinti “tuteišų” kalbą. Šiuo atveju mes išsaugotume šią vietinę kalbą kaip istorinę vertybę ir užkirstume kelią Vilniaus krašto polonizacijai.

    • Lietuvis:

      Dėl siūlymo įteisinti “tuteišių” kalbą. Reiktų būti labai labai atsargiems. Lietuvai pavojų keelia ne tik Lenkija, bet potencialiai ir Baltarusija. Lukaašenkos režimas ne amžinas. Po jo į valdžią gali ateiti ir nacionalistiškai nusiteikusi opozicija, kuriois nemaža dalis vadovaujasi vadinamąja “livinizmo” doktrina, pagal kurią LDK buvo baltarusių, kurie iš tiesų yra lietuviai aba litvinai, valstybė. O mes esą neteisėtai vadinamės vadinamės lietuviais. Jų požiūriu mes iš tieesų esame žemaičiai irr neturime jokių teisių į LDK palikikimą. Taip mąstantti nacionalisttinė Baltarusjos opozicijos dalis tuteišių tarmę laiko baltaruysių kalbos dalimi. Tad atsargiai su tokiais siūlymais, nes galim bėgdami nuo vilko užšokti ant meškos.

    • Kažin:

      Būtent “tūteišių” tautybės ir jų kalbos “poprostos” įteisinimas Lietuvoje būtų efektyvus žingsnis Vilniaus krašto polonizacijai užkirsti, o gal net ir dar daugiau – galimai po Lukašenkos valdymo Lenkijos ekspansijai į Rytus, regione apskritai…
      Taigi, nauja valdžia šių veiksmų turi imtis nedelsiant, nes jau ir taip praėjo 20 metų valdžiai sėdint sudėjus rankas.

    • Lietuvis:

      Būtina įsisąmoninti, kad baltarusių nacionalistai “littvinai” yra atskiras, nesusijęs su Lenkija ir Rusija veiksnys, be galo pavojingas Lietuvai. Bet koks pataikavimas litvinizmui – pav. skatinant tuteišių tarmės įteisinimą – yra peilis po kaklu Lietuvai. Baltarusijoje yra ir sveikų jėgų, kurios siekia baltarusių baltiškumo atgaivinimo. Vienas iš tokių – A. Dziermantas, daug nuveikęs krivičių kaip baltų, o ne slavų kilmės etnoso kilmės sampratai. Tokius kaip jis reikia besąlygiškai palaikyti. Galbūt kada nors tokių kaip jis veiklos dėka dabartiniai baltarusiai supras, kad jie iš tiesų baltai, o ne slavai. Tada jie supras, kad lietuviai, baltarusiai (krivičiai, jotvingiai etc.), latviai yra broliai. Ir vėl atgims galinga, didžiulė, savimi pasitikinti baltiškai (lietuviškai), o ne rusiškai ar lenkiškai kalbanti Lietuva. Štai tikslas, dėl kurio verta gyventi.

    • Kažin:

      Tikiuosi, kad ta “įdomia mintimi” dalinatės ir su kitais. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad “provaršavski” elementai Lietuvoje prieš ją šoka, kaip įgelti. Tai ir savotiškas indikatorius nustatyti kas yra kas.

  11. ESMĖ:

    KVARTETAS – Sukčius uspaskich,priesaikos laužytojas paksius, kremliaus chalui butkė,neraštingas pan poliak– vėl prie lovio…

  12. Marija:

    Klausimas komentatoriui Kažin: Koks būtų įteisinimo juridinis pagrindas ,,tuteišių” vogravimui? Juk tai net ne tarmė, o gudų (baltarusių) ir lenkų kalbų mišinys. Ir iš viso, ko būtų siekiama tokiu žingsniu? Tokie siūlymai man tikrai atgrasūs, pritariu Lietuviui. Labai daug yra tariamų ,,gynėjų” ir užtarėjų, vadinančių save geranoriais, o iš tikrųjų skleidžia rusiškojo nacionalizmo idėjas, nepelnytai kaltindami kitus nacionalizmu. Ką gi: patys muša, patys šaukia… Žinoma ir patogi pozicija…

    • Kažin:

      “Tūteišų” oficialaus pripažinimo tautine mažuma ir jų kalbos “poprostos” įteisinimo pagrindas yra faktinis jų kaip kultūrinio paveldo egzistavimas Lietuvoje ir LDK. Kartu reikia pabrėžti šių žodžių istorijos, etimologijos svarbą šio krašto lietuviškai (baltiškumui) kultūrai, istorijai atskleisti. Yra pagrindo manyti, kad dabartinė žodžio “tūteišo” prasmė yra svetimšalių suniekinta. Patį žodį galima įžiūrėti kaip sudurtinį – sudėtą iš taut/ tūt- + eiš-/eis- < esa, esu ir reiškusį "tauta esantis" asmuo, kas reiškė jo kilmingumą, kuris vėlesniais laikais imtas vadinti jau turbūt nebaltišku žodžiu "bajoras". Taigi šio paveldo oficialiu įteisinimu būtų siekiama šį kultūriį paveldą išsaugoti, o ne iš "poprostiškai" kalbančių mokyklose lenkų kalba – "gaminti" Lenkijos lenkus. Be to, tuo būtų nutraukta šio krašto polonizacija, vykdoma dar nuo Stalino – Gomulkos laikų. Kas, akivaizdu, yra strateginės reikšmės dalykai Lietuvos išlikimui. Ypač, kai yra aišku, kad Lenkija siekia po Lukašenkos valdymo įsitaisyti Baltarusijoje. O tada Lietuvos dainelė būtų sudainuota…
      Yra toks istorinis metas, tokios politinės aplinkybės regione, kai Lietuva, Baltarusija ir Latvija vieningai veikdamos gali atsispirti tiek Lenkijos, tiek Rusijos taikiai ekspansijai į savo šalis.
      Vienu iš tokių atsispyrimo šioms ekspansijoms efektingų ir strateginių veiksmų kaip tik yra Lietuvos valdžios oficialus "tūteišų" egzistavimo įvardinimas ir jų paveldo puoselėjimas, visų pirma įvedant vaikų mokymąsi jų gimtąja "poprostos" kalba. Visa tai galima atlikti už ES fondų pinigus, taigi valdžių sėdėjimas sudėjus rankas, kai yra tokia galimybė laikytinas nusikalstamu Tautai.
      Jokių teisinių kliūčių pripažinti "tūteišus" tautine mažuma, o "poprostos" kalbą jų gimtąja kalba nėra. Reikia parengti vadovėlius šia kalba ir pirmyn.

    • Lietuvis:

      Teisingai, tuteišių tarmės įteisinimo planai iš tiesų atgrąsūs ir yra parasčiausias slaviškojo nacionalizmo pasireiškimas. Reikia suprasti, kad “Litvinistai” mūsų smegenims išplauti gali prigaminti įvairiausių etmologinių mistifikacijų – a la žodis “tuteišis” baltiškos kilmės. Jie prigamins dar ir ne tokio mėšlo. Jie gali net kalbėti bendrą Lietuvos , Baltarusijos ir Latvijos veikimą Lenkijos ir Rusjos ekspansijai atremti, tačiau “litvinistų” tikslas visais atvejais išlieka vienas – Vilniaus ir teritorijų aplink jį prijungimas prie Baltarusijos. Gerai pagalvokim, lietuviai, koks mums skirtumas jei Vilniaus krašte būtų sukurta lenkiška autonomija ir galiausiai tas kraštas viena ar kita foma būtų prijungtas prie Lenkijos ar kad tas kraštas taptų slaviškos Baltarusijos dalimi. Nėra jokio skirtumo, nes ir vienu ir kitu atveju, savo sostinę mes prarastumėm. Todėl būkime budrūs.

  13. Kažin:

    Tik trumpareigis gali nematyti, kad “tūteišų” pripažinimas tautine mažuma būtų konkretus ir neišpasakytai efektyvus Lietuvos strateginis regioninio lygio politikos “ėjimas”, be abejonės galintis būti priešprieša ir “litvinistams”, kurie – panašu, kad gali būti ir Lenkijos ekspansinės strategijos į Baltrusiją ir Lietuvą vykdytojais.
    Atrodo, kad kai kam net iškabų “Lietuvis”, gal ir “Mindaugas” pasikabinimas išminties neprideda. Bet tai atrodo bobiški atvejai, kuomet yra atsakoma – bijai vilko, neik į mišką…

  14. Kažin:

    Žmonių išmintis į “Lietuvio” manymus turi tokį atsakymą: kol saulė patekės – rasa akis išės…
    Be to, kokio čia dar sustiprėjimo Lietuvai reikia, kai to klausimo sprendimas yra jos kaip valstybės valdymo galioje, kai jo realizavimui galima gauti lėšų iš ES paramos fondų ir t.t.

    • Lietuvis:

      Taip, be abejo, litvinistui “Kažin” už Europos sąjungos pinigus sututeišinti Vilniaus kraštą, o paskui siekti jo prijungimo prie slaviškos Baltarusijos po Lukašenkos režimo žlugimo, aišku geriausias sprendimas. Gal jau baikit vieną kartą. Atidiems Alko skaitytojams jūs atsiskleidėt visiškai. Arba bent pasikeiskit slapyvardį.

  15. Kažin:

    Manau, kad Alko skaitytojai puikiai supranta, kad “Lietuvis” skleidžia Bumblausko arba pro-Lenkijos pozicijas Lietuvoje. To tikslas – Lenkijos tautiškumo, lojalumo jam skleidimas tarp lietuvių, pirmiausiai inteligentijoje, t.y. šliaužinti Lietuvon polonizavimą.
    Gi “Kažin” siekiai užkirsti tokiems Lenkijos tikslams kelią, tačiau mano, kad veiksmingai tai daryti galima ne pasyviu priešinimusi, viešais paaimanavimais, priekaištavimais dėl istorinių skriaudų, bet aktyviais kuriamaisiais, konkrečiais sprendimais ir veiksmais, neišskiriant ir Lietuvos (LDK) savimonės gaivinimo tarp tūteišų atskirų mokyklų jų, o ne baltarusių ar lenkų kalba, kūrimu.
    Nematau nieko dėl ko turėčiau dėl šių minčių slėptis, pasikeisdamas slapyvardį.
    Beje, šiuose dalykuose būtų didelis Lietuvos laimėjimas jau vien tai, jeigu vardas tūteišas taptų oficialiu šios tautinės mažumos pavadinimu, jeigu lietuviai nevartotų jo lenko, ar kokio nekenčiamo, nepilnaverčio, prastesnio žmogaus prasme, o juo įvardintų tūteišų tautinę mažumą, kaip saugotiną ir puoselėtiną Lietuvos istorinį kultūrinį paveldą.

  16. Senis:

    Naaa… pagaliau, kazkas sukruto ir kazka pamastes parase. Tik kazkaip keista, kad visi taip gerai mato “mazaji Lietuvos blogi” – lenkus, bet niekas neraso apie “didiji Lietuvos geri” – rusus, kurie praktiskai laimejo rinkimus Lietuvoje ir kokios galimos to pasekmes…
    Dar nebloga tema pamastymams yra ta: kodel per nepriklausomos Lietuvos 23 metus antra karta nutinka taip, kad pats tautininku vadas nuveda savo partija i politine nakti. Tada, 92metais, pries rinkimus Rimantas Smetona savo partija vede i koalicija su kaimo nomenklaturos Ukininku Sajunga, praktiskai suskaldydamas savo partija pries pat rinkimus, isplaudamas jos ideologine savasti, priversdamas rinkejus visiskai nesuprasti apie ka ir su kuo si koalicija yr… Taigi Gintarui Songailai per 12 metu rinkimus telieka veikti pagal neblogai tada suveikusia schema, isdurninti patriotai nuvesti i ULL, isplauta savastis, “sumetytas” rinkejas ir rezultatas vel toks pats. Dabar tik belieka stebeti kaip elgsis pats Sajungos vadovas, atsistatydins pats is Tautininku vado pareigu, ar sveikasis patriotinis branduolys tautininkuose ims vadzias i savo rankas… ir prades rimtai dirbti lietuviu tautos labui. Laiko ne tiek ir daug, du metai iki savivaldybiu rinkimu, tautisku paziuru skleidimo sistema per info priemones praktiskai neveikia, programu nera, nei regionams, nei Lietuvos Valstybei, nei apskritai visai Baltu kulturai..

  17. Amelija:

    2012.11.28 17:27

    Vilniaus policija po kratų sulaikė penkis radikalus, įtariamus J. Pilsudskio kapo išniekinimu
    Vilniuje policijos pareigūnai trečiadienį atliko kratas gyvenamose patalpose ir sulaikė penkis neformalios, radikalios organizacijos narius.
    J. M. (gim. 1992 m.) , N. J. (gim.1991 m.), E. B. (gim. 1992 m.), R. J. (gim. 1993 m.) ir (M. P. gim. 1985 m.) įtariami lapkričio 24 d. dalyvavę J. Pilsudskio kapavietės išniekinime Rasų kapinių panteone.

    Per kratas paimti ikiteisminiam tyrimui reikšmingi daiktai ir dokumentai. Įtariamieji 48 val. sulaikyti, atliekamos jų apklausos, kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai, sprendžiamas klausimas dėl kardomųjų priemonių skyrimo. Ikiteisminį tyrimą kontroliuoja Vilniaus apylinkės prokuratūra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: