Č. Iškauskas. 1939-ųjų pasirinkimas: tarp kūjo ir priekalo (40)

Česlovas Iškauskas | Iskauskas.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | Iskauskas.lt nuotr.

1939-ųjų rugpjūtis ir rugsėjis buvo lemiami mėnesiai ne tik Lietuvai, bet ir visam tai siaurėjančiam, tai išsiplečiančiam ruožui tarp nedidelio Salos rajono Suomijos Laplandijoje ir Besarabijos, tuomet priklausiusios Rumunijai. Šių kraštų likimą iš esmės sprendė iš pradžių geros bičiulės, o paskui mirtinos priešės, – Sovietų Sąjunga ir Vokietija. Todėl dažnai skambantis klausimas, kurią pusę galėjome pasirinkti tose grumtynėse, yra daugiau hipotetinis nei realus.

Tiesą sakant, rugpjūčio 23-oji, kai buvo pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai, tėra formalus Lietuvos ateities atskaitos taškas. Istorikai tvirtina, kad jau 1938 m. Sovietų Sąjungoje buvo išleisti slapti žemėlapiai, kuriuose Lietuva buvo vadinama „Litovskaja SSR“.

1938 08 28 Miunchene vykusi konferencija, kurioje buvo pasirašytas D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekoslovakijos. Perėmęs Sudetus, praėjus kokiam pusmečiui, 1939 03 15 Adolfas Hitleris užgrobė visą Čekoslovakiją. D. Britanijos ir Prancūzijos vadovai pasirašydami susitarimą tuomet manė, kad, atidavę dalį Čekoslovakijos Vokietijai, išvengs karo, tačiau apsiriko.

Tai paskatino Josifą Staliną į Europos žemėlapį pažvelgti taip pat grobuonies akimis. Kaip „Aiduose“ rašė prieš penkerius metus JAV miręs istorikas Bronius Nemickas, 1939 08 21 Berlyne buvo pasirašyta nauja Vokietijos ir SSRS prekybos sutartis, kuri daugiau buvo reikalinga Maskvai, manančiai, kad A. Hitleris plečia nuoširdžios draugystės ir bendradarbiavimo ryšius. Tai padėjo įkalbėti J. Staliną jau po keleto dienų priimti Vokietijos užsienio reikalų ministrą Joachimą von Ribbentropą, kuris rugpjūčio 23-ąją (tiksliau 1 val. nakties į 24-ąją) su SSRS vyriausybės įgaliotiniu, užsienio reikalų komisaru Viačeslavu Molotovu (tikroji pavardė – Skriabinas) pasirašė nepuolimo sutartį, vadinamąjį Molotovo-Ribbentropo paktą bei jo slaptuosius protokolus. Pagal juos Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva patenka į Vokietijos sferą.

Papildomame protokole atsiranda sakinys, kad „abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte“. Anot istoriko Algio Kasperavičiaus, gražinti 19 metų lenkų užgrobtą Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai buvo visai ne J.Stalino geraširdystė, o A.Hitlerio planas. Būtent fiureris, anot istoriko, nurodė J.von Ribbentropui Vilniaus klausimą įtraukti į sutarties tekstą. Jeigu ne ši A.Hitlerio užgaida, Vilnija būtų atitekusi Sovietų Baltarusijai, kaip, beje, ir daugelis buvusių LDK žemių.

Sovietams Vilniaus gražinimas Lietuvai rūpėjo mažiausiai. Tai buvo eilinė nuolaida A.Hitleriui, kuris, praėjus vos savaitei nuo Molotovo-Ribbentropo pakto, įsiveržė į Lenkiją. Netrukus, rugsėjo 17-ąją, Raudonoji Armija atplėšė savo dalį – užėmė visą Lenkijos rytinę teritoriją iki Vyslos. Pagal pakto slaptuosius protokolus Lietuva ir kitos Baltijos šalys, skausmingu pleištu įsirėžusios į vadinamą SSRS interesų zoną, vis dar priklausė Vokietijai, todėl Maskva buvo suinteresuota kuo greičiau „apiforminti“ ir šį reikalą.

Rugsėjo 28 d. įvyko dar vieni mainai: Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų ir draugystės sutartis ir papildomi slaptieji protokolai. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos naciai Maskvai atidavė Lietuvą, pasilikdama tik pietvakarinę Užnemunės dalį į pietus nuo dabartinio Kutuzovo – Pilviškių – Marijampolės – Simno ir t.t. Čia gyveno apie 184 tūkst. žmonių.

Rugsėjo 19 d. sovietai jau buvo užėmę Vilnių, tad Maskvai beliko atlikti kilniaširdišką formalumą. Spalio 10 d. pagal primestą SSRS ir Lietuvos abipusės pagalbos sutartį Vilnius ir Vilniaus kraštas gražintas Lietuvai, o į šalį buvo įvestas pirmasis 20 tūkst. raudonarmiečių kontingentas. Tas nacių ir sovietų sąmokslas turėjęs ir piniginę išraišką: Sovietų Sąjunga, įkurdama karines bazes Lietuvoje, vienu ypu peržengė ir Vokietijai rezervuotą Užnemunės rajoną, kuris pagal II slaptąjį protokolą buvo paliktas Vokietijai, „kuri turi teisę numatyti, kada bus sudarytas susitarimas, liečiąs šios teritorijos prijungimą prie Vokietijos”.

Užėmus ruožą sovietams, V.Molotovas 1940 08 12 notoje pasiūlė už jį sumokėti 3,86 mln. aukso dolerių, tai yra, pusę sumos, kurią savo laiku JAV sumokėjo Rusijos carui už Aliaską. Kaip rašė istorikas Bronius Nemickas, trečiasis 1941 01 10 pasirašytas slaptasis protokolas numatė, kad SSRS už šią teritoriją sumokės dukart daugiau – 7,5 mln. aukso dolerių, t.y. 31,5 mln. reichsmarkių – dar brangiau negu 1867 m. buvo parduota Aliaska (7,2 mln. dol., bet, žinoma, tuomet dolerio kursas buvo visai kitas).

Kodėl per dvi savaites taip pasikeitė A.Hitlerio pozicija Lietuvos atžvilgiu, nesutaria ir istorikai, nes patikimų dokumentų ar liudijimų, įtakojusių Maskvą ir Berlyną keisti pakto priedus, neišliko. Istorikas A.Kasperavičius tvirtina, kad tiek vieniems, tiek kitiems buvo svarbesnis dalijamų teritorijų pietinis flangas, tai yra Besarabija. Tuomet ji priklausė Rumunijai, SSRS to nepripažino nuo savo gyvavimo pradžios 1992 m., tačiau Rumunija tada maitino nafta didžiulę reicho armiją, 1940 m. jos dalį okupavo SSRS, kol galų gale karaliaus diktatūra tapo nacių satelite. Taigi, pietiniame flange aštriau susidūrė nacių ir bolševikų interesai, o Baltijos šalių likimas Maskvai didelio rūpesčio jau nekėlė.

Net perleisdamas Lietuvą J.Stalino žinion, o Vilnių sutikęs atimti iš lenkų ir atiduoti lietuviams, A.Hitleris žinojo, kad, nepraėjus nė dvejiems metams, visas šis regionas vis tiek puls prieš jį ant kelių. Šį suktą reveransą bolševikams vokiečių nacionalsocialistai buvo patvirtinę visiškai slapta J. von Ribbentropo telegrama Nr. 497, kurią 1939 10 05 išsiuntė į Maskvą Vokietijos pasiuntiniui grafui Friedrichui Werneriui von der Schulenburgui.

Kaip tuo metu elgėsi Lietuvos vyriausybė – kitas klausimas. Faktas, kad po rugsėjo 28-osios mainų, kaip rašė „Ūkininko patarėjas“, „Lietuva nuėjo pasitikti raudonosios aušros“, dar nenusako viso to meto politinio sudėtingumo. Tarpukario užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys tarsi atgailaudamas po daugelio metų prisiminė, kad lietuvių simpatijas A.Hitleriui gerokai sumažino 1939 m. kovą Vokietijos atplėštas Klaipėdos kraštas, o palankumą sovietams padidino neva geranoriškai gražintas ir Lietuvai perduotas Vilnius.

Tuomet ir dar ilgus dešimtmečius po karo niekas nežinojo apie nusikalstamą Maskvos ir Berlyno sandėrį. Štai kodėl beatodairiškai smerkti to meto Lietuvos vyriausybę, kad ji nepakluso vokiečių raginimams pačiai žygiuoti ir atsiimti Vilnių, paskui – priešintis Raudonajai Armijai, galų gale lenkų pavyzdžiu sudaryti egzilinę vyriausybę sovietinės okupacijos sąlygomis, reiškia to meto aplinkybių nesupratimą.

Karo išvakarėse Lietuva sąžiningai laikėsi neutraliteto, dairėsi į D.Britanijos ir Prancūzijos pasyvumą (nors rugsėjo 3 d. jos jau buvo paskelbusios karą nacistinei Vokietijai), manė, kad pastarajai nepavyks laimėti karo, buvo smarkiai veikiama bolševikinės propagandos ir t.t. Galų gale pasipriešinimo nuotaikas labai nuslopino A.Smetonos pozicija sovietinės okupacijos išvakarėse: Sovietų Sąjungai paskelbus ultimatumą Lietuvai, 1940 m. birželio 15 d. posėdyje A. Smetona pasisakė už ultimatumo atmetimą ir ginkluotą pasipriešinimą agresoriui, tačiau, nesulaukęs vyriausybės narių ir kariuomenės vado palaikymo, viską metė ir pasitraukė iš Lietuvos.

Tik maždaug po pusmečio atsirado organizuoto pasipriešinimo sovietams iniciatyva, gimė LAF ir Laikinosios Vyriausybės idėja, puoselėjusi gražią svajonę po nacių skėčiu atkurti nepriklausomą valstybę. Tačiau okupantai pasirodė abu labu panašūs. Šio laikotarpio dokumentus pristato prof. V.Landsbergio sudaryta ir neseniai visuomenei pristatyta knygelė „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *