Rugsėjo 14 d. Molėtų rajone esančiame Alantos dvare vyko žymaus archeologo, rašytojo, karininko, muziejininko bei paveldosaugininko Petro Tarasenkos (1892–1962) 120-ųjų gimimo metinių minėjimui skirta mokslinė konferencija „Atveriant užburtų lobių paslaptis“ bei teatralizuotas dvarų kultūrą gaivinantis renginys „Alantos dvaras. Ponas išvažiuoja“. Šis renginys kartu buvo ir Molėtų kultūrininkų indėliu į rugsėjo 14–23 dienomis visoje Lietuvoje vykusius Europos paveldo dienų renginius, skirtus „Genius Loci“, t.y. „Vietos dvasios“ temai.
P.Tarasenkos dėka Alantai visiems laikams prigijo užburtų lobių krašto vardas. Mokslinė konferencija „Atveriant užburtų lobių paslaptis“ buvo savotiška padėka šiam kūrėjui už tai.
Į Alantos dvare surengtą konferenciją buvo suvažiavę žymiausi Lietuvos archeologai: Habil. dr. Vytautas Urbanavičius, jo dukra P. Tarasenkos tyrinėtoja dr. Daiva Steponavičienė, 2011 m. Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas dr. Vykintas Vaitkevičius, Lietuvos piliakalnių ir Lietuvos archeologijos istorijos tyrinėtojas doc. Gintautas Zabiela, – džiaugėsi Alantos gimnazijos direktorės pavaduotoja Jurgita Kniaziukienė.
Su didžiausia ugnele renginyje dalyvavo kraštiečiai: istorikas Gintautas Šeikis ir geologas dr. Jonas Satkūnas, o dokt. Vytautas Jokubauskas skaityt pranešimo atvažiavo net iš Klaipėdos.
Dienos renginys prasidėjo mažąja konferencija Alantos gimnazijoje. Čia P. Tarasekos pamoką klasėse vedė konferencijos lektoriai. Išties įspūdinga, kai į klasę vietoj mokytojo ateina pats žymiausias senųjų Lietuvos šventviečių tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius ar pirmųjų Europos geologinio paveldo dienų rengėjas Jonas Satkūnas. Po pamokėlės visi rinkomės į gimnazijos Aktų salę, kurioje buvo parengta fotografijų paroda iš P. Tarasenos gyvenimo, mokiniai parodė susirinkusiems įspūdingą „Užburtų lobių spektaklį, pastatytą mokytojos Reginos Lasytės. Konferencijoje dalyvavo ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas V. Stundys.
Konferencijos vedėjas Vykintas Vaitkevičius kvietė pajust „Genius loci. Vietos dvasią“. „Reikia būt vietos gyventoju arba reikia pagalbininkų, kurie galėtų priartinti tuos žmones, kuriems tai svarbu,“– sakė jis pradėdamas konferenciją. Pranešimo apie P. Tarasenkos sąsajas su Alanta autorius Gintautas Šeikis išties surinkęs labai daug ir įdomios medžiagos apie P. Tarasenkos gimtinę Karališkes, apie visas memorialines vietas pačioje Alantoje ir apylinkėse, apie žmones, su kuriais bendravo žymusis P. Tarasenka jaunystėje. Daiva Steponavičienė pasinaudojo proga padėkoti salėje sėdinčiam tėveliui už paskatinimą tyrinėti P. Tarasenką ir parodė savo 1996 m. išleistą knygą „P. Tarasenka“, o kalbėjo apie naujus, išskirtinai įdomius P. Tarasenkos gyvenimo epizodus iš amžininkų prisiminimų. Vytautas Jokubauskas tyrinėja P. Tarasenkos-karininko, kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę istoriją, kurios įdomiausiais epizodais ir pasidalino. Gintautas Zabiela pats tarytum tęsia kraštiečio P. Tarasenkos archeologinę veiklą, tyrinėja Lietuvos piliakalnius. Todėl praeities ir dabarties tyrinėjimų sugretinimas leido klausantiems suprast ne tik tiesioginius P. Tarasenkos tyrinėjimus, bet ir rezultatą, pasiektą per kitus.
Jonas Satkūnas prisistatė atstovaująs Lietuvos geologų tarnybą, Vilniaus universitetą ir Žibėčių kaimą. Ir pranešimas buvo išties visapusiškas, nes Jonas kalbėjo apie geomitologiją – tokią lyg ir naują mokslo šaką – remdamasis ir mokslu, ir savo hipotezėm.
Vytauto Urbonavičiaus videofilme P. Tarasenos amžininkai, dukra Natalija pasakojo apie nepaprastą „Užburtų lobių“ autoriaus asmenybę. Dailininkai Jūratė Rutkauskaitė ir Gediminas Leonavičius pristatė ketverius metus kurtas paskutinės P. Tarasenkos knygos „Priesaika“ iliustracijas, nuoširdžiai papasakojo apie kitais metais dienos šviesą išvysiančią knygą. Visiems labai dėkojo P. Tarasenkos šeimos atstovė Nina Mackevič, perdavė garbaus amžiaus dukros Natalijos linkėjimus.
Lauko konferenciją vedė Viktorija Kazlienė, talkino Alantos gimnazijos mokiniai, vadovaujami Mokytojos Genutės Jakučionienės. Įdomiausia buvo, kai apie senąją Astikų ir Radvilų laikų Alantos dvarvietę pasakojo Rimvydas Laužikas, o apie Valiulio akmenį aukščiausio lygio tos srities tyrinėtojai : Jonas Satkūnas ir Vykintas Vaitkevičius.
Vėliau visiems koncertavo archeologė Daiva Steponavičienė su folkloro ansambliu „Sedula“.
Vakarinis renginys tęsė Europos paveldo dienų tematiką. Ponas Tadeušas, kurį jau nebe pirmus metus vaidina žymus teatro ir televizijos aktorius Remigijus Vilkaitis, sukvietė naują lankytojų būrį. Ponas šį sykį visų laukė savo dvare, sukvietęs atsisveikinimui. Svečių tarpe buvo Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, Molėtų meras Stasys Žvinys, Alantos technologijų ir verslo mokyklos direktorius Vladas Pusvaškis. Ponas pasakojo, kaip praleido vasarą, kur keliavo. Kad būtų nenuobodu, kvietė visus paprastus lietuvius iš IX– XI amžių palinksmint, domėjosi jų apranga. Įspūdingai atrodė aprangą ponui pristatanti Anželikos ir Rimvydo Laužikų šeima. Pono pakalbinta D. Varnaitė džiaugėsi galimybe lankytis tokiame atvirame pono dvare, pajust šių kraštų vietos dvasią. Meras S. Žvinys džiaugėsi pono paveldu, o V. Pusvaškis pasižadėjo ir toliau rūpintis dvaru, kol sugrįš pats ponas. Pasėdėjęs su visais, pabendravęs, pasigėrėjęs senovės lietuvių drabužiais ir dainomis, ponas šį sykį išvyko tikrai netradiciniu būdu: išskrido oro balionu su oro balionų pilotu Gintaru Šurkumi.
Šie renginiai gražiai pradėjo ir įsiliejo į Europos paveldo dienoms Lietuvoje skirtų „Genius Loci“, t.y. „Vietos dvasios“ temai skirtų renginių virtinę. Alanta įrodė turinti stiprią kultūrinę „aurą“ ir galinti pritraukti visus savo nepakartojama vietos dvasios šviesa.
80 km nuo sostinės nutolusi Alanta turtinga kultūros paveldo vertybėmis: čia yra išlikęs Alantos dvaras su peizažiniu parku, didžiulė mūrinė smuklė, medinė žydų sinagoga, senos mokyklos pastatas, alkakalnis, piliakalniai. Netoliese kunkuliuoja šaltinių versmės, menamoji kūlgrinda ir legendinės Peklos pilies kalnas. Alantos apylinkėse „slepiasi“ žymusis mitologinis Valiulio akmuo…
Alanta garsėja aukščiausia rajone bažnyčia (Kultūros vertybė), statyta 1909 m. Joje saugomos į kultūros vertybių registrą įtrauktos vertybės: arnotai (penki XVIII a., vienas XIX a.) ir XIX a.„Nukryžiuotojo“ skulptūra iš Paąžuolių koplyčios.
Kultūros vertybė yra ir Alantos mokyklos pastatas. Šioje mokykloje 1912–1914 m. mokytojavo Petras Tarasenka – garsus Lietuvos archeologas, muziejininkas, prozininkas. Šioje vietoje nuo 1874 m. stovėjo medinis pradinės mokyklos pastatas, kuriame P.Tarasenka yra baigęs dvimetę pradinę mokyklą. 1912 m. į Alantą jis grįžo mokytojaut, tačiau tais metais mokykla sudegė, 1913 m. jau pastatytas raudonų plytų mūro pastatas, kuriame P. Tarasenka dirbo iki 1914 m. Alantos buvusi smuklė XVIII–XIX a. kultūros vertybė.
Apgriuvusi medinė XIX a. antros pusės žydų sinagoga neįrašyta į jokį kultūros vertybių registrą, nors jos architektūrinė ir istorinė vertė didžiulė.
Laukas menantis pagonybės laikus, vadinamas Alku, yra Virintos upės vingyje, nuo Alantos miestelio pakeliui į Girsteitiškį.
Alantos dvarvietės, kurią P. Tarasenka vadino Senadvariu, galima sakyt, net žymės neliko. Žmonės iki šiol atsimena Kompelio kalnely buvusius Astikų ir Radvilų laikų dvaro rūmų griuvėsius, kuriuose esą ir paslėpti lobiai.
Peklos kalną ir P. Tarasenka vadino piliakalniu, o aplink jį esančią pelkę, pro kurią tekėjo Aitros ir Mūsės upeliai, Peklos pelke. Pilies kalne esą nugrimzdusi užburta turtingo bajoro pilis, o gražioji jo dukra paversta bjauria rupūže. Tame kalne buvusi skylė, pro kurią galima ne tik akmenuką įmest, bet ir užburtų lobių gaut. Iki šiol alntiškius galima išgirsti šūktelint „Eik tu Peklan!”…
Į Peklos kalną patekt nėra taip paprasta. Anot P. Tarasenkos ten yra „3–4 metrų pločio kietai suplūktas grindinys“, vadinamas kūlgrinda, t. y. slaptas pelkėje akmenimis grįstas takas žemiau pelkės paviršiaus. Šią legendinę kūlgrindą yra paženklinę Alantos kraštotyrininkai-mėgėjai.
Vienas didžiausių Alantos krašto lobių yra šaltiniai. „Visa Alunta ant paversmių,“– sako vietiniai žmonės. Čia vanduo fontanu gali ištrykšt net ant kalvos kad ir iš po sujudintų namo pamatų, o seni šaltiniai turi savo pavadinimus: „Klebanijos šulnalis“, Žviko šaltinis, Dvaro šaltinis, o bene žymiausias šaltinis yra Janonių kaime.
Pakeliui į Karališkes – P. Tarasenkos gimtinę, tebeauga seni Laičių kaimo ąžuolai. Šiuo keliu prieš 200 metų ėjo Napoleono kariuomenė, o Laičių kapinaitėse nesunku rast balto marmuro paminką su užrašu „Užburtų lobių pasakotojas Kazys Yla, 1850–1930“.
Senoji karčema, kurioje atrastus lobius pragėrinėjo iš rekrūtų grįžęs caro kareivis buvo šalia Runionių sankryžos. (P. Tarasenos apsakymas „Prie seno ąžuolo“).
Bene žymiausias Lietuvoje mitologinis akmuo su ženklais Valiulio akmuo, kitaip vadinamas Svobiškėlio arba Karališkių akmeniu, guli tankiame miške, Alkos gojuje, tolokai nuo kelio. P.Tarasenka jį laikė Saulės akmeniu, o aprašė apysakoje „Valiulio akmuo“.
Alantos Verpeto kalnas buvo išreklamuotas 1973 m. TV filme „Tadas Blinda“. Tai į šį kalną joja svieto lygintojas Blinda.
Išties verta užlipt ant Verpeto kalno, kad nuo aukščiausios kalvos pamatytume visą Alantos – užburtų lobių krašto – vaizdą ir pamiltume jį. Savo gražiausią apysakų knygą „Užburtus lobius“ P. Tarasenka rašė būdamas šešiasdešimt ketverių metų. Alantos atsiminimų šviesa jam buvo palikusi neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
2012 rugsėjo 14 d. Molėtų rajone Alantos dvare vykusi mokslinė konferencija
„Atveriant užburtų lobių paslaptis“ (A.Balandos ir N.Pereckienės nuotraukos):
Teatralizuotas dvarų kultūrą gaivinantis renginys „Alantos dvaras. Ponas išvažiuoja“
(J.Bareikio nuotraukos):
