R.Dediala. Traidenis ir istorinė atmintis (24)

Traidenis Aleksandro Gvanjinio ''Europos Sarmatijos aprašyme'' (Sarmatiae Europeae desscriprio)

Traidenis Aleksandro Gvanjinio ”Europos Sarmatijos aprašyme” (Sarmatiae Europeae desscriprio)

Alkas.lt tęsia naują skiltį – „Lietuvos Kūrėjai“ apie žmones kuriančius Lietuvoje, kuriančius Lietuvai ir kuriančius Lietuvą. Skiltį remia Lietuvos spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Visi esame girdėję apie istorinės sąmonės tyrimus, bet retai susimąstome, kad tie praeities archetipai formuoja mūsų sąmonę ir istorijos suvokimą. Iš tiesų, o jeigu tyrinėjamas viduramžių objektas daro įtaką moderniajam žmogui? Šioje vietoje tinka ir XX amžiuje iškelto Vytauto kulto pavyzdys. Tuomet verta žvilgtelti į aplinkybes, kad ir neturinčias sąsajų su tuo dalyku jo egzistavimo metu, t. y. į tam tikru laiku suformuotą vaizdinį.

Yra tokia nerašyta istorikų taisyklė – nesiskųsk šaltinių stoka. Visgi tokį šaltinių „badą“ jaučiame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio (1268–1282 m.) valdymo laikotarpyje, o ir apie XIII a. pab. Lietuvą kažką pasakyti ne ką lengviau, nes tai reikalauja begalės įvairių fundamentalių tyrimų, kurie dar nėra atlikti.

Tačiau įdomiausios ne istoriografijos ar šaltiniotyros problemos, o kokį Traidenį mes matome, kai išgirstame jo vardą? Štai čia ir prasideda įdomumas, aptikus, jog bet kokioje sintezėje yra pateiktas trafaretiškas ir dažnai klaidingas vaizdinys dėl įsivyravusių istorinių klišių, kurias trumpai apžvelgsime ir žvilgtelėsime į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio atminimą mūsų istorijoje.

Už borto

Prieš dvejus metus minėjome Žalgirio mūšio 600-ąsias ir Durbės mūšio 750-ąsias metines. Kartais minime daugiau ar mažiau svarbias Lietuvai atmintinas datas, kurios susijusios su viduramžių istorija. O jeigu ir neminime, tai bent jau įprasminame istorines epochos figūras gatvių ar skverų pavadinimais. Tačiau akivaizdu, kad ne visi istoriniai veikėjai mūsų atmintyje išsilaikė taip tvirtai, kaip Vytautas, Mindaugas ar Kęstutis.

Visų pirma svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog 1979 m. Kernavėje pardėti sistemingi archeologijos tyrimai, vykdyti Reginos ir Prano Kulikauskų. Taigi, lygiai po 700 metų nuo pirmojo Kernavės paminėjimo 1279 m. Eiliuotoje Livonijos kronikoje. Tai, žinoma, simboliška ir prasminga, bet pagrindinė Kernavės asmenybė liko už laivo (sąmonės) borto. Traidenis – vienas iš mažiau tyrinėtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, kuris istorikų tyrimuose pasireiškia ne taip dažnai, o grožinėje literatūroje – dar rečiau.

Iki 2009 metais išleistos Artūro Dubonio monografijos „Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje (1268–1282)“, plačiausiai Traidenio klausimą nušvietė lenkų medievistas Henrikas Paškevičius (Henryk Paszkiewicz), kurio studija „Jogailaičiai ir Maskva. T. 1: Lietuva ir Maskva XIII ir XIV amžiais“ (Jagiellonowie a Moskwa. T. 1: Litwa a Moskwa w XIII i XIV wieku) buvo išleista dar 1933 m. Be galo kruopščiai parašytas tik 27 puslapių apimties šio darbo skyrius apie Traidenį tapo kone trafaretiniu ateities tyrėjams. Apie kitų istorikų įdirbį sunku iš viso ką nors pasakyti, nes tai pavieniai paminėjimai keliais sakiniais arba nedideli straipsniai.

Visgi mūsų tema – Traidenio atminimas, o su juo šiek tiek kebliau. XIII a. Traidenis apibūdinamas kaip blogio įsikūnijimas. Prisiminkime tendencingą jo aprašymą Ipatijaus metraštyje, kur šis valdovas prilyginamas Romos Neronui, Sirijos Antiochui, Jeruzalės Erodui. Metraščio autorius pažymi, kad Traidenio nedorybės tokios didelės, jog net rašyti gėda. Bet ir 1287 m. Rygos arkivyskupo Jono II laiške teigiama, kad vieno konflikto metu Traidenis lietuvių pirklius išvadino kaimiečiais ir šunimis (lot. Quid tales curo rusticos atque canes). Tuo tarpu Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius į Traidenio lūpas įdeda žodžius, vertus tikro kario nusiteikimo: „Aš tą skausmą / Nešt turiu savo širdy. / Jūs, lietuviai, patikėkit, / Ta pilis (Daugpilis – aut. past.) pastatyta / Mano širdies vidury. / Kol tiktai aš būsiu gyvas, / Žiaurią širdgėlą kentėsiu“.

Įvairių laikų istorikų darbuose šie vieninteliai paminėjimai tapo atrama nusakyti Traidenio asmenį, o kaip interpretuoti šiuos žodžius (teigiamai ar neigiamai), pasiliko kiekvieno asmeninis reikalas.

Renesanso laikais Traidenis įgauna žiauraus, aršaus, tačiau nepaprastai sėkmingo kario įvaizdį, atitinkantį krašto gynėjo idealą. Toks dualistinis paveikslas padeda amortizuoti neigiamus asmenybės bruožus, parodant įprastą kovą tarp gėrio ir blogio pradų. XVI a. pradeda atsirasti pirmieji (nors ir netikri) Traidenio aprašymai, kurių turinys kone trafaretiškas.

Aleksandro Gvagninio ''Europos Sarmatijos aprašymas'' (Sarmatiae Europeae descriptio). Traideniui skirta dalis

Aleksandro Gvagninio ”Europos Sarmatijos aprašymas” (Sarmatiae Europeae descriptio). Traideniui skirta dalis

Italijoje gimusio Aleksandro Gvanjinio (1538–1614) kronikoje „Europinės Sarmatijos aprašymas“ (lot. Sarmatiae Europeae desscriptio) randame Traidenio imaginacinį (įsivaizduojamą) portretą. 1611 m. A. Gvanjinis Krokuvoje išspausdino „Europinės Sarmatijos kroniką“ (lenk. Kronika Sarmacyi Europskiej). Joje Traidenis – aktyvus kovotojas su rusėnų kunigaikščiais ir kryžiuočiais, ir toks galingas, jog priešai valdė savo žemes su didele baime.

Tame pačiame XVI a. parašoma legendinė Lietuvos metraščių dalis – Bychovco kronika. Mes iš mokyklos laikų žinome joje papasakotas garsiąsias legendas apie Palemoną, Gedimino sapną. Čia, žinoma, minimas ir Traidenis. Šioje kronikoje nerasime išsamaus šio kunigaikščio būdo aprašymo, tačiau mums įdomus kitas aspektas – minima, jog Traidenis vedė Mazovijos kunigaikščio dukterį ir su ja turėjo sūnų, vardu Rimantas. Šis tikrovės neatitinkantis siužetas suklaidins net žinomą XX a. istoriką Zenoną Ivinskį, o ką jau kalbėti apie ankstesniais laikais rašiusius autorius. Puikaus renesanso paminklo – Bychovco kronikos – žinutė išpopuliarėjo XIX a. romantizmo terpėje, tačiau iki to vedybų aspektą pakartojo žymus XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytojas humanistas, teisininkas ir istorikas Augustinas Rotundas (1520–1582) savo Trumpojoje Lietuvos kunigaikščių istorijoje.

Dėl neaiškių priežasčių XVII a. rašęs Albertas Vijūkas-Kojelavičius žinutę apie tariamas vedybas praleido, tačiau savaip modifikavo Traidenio asmenybės aprašymą: „Tais pačiais metais, mirus Narimantui, Lietuvos valdovu tapo Traidenis, kurį jau ir anksčiau visi troško matyti soste, nes nors ir jaunesnis už brolius, karine šlove žymiai juos pralenkęs. Mat iš mažumės įpratęs prie karo stovyklos, ilgainiui jis subrandino savo karinius gabumus; suaugęs daugelyje žygių parodė ne tik kario, bet ir vado sugebėjimus, rengdamasis karui ir vesdamas kariuomenę. Elgdavosi jis nesantūriai, ypač įpykęs, todėl nugalėtiesiems ir prasikaltusiems paprastai kuo žiauriausiu būdu rodydavo savo galią; be abejo, tai didžiulė valdovo yda, tačiau laukinių žmonių ji laikoma dorybe ir žadina jeigu ir ne meilę, tai bent nuostabą ir pagarbą“.

Puikiai žinomas istorikas Motiejus Strijkovskis (lenk. Maciej Stryjkowski, XVI a.) savo rašytoje „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje“ parodo Traidenį buvus aršų karį, nes iš visų pusių jį supo priešai. Dažniau pasiekdavo pergales negu pralaimėjimus. Jis buvęs tokio tironiško būdo kunigaikštis, jog su savais elgdavosi panašiai, kaip su nugalėtais kalaviju. Žinoma, M. Strijkovskis pakartoja jau minėtą Ipatijaus metraščio žinutę.

Kaip matome iš šių aprašymų, Traidenis įgauna pikto, aršaus, tačiau teisingo valdovo įvaizdį, kaip jau anksčiau minėta, dualistinio vaizdinio pagrindą.

XIX a. romantizmo viražai

V. Sirokomlės "Córa Piastów"

V. Sirokomlės “Córa Piastów”

1855 m. Vladislovas Sirokomlė (žinomas kaip Liudvikas Kondratovičius, lenk. Ludwik Kondratowicz) Vilniuje išleido poemą lenkų kalba „Piastų duktė“ („Córa Piastów“), kurios pagrindinis veikėjas – Traidenis. Šis (dar XVI a. Bychovco kronikoje atsiradusios žinutės pagrindu) vedybų būdu susisaisto su Piastų gimine.

Petro Armino "Piastų duktės" vertimas jo raštų 1907 m. leidime

Petro Armino “Piastų duktės” vertimas jo raštų 1907 m. leidime

Pirmasis „Piastų duktės“ vertimas į lietuvių kalbą pasirodė Tilžėje 1884 m. išleistos „Aušros“ 7–12 numeriuose. Vertimą atliko Petras Trupinėlis (Armino slapyvardis), o 1897 m. išėjo atskirame Petro Armino „Raštų“ leidinyje (perleistas 1907 m.), kuriame randamas „Piastų duktės“ vertimas su nežymiais pakeitimais.

Yra dar ir Balio Sruogos vertimas, kurio ištrauką čia pateikiame:

„Traidenis apyaušry paskleidė gandą,
Kaip aidas, per kalnus, per upes, girias,
Valdovo šaukimas sau kelią suranda.
Perdien apibėgo erdves jis plačias.
Visi vakarop Lietuvos pakraščiai
Jau žino, kad renkas į kovą kariai.
Iš girių, kalnų, tartum šmėklos besotės,
Karingos esybės pradėjo vyniotis:
Tai gandą valdovo išgirdę staigiai,
Suskato Kernavėn Traidenio kariai.
Ir išvirkščiais kailiais, kaip meškos, jie gaubias,
Ir kirvį prie šono, trimitą, kabinas.
Jų rankose – smogtai; o vietoje kepurės
Lyg vilko, lyg aitvaro kaktą jie turi.
Kiti dar baisiau pasipuoš ties ausim:
Kas – tauro ragu, o kas – šerno iltim.
Žirgai lietuvių, karnomis apkloti,
Kanopoms dunda, it griaustinis spiria…
Regi juos – ir negali suprasti, žinoti,
Kas padarai išsineria iš girios?
Žmogaus neįžvelgs čia nustebus akis, –
Pajus gal tik karį baugioji širdis…“

Traidenis ir Ona Mazovietė (1282). Dail. Michał Elwiro Andriolli (1836-1893)

Traidenis ir Ona Mazovietė (1282). Dail. Michał Elwiro Andriolli (1836-1893)

Pagal V. Sirokomlės poemoje pateiktą legendinį siužetą Mykolas Elvyras Andriolis (lenk. Michał Elwiro Andriolli, 1836–1893) nutapė paveikslą „Traidenis ir Ona Mazovietė“. Nenustebkite, pamatę šį paveikslą internetinėje erdvėje, kur jis kartais traktuojamas kaip atitinkantis realius XIII a. įvykius.

Žinomas XIX a. romantizmo epochos istorikas Teodoras Narbutas Traidenį apibūdina kaip gerą vadą, laimės ir narsos turintį karį, išmintingą, puikų valstybės stiprintoją. Žinoma, nepraleidžiama Ipatijaus metraščio žinutė apie neregėtą despotiškumą, bet tam randamas įdomus paaiškinimas: „Pats augęs grobuonių karo stovyklose, jis negalėjo būti nuolaidus valdovas“. Remdamasis netikromis kronikų žiniomis, T. Narbutas vėlgi pateikė pasakojimą apie dramos vertą Onos Mazovietės susitikimą su Traideniu.

Kaip matome, XIX a. vedybų epizodas buvo labai gajus, tačiau XX a. istorikų darbuose į Traidenio istoriją pažiūrėta kritiškai. Visi literatūriniai topai buvo eliminuoti; pasirodė, jog apie šį valdovą ne tiek ir daug žinome.

Šiame kontekste reikėtų pastebėti, kad neigiamą įtaką, siekiant istorinio tikslumo, darė tautinės politikos nulemtas požiūris. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940) tautinės propagandos tikslams buvo iškeltas kunigaikščių kultas. Pirmuoju smuiku grojo Vytautas Didysis, kurio spindesio pikas buvo 1930 m., kai Lietuvą apėmė milžiniškas vajus, minint 500-tąsias šio didžiojo kunigaikščio mirties metines.

Visgi susidurta su didele problema – Vilniaus kraštas su istorine sostine Vilniumi ir Trakais buvo atskirti nuo Lietuvos. Čia iškilo netoli nuo demarkacinės linijos esantis Kernavės miestelis – ideologinių kovų vieta, kurią galima buvo susieti tik su Traideniu. Tačiau, nors ir paradoksalu, Traidenis neįgavo didesnės reikšmės ir tai, matyt, lėmė ne tik akivaizdus Vytauto kulto ryškumas, bet ir kelios objektyvios priežastys. Visų pirma, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valdymo laikotarpis nebuvo tinkamai ištirtas. Antra, nors kunigaikščių kultas klestėjo, tačiau, anot Vytauto Kavolio, kunigaikščių Lietuva ir savo mastu, ir problemomis buvo tiesiog per daug skirtinga, kad su ja būtų įmanomas autentiškas ryšys (nors Vilnius tapo ta mobilizacijos priemone tautai jungti ir iškelti svarbias LDK asmenybes), o „etninės prigimties“ paieškos vedė prie pastovesnių atramos taškų, kaip antai kalba ir artojiška pozicija. Visgi, čia susiėjo visi minėti aspektai.

Reiktų sau užduoti klausimą: ką tarpukario Lietuvos žmonės galėjo žinoti apie šį valdovą? Atsakymas būtų labai įdomus, nes paprastai didieji kunigaikščiai, kaip matėme iš ankstesnių pavyzdžių, buvo vaizduojami kaip puikūs karvedžiai ir šalies gynėjai. Pavyzdžiui, net dabar sunku būtų rasti darbą, kuriame Traidenis (kaip ir kiti kunigaikščiai) nebūtų paminėtas kaip puikus karvedys, nors Traidenio dalyvavimas kariniuose veiksmuose šaltiniuose aptinkamas tik vieną kartą – 1274 m. datuojamoje Daugpilio pilies apgultyje (beje, nesėkmingoje). Žinoma, atmesti Traidenio vaidmenį, kaip pagrindinio veiksmų koordinatoriaus Karusės ir Aizkrauklės mūšiuose, būtų tiesiog absurdiška. Čia visgi susiduriama jau su minėta problema – šaltinių stoka, nes tiesiog negalime nei pagrįsti, nei paneigti Traidenio karinių sugebėjimų, jo narsos ir panašių asmenybės bruožų. Visgi, manytume, jog išlaikyti status quo šiuo atveju būtų teisingiausia, nes bet koks teiginys apie kunigaikščių karinius ir valdymo sugebėjimus reikalauja įrodymų, o jų Traidenio laikų šaltiniuose nerasime.

„Didysis kunigaikštis Traidenis“. Paveikslas iš: Ivinskis Z. Traidenis ir jo tautinė politika, Trimitas, 1939, nr. 48 (989), p. 1164.

„Didysis kunigaikštis Traidenis“. Paveikslas iš: Ivinskis Z. Traidenis ir jo tautinė politika, Trimitas, 1939, nr. 48 (989), p. 1164.

1939 m. Zenonas Ivinskis patriotiniame šaulių žurnale „Trimitas“ paskelbė publikaciją, pavadinimu „Traidenis ir jo tautinė politika“. Pats Z. Ivinskis įvardija savo šio darbo tikslą – sudominti žmones šio kunigaikščio istorija, tačiau gana aplaidžiai (o gal ir tyčia) kelis kartus pakartoja standartines klišes apie energingumą, gabumą ir pan., nors ir pasiremia H. Paškevičiaus studija. Įspūdžio sustiprinimui priskiria Karusės mūšį (1270 m.) Traidenio tiesioginiam vadovavimui, o niūrią Ipatijaus metraščio žinutę apie Traidenį palenkia jam naudinga linkme: „Bet visi tie Traideniui priešų skiriami palyginimai iš dalies daro jam garbės, nes tas faktas, kad apie jį taip priešų rašoma, aiškiai parodo, kad Traidenis buvo karingas ir veiklus kunigaikštis“.

1932 m. „Vilniaus rytojaus“ priede vaikams „Aušrelė“ pasirodė lengvo turinio pamąstymai apie Traidenio valdymą. Čia tautinės politikos aspektai pasireiškia dar ryškiau. Be viso ko, Traidenis tampa be galo išmintingu valdovu, tėvynės gelbėtojo idealu.

1939 m. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė mokyklai skirtame darbe, kuriame dagiausia rėmėsi H. Paškevičiumi, pateikė gana objektyvų Traidenio paveikslą, bet neapsėjo jau tradicija tapusių frazių, tik čia nuskamba nuosaikesnė pozicija: „Didžiojo kunigaikščio puolimų jėga ir drąsa jungiasi su dideliu atsakingumu“.

Nevertėtų pamiršti, jog jau minėta poema „Piastų duktė“ neprarado savo populiarumo ir puikiai papildė kuriamą, nors ir miglotą, Traidenio vaizdinį.

Sovietmečiu šio kunigaikščio veikla buvo išanalizuota daug nuodugniau to paties Z. Ivinskio (emigracijoje) ir kitų istorikų darbuose, o ir stipriai išreikštos tautinės ideologijos liko žymiai mažiau.

Šioje vietoje reiktų prisiminti ir gražų poetinį akcentą. 1987 m. „Kultūros baruose“ (Nr. 7) pasirodė Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis „Kernavė“, kurio siužetas sutraukia beveik visus galimus Traidenio laikų personažus ir įvykius:

Broliai ten, broliai – Svalkenis, Sirputis…
Trys iš jų mūšį jau žuvo,
Šiurpu
šaukti vardais nuo piliakalnių – miega
vyrai Traidenio, jiems gera namie –
grįžę iš Saremos, Daugpilio, Aizkrauklės
ilsis kariai, bet jų miegas beaistris –
tik ąžuolai, įšakniję ir stiprūs,
apgaubia žiemgalius, jotvingius, prūsus,
skundžias tik vėjas, pakriaušėmis ošiantis,
mirga tik laiškas pro rūką ant tošies.

Modernumo gūsiai

Lietuvos Didysis kunigaikštis Traidenis. Dail. A. Liupšys, 2007 m.

Lietuvos Didysis kunigaikštis Traidenis. Dail. A. Liupšys, 2007 m.

Šių dienų Lietuvoje Traidenio vaizdinio formuotojų vaidmenį (be kelių profesionalių istorikų) užėmė ir dailininkai. Štai A. Liupšys 2007 m. sukūrė paveikslą „Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis“. Žinoma, toks Traidenis galėjo atsirasti tik autoriaus fantazijos gelmėse, nes paveiksle esantys elementai neatitinka XIII a. konteksto. Galima nesunkiai pastebėti „gvanjiniškus“ bruožus – taip kopijuojama naujųjų laikų tradicija.

Pauliaus Juškos Traidenis

Pauliaus Juškos Traidenis

Panašų variantą galima išvysti ir mokyklose naudojamuose plakatuose, kur kunigaikščiai išvardinti chronologine tvarka. Lietuvos tūkstantmečio direkcijos paremtame plakate „Lietuvos valdovai nuo XIII a.“ aptinkame Pauliaus Juškos nupieštą Traidenį. Dėl tokių paveikslų kuriamo vaizdinio jau išsakėme nuomonę ir daugiau neturėtume ko pridurti, tačiau po šiuo portretu slypintis užrašas – „Pagoniškosios Lietuvos stiprintojas, sėkmingai kovojęs su Kalavijuočių ordinu“ – šiek tiek kelia nerimą, nes Traidenio laikų Lietuvai nebeteko kovoti su kalavijuočiais, kurie po Saulės mūšio (1236 m.) buvo sujungti su Kryžiuočių ordinu. Nebloga mokymo priemonė mokinių įžvalgai lavinti…

Trumpai aptarus literatūros ir dailės kūrinius, galima „peršokti“ į funkcionalesnį valdovo įprasminimą. Alvydas Nikžentaitis rinkinyje „Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų sąmonėje“ (2007 m.) paskelbtame straipsnyje aptarė šios epochos reikšmę Lietuvos kultūrinėje atmintyje. Čia pateiktas istorinės atminties tyrimams įdomus dalykas – suvestinės lentelės su miestų gatvėvardžiais, kuriose siekiama išaiškinti istorinių asmenybių vardų pasikartojimus gatvių pavadinimuose. Viena lentelė paskirta būtent viduramžių veikėjams ir įvykiams. Joje, be abejo, pirmauja Vytautas Didysis, o paskutines vietas užima Treniota su Vykintu, kurių vardais pavadinta po tris gatves visoje Lietuvoje. Čia, deja, visai nepelnytai nepateko Traidenis, kurio vardu Lietuvoje pavadintos taip pat trys gatvės, esančios Vilniuje, Šauliuose ir Kernavėje.

Panaši situacija ir 2009 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistoje Algimanto Miškinio kolekcijoje „Lietuvos istorija atvirukuose ir fotografijose nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio“. Šiame rinkinyje, žinoma, Traidenio nėra, tačiau įvade autorius pažymi, jog sudėti tik 25 procentai turimos medžiagos. Todėl sunku pasakyti, ar nėra šiam kunigaikščiui skirto nė vieno atviruko (beje, Vytenio irgi nerandame).

Pabaigai turime liūdnai konstatuoti – ir istorinės sąmonės tyrimai pamiršta Traidenį. Dvi didelės pergalės prieš Vokiečių ordino livoniškąją šaką, aktyvi kova su Haličo-Voluinės kunigaikščiais, bet, Eiliuotosios Livonijos kronikos žodžiais tariant, „karaliaus Traidenio“ atminimui tenka brautis per istorijos barus ir ieškoti sau vietos bei objektyvaus įvertinimo žmonių atmintyje.


„Lietuvos kūrėjai“

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

24 komentarai

  1. Giedrius:

    Gerb. Ričardai,
    apie “šaltinių badą” Jūs čia labai taikliai;
    tą liečiau, pastangą “kelt” įrašiau, po Sąjūdžio aprašų-minėjimų 2009 m. birželį:
    http://sarmatija.lt/index.php/praeitis-is-arciau/325-prisiminkime-lietuvos-valstybes-vadovus-birzelio-14
    kuo labiau ir giliau iš XVII a. spaudinių aplinkmečio brauniesi į dar senesnį “ikispaudybinį metą”,
    tuo keistesni “nuorašai” įvykius lydi. Vienuolynas vienuolynui nelygu…
    Šventaragio, Gerimanto, Gilygino, Trabio, Traidenio, Budigeidžio-Butigeidžio, Butvydo-Pukuvero
    vardai – Vytenio imperijos sukūrimo pagrindas ir pamatai: tvirti pamatai!.
    Taip, 1930 m. Vytauto Didžiojo vardas pakėlęs ir kitų valdovų-kunigų vardus, po 1915 m.
    (Vokios okupacija) išvedęs Lietuviškosios monarchijos (kunigaikštystės mums įprasčiau)
    būties, būtinumo; įtakos, paveldo bei ATGIMIMO būtinybę – palaikymui atmintimi!
    Nuolatinis atgimimas sąlygotas tūkstantmečių patirtimi, o įrašai, – tik vienkartiniai.
    Todėl ir garbusis Zenonas Ivinskis klysti galėjęs, ir istorikė Konstancija Skirmuntaitė bei
    Stasio Naginsko įžvalgūs rankraščiai dar vis atmesti (teisus čia švedas Jonas Ohmann:
    “Lietuva nežino savo istorijos” /TV laida/). Nežinom.
    Tad su “Lietuvos kūrėjais”, po 1988 m. paKĖLIMO, vėl Sąjūdis KELS ir Z. Ivinskio, net
    Andriaus Vištelio bei Domo Šidlausko-Visuomio ir kitų drąsiųjų palikimo įtakas.

    Dėl paminėto /1236 m./ mūšio turėsim naujai persijot pilkąsiais gardeles ir patikrinti t.p. čia
    įvardinto Stasio Naginsko palikimą, įžvalgas (“studiją”, kaip mandriau karksi valdininkai)
    apie tikroviškesnę istorinę atodangą – mūšio vietą PRIE SVALIOS – tikrojoje Žiemgaloje
    (S. Naginskas gana kruopščiai ir įtaigiai atmeta “šiaulių=saulės” lokaciją). Galiu tik
    paantrint dėl sąlygų ar aplinkos poveikių ir Švitrigailos nesėkmes (pagal Z.Ivinskį)
    lėmus besaikio svaiginimosi-gėrimo įpročiu (alkoholizmo), Pabaisko nesėkmę, ir keistos
    vakardienos sukakties (“jubiliejaus) Vytenio imperiniame Vitebske sąlygojimą:
    “buvo pasiųstas prašymas Žygimantui Augustui. Negavę atsakymo, nei sulaukę Lietuvos DK diduomenės dėmesio, Vitebske likę bajorai surašė antrąją peticiją didžiajam kunigaikščiui. Stovykla virto karo seimu, grėsė tapti vėlesniems amžiams įprasta konfederacija. Bajorija peticijoje išdėstė savąją sąjungos su Lenkija sampratą. Pareikalauta bendrai sušauktame seime sudaryti sąjungą, numatančią, bendrą valdovą ir seimą, teisę ir gynybą, tačiau paliekančią atskiras kariuomenes bei pareigybes. Sąjunga suprantama kaip lygiateisių valstybių sąjunga, išlaikant atskirą jų valstybingumą. Neįvykdžius šių sąlygų, grasinta nebeiti į kariuomenę ir atsisakyti naujų mokesčių mokėjimo…”
    Keisti vingiai, istorijos nepakeisi. Bet, gal tai lėmę ir vakardienos pergalės prieš turkus minėjimo sąlygą (Sobieskio).
    Turim patarlę – “kur du stos, visados daugiau padarys”. Ji veikė, veikia ir veiks.
    Nuslinks ir tai ką “laikinieji Liublino unijos ribos „praplėtėjai-apsišaukėliai“ (Vilniaus-Šventėnų)” pridirbę iki 1938 m. ultimatumų.

    Su žiniomis, su tiesa, netgi su DK “skydu” (po Nr. 6 sąraše).
    LDK įtaka ir Traidenio galių tąsa.
    Vardas – įsirėžęs skambiai. Įtaka – dar neatskleista.
    Bet, Lietuvos-Lenkijos-Baltarusijos-Rusijos-Latvijos valdymo paveldas, šimtmečių paprotinės grąžos pamokos dar laukia.

    Tebūnie viena pirmųjų:
    https://www.google.com/search?q=%D0%B4%D0%BD%D0%B5%D0%BF%D1%80%D0%BE%D0%B2%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B5+%D0%BA%D0%B0%D0%BF%D0%B8%D1%89%D0%B0&ie=utf-8&oe=utf-8&aq=t&rls=org.mozilla:lt:official&client=firefox-a#hl=lt&gs_nf=1&pq=%D0%B4%D0%BD%D0%B5%D0%BF%D1%80%D0%BE%D0%B2%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B5%20%D0%BA%D0%B0%D0%BF%D0%B8%D1%89%D0%B0&cp=1&gs_id=12f&xhr=t&q=%D0%94%D0%BD%D0%B5%D0%BF%D1%80%D0%BE%D0%B2%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B5+%D0%BA%D0%B0%D0%BF%D0%B8%D1%89%D0%B0&pf=p&client=firefox-a&hs=vpI&rls=org.mozilla:lt%3Aofficial&sclient=psy-ab&oq=%D0%94%D0%BD%D0%B5%D0%BF%D1%80%D0%BE%D0%B2%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B5+%D0%BA%D0%B0%D0%BF%D0%B8%D1%89%D0%B0&gs_l=&pbx=1&bav=on.2,or.r_gc.r_pw.r_qf.&fp=345b2ca2a27d36a4&biw=1024&bih=665
    …ALKUI pamokikių;
    капище – Самое интересное в блогах

    (o inter”blogus” gal pa’krykštyjam
    – BLOGĖMIS;
    ir kas tavojoj BLOGĖJ gero 🙂 )

  2. Romualdas Zubinas:

    Kaip matau, skiltį “Lietuvos Kūrėjai” remia labai rimta organizacija, tačiau sprendžiant iš jau pirmojo straipsnio, išėjo, švelniai tariant, labai ir labai nerimtai.
    Jeigu kalbama apie Lietuvą ir jos kūrėjus, tad ir pradėkime nuo pirmojo jos įkūrėjo – rikio LITVO, kuris, būdamas baltų Krivių Krivaičio Prutenio vaikaičiu, apie 540-uosius metus, kaip palikimą, iš savo dėdės gavo “žemės sklypą” tarp Nemuno, Vyslos ir Vyslos intako Bugos upių, kur apdsigyveno, o vėliau ir įkūrė sostinę, kurią pavadino sūnaus Gardino vardu.
    Lietuvos praeities (istorinį) tarpsnį nuo jos įkūrėjo LITVO iki Mindaugo, mūsų istorikams seniai jau buvo laikas užpildyti! “Šaltinių badas”- nėra pasiteisinimas. Šį laikotarpį, dar praėjusio šimtmečio viduryje, aprašė mūsų poliglotas ir priešistorikas garbusis Česlovas Gedgaudas knygoje “Mūsų praeities beieškant”. Tad kur gi šio darbo tesinys? Kodėl toliau netęsiamas Česlovo Gedgaudo pradėtas, taip Lietuvai ir jos jaunajai kartai, reikalingas darbas? Kodėl Česlovas Gedgaudas rado šaltinių ikikrikščioniškajam (ikimindauginiam) laikotarpiui, o mūsų laikais randami šaltiniai tiktai ir vien tiktai iš mūsų krikščioniškosios praeities laikotarpio?!
    Ši mūsų istorikų kryptinga, tačiau Lietuvai, ypatingai jos jaunimui, žalinga ir tendencija Lietuvos praeities atžvilgiu, primena sovietinius laikus, kai mokykloje sakydavo- Lietuvos istorija prasideda nuo jos “įstojimo ” į Sovietų sajungą-nuo 1940-jų metų ir taškas!? Laikas, ponai istorikai, atsitokėti ir grąžinti Lietuvai ir jos jaunajai kartai mūsų šalies tikrąją garbingiausiąją praeitį nuo jos Nemuno krašte įsikūrimo laikotarpio!!!

    • Artūras Gotautas:

      Gerbiamas R.Zubinai,rašot apie Č.Gedgaudo darbų pratęsimą.Buvo(yra) sumanimas perleisti platesniu tiražu Jo knygą “Mūsų praeities beieškant”,bet nei viena leidykla nesutiko,su spaustuvė dalinai sutarta buvo,o ką jau bekalbėti apie visokių “komisijų” praleidimus…
      Tad nepalanki “valstybininkams” Mūsų praeitis,nors ir kiek jos uoliai beieškotume…. 🙁

      • lyvis:

        Didžiausias antivalstybinis klanas yra istorikai, ir pats didžiausias Č Gedgaudo ir Statkutės žemintojas yra T Baranauskas, kuris šiandien dedasi patriotu. Tai štai kokie žmonės eina į valdžią, vykdyti prorusišką tarybinę politiką. Gotautas tai turėtų žinoti, matyt jis serga trumparegiškumu. lyvis

        • Artūras Gotautas:

          Žinau “lyvį” savo regėjimo galimybes,tad akinių man tikrai niekas neuždės..
          Posakis iš Gintarinės posakių skrynios:
          “Akys neklysta,kol pasikliauna savo paties,o ne kitų,akimis..”
          Antivalstybinis klanas yra patys valstybės valdantieji,bet kokios srities..
          Nes nėra parankus žmogus,kuris nedirba išvien pagal ne Lietuvoje sukurtus nurodymus,paveikti Lietuvai..
          Yra nemaža sutarčių/aktų,kurie laikui bėgant bus pripažinti negaliojančiomis..
          Vienas iš pagrindinių aktų yra šis:
          …………..
          „ Atkūrus Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas. Šis aktas reiškė, jog į Šiluvos Dievo Motinos, nuolat savo užtarimu lydėjusios tautos kelią į laisvę, rankas atiduodamos ir Nepriklausomybės viltys bei lūkesčiai.„
          ……….
          V.P – “Lietuvos paaukojimo aktas akivaizdžiai neteisėtas
          Akivaizdu, kad Lietuvos paaukojimo aktas pažeidžia 1, 2 ir 3 Konstitucijos straipsnius, pagal kuriuos suverenitetas (aukščiausioji valdžia) priklauso tautai ir niekas negali savintis jos galių. 1991 m. Šiluvoje buvo pažeista tuometinė laikinoji Lietuvos konstitucija – Laikinasis pagrindinis įstatymas.
          Aišku, kad Landsbergis neturėjo ir negalėjo turėti įgaliojimų paaukoti Lietuvą. Tuo metu, kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, jis buvo valstybės vadovas ir galėjo priimti valdymo aktus, tačiau ne Lietuvos paaukojimo.
          Sladkevičius tuo metu buvo vadinamosios Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, taigi aukščiausias Romos katalikų bažnyčios Lietuvos padalinio vadovas. Landsbergis turėjo teisę pasirašinėti sutartis Lietuvos valstybės vardu. Todėl paaukojimo aktas buvo ir tarptautinė sutartis. Tai dar labiau didina jo reikšmę ir tiek profesoriaus, tiek kardinolo kaltę.”
          ……
          Tad aptarinėti kiekviena asmeniškai “profesorių” nėra prasmės,nes visi jie daugiau ar mažiau vykdo VTK nurodymus,nes kitaip ir nebūtų “profesoriais”…
          Kitaip tariant pakeitus bažnyčioje ženklus,pakeitus knygą,bažnyčia taps žinyčia,nors ir žmonės eis į bažnyčia,bet išeis iš žinyčios…
          Perkelkime mintį 🙂

          • lyvis:

            Kažkokie sukti kaltinimai, kaltinimai ir vis pabėgimas nuo minties , o bėgdamas dar kažkokį kaltinimą pameta. Nėra aiškumo kažkokia pučiama migla, kad yra kažkokie priešai. Kitaip sakant nėra nuoširdumo, o tiktai žmogų įsukamą į kažkokį verpetą, einam, mušam, plėšiam. Kažkokie makaronų kabinimai. Norisi aiškumo bet kvepia kažko negero. Matyt čia yra mano per žemas išsilavinimas. lyvis

  3. Pilypas:

    Kodėl mažai istorinių žinių apie Traidenį arba jos turi tik neigiamą atspalvį iš kaimynų. Manau todėl, kad Traidenis sustiprino valdžią po Mindauginės Lietuvos ir tuo laiku, kai svarbiausi istoriniai veiksniai rytų Europoje buvo dvi krikščionybės: Bizantiškoji ir Romos katalikiškoji bei jų plėtimąsis su kryžiumi ir kardu. Stiprias pagoniškas asmenybes reikia menkinti, suteikti neigiamus bruožus, norint įdiegti naują kultūrą. Juk Mindaugas taip pat buvo kaimynų menkinamas ir vadinamas žudiku.
    Juk ir dabar kas pagoniška daugelio sąmonėje išlikęs kaip neigiamas reiškinys. Kaip ilgai nesikeičia suformuotas monoparadigminis mentalitetas? Nors žinome, kad visos tautos pergyveno pagonybę, bet tik lietuvių pagonybė niekinama lig šiol.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Ikikrikščioniškasis mūsų Dievų paveldas mums šiandienybėje neabejotinai išlikęs, o tuometinių atėjūnų prakeiktas keiksmažodis “pagonis”, “pagonybė” kažkodėl vartojamas lig šiol. Latviai šį krikščionišką keiksmažodį pakeitė į “dievturys”, “dievturystė” ar panašiai.
      Galbūt garbingi lietuviai galėtų būti garbingai vadinami Gamtagarbiais? Tačiau vėl klausimas – ar tas žodis susijęs su garbinimu, ar gerbimu? Ar dar kitaip čia turėtų būti?

      Žiūrint atgal, Mindaugo krikštas Lietuvai neatnešė krikščioniškosios kultūros dvasios. Po Mindaugo nužudymo Traidenio valdoma Lietuva vėl grįžo į pagonybę. Tačiau nuo Vytenio laikų Lietuvai prasidėjo naujas krikščionybės etapas, nors Vytenio, Gedimino bei Algirdo ir Kęstučio laikai neatnešė krikščionybei kažko ženklaus, nors jiems siūlė krikštytis ir Rygos arkivyskupas, Vokietijos imperatorius Karolis IV, bei popiežius Grigalius IX.
      Tolesnis Lietuvos krikščionybės ženklesnis etapas eina per Jogailos ir Vytauto prizmę. Štai todėl vėlau jau nukrikščionintai Lietuvai jie tokie “ženklesni”.

  4. Romualdas Zubinas:

    1994.06.28. Leopoldo Krušinsko užsakymu spaustuvė “Aušra” 1000 egz. tiražu išleido Česlovo Gedgaudo knygą “Mūsų praeities beieškant”. Įvadą šiai knygai parašė VU istorijos fakulteto ketvirto kurso studėntas Kęstutis Kasparas, kurį, už Česlovo Gedgaudo toleravimą, tais pačiais metais prof. Edvardas Gudavičius pašalino iš universiteto. Beje, mūsų laikų Lietuvos istorikų nuomonė apie Česlovo Gedgaudo knygą yra neigiamą. Kodėl?
    Šią knygą teko skaityti ne kartą! Ji man tapo tramplynu ilgame mūsų garbingiausios ir seniausios praeities kelyje. Būtent šioje knygoje pateikta informacija apie VI-V-me a.pr.m.e. mūsų protėvių kėlimasį į dabartinius vakarus, manę paskatino susidomėti skitais, keltais, galais o vėliau ir graikais bei visų jų kultūromis ir šaltiniais. Vėliau jau-šumerų, egiptiečių, babiloniečių, sen. indų, persų, kiniečių ir kitų senausiųjų kultūrų šaltiniais. Visa rasta informacija, susieta su mūsų laikų mokslininkų atradimais, pagimdė knygas “Perkūnas”(priešistorija), “Per praeitį į ateitį”(proistorija) ir Pažadinta praeitis”(III-sis ir IV-sis geofizinia procesai) ir, kaip matote, padėjo atrasti net III-jį bei IV-jį geofizinius dėsnius. Garbė Česlovui Gedgaudui ir seniausiai Žemėje gyvai lietuvių kalbai!

  5. prasimanymai:

    Prof. Gudavičius nieko nešalino. O Gedgaudas – diletantas, kaip ir Statkute. Ir veikiau reikėtų kalbėti ne apie šaltinių badą, o rimtų mokslininkų. O taip yra todėl, kad reikia labai daug dirbti.

  6. Vilna:

    Šiurpu, 20 metų šalis nepriklausoma, o istorijos dirvonai taip ir stovi nearti. Per tuos metus dirvonuose nieko neišauginome…, jaunoji karta auginta viena po kitos be savo Tautos istorinio, dvasinio peno. Kas tam vadovavo, kad ir toliau būtume išlaikyti “veršių tauta”, tas turi už tai turi atsakyti. Juk skirtos biudžeto lėšos išleidžiamos, o dirvonai lika nearti…
    Tas pats yra ir kitose srityse. Milijonų milijonai litų buvo skirti partijų puoselėjimui, išskirtinės teisės jįstatymais joms suteikos politikoje, o jų, šiandien atitinkančių tikrąją to žodžio prasmę, neturime. Neturime nė vieno jų iki kiek nors pakenčiamos kondicijos išugdyto politiko… Prezidento rinkimuose jo rinkti nebuvo iš ko, atrodo, kad tas pats laukia ir artėjančiuose Prezidento rinkimuose… Seimo rinkimuose kandidatų politinė kokybė yra tiek žema, kad ko ne visi vėl sėdasi ne į savo vietas… Iš kur toks sumenkėjimas Tautoje.
    Bet grįžkime į istoriją. Imkime, kad ir Mindaugo laikų Nalšią, minimą kaip teritoriją Lietuvos kaiminystėje ir kaip jėgą, reiškusią priešiškumo Lietuvos valdymui. Neginčijamai, kiek pagrįstesnis jos teritorijos nustatymas yra svarbus Lietuvos istorijos faktas. Tad gal pradėkime nuo kiek patikimesnio Nalšios teritorijos, kitų su ja susijusių klausimų aiškinimuisi, sutarimu dėl jo ir to sutarimo viešu aprobavimu. Antai Nalšia 1219 metų Lietuvos sutartyje su Voluine neminima, kai pvz., Deltuva taip pat to meto istorinė žemė yra paminėta.
    Tad, pvz., Alkas.lt galėtų tapti konferencijų istorijos klausimais organizatore ir Nalšios klausimas galėtų būti pirmąja tokių konferencijų tema. Juk čia to organizacinio darbo ne tiek jau daug. Reikėtų konferencijos temą paskelbti prieš kokį pusmetį duodant pranešėjams laiko pasirengti, na, dar kartas nuo karto apie tai priminti, nustatyti pranešimų pavadinimų elektroninio registravimo terminą, jų apimtį ir pan.
    Žodžiu, “bėdavoti” maža, reikia dirbti, tam geras pavyzdys yra A. Bučio darbai istorijos srityje.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Konferencijos konfereinšin pranešimo pranešėjui reikėtų pusmečio tam, kad pasiruoštų pranešimui? Oho – gerai gyvena žmonės.
      Ir aplamai, ką praneša pranešėjas – tai, ką nusirašė iš kitų skelbtų info hipo tezių ta tema ir sudėliojo, apibendrino?

      • Vilna:

        Tai kas nagrinėjama, svarstoma turi prasmę tik tada, kai tai daroma problemos lygiu. Rašinyje “Traidenis ir istorinė atmintis” jokia istorijos problema nekelta, o yra tik Traidenio atminimo faktų apžvalga. Na, gal pasakoma, kad jis lyginant su kitais mūsų kunigaikščiais yra nepelnytai mažiau buvo vertinamas. Tačiau jokios pagrįstesnės istorinės problemos, susijusios su Traidenio pervertinimu, neiškelia. Taigi nieko iš taip vadovėliškai pateiktos medžiagos nepasisemi.
        Tai gal prasmingiau, veiksmingiau būtų papublikavus H. Paškevičiaus studiją (išverstą) ar Z.Ivinskio publikacijas,T. Narbuto žinias apie Traidenį ir pan.
        Žinoma tokiems atpasakojimams konferencijos nereikalingos, tačiau yra žmonių ir naujų įžvalgų turinčių, va, tokie ir turėtų jomis pasidalinti konferencijose. Dažniausiai tokie žmonės duoną užsidirba ar užsidirbo dirbdami kitus darbus. Istorikai yra tik savo laisvalaikio metu, todėl jiems būtų tinkamiau konferencijų temas žinoti gerokai iš anksto.

        • Ričardas:

          Vilna, šiuo metu nėra jokios prasmės skelbti išverstą Paszkiewicziaus darbą, nes šių dienų sintezės (Gudavičiaus, Instituto, Kiaupų) iš esmės detaliau aprašo situaciją. Traidenio temai A. Dubonis parašė visą monografiją, kurioje 90 % problemų yra aptartos. Straipsnelio tikslas nebuvo aptarti Traidenio Lietuvos problemas, nes jų daugybė (valdymo pradžia, pabaiga, taika su Ordinu ir pan.), tačiau štai alke galima rasti straipsnius apie Karusės ir Aizkrauklės mūšius, kurie vyko Traidenio valdymo metu. Keli žodžiai apie konferencijas. Visi universitetai, kuriuose yra istorijos specialybės programos, rengia konferencijas, kur yra aptariami visokie klausimai. Jums tiesiog reikėtų atidžiau sekti (vu, leu, šu, ku, vdu, instituto) naujienas, nes vien vienam universitete pasitaiko bent po dvi konferencijas per vienus metus.

          • Vilna:

            Aš kalbu apie istorijos klausimų kėlimą ir atsakymų į juos ieškojimą problemos lygiu, atitinkamu istoriniu metu vykusių politinių, religinių, kalbinių, ekonominių, kitų procesų regione, Europoje kontekste.
            Kur tokie darbai – apie juos žmonėms nėra nieko žinoma.
            Imkime, kad ir Jūsų minimą Karusės mūšį, na apie jį Alke parašyta tokiu pačiu šalto papasakojimo stiliumi, kaip ir čia apie Traidenį. O juk būtų akivaizdaus pagrindo kelti klausimą, ar tas mūšis vyko ne ant ledo, ar Traidenio ir Ordino kariuomenių veiksmuose neįžiūrėtina manevravimo, kuriuo Traidenis siekė, kad susikautų su Ordinu ant ledo. Iš čia kiltų lietuvių ledo mūšių patirties, jų pranašumo prieš Ordną tokiuose mūšiuose klausimas, pagaliau, ar ne dėl to Traidenis ėjo į Saremą, kad su Ordinu susikautų ant ledo ir ledo mūšyje jį nugalėtų, nes lietuviai tokiu atveju buvo pranašesni už Ordiną, o Traidenis degė noru jam atkeršyti…
            Tokioms prielaidoms apie Karusės mūšį pagrindo yra, jeigu jį nagrinėtume detaliau ir platesniame kontekste.
            Jeigu šito nepajėgiama daryti, tai ko ten tuose “vu, leu, šu, ku, vdu …” sėdėti, reikia eiti dirbti darbą, kurį pajėgiama daryti, juk dirbama ne sovietams, o sau ir savo Tautai, valstybei, Lietuvai.

            • Tomas:

              Vilna, nenoriu leisti į ilgas diskusijas, nes joms nebus galo 🙂 Jūsų aprašomos problemos, susijusios su Karuse, “nepasiduoda” svarstymams – iš prielaidų logiškų išvadų negausime (arba gausime kažką panašaus į Z. Raulinaičio darbus). Visi galimi Karusės šaltiniai išstudijuoti ir specialaus Traidenio žmonių noro kautis su Ordino kariuomenė nebuvo. Tikrai kariauna nesibeldė taip toli, kad tik susikautų su Ordinu (tą galima buvo padaryti ir prie Dauguvos), o paprasčiausiai pasiplėšti gana turtingoje Saremoje, kuri lietuvius viliojo ne vieną kartą. Skaičiau jūsų komentarus dar ten ir gana neblogai jums atsakė “kurmis” ir “lamatas”, tad nesikartosiu. Minėti un-tai pajėgia svarstyti klausimus plačiame kontekste, tačiau bet kas turi būti argumentuota šaltiniais (jų kritine analize) ir t.t.
              Jeigu jau kalbate apie Europos kontekstą, tai jums galiu pasiūlyti paskaityti kažką panašaus: Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis. Vilnius: LII leidykla, 2002, 236 p.; Lietuvos valstybės susikūrimas europiniame kontekste. Vilnius: versus aureus, 2008, 360 p.

              • Vilna:

                Tomai, tada prašyčiau pacituoti šaltinį, kuriame yra pasakyta, ką tąsyk Traidenis prisiplėšė iš Saremos. Bet, jeigu ir būtų šaltinio tokia žinia, vis vien jos negalima priimti už gryną pinigą, nes priešo teritorijų nusiaubimai, taip pat gali būti kovos būdas su juo, tik ne kariuomenių mūšiu.

                • Ričardas:

                  Vilna, be problemų ir specialiai jums. Eiliuotoji Livonijos kronika, eil. 7796-7801: Trečią dieną jau atėjo / Čia kariuomenė lietuvių, / Didžiai galinga, į pajūrį: / Saremos salą pult ketino. / Į ją neužilgo ji nuvyko. / Jiems Saremą beteriojant,/ ir toliau eil. 7835-7838: Kariuomenė pagonių / Buvo Saremą palikus, / Ji pilnas rankas turėjo / Krašto dalį suniokojus.” O tada jau lietuvius pasitiko magistras ir įvyko Karusės mūšis. Beje, niekur nesakoma, kad Traidenis dalyvavo, tiesiog logiška išvada, jog kovėsi jo žmonės ir tiek.

                  • Vilna:

                    Teriojimas yra viena iš karo su priešu priemonių. Kariuomenė buvo “didžiai galinga”, taigi tas rodytų, kad vykta mūšiui, o ne paplėšikauti ir pabėgti. Be to, paplėšikavimui buvo galima rasti ir kur arčiau.
                    Galima manyti, kad Saremo salos teriojimas ir buvo pasirinktas taktiniais sumetimai, nes tik tokiu atveju buvo pagrindo tikėtis, jog mūšis neišvengiamai vyktų ant ledo. Apie mūšio ant ledo planavimą patvirtintų ir pabrėžimas, kad “Kariuomenė pagonių/ Buvo Saremą palikus”.
                    Be to, “teriojimas” galimai buvo taktinė priemonė priešo pykčiui sukelti, kovai išaukti, kaip ir “pilnos rankos”… Be to, šių faktų pabrėžimas, gali būti laikomas, kaip ir Ordino psichologinis pasiteisinimas dėl pralaimėjimo, sudaryti įspūdį, kad buvo būtina stoti į mūšį su šalį taip nuniokojusia pagonių kariuomene.
                    Todėl manytina, kad tai buvo Traidenio kruopščiai apgalvotas ir jo paties ar brolio įvykdytas žygis.
                    Be to, poetinis (nekonkretus) pasakymas, kad “pilnas rankas turėjo”, gali būti suprantamas, kad Sareme jie nesutiko jokio pasipriešinimo – turėjo laisvas rankas niokojimui.

  7. Romualdas Zubinas:

    Koks skirtumas-nušalino pats Gudavičius ar jo pavaldinys, tačiau atsakomybė už šią antilietuvišką ir negarbingą veiklą tenka profesoriui o ne docentui, kuris be profesoriaus žinios studento, ir dar iš ketvirto kurso, niekad nevalios išmesti. Kas link Česlovo Gedgaudo ir Juratės Statkutės de Rosalės, apie juos diskutuoti galima tiktai gerai susipažinųs su jų bei mano jau ankščiau paminėtais darbais. Ir ne tiktai su šiais darbais bet ir juose nurodyta panaudota literatūra. O šių šaltinių ir vieno, ir antro, ir trečio darbuose nurodyta begalės. Vien jau mano knygoms parašyti prireikė net iki 200. Gerai Kauno Technologijos universiteto profesorius dr. Stasys Šinkūnas pasakė, “kad su tamsta diskutuoti mūsų praeities tema, būtina perskaityti tamstos knygose nurodytus šaltinius o tam mes neturime laiko!?” Nejaugi šioje vietoje mes ir padėsime tašką?! Suprantama, profesoriai negali vėl sėstis į suolus ir išnaujo pradėti studijuoti! Bet ar ne tie patys profesoriai sudarynėja studijų programas!? Kodėl mūsų universitetuose vis dar galioja Česlovo Gedgaudo laikais (tarybiniais laikais) buvę TABŲ, apie kuriuos jis mini savo knygoje?! Juk praėjo jau geras pusamžis ir Lietuva jau nebe tarybinė bet LAISVA?!
    Suprantama, konferencijos ir aplamai tautos iniciatyva yra gerai, tačiau pradėti reikia nuo mūsų universitetų, kurių programuose mūsų praeities stūdijoms būtų skirtas ne mažesnis dėmesis nei tai pradėta daryti kaimyninėse šalyse. Priešingu atvėju mes neteksime ir savo dabartinių simbolių, ir nemažos dalies savo garbingiausios praeities ir… JAUNIMO!!!

  8. hm:

    ponui Zubinui: pažįstu prof. Gudavičių ir manau, kad jūs skleidžiate netiesą. Taip norite “pasipijarinti”? Ką gi – ne jūs pirmas, ne jūs paskutinis.

  9. hm:

    dar nepaminėjau – tokie rašiniai, kaip šis apie Traidenį, labai sveikintini.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *