A.Liekis. Ar reikia lietuviui bijoti LLRA ir jos lyderių Lietuvos Seime? (87)

Kęstučio K. Šiaulyčio pieš.

Kęstučio K. Šiaulyčio pieš.

Nemažai kas iš lietuvių patriotų bauginasi, kad tiek daug Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovų pateko į Lietuvos Respublikos Seimą. Tokia pergalė buvo netikėta ir patiems laimėtojams. Lapkričio 1 d. LLRA savo internetiniame puslapyje, straipsnyje „Istorinė LLRA sėkmė“, rašo: „… Lietuva tai vienintelė valstybė, kurioje lenkai (išskyrus Lenkiją) realiai įtakoja valdžią. LLRA turi savo atstovus Seime ir Europos parlamente (susimąstykite, ne Lietuvos, bet LLRA – A.L.). Taip pat nemažai LLRA atstovų yra valdybose ar koalicijose savivaldybėse. Valdemaro Tomaševskio vadovaujama LLRA pasiekė persilaužimą Lietuvos politikoje…“.

Kai kas tą lenkų pergalę aiškina lietuvių baudžiauniška prigimtimi ir polinkiu padlaižiauti svetimšaliams, nevertinimu savo Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo. Jį  ir tolimi protėviai buvo praradę  ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, o dėl abejingumo savo Valstybei, nevertinimo savo Tautos (atėjūnų lenkų partijos atstovai į Seimą  išrinkti, o pačių lietuvių – tautininkų nė vieno).

Bet gal Aukščiausiasis ta pergale buvusiems okupantams lenkams (drauge su rusais) pasiuntė jų patikrinimui, ar jau atsisakė agresyvių užmačių, ar LLRA atstovai iš tikro jau yra tikri katalikai, kaip vaizduoja, kaip vaizdavo visą priešrinkiminį laiką?

Gaila, kad nė vienoje TV, radijo laidoje, nė viename laikraštyje ar žurnale nebuvo iš lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos pozicijų panagrinėti rinkimų rezultatai, lenkų tikslai ir jų pergalės priežastys. Gal specialiai  žurnalistų, politologų ir pačių politikų pastangos buvo nukreiptos tik į Darbo partiją, kad diskusijose dėl mažareikšmių klausimų, būtų neprisimenami svarbiausi. Taip jau yra nutikę po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo įsileista į  diskusijas dėl tariamo „Vilniaus klausimo“ (užuot išvijus okupantus lenkus) ir  pasidavus lenkų įtakai, liko nutylėta, kad  J.Pilsudskio gaujos taip pat okupavo ir aneksavo pietines Sūduvos-Jotvingių žemes, kurios kaip ir Vilniaus kraštas nuo amžių buvo lietuvių etninės žemės.

LLRA,  kaip politinė partija – bene vienintelė tokia  nacionalinė (nacionalistinė?) partija Europos demokratinėse valstybėse. Tik Italijos ir Vokietijos  fašistai vadindavosi „italų“, „vokiečių“ partijomis. Šiaip  nešovinistinių  tautų žmonės kitose valstybėse, jei buriasi, tai į  kultūrines, mokslo ar panašias  draugijas bei sąjungas. Tiesa,  LLRA programiniuose dokumentuose nerasime tiesioginio tautinės ar rasinės neapykantos kurstymo, kvietimų nuversti esamą valdžią, pasikėsinti į valstybės nepriklausomybę ar pan. Bet nepasisekė aptikti ir kad tas sambūris skatintų stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos valstybės pažangą. Tik lyg dangstantis tariamai  demokratijos, tautinių mažumų interesų gynimo vėliavomis, reikalaujama vis didesnių ir didesnių teisių lenkų mažumai, vis mažesnio Lietuvos valstybės kišimosi į jų savivaldos reikalus, aišku, tik tam, kad nemažai kieno nuomone jie, lenkai, galėtų netrukdomai  vykdyti ne tik ūkinę, bet ir švietimo politiką, paversti pirmiausia Lietuvos Rytus savo, lenkų, karalija.

Iš tikro, ir savo priešrinkiminėse kalbose LLRA vadas V.Tomaševskis žadėjo šio krašto žmonėms: „Artimiausiu laiku dviejų ar trijų  kalbų vartojimas atskirose vietovėse taps norma…“ (AWPL interentinė svetainė). Žadėjo, nors  LR Konstitucijoje  ir pabrėžta,  kad Lietuvoje valstybinė kalba yra tik lietuvių.

AWPL internetiniuose puslapiuose rašoma ir  kaip lenkų  „tautinės mažumos“ atstovas ir  LR Seimo narys, Šalčininkų LLRA skyriaus pirmininkas Leonardas Talmantas lenkų konferencijoje gyręsis: „…Mūsų, Šalčininkų rajonas, savivaldybė pelnė net Europos komisijos diplomą už ryšių ir kontaktų su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis vystymą …“.

Bet tarpvalstybinius ryšius gal užmegzti tik valstybių vyriausybės. O gal Šalčininkų-Vilniaus rajonai valdomi lenkų vadų jau yra atskiros valstybės? Patirtį turi. Dar 1989-1991 m. tų rajonų viršininkai-lenkai komunistai, mėgino užgrobti šį kraštą lietuvių kovų dėl Kovo 11-osios Akto – Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, metu, jie slaptai derėjosi su Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos komisarais, dėl autonomijos, o jei jie tam nepritartų, tai bent prijungtų prie tuo metu dar gyvavusios SSRS, t.y. prie sovietinės Baltarusijos.

Bet juk dabartiniai to krašto lenkų politikai jau lyg ir nėra bolševikai. Tad ir skelbta informacija apie Šalčininkų, Vilniaus rajonų „tarpvalstybinius santykius“ tikriausiai klaidinga. Nors ką gali žinoti, juk dar nepamirštas šio krašto lenkų ir sulenkėjusiųjų lietuvių šovinizmas nukreiptas prieš lietuvius ir Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Pavyzdžiu čia gali būti 1917 m. rugsėjo Lietuvių konferencija Vilniuje. Lenkams joje buvo pasiūlyta įsijungti į sudarytosios Lietuvos Valstybės Tarybos sudėtį, bet jie  griežtai atsisakė; Lenkija buvo vienintelė Europoje valstybė, kuri iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nepripažino nepriklausomos Lietuvos valstybės de jure,  ir visą laiką siekė tik ją pasmaugti, okupuoti ir aneksuoti.

Tačiau, nepaisant, kad Lenkija buvo nuožmiausia nepriklausomos Lietuvos priešė, kad ji buvo okupavusi  sostinę Vilnių ir Pietryčių Lietuvą, kad čia, o taip pat lietuvių Sūduvių-Jotvingių kraštuose, vykdė pačią niekšingiausią  lietuvybės naikinimo politiką,  bet kai Lenkiją užpuolė nacių Vokietija, o netrukus ir SSRS, Lietuva priglaudė  tūkstančius ir lenkų kariškių-pabėgėlių, buvusių net senojo Vilniaus ir jo krašto okupantų, atbėgusių gelbstintis nuo vokiečių ir rusų į dar nepriklausomą Lietuvą.

Tad ir tada daug kas stebėjosi Lietuva, kad ji nepasinaudojo proga ir neprisidėjo prie vokiečių, rusų, kad išvaduotų Vilnių ir jo kraštą nuo okupantų lenkų. Matyt, atsiliepė ta daugelį šimtmečių gyvenimo greta, vienoje valstybėje, kaimynystės atmintis, o gal ir koks nors pakitęs lietuvio genas, skatinantis engtojo ir apgaudinėjamojo pagarbą ir nuolankumą engėjui. Nes kaip gi kitaip paaiškinti, kad mūsų Tauta, per tokias kančias vėl išsikovojusi Laisvę, atkūrusi savo Nepriklausomą valstybę, nekreipia dėmesio į tai, kad  Vilniaus, Šalčininkų rajonuose teberengia paradus nusikalstama Armija Krajova.

Bet, žinoma, daugelis lenkų dėl to nekalti. Daugelį metų jie buvo klaidinami, aiškinant jiems, kad Rytų Lietuvoje nuo amžių gyventa lenkų, kad jie nėra atėjūnai. Aiškinta, nors istoriniai dokumentai ir liudija, kad tik nuo pražūtingosios Lietuvai  Liublino unijos (1569 m.) lenkams buvo leista čia apsigyventi. Nuo to laiko jie ėmė kurtis aplink sostinę Vilnių, o taip pat kitose lietuvių žemėse, pirmiausia Sūduvos-Jotvingių  (dabartiniuose Suvalkų, Augustavo, Seinų, Balstogės ir kituose rajonuose), kur jau buvo daug parapijų ir vienuolynų valdomų lenkų kunigų ir vienuolių.

Trumparegiai Lietuvos valdantieji  atsibastėliams lenkų kunigams ir vienuoliams daug kur patikėjo rūpintis ne tik bažnyčių, bet ir mokyklų, net Vilniaus universiteto reikalais. Dėl to, kad lenkai buvo pavertę katalikybę savo tautos religija, sutapatinę ją su lenkiškumu, Lietuvoje bene vienintelėje iš Europos tautų, katalikybė ir buvo tapusi tautinės tapatybės smaugimo, atminties juodinimo priemonė; buvo kartojama ir tebekartojama, kad tik po Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos apvesdinimo su Lenkijos karalaite Jadze, Lenkijos dėka, Lietuva sueuropėjo.

Dėl tų vedybų  per 70 nuošimčių Lietuvos valstybės žmonių (pirmiausia slaviškosiose – Gudijos, Ukrainos, Rusijos žemėse) dar X a. buvo apkrikštyti, o karaliaus Mindaugo laikais – XIII a. viduryje jau daugelis buvo priėmę katalikybę, kaip ir pats karalius. Tačiau krikštas ir kalavijuočių-kryžiuočių karai su Lietuvos valstybe buvo vykdomi siekiant Vatikano valdžion sugrąžinti  rytų slavų, pripažinusių vadinamąją Rytų krikščionybę (stačiatikybę) žemes, kurių didžioji dalis tuomet kaip tik priklausė Lietuvos valstybei.

Bet nesugebėjus įveikti Lietuvos kalaviju  ir buvo sugalvota kunigaikščiui Jogailai pakišti minėtąją Jadzę su kraitine Lenkijos karūna. Taip buvo  leista Jogailai ir jo palikuonims karaliauti, tikrąją valdžią palikus lenkų ponų ir katalikų bažnyčios hierarchų rankose. Prisidengdami  katalikybės stiprinimu lenkai skverbėsi į Lietuvą su savo kalba, kultūra, persekiojo  lietuvius, visa kas lietuviška skelbdami esant pagonybe pačia neigiamiausia šio žodžio prasme.

Tuo tarpu kituose kraštuose katalikų misionieriai stengdavosi Kristaus mokslą skelbti vietinių tautų kalbomis, tačiau lenkai  Lietuvoje, saugomi ir ginami pačių Lenkijos karalių ir ponų bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, suplakę į vieną lenkiškumą ir katalikybę, vertė lietuvius išmokti lenkų misionierių kalbą, o Lietuvos ir Lenkijos sąjungą suprato vienaip – tik kaip Lietuvos sulenkinimą (polonizacija).

Todėl ir katalikybė, į kitus kraštus atėjusi kaip vargšų religija, į Lietuvą atsidangino – kaip ponų, feodalų religija. Lenkų kunigai ir vienuoliai  buvo pirmaisiais lietuvybės smaugėjais, dėl to po keleto amžių, buvusi daug galingesnė  už Lenkiją, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, stiprėjant joje gudrių lenkų hierarchų valdomai katalikybei, pamažu prarado savarankiškumą, tapo  Lenkijos  provincija, o lietuvių tauta atsidūrė ant pražūties slenksčio, likdama beteise savo pačios sukurtoje valstybėje.

Žinoma, pateikiau gerokai supaprastintą Lietuvos istorinės raidos schemą, bet iš dalies ir ji paaiškina, kodėl katalikų Bažnyčia Lenkijoje buvo tautinė, lenkų ir Lenkijos valstybės interesų gynėja, o Lietuvoje, ypač  jos rytiniuose rajonuose, kur buvo daug įsikūrusių lenkų ar sulenkėjusių feodalų, tapo lietuviškumo smaugėja ir feodalų interesų gynėja.

Dėl to, kad  Lietuvos valdantieji įsileido lenkų kunigus ir vienuolius, brukančius tik lenkišką kalbą ir steigiančius savus dvarus, daug kur, ypač Žemaitijoje kilo pasipriešinimas.

Lietuvių Tautos visa nelaimė buvo, kad teisę atlikti jos formalųjį krikštą buvo pavesta lenkų hierarchams, jų kunigams, kurių dauguma tuomet suvokė katalikų Bažnyčią tik kaip lenkų tautos priemonę stiprinti Lenkijos valstybę, pajungiant jos interesams Lietuvą. Todėl daug kam iš lietuvių praeities prisiminimai ir sukelia abejones ir dėl dabartinių lenkų politikų doros bei teisingumo. Dėl to paties su įtarumu žiūrima ir į daugelio iš jų keliaklupščiavimus bažnyčiose, dangstymąsi  kunigų, vienuolių ar net vyskupų palaiminimais.

Štai kad ir minėtosios pergalingosios LLRA vadas V.Tomaševskis, ir prieš šiuos rinkimus į Lietuvos Seimą, elgėsi ir šnekėjo lyg pretenduotų ne į vietą Seime, o į naują lenkų palaimintojo ar Lietuvos šventojo vaidmenį (kol kas popiežiai palaimintaisiais ar šventaisiais Lietuvai  paskelbti tik lenkams ir Lenkijai nusipelnę, tik Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai).

Kaip  skelbiama LLRA portale, ponas Tomaševskis priešrinkiminėje lenkų konferencijoje kalbėjo, kad, girdi, didžiausias jo ir bendražygių pasiekimas yra tas, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose buvo atliktas Kristaus  intronizacijos aktas…

Gal išties tai galėjo būti svarbiu veiksmu prieš tūkstantį metų. Tačiau tokių veiksmų ėmęsi lenkai  politikai ir šiais laikais nori įrodyti, jog būtent jie yra „tikrieji“ Dievo Palaimos verti katalikai. V.Tomaševskis teigia: „Už mūsų laimėjimus esame dėkingi visų pirma Dievo Palaimai, kitaip visa to negalime paaiškinti…“

Beje, lenkų valdoma Vilniaus rajono savivaldybė ir jos vadė Marija Rekst dar 2009 m. birželio 12 d., dalyvaujant šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios kunigui Tadeušui Jasinskiui apsiskelbė, kad Vilniaus rajono valdžia yra perleidžiama Kristui karaliui (įvykdė intronizacija).  Tą dieną, pretendentė į šventąsias, merė Marija Rekst  (kaip šnekėjo aštrialiežuviai), pasirašė įsakymą „Dėl Kristaus karaliaus intronizacijos akto Vilniaus rajone“. Kitaip sakant  Rekst paskelbė Vilniaus rajoną karalyste.

Merė tada sakė, kad Vilniaus krašto karaliumi paskelbti Jėzų Kristų lenkus paskatinę net Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchai. Jie, esą, sakę, kad Jėzus Kristus visada buvęs „Lenkų širdžių Karaliumi…“. Kitaip sakant, tai, kad lenkai persekiojo, naikino lietuvybę, yra buvusi Karaliaus Kristaus valia. Tiesa, ir kryžiuočių ordos veržėsi į Lietuvą, ir žudė lietuvius su Kristaus, Marijos vardais, net iš anksto prieš žygius gaudami iš popiežių ir visų būsimų nuodėmių atleidimą.

O kiek neapsimestinio džiaugsmo būta paskelbus  Vilniaus ir Šalčininkų rajonus Kristaus karalyste, juk šiuo veiksmu buvo aplenkti net savi tautiečiai Lenkijoje: ten tai padaryti mėginta  2006 m., bet Seimas griežtai atmetė tokį sumanymą ir neleido įvykdyti Lenkijos intronizacijos, motyvuodams tuo,  kad tokie aktai yra būdingi tik praėjusių amžių Afrikos ar Amazonės džiunglių pagoniškoms tautoms ir fanatinėms sektoms.

Žinoma, LLRA vadas Tomaševskis, merė Rekst, kaip ir kiti lenkų vadai ir jų komandų nariai turi teisę tikėti tuo kuo jie nori, melstis tam, kam jiems norisi. Tačiau šiuo atveju labai jau rėžia akį minėtų lenkų akiplėšiškumas, siekiant savanaudiškų tikslų, prisidengti tariamai  Aukščiausiojo valia ir savų kunigų palaiminimais.

Liūdna, kad Rytų Lietuvoje lenkai kunigai vis dar tebelaiko bažnyčias savo, lenkiškojo šovinizmo agitacijos klubais, taip, kaip buvo Lenkijos ponų, diktatoriaus J.Pilsudskio viešpatavimo  laikais; lenkų bažnyčios kaip buvo taip ir liko savotiškas šovinistų „rajkomais“ ir „gorkomais“, kaip melstasi ir giedota, kad „Marija – Lenkijos karalienė“, kad  ir pats Dievas yra tik lenkų tautos globėjas, kad tik lenkiškumas – dorybė, tą patį tebegirdime ir šiandieną lenkiškose Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto bažnyčiose.

Štai ir minėtame LLRA tinklalapyje toliau skaitome apie lenkų konventą Vilniuje: „… Apie tūkstantis žmonių dalyvavo šeštadienio šv. Mišiose šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje, mišiose kuriomis tradiciškai, patikime save Viešpaties malonei…  Šv. Mišias laikė kunigas Tadeuš Jasinski (vienas iš minėtojo Vilniaus rajono paskelbimo Jėzaus Kristaus Karaliaus nuosavybe iniciatorių – A.L.), kuris  kartu su kunigu Pavelu Paluliu, savo nuostabiu, švariu, daugiabalsiu dainavimu liturgiją pagrąžino ansamblio „Wilenszczyzna“ choras, vadovaujamas Jono Mincevičiaus…  Kunigas pabrėžė, kad tai yra ypatingai svarbu (jog LLRA laimėjo tiek daug vietų Lietuvos Seime – A.L.), jog lenkų rinkimų akcija su Dievo Palaima pradeda sunkų savo darbą ir priima sunkius iššūkius. Priminė, kad tai yra Viešpaties valia …“

Nepriklausomos Lietuvos gynėją ir kūrėją – Lietuvį žeidžia ir tai, kad daugelis lenkiškų bažnyčių tebėra ir lenkų veikėjų-šovinistų atminties saugojimo šventovėmis. Žinoma, joms nenusileidžia ir LLRA bei kitos lenkų nacionalistinės organizacijos. Taip daug kur šlovintas ir prieš kiek laiko mirusio Maišiogalos prelato Juzefo Obramskio atminimas. Jam Lenkijos prezidentas buvo įteikęs ir Lenko kortą Nr.1, o taip pat beveik visus „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinus – mat, sakoma, kad prelatas bene dar 1926 m.  pačios Lenkijos viršininko J.Pilsudskio buvęs pasiųstas į Vilnių lenkinti lietuvių. Tiesa, ir mes, lietuviai, jau turime panašiai apdovanotų veikėjų. Toks yra bene visų „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų kavalierius, Vilniaus universiteto istorijos profesorius ir negęstanti TV žvaigždutė –Alfredas Bumblauskas.

Beje, pagal LLRA raštus ir jos veikėjų kalbas, pagal lenkiškąją Vilniaus, Šalčininkų valdžią susidaro įspūdis, jog siekiama, kad ne tik bažnyčiose kunigai ir vienuoliai, bet ir lenkai šventieji ir šventosios pasitarnautų sulenkinant kraštą ir įrodant pasauliui, kad tik lenkai buvę ir yra šio krašto žiburiai. Tad, matyti, todėl  ir LLRA savo priešrinkiminėje programoje, patvirtintoje 2012 08 28, įsipareigojo,  kad laimėjusi rinkimus organizuos iš įvairių šalių ekskursijas į Vilnių, kad visas pasaulis galėtų susipažinti  su 1933-1935 m. Vilniuje  gyvenusios lenkų vienuolės Marijos Faustinos Kovalskos palikimu (mirusios 1938 m. Krokuvoje).

Kadangi visi normalūs žmonės abejoja, tad ir aš, vildamasis, kad dėl to nebūsiu amžiams įgrūstas į pragarą, drįsau kiek pasidomėti, kas gi ta LLRA iškeliama lenkaitė šventoji? Pasisekė aptikti tik jos dienoraščio išrašų, kuriuos prieš karą lietuvybės smaugėjas Vilniuje lenkas vyskupas R. Jalbžykovskis buvo įteikęs Popiežiui, kaip tos panelės šventumo įrodymą. Popiežiumi tapus lenkui Jonui Pauliui II ir buvo įvykdytas minėtojo jo tautiečio vyskupo prašymas. Beje, tas Popiežius ir minėtąją Jogailos pačią, Lenkijos karalaitę Jadzę už lietuvių apkrikštijimą šventąja padarė. Gaila, kad pamiršo Jogailą. Tiesa, kol kas istorikai teranda, kad ji bene pora kartų koją į lietuvių žemes tebuvos įkėlusi. Bet norint daug ką išmanieji atranda. Kita vertus, juk pagal bažnytinius kanonus, Popiežius neklysta. Jis Dangaus ambasadoriumi mums yra.  Reikia tik tikėti ir melstis, būti tokiais pamaldžiais kaip LLRA lyderiai, kaip Vilniaus, Šalčininkų  rajonus valdantieji lenkai ir tada suprasime daug, ko iki šiol nesuprasdavome.

LLRA lyderių kalbose ir jų programiniuose dokumentuose nieko stiprinančio ne tik sau, bet ir nepriklausomai Lietuvos valstybei neradau. Nors tų dokumentų kūrėjai tikrai yra neabejotinų gabumų veikėjai. Ypač V.Tomaševskis. Internetinėse nuotraukose jis visur kaip tikras princas ar riteris atrodo. Jo riterišką įspūdį sustiprina ant jo nuotraukų visur spausdinamas ir kelrodis šūkis: Dievas, Garbė, Tėvynė.  Tiesa, su tuo šūkiu 1919 – 1920 m. lenkų okupacinių pulkų priešaky į Vinių ne kartą buvo atjojęs J.Pilsudskis. Bet nieko tokio. Šiandieną į svetimas žemes arkliais nebejojama. Nors LLRA vadui tiktų J.Pilsudskio kardas ir maršališka uniforma, o virš galvos ir vaivorykštinė aureolė, kurią anuomet mėgo piešti lenkai.  Matyt ją jam ir pripaišys pasekėjai.

Tik man kaip buvo taip vis lieka ir šiandieną neaišku, kas tam lenkui-riteriui, o taip pat ir jo knechtams, lenkiškiesiems kunigams yra Tėvynė? Lietuva ar Lenkija? Nors iš minėtų ir neminėtų dokumentų, atrodytų, kad bent p.Tomaševskiui, jo LLRA nariams Tėvynė – Lietuva, bet tik lenkiška, o ateityje – Lenkijos provincija?

LLRA  dokumentuose  lietuvių Tautai lyg nebenumatomas net „tautinės mažumos“ statusas. Štai minėtoje LLRA rinkiminėje programoje nurodoma, kad paėmusi valdžią LLRA rūpinsis „lenkų, rusų, baltarusių, žydų, totorių kultūrinio paveldo, architektūros bei istorijos vertybių išsaugojimu“. Tik nė žodžio apie lietuvių tautą. Matyt, laimėję LLRA panaikintų lietuvių Tautai, kaip Lietuvos valstybės suvereno, teises. O jas, tikriausiai, broliškai prisiimtų lenkai. Žinoma, tai nesąmonė, bet tokias mintis sukelia ir LLRA įstatai. Jų 1.1.3 straipsnyje partija įsipareigoja: „Garantuoti visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms laisvą nacionalinį bei kultūrinį vystymąsi”. Išeitų, kad LLRA planuose iš tikro būtų valdyti Lietuvos valstybę. Beje, lietuvių Tautos kaip „mažumos“ statusui jau lyg pritarė prof. D.Prunskienės įkurtosios Lietuvos liaudies partijos  bei rusų vadai, ėję į rinkimus koalicijoje su LLRA.

Na, bet kas ko benorėtų ir kokius žaidimus bežaistų, tikiu, kad niekas kitas ir niekada nebus mano, tėvų ir protėvių žemės – Lietuvos šeimininku, o bus ir galės būti tik svečiais ar garbingais  piliečiais – ar būtų tai lenkai, rusai, žydai, vokiečiai ar kiti; joks okupantas, kolonizatorius ar šiaip atvykėlis, nepaisant jų skaičiaus, neįgyja suvereno teisių; nors Anglija Gibraltarą jau valdo daugiau kaip trejetą  šimtų metų, nors jame gyvena beveik tik Anglijos piliečiai, bet Anglija daro visokias nuolaidas Ispanijai, kad tik ji nepareikalautų palikti Gibraltaro, labai svarbios Anglijos karo laivynui bazės; kaip buvo, taip ir liks tik lietuvių etninėmis žemėmis ne tik Rytų Lietuva, bet  ir pietinės Sūduvos-Jotvingių sritys (po J.Pilsudskio invazijų atitekusios Lenkijai), kaip niekada nebus ir lietuvių protėvių – prūsų žemės lenkų, rusų, vokiečių ar kitų atsikėlėlių, kolonizatorių. Beje, pagal kai kuriuos šaltinius vien  į  J.Pilsudskio gaujų okupuoto Vilniaus krašto kaimus nuo 1920 m. iš Lenkijos  buvo atkelta apie 25  tūkst. lenkų. Bet atsikėlėliai niekur ir niekada neįgyja teisių į užimtas žemes.

Tiesa, kol kas dar nėra sudaryta dokumentų, kas iš to krašto šiandieninių lenkų ar tokiais save laikančių yra okupantai-kolonizatoriai ar jų palikuonys, o tuo pačiu ar turi teisę gauti žemės ir pan.? Tačiau, kaip matyti iš istorinių archyvų duomenų, priešingai negu įsivaizduoja kai kurie Rytų Lietuvos lenkų ar sulenkėjusiųjų vadai, jų šaknys net Vilniaus krašte labai seklios – kol kas nepasisekė rasti tokio, kurios nueitų giliau XVI a. pabaigos, giliau pražūtingosios Lietuvos valstybei Liublino unijos pasirašymo (1569 m.). Ir tarp Vilniaus magistrato archyvų pirmuosius lenkiškus dokumentus tik iš to amžiaus aptinkame. Kur kas gilesnes šaknis Lietuvoje galima rasti turint rusus, žydus ir vokiečius. Taigi, ponai lenkų vadai, nori ar nenori, bet turės susitaikyti su tuo, kad jų tikroji istorinė Tėvynė yra Lenkijoje, kažkur už Vyslos į pietus, ar kitur, tik ne lietuvių etninėse žemėse. O jei Lietuvoje netapo piliečiais, jei nenori tokiais būti  ir dirbti vardan nepriklausomos Lietuvos – tegu važiuoja į savo Tėvynę, arba būna Lietuvoje svečiais.

Prisipažinsiu, viltį, kad „lenkų mažuma“  baigs žiūrėti tik į Varšuvą ir taps  nepriklausomos Lietuvos  stiprintoja, man teikia minėtosios  LLRA  atstovų išrinkimas į LR Seimą. Jiems dabar atsveria visos galimybės tikrai nuoširdiems Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiams sukurti, paliekant tik istorijai  ką blogo lenkai ir Lenkija pridarė mūsų Tautai ir valstybei; negali būti, kad Aukščiausiasis būtų neišklausęs LLRA atstovų priešrinkiminių maldų ir pasižadėjimų, nes anot pačio V.Tomaševskio ir jo šefų lenkų kunigų, tai, kad net aštuoni LLRA atstovai pateko į LR Seimą, rodo Aukščiausiojo palankumą lenkams. Be abejonės, prie to prisidėjo ir minėtasis Vilniaus bei Šalčininkų rajonų  pavertimas Kristaus karalystėmis, kunigų maldos ir palaiminimai .

Bet kadangi Aukščiausiam rūpi ir teisingumas, tai galime būti tikri, kad tokie,  JO atstovų – lenkų kunigų palaimintieji tapę LR Seimo nariais, be abejonės  iš paskutiniųjų stengsis, kad ne tik  Vilniaus, Šalčininkų rajonuose,  bet ir visoje nepriklausomoje Lietuvoje įsigalėtų teisingumas, tame tarpe  istorinis, ir lenkai – Seimo nariai padarys viską, kad priverstų Lenkiją  sugrąžinti lietuviams etnines žemes, kad būtų pasmerktas buvęs lenkų imperialistų vadas J.Pilsudskis, o Lenkija kompensuotų lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai  lenkų agresijos ir okupacijų metais padarytus nuostolius, padarys ir daug ką kitą, kad lietuvių Tautai Aukščiausiojo paskirtoje žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje – būtų tikrai visiems gera gyventi, viešpatautų joje Teisingumas, Dora, Laisvė, Gerovė.

Bet jeigu tie palaimintieji Seime – LLRA atstovai, kaip ir kiti nemažiau dievoti lenkai, išrinkti į Vilniaus, Šalčininkų ar kitų rajonų savivaldybes, netarnautų nepriklausomai Lietuvai, juk juos tuomet turėtų pasmerkti ne tik  kiekvienas mūsų valstybės žmogus, bet ir daugiau kaip pora milijardų pasaulio katalikų, o visi Lietuvos ir Lenkijos lenkų kunigai bei vyskupai turėtų juos ne tik pasmerkti, bet ir  paskelbti Aukščiausiojo valios niekintojais, nusikaltėliais, velnių tarnais, katalikų Bažnyčios priešais. Tad, nesijaudinkime, o džiūgaukime, kad prie mūsų Valstybės vairo stos ir Kristaus karalystės kūrėjai – tikrieji Vilniaus kašto katalikai.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *