Č.Iškauskas. Jubiliejinės dovanėlės V.Putinui

Kai Rusija mums sako „Vaikai, gyvenkime draugiškai“, tai šis kalėjimo berniukų raginimas animacinio katino Leopoldo lūpomis skamba ne ką taikiau negu pliūpsnis aršiausios propagandos iš Kremliaus, na, sakysime, dėl Vilniaus gražinimo Lietuvai 1939 m. spalio 10 d.

„Žmogus be veido“ – kietas vyrukas

(Priminsiu, kad tą dieną Maskvoje buvo pasirašyta „Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų savitarpio pagalbos sutartis“. Atgavusi Vilnių, Lietuva turėjo įsileisti Raudonosios armijos įgulas: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje buvo dislokuoti 18 786 kariai, ir tai buvo pirmosios sovietinės okupacijos preliudija. 1939 m. spalio 27 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo Vilniaus išvadavimo iš lenkų žygį, o spalio 28 d. įvyko oficialus kariuomenės sutikimas buvusioje Elzės Ožeškienės, dabar Vinco Kudirkos aikštėje).

Esmė tokia: mes su jumis kaip broliai, o jūs mums – „miško brolius“… Tiesa buvo kita: stipresnis okupantas atėmė iš silpnesnio ir gražino tikrajam šeimininkui, tačiau puikiai žinodamas, kad (pagal 1939 09 28 papildomus slaptuosius protokolus tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS) netrukus vis tiek pateks stipresniam ir įžūlesniam. Vėlų 1940 06 14 vakarą Juozui Urbšiui atsiųstame Maskvos ultimatume raginimo draugiškai sugyventi jau nebeliko…

Be šįkart nenuklyskime į tolimą istoriją, kurios priminimas kai kam ima sukti vidurius. Yra nemažai ženklų, kad sovietinis sąmonės mentorius sugrįžta, skverbdamasis į mūsų gyvenimą ir apimdamas vis didesnes politikos ir ekonomikos, o gal ir dvasines sritis. Tokia slinktis yra didžiausia paguoda Vladimirui Putinui, kuris spalio 7 d. pažymėjo savo 60-metį, kuris prieš septynerius metus savo pranešime Dūmoje virkavo dėl SSRS žlugimo, kuris per visą savo 13-kos metų vieno iš valstybės vadovų svaiginančią karjerą stengėsi atgaivinti buvusią imperiją.

Tiesą sakant, šiam „žmogui be veido“ (taip V.Putinas vadinamas 45-erių metų Rusijos ir JAV pilietybę turinčios žurnalistėsMašos Gesen  (Masha Gessen) knygoje „The Man Without a Face: The Unlikely Rise of Vladimir Putin“) labai sekasi. Vaikystėje jis mėgęs žiūrėti filmus apie šnipus, ir, baigęs KGB aukštąją mokyklą, 5 m. dirbo užsienio žvalgybos agentu Drezdene. Dar būdamas Rusijos premjeru, 1999-ųjų pabaigoje įvedė kariuomenę į Čečėniją, ir iškart, Naujųjų metų išvakarėse, B.Jelcinas jam perdavė valstybės vadovo skeptrą. Išvaikęs ir pašalinęs aršiausius savo priešininkus, susodinęs pavojingiausius verslininkus, sėkmingai dalijosi valdžia su artimiausiu bendražygiu iš Sankt Peterburgo laikų D.Medvedevu. 2008 m. rugpjūtį surengė blic-karą su Gruzija, ir kone visas pasaulis jam iki šiol ploja, esą tai buvo griežtas atsakas provokatoriui ir diktatoriui M.Saakašviliui (šio Kremliaus štampo neatsikrato ir Lietuvos nacionalinė televizija, anądien žiniose pareiškusi, kad būtent dabartinis Gruzijos lyderis sukėlė septynių dienų karą, nors Rusijos vadovybė prisipažino dar iki 2008 metų turėjusi karinės operacijos prieš Gruziją planą).

Vokiečių laikraštis „Die Welt“ redakciniame straipsnyje „Rusų caras ilgiems metams“ prisimena, kaip kovo 4-ąją Raudonojoje aikštėje švęsdamas savo pergalę rinkimuose, V.Putinas apsiverkė. „Keista buvo matyti šio raumeningo „macho-medžiotojo“ įvaizdį sukūrusio kieto vyruko emocijų pliūpsnį“. Tiesa, patyręs žvalgybininkas greitai susivaldė: jam ašaras esą išspaudęs šaltas vėjas…

Tas pats laikraštis primena ir savotišką V.Putino priesaką, duotą dar 1999 m.: „Netekę patriotizmo, su juo susijusio nacionalinio išdidumo ir savigarbos, mes prarasime save kaip tautą, gebančią vykdyti didžiulius poelgius…“ Taip kalbėjo žmogus, kurio, anot M.Gesen knygoje pateikiamų faktų, pavardė figūruoja tamsiose bylose, kai už milžiniškas sumas jis buvo įpareigotas Leningradui nupirkti maisto Vokietijoje, tačiau produktų taip ir neatsirado, o milijonai dingo.

V.Putino šešėlis Kijeve

Tačiau vėlgi – šįkart mes ne apie gilią praeitį. Padėtis posovietinėje erdvėje ir dabar klostosi pagal V.Putino planą. Kone joje visoje dar tebegyvas stipraus, įtakingo, tvirtai sudėto „macho“ įvaizdis (ne išimtis ir kai kurių buvusių Lietuvos lyderių dievinimas, tebesitęsiantis ir po jų mirties). Nebe reikalo dar 2002 m. vasarą rašytojas Aleksandras Prochanovas, kuriam buvo įteikta premija „Nacionalinis bestseleris“ už romaną „Ponas Heksogenas“, perspėjo, kad po kruopelę kuriamas V.Putino asmenybės kultas. Vienur „Putinas lėktuve“, kitur „Putinas gelbsti skęstančius“, „Putinas sinagogoje“, „Putinas jodinėja ir žvejoja“, paskui jis bučiuoja berniuką į bambą, galų gale – „Putinas vietoj pribuvėjos“, „Putinas ir Romos popiežius slidinėja kalnuose“ ir t.t. ir pan. Gal kai kur perspausdamas, gal kiek sutirštindamas spalvas, rašytojas atskleidžia, kaip pamažu, nevengdami komiškų situacijų ir bravūros, įvaizdžio specialistai kurią naujojo Rusijos „macho“ kultą.

V.Putinas siekia, kad tokie veikėjai sėstų ir prie buvusių sovietinių respublikų lyderių vairo. Kas gali paneigti, kad Ukrainos Regionų partijos vadovas Viktoras Janukovyčius neatitinka šio modelio? Žinoma, kalbama juk ne apie išvaizdą, o apie valdymo manierą, įsitikinimus ir jų atitikimą Kremliaus politikai.

Viktoras Juščenka buvo charizmatiškas, bet, Maskvos nuomone, silpnas politikas. Jis nesugebėjo suvaldyti „oranžinės“ revoliucijos šėlsmo, patenkinti į euforiją puolusios tautos užgaidų, buvo apsuptas visokio plauko politikierių ir verteivų, o dar tas nelemtas chemijos sudarkytas veidas… V.Putinas puikiai išnaudojo jo nesutarimus su J.Tymošenko (prisimenate jų įtartinai meilų susitikimą Kremliuje?). Europa ir visas pasaulis į šį spektaklį žvelgė, kaip visada, atsargiai ir net abejingai. Tuometinių Lietuvos ir Lenkijos vadovų bandymai tarpininkauti Kijevui buvo vertinami kaip bereikalinga „užklasinė veikla“.

V.Janukovyčius geriau atitinka V.Putino įsivaizduojamą „supermeno“ modelį. Tiesa, dabartinis Ukrainos vadovas neleidžia vienareikšmiškai apibrėžti savo pozicijų: čia jis linkteli Vakarams, čia daro reveransus Maskvai, kai kur apskritai patyli, pavyzdžiui, atsiriboja nuo J.Tymošenkos įkalinimo.

Pasakyti, kad Kijevą taip pat valdo nafta ir dujos, reiškia, pasakyti ne viską. Vašingtone įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų centro („Center for Strategic and International Studies“) vyresnysis mokslinis bendradarbis Janušas Bugaijskis (Janusz Bugajski) laikraščio „The Christian Science Monitor“ puslapiuose rašo, kad Rusija per dabartinius Ukrainos vadovus stengiasi sustiprinti savo įtaką Kijevui, todėl jai naudinga, kad šalyje liktų autoritarinė vyriausybė… Rusija, išsigandusi, kad Kijeve įsikurs nauja provakarietiška valdžia, gali atvirai įsikišti ir atvirai paremti dabartinį prezidentą“.

Priminsiu, kad Ukrainos Aukščiausiosios Rados rinkimai numatyti spalio 28 d.

Gruzija suks Rusijos orbiton?

Atrodo, kad V.Putino planas pildosi ir Gruzijoje. Tik ką įvykę parlamento rinkimai vertinami įvairiai. Vieni mano, kad tai tikra demokratijos pergalė, kuri turi ypatingą kainą, žinant padėtį Kaukaze, kiti (pavyzdžiui, net A.Lukašenka) išskiria taurų M.Saakašvilio elgesį, pripažįstant pralaimėjimą, dar nesuskaičiavus visų balsų, treti rašo maždaug kaip laikraščio „The Wall Street Journal“ (WSJ) straipsnio pavadinimas: „Rusijos pergalė Gruzijos parlamento rinkimuose“.

Mažai politikos elite žinomas 46 m. milijardierius Bidzina Ivanišvilis kai kam kelia alergiją jau vien dėl „rusiškos“ pavardės šaknies. Nuo sausio prancūzų kalba Paryžiuje leidžiamas interneto laikraštis „Le Huffington Post“ rašo, kad balandžio 21 d. įkurto opozicinio judėjimo „Gruzijos svajonė“ lyderis pirmiausiai garsus tuo, kad savo maždaug 6,4 mlrd. dol. kapitalą sukaupė Rusijoje. Nors jam Kremlius leido didelę dalį akcijų parduoti už aukštesnę negu rinkos kainą, iki šiol daug šio kapitalo lieka kaimyninėje šalyje. Tiesa, savo oligarcho įvaizdį jis mėgina kompensuoti didžiulėmis išlaidomis viešajai nuomonei palaikyti ir lobizmui. Apžvalgininkai tvirtina, kad jis kažkada mokėjęs atlyginimus A.Saakašvilio vyriausybei…

„Niekas nepamirštas, niekas neužmiršta“, – mėgsta sakyti rusai. Tai štai laikraštis WSJ prisimena, kaip 1996 m. B.Ivanišvilis palaikė Rusijos kariuomenės vyriausiąjį vadą, generolą A.Lebedį, šiam balotiruojantis į Rusijos prezidentus, kurio vadovaujamos pajėgos žiauriai numalšino (20 demonstrantų žuvo) Zviado Gamsachurdijos demonstracijas Tbilisyje 1989 m. balandžio 9 d.

Kol kas nugalėtojas tik dalina pažadus: jis nieko nepersekios, staigių posūkių užsienio politikoje nebus, stengsis normalizuoti santykius su Rusija, bet pirmoji užsienio kelionė numatyta į Vašingtoną. Tačiau laikraštis WSJ klausia: ar politinėje arenoje oligarchas pasirodė ne tam, kad

Gruziją vėl paverstų pavaldžia Rusijai?

Jeigu taip, tai V.Putino lūkesčiai pradeda pildytis: vis daugiau posovietinių šalių grįžta į seną orbitą. O tai pastebėdamas laikraštis „The Christian Science Monitor“ dar primena apie spalio 14 bei 28 d. numatytus Lietuvos parlamento rinkimus. „Gaunama pranešimų, kad Rusijos agentai papirkinėja politikus ir aštrina tarpnacionalinius santykius“, – atvirai dėsto šis leidinys.

Kas tie politikai, paklauskime savęs, eidami prie urnų. Ar neketiname ir mes prisidėti prie dar vienos jubiliejinės dovanėlės V.Putinui?