T.Dirgėla. Vytautas V. Landsbergis: „Didžiausias švietimas yra namuose, prie pietų stalo“ (video) (0)

Vytautas V. Landsbergis su dukra Severija ir Bete | asm. nuotr.

Vytautas V. Landsbergis su dukra Severija ir Bete | asm. nuotr.

Alkas.lt tęsia naują skiltį – „Lietuvos Kūrėjai“ apie žmones kuriančius Lietuvoje, kuriančius Lietuvai ir kuriančius Lietuvą. Skiltį remia Lietuvos spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.

kai grumstas nurieda nuo kalno
kai kalnas nurieda nuo grumsto
kai kumštis grumstą sudaužo
nurieda per veidą akmuo

kai kumštis grumstą atgniaužia
man skauda, bijau atsimerkti
liepsnojančiom rankom du medžiai
man mosteli dingteli amen

taip gulasi grumstas jau amžino
taip keliasi kelias jau amžino
dvi valtys pakrantėje amžino
jau plaukia anapus širdie

(Vytautas V. Landsbergis)

Poetas, vaikų rašytojas, teatro ir kino režisierius, publicistas – taip interneto erdvėje apibūdinamas Vytautas V. Landsbergis, vieniems geriau žinomas kaip menininkas, ir tiktai retam – tiesiog kaip daug nuveikusio politiko ir muziko Vytauto Landsbergio sūnus. Tačiau prie pradžioje išvardintų V. V. Landsbergio veiklų galima (arba tiksliau – reikia) paminėti ir dar vieną – Lietuvos kūrėjas.

Nors ir nesėdėdamas Seimo nario ar vieno iš ministrų kėdėje, šis žmogus Lietuvą kuria kitais būdais, gal net daug veiksmingesniais: V.V. Landsbergio dokumentinės juostos apie iškiliausius mūsų šalies žmones paglosto širdį kiekvienam lietuviui ir leidžia su pasididžiavimu teigti, jog milžinų Lietuvoje būta ne tik praeityje – jų apstu ir šiandien; jo knygos vaikams augina dorą lietuvį, tai tarsi pamatas nesavanaudiško gyvenimo pradžiai; V. V. Landsbergio muzika leidžia prisiminti didžiulį mūsų protėvių palikimą – liaudies dainas, o taip pat padeda susimąstyti ir tuo pat metu nusišypsoti…

Vytautas V. Landsbergis – „O žvaigždė puodynėj“:

T.Dirgėla: Pranė Dundulienė rašė, jog turėti daug vaikų lietuviui kadaise buvo garbė. Tačiau šiandien garbė – turėti kuo brangesnį automobilį ar studijuoti užsienyje. Kodėl viskas taip apsivertė? Kodėl šeima nebėra pagrindinė vertybė ir kodėl daugelis jaunų žmonių bijo ne tik, kad turėti, sakykime, trejetą vaikų, bet apskritai turėti nors ir vieną vaiką?

V.V.Lansbergis: Nesinorėtų kalbėti apie kitus ir juos vertint. Žmonės patys nusprendžia kokio gyvenimo nori. Vienas atsakymų galėtų būt itin paprastas – turėti daug vaikų nemadinga. Ir nei įstatymai, nei masinės informavimo priemonės neskatina kitokio požiūrio, siūlydamos egocentriškesnę gyvenseną. Tarnystės tautai, visuomenei idėja apskritai nedaug tepuoselėjama.

Kažkada rašiau, kad reiktų įvesti mokestį tiems, kurie neturi vaikų (bet galėtų turėti!) ir tuos pinigus atiduoti daugiavaikėms šeimoms. Maždaug – atleiskit, aš neturiu vaikams laiko, bet štai mano įnašas, kad kiti tą darbą padarytų už mane.

T.D.: Nemažai jaunimo susilaukti atžalų planuoja baigę mokslus, padarę karjerą ir nusipirkę namus… Iš vienos pusės, toks požiūris tarsi pateisinamas – vaikams netrūks būtiniausių daiktų, virš galvos jie turės stogą, tačiau iš kitos pusės – ar vaikas nebūtų toks pat laimingas gimęs ir anksčiau, savo gyvenimą pradėjęs dar besikuriančioje šeimoje? Gal net ir tas namas, vaikui jau esant ant rankų, atsirastų greičiau… Ar tėvų meilė vaikui gali atpirkti finansinės gerovės trūkumą?

V.V.L.: Visaip yra gerai. Ir tada, kai vaikų susilaukia jauni, neapsiplunksnavę, ir kai vėliau, jau susitvarkę ūkį. Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad vaikų būtų. Regint uždarinėjamas mokyklas, aiškėja, kad nykstam.

Yra tokia patarlė, kad vaikas kraitį atsineša pats, tad šeima praturtėja sulig kiekvienu nauju vaikeliu. „Dievas davė dantis, duos ir į dantis!“ – taip kolega Rudnosiukas perfrazavo šią patarlę.

T.D.: Pats galite didžiuotis penkiomis atžalomis bei vadintis seneliu – turite keturis anūkus. Ne kartą esate minėjęs, jog ne suaugusieji moko vaikus, o pastarieji moko suaugusiuosius. Ką vaikai reiškia Jums? Ko iš jų išmokote ir galbūt dar tebesimokote? Ko iš savo atžalų gali išmokti jauni tėveliai?

V.V.L.: Nuoširdumo, natūralumo, smalsumo, tingėjimo, žaismingumo. Galėčiau vardint ir vardint. Ir mokytis, ir dar kartą mokytis…

Vaikai man neleido išprotėti. Nuliūsti, nebetikėti. Jei neturėčiau savų, pasiimčiau iš vaikų namų.

Vytautas V. Landsbergis su dukra Severija | asm. nuotr.

Vytautas V. Landsbergis su dukra Severija | asm. nuotr.

T.D.: Rengiate literatūrines stovyklas vaikams – kada ir kodėl sumanėte užsiimti tokia veikla? Dėmesį jose skiriate ir partizanams – kodėl jiems? Ar stovyklas vaikai palieka pasikeitę, ar juos sudomina istorijos apie partizanus, jų bunkerių tyrinėjimai? Kodėl jaunas žmogus apskritai turėtų domėtis savo šalies istorija?

V.V.L.: Viskas vyksta spontaniškai – nesu baigęs stovyklų organizavimo kursų. Kažkada pabandėm su bendraminčiais, turinčiais kaimo turizmo sodybą, ir pavyko. Rašėm pasakas, vakarais dainavom partizanų dainas. Pamačiau, kad tai vaikus keičia, gal net geriau negu kompiuteris ar televizorius.

Šiemet gaminom bunkerį su partizanu Jonu Kadžioniu. Po stovyklos skambino vieno berniuko mama ir dėkojo, kad grįžęs namo pirmąkart gyvenime pats susitvarkė kambarį. Matyt, atsirado tvarkos viduje, bekasant bunkerį.

Loreta Žvironaitė: „V. V. Landsbergį jau nuo Rudnosiuko istorijų laikų pažįstame kaip ištikimąjį nonsenso literatūrinės pasakos meistrą, šmaikščiai pokštaujantį, neįprastai žvelgiantį į pasaulį…“

Justė Michailinaitė: „Rašytojas Vytautas V. Landsbergis – šmaikščiai pokštaujantis ir neįprastai į pasaulį žvelgiantis nonsenso tipo literatūrinės pasakos meistras. Kaip ir reikalauja nonsenso poetika, jo kūriniuose dažnai žaidžiama kontrastais, prasilenkiama su logikos dėsniais – tai neretai sukelia šokiruojantį, nuostabą keliantį efektą, laviravimo tarp tiesos ir melo, tikrovės ir fantazijos jausmą“.

T.D.:„ Neketinau rašyti vaikams. Norėjau būti „rimtas“ rašytojas. Bet gyvenime dažniausiai atsitinka atvirkščiai – tenka daryti tai, ko neketinai ar nenorėjai“, – rašėte savo knygoje „Šisbeitas. Vis dėlto darote tai, ko neketinote – rašote vaikams, ir galima drąsiai sakyti, jog tai darote gan sėkmingai. Kas paskatino plunksną panaudoti kūrybos jauniesiems rašymui? Kokia geros knygos vaikams paslaptis – gal tiesiog nereikia per daug sureikšminti to fakto, jog rašai jaunajam, o ne suaugusiajam skaitytojui? Kaip gimsta idėjos Jūsų knygoms?

V.V.L.: Kiekviena knyga atsiranda skirtingai, nėra jokių receptų. Pradėjau rašyt, nes patikdavo sekti pasakas – vaikams ir su vaikais. Ir iki šiol patinka. Kai sekasi pasakos, sekasi ir gyvenimas – toks dėsnis. Kai nesiseka, tai nesiseka.

Vytautas V. Landsbergis su gerbėjais knygų mugėje | asm. nuotr.

Vytautas V. Landsbergis su gerbėjais knygų mugėje | asm. nuotr.

T.D.: Kuo vaikų literatūra skiriasi nuo suaugusiųjų? Gal atrasti laiko vaikiškoms knygoms turėtų ir jie – turbūt iš jauniesiems skirtos literatūros suaugusieji gali kažko netgi išmokti, kaip ir iš pačių vaikų?

V.V.L.: Vaikų literatūra nuo suaugusiųjų skiriasi viena, gan esmiška savybe – pirmoji turi būti skaidri ir optimistinė. Nors ir antrajai tai nekenkia.

Kažkada šovė mintis parašyt pasaką apie velnią, kuris atėjo pas Kūrėją ir paprašė, kad jam duotų prižiūrėt menus. Ypač rimtus, suaugusiųjų. O vaikiškos literatūros atsisakė, nes ji nerimta. Su ja nenuveiksi nieko velniškai gero…

Vytautas V. Landsbergis – Rudnosiukizmas:

T.D.: Ką manote apie vaikų literatūros situaciją mūsuose – ar lietuvių autorių, kuriančių vaikams, knygeles drąsiai skaitydavote savo atžaloms ir taip pat drąsiai skaitote anūkams? Ar, Jūsų nuomone, knygynų skyriuose, skirtuose vaikų literatūrai, ne per daug vadinamojo kičo?

V.V.L.: Manau, kad turim pasaulinio lygio vaikų literatūrą. Pradedant liaudies pasakomis, baigiant kolegomis… Ypatingai mėgstu Gendrutį Morkūną, man atrodo, kad tai Astrid Lindgren lygio menininkas. Gaila, kad iškeliavo ankstokai, tik penkias knygeles tepalikęs. Bet užtat kokias knygeles!

T.D.: Trumpam sugrįžkite į vaikystę – ar Jūsų šeimoje knyga užimdavo svarbią vietą? Ar tėvai Jums dažnai skaitydavo? Kelių metų išmokote skaityti pats? Gal turite išsaugojęs savo vaikystės knygų?

V.V.L.: Tuomet nebuvo kompiuterių ir televizorių, tad galiu tik atsidust it kokia pasipiktinus davatka: ot geri laikai buvo! Ne taip, kaip dabartės…

Tėvai knygas skaitydavo ir sekdavom pasakas balsu. Seneliai neatsilikdavo. O pats knygas skaitau nuo penkerių. Vaikystės knygų nemažai yra likę tėvų bibliotekoj, Kačerginėj.

T.D.: Kaip manote – jei žmogus neskaitė vaikystėje, ar jis knygos nepamils ir užaugęs? Ar meilė knygoms perduodama iš kartos į kartą? Kodėl aplamai šiandien jauniesiems verta atsiversti knygą? Nes dauguma vaikų vietoje jos renkasi televizorių ar kompiuterį… Gal laisvalaiko praleidimas prie televizoriaus – taip pat iš kartos į kartą perduodama „tradicija“ ?

V.V.L.: Manau, kad viskas, kas vyksta, yra tik į gera. Toks požiūris apsaugo nuo nereikalingų priekaištų vaikams ir anūkams. O paskui ir sau.

Pats – tiek su vaikais, tiek su anūkais – šiek bei tiek paplušu skaitymo baruose. Ir skaitom, ir sekam pasakas kartu. Nagrinėjamės M.Martinaitį, A.Nyką-Niliūną… Jaunimas mėgsta galvosūkius.

Iš Vytauto V. Landsbergio knygos „Šisbeitas“: „Mąstant apie Lietuvą, vaizduotėje iškyla sergančios, nuliūdusios Motinos įvaizdis – darbščios, daugiavaikės Motinėlės, kurią kažkada išprievartavo rusų kareiviai. Vieni jos sūnūs žuvo miške, kovodami už savo krašto Nepriklausomybę. Kiti, nenorėdami beprasmiškai žūti ar tarnauti svetimtaučiams pavergėjams, pasitraukė į Vakarus. O treti prisitaikė gyventi svetimos valstybės okupuotoje tėvynėje. Ir visi jie Motinai buvo ir tebėra brangūs: ir žuvusieji, ir pabėgusieji, ir prisitaikiusieji. Nes pirmųjų auka ir kitiems broliams įskiepijo didvyrišką pasiryžimą kovoti už savo krašto laisvę, nenutautėti… Be jų aukos ir pavyzdžio šis kraštas gal niekada nebūtų išsilaisvinęs. Tačiau ne mažiau vertingi yra ir antrieji bei tretieji broliai – be emigravusiųjų ir prisitaikiusiųjų (ar koloboravusiųjų) paprasčiausiai nebūtų likę gyvų žmonių, galinčių tą kraštą atkurti, atėjus Nepriklausomybės dienai“.

T.D.: Profesorė Ona Voverienė savo knygoje „Tautotyros etiudai“ rašė: „Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus skelbtos idėjos prieš 135 metus ir anksčiau ypač aktualios dabartinei Lietuvai. Ko gero, tada Lietuvos patriotams buvo daug lengviau negu dabar: tada mus naikino svetimieji, okupavę mūsų žemę. Dabar mes patys save naikiname, tik žymiai intensyviau ir agresyviau“. Ar pritariate profesorei, ar šiandienėje Lietuvoje situacija tikrai liūdna, ar dėl to kalti mes patys? O gal viskas kaip tik juda į gerą?

V.V.L.: Mėgstu Jo Šventenybės Dalai Lamos mintį, jog laimė yra tada, kai nori to, ką ir turi. Bandau mokytis norėti tokios Lietuvos, kokia ji yra, ir nuo to ji darosi vis gražesnė. Vis mažiau besutinku bambančių žmonių… Mūsų viešoji erdvė ir taip perkrauta blogomis bei blogiausiomis žiniomis apie Lietuvą, kas be abejo veikia piliečių pasąmonę bei elgseną.

Įsiminė pranciškono kunigo Gedimino Numgaudžio pamokslas Pakūtuvėnuos, kai jis tikinčiųjų paklausė – ar gali prakeiktas daiktas būti geras? Ne – visi atsakė. – Tai ir nekeikite savo valdžios, nes niekad neprakeiktos ir neturėsit.

Visada buvo, kas naikina, visad buvo, kas kuria. Tai dvi pagrindinės mūsų veiklos kryptys –  negebantys kurti, imasi griovimo.

Lietuvos švietimo sistema bei kultūra galėtų daugiau remtis kūrybos principu, ne griovimo. Bet matyt, tai negali įvykt greičiau, negu numatė kolega Mozė.

T.D.: Didelė dalis jaunų žmonių gėdijasi liaudies dainų, nevertina savo šalies istorijos ir kalbos… Panaši buvo ir Vinco Kudirkos situacija – jis gėdijosi savo namų, kuriuose buvo kalbama lietuviškai, piktai pasišaipė iš pirmojo „Aušros“ numerio, bet štai – griežtas Jablonskio pamokymas atvedė Kudirką į meilę tėvynei, ir gyvenimą pastarasis atidavė Lietuvai. Kas galėtų būti tuo Jablonskiu šiandienos jaunimui, kad jie pradėtų vertinti savo išskirtinumą, savo išskirtines tradicijas, kad nebijotų jomis didžiuotis, o gal tai turi ateiti savaime?

V.V.L.: Per jėgą nieko nepadarysi. Liaudies daina pamažu atgimsta, atranda vietą mieste, kaime vis dažniau girdisi apygirtės miesčioniškos dainuškos. Viskas keičiasi vietomis – anksčiau moralės saugotoju buvęs kaimas pamažu nebetenka tos misijos, nebėr ryšio su žeme, tradicija. Gal miestas perims šią estafetę, kad ir kaip tai paradoksaliai beskambėtų? Miestas išvažiuoja atgal į kaimą – ši tendencija džiugina. Gal vėl atsiras kultūringų, inteligentiškų kaimiečių karta, tai būtų Lietuvos atgimimas. Juolab, kad žemės ūkis darosi pelningas verslas, pasaulis greit nebeturės ką valgyti.

Reikėtų miestiečiams organizuoti agronomų kursus, duoti paskolas technikai ir reikalai pagreitėtų.

O kas galėtų būti Jablonskiu? Rašytojai, teatro ir kino režisieriai, mokytojai, ūkininkai… Ne tik galėtų, bet dažnai ir yra. Daug jablonskių matau etnokultūrininkų sambūriuose.

Vytautas V. Landsbegis – „Sėdžiu ant kranto“:

T.D.: Ar teisinga linkme juda mūsų švietimas, ką apie jį manote? Kokį lietuvį jis ugdo? O gal atvirkščiai – gal ugdomas ne tas lietuvis, kuris gimusios dukros garbei pasodintų liepaitę, o kažkas kitas?

V.V.L.: Didžiausias švietimas yra namuose, prie pietų stalo. Per bendrus darbus, pokalbius, žygius, dainas. Ir joks Steponavičius jo nesugebės pagadint… O jei to reiškinio namuose nėra, tuomet labai svarbu, kad atsirastų nors vienas mokytojas mokykloje, turintys dvasinių savybių uždegti šviesą, sustiprinti viltį, atjautą, tarnystės idėją. To neišmoksi, tik perimsi. Šviesa – ne visad universitetinis reikalas.

T.D.: Ne viename interviu esate minėjęs, jog labai svarbus ginklas yra kultūra. Paties prieš ketvertą metų sudarytoje „Baltojoje knygoje“ kultūros bei visuomenės veikėjams uždavėte 10 su Lietuva susijusių klausimų, viename jų pašnekovų klausėte nuomonės apie mūsų šalies kultūros politiką. Justinas Marcinkevičius joje pasigedo „stipresnio klasikinės kultūros sparno“, o Vytautas Bubnys bei Marytė Kontrimaitė stebėjosi – ar tokį dalyką mes aplamai turime? Kaip pats apibūdintumėte Lietuvos kultūros politiką, kodėl kultūra apskritai reikalinga, kokią vietą šalies kūrime ji turėtų užimti ir kokią vietą ji užima šiandien?

V.V.L.: Kultūra darosi nekultūringa. Kino režisierius K.Kiesliovskis kultūrą apibūdino, kaip vienišuosius vienijantį mechanizmą. Deja, nūnai dažniau regime kaip išskiriantį… Ypač kai balansuojama ant patyčių kultūros ribos. Bet tam, kad pakiltume, prieš tai turime tą „brudą“ išsiplauti, realizuodami jį teatre, literatūroj, kine. Kur kitur išsivemsi, jei ne ten…

T.D.: Kaip manote, kodėl jaunos šeimos, kurdamos ateities planus, pirmenybę teikia miestui, o ne kaimui, kodėl jie kaimo tarytum baidosi? Ar nemanote, jog kaimai išmirs drauge su paskutiniais juose gyvenančiais senoliais? Nes šiandien, važiuojant pro nedidelius miestukus ar kaimus, akį rėžia apleistų pastatų, šalia kurių – neprižiūrimi žolynai, gausa… O gal kaimas jauno žmogaus netraukia dėl kultūrinių reginių stokos? Nes, atrodytų, beveik visas kultūrinis gyvenimas verda tik sostinėje…

V.V.L.: Sudėtingas klausimas. Gyvenimas kaime – dvasinės brandos klausimas. Ne kiekvienas miesčionis tam prinokęs. Čia reiks dirbti žemę. Keltis anksti, vasarą nebus atostogų… Vienas vargas.

T.D.: Jaunas žmogus kratosi ne tik kaimo, bet neretai palieka ir savo šalį – renkasi studijas užsienyje, ten vis dar traukia ir suaugusieji. Kodėl lietuviai bėga iš Lietuvos? Kodėl jie nepasilieka čia ir nesistengia patys visko pakeisti į gerą, o tik, būdami už keleto tūkstančių kilometrų, skundžiasi? Gal tai viena lietuvių nacionalinių ydų? O kokie, Jūsų nuomone, yra gražiausi mūsų nacionaliniai bruožai?

V.V.L.: Visad žmogus ieškojo kur geriau užsidirbti. Mano senelis irgi važiavo į Ameriką XX amžiaus pradžioj, bet paskui grįžo, pirko žemę prie Anykščių ir įkūrė savo manufaktūrą. Paskui jį ištrėmė, savaime suprantama, bet tai jau kita istorija.

Manau, kad išvažiavusieji galėtų ir grįžt, tik reikėtų jiems primint apie tai, atidaryt duris. Pvz., įteisint dvigubą pilietybę tiems, kurie kuria verslą Lietuvoje.

T.D.: Savo dvasiniu mokytoju laikote skulptorių Vilių Orvidą – kodėl būtent jį, kada šią asmenybę atradote, kaip Orvidas pakeitė Jūsų gyvenimą?

V.V.L.: Daugybė netikėtų, mistinių atsitiktinumų man atvėrė Vilių, jo mintis ir kūrybą. Sąmoningai to nesiekiau, bet po Viliaus mirties tarsi savaime į mano rankas ėmė plaukti filmuoti archyvai, iš jų gimė filmas „Vilius Orvidas“; paskui atsirado dokumentinis spektaklis „Vilis“, pora knygų. O paskatino turbūt tai, kad gilinantis į Viliaus paliktas mintis, apsikrėčiau jomis, t.y. – Vilius tapo ir mano dvasiniu Mokytoju. Juk negalima neapsikrėsti Viliaus parašytais žodžiais: „Tesusirenka čia visi, ieškantys amžino laimingumo vietos… Vietos, kurioje nereikia bijoti barbarų“… Jam rodėsi, kad barbarai į Sodybą neras kelio.

Ištraukos iš Vytauto V. Landsbergio spektaklio „Vilis“:

T.D.: Ar jaunam žmogui dvasinis mokytojas, dvasinis idealas yra būtinas, o gal ir be jo įmanoma judėti priekin? Kaip manote, ar šiandieninėje Lietuvoje jaunimui netrūksta tikrų autoritetų, gal jų verčiau ieškoti praeityje?

V.V.L.: Būna laikas, kai reikia turėti kuom sekti, bet paskui reikia tai palikt ir sekti savo širdim. Rytuose yra pasakymas – sutiksi Budą, užmušk Budą. Tai nereiškia, kad reikia žudyti, bet savo mokytoją privalai peraugti, paneigdamas jį ir tapdamas savim.

Aktorius, atlikėjas ir V. V. Landsbergio bičiulis Gediminas Storpirštis: „Man atrodo, kad Vytauto muzikinio skonio formavimuisi nemažą įtaką turėjo V. Kernagio ankstyvoji kūryba, telpanti į „Akustinį“ albumą ir mūsų liaudies dainos (ankstyviausioji mūsų tautos dainuojamoji poezija).

Dar jo kūryboje svarbi Lietuvos partizanų tema, prie kurios jis nuolat grįžta – ir ne tik muzikinėje kūryboje. Istoriškumas ir pilietiškumas lydi visą V. V. L. kūrybą, tai liečia ir dainas.

Norėtųsi palinkėto Vytautui, kad drąsiau ir dažniau rašytų muziką savo tekstams, kurių ieškojimai bei atradimai atverčia naujus puslapius mūsų literatūrinėje kūryboje“.

T.D.: Ar teisus G. Storpirštis sakydamas, jog Jūsų atliekamai muzikai nemenką įtaką padarė šviesaus atminimo Vytauto Kernagio kūryba?

V.V.L.: Sunku būtų rasti mūsų su Gediminu kartos dainuotoją ar klausytoją, kuriam V. Kernagis nebūtų padaręs įtakos. Tai buvo Lietuvos laisvės pradžios muzika. Dvasinės, o paskui ir politinės laisvės.

Bet ne mažesnę įtaką man padarė ir Romo Lileikio dainos, kurias kartais ir pats padainuoju, vis laukdamas, kada gi Romas grįš į sceną ir savo kūrinius ims vėl dainuoti pats.

T.D.: Jūsų muzikoje gausu Lietuvių liaudies dainų motyvų – kodėl? Koks Jūsų paties santykis su liaudies muzika? Kuo ji ypatinga ir kodėl jos reikėtų nepamiršti ir šiandien?

V.V.L.: Dainuoju daug liaudies dainų dėl kelių priežasčių: pirmiausia, dainavau „Ratilio“ virš dešimties metų pas tuometinę šio puikaus etnografinio ansamblio vadovę Z. Kelmickaitę. Tos dainos ne tik neišdildomai įsirėžė, bet ir suformavo pažiūras bei pajautas. Antra priežastis ta, kad liaudies dainos turi gydomąją pasąmoninę galią, jas dainuodamas ir pats nenugrimzti į dugną, ir kitam gali padėti. Ypač, kartu padainavus… Tai gal net esminis dalykas, kurį suteikia liaudies daina – bendrumos pojūtis: su tauta, istorija, gamta, gyvaisiais ir mirusiais.

T.D.: Kada ir kaip prasidėjo Jūsų ir muzikos bendravimas? Gal muziką pamilote dar vaikystėje, muzikų tėvų dėka?

V.V.L.: Muzikos vaikystėj nevirškinau, nes mūsų namuose ji skambėjo nuo ryto ligi vakaro. Dainuodavo daunorai, noreikos ir kaukaitės, kuriems akompanuodavo mano mama. Ir tėvukas Čiurlionį grodavo kasdien po dešimt-dvidešimt kartų… Paskui dar ir seserys prisidėjo.

O savaiminis muzikos pomėgis atsirado vėliau. Ir prasidėjo jis nuo mūsų kartos muzikos – V.Kernagio, bliuzų, bitlų ir pinkfloidų; vėliau atsirado ir meditacinė indų muzika, kurią tėvukas gaudavo iš kažkur, vinilinėse plokštelėse įrašytą. Paskui ir džiazas… Bachas, Bethovenas, Čiurlionis. Dar vėliau atradau ir mamos dainininkus bei jų muziką. Regina Maciūtė porąsyk net nokautavo (gerąja prasme, t.y., savo reto subtilumo balsu.)

Vytautas V. Landsbergis su žmona Ramune Landsbergiene | CD viršelio nuotr.

Vytautas V. Landsbergis su žmona Ramune Landsbergiene | CD viršelio nuotr.

T.D.: Vienas Jūsų albumų – „Žiauriai gražūs romansai“. Kuo šio žanro kūriniai atrodo ypatingi pačiam, kodėl jiems skyrėte visą atskirą plokštelę?

V.V.L.: Šiaip jau meno esmė – paradoksas. O tai ir yra žiauriuose romansuose – kai nebesupranti, ar verkti, ar juoktis. Kai nebeaišku, ar tai egzaltuotos melodramos viršūnė ar juodas humoras? Kažką panašaus galima rasti ir F.Felinio, E.Kusturicos bei gruzinų režisierių filmuose. Toks išdykęs „minoromažoras“ man itin arti širdies.

Vytautas V. Landsbergis – „Kalinio romansas“:

T.D.: „Trylika brolių“ – taip vadinasi Jūsų partizaniškų dainų plokštelė. Kaip gimė idėja tokių dainų rinkiniui, gal tai bandymas per muziką pastatyti paminklą partizanams? Apie ką dainuodavo savo kraują už laisvę aukoję miškų priglausti tautiečiai?

V.V.L.: „Trylika brolių“ atsirado savaime, supratus, kad partizaninė tema tokiu būdu greičiausiai randa atgarsį jaunų žmonių sielose. Tą patvirtino ir vėlesnis sėkmingas „Skylės“ muzikinis pabandymas.

Kita vertus, tai artima, esmiška man pačiam. Nuo vaikystės ši tema mūsų namuose slapta skambėjo, buvo žinoma. Tad ir tame CD dauguma dainų – privatesnės meditacijos, raudos. Jas dainuodamas mokausi nebebijoti apkalbų, gyvenimo, mirties…

T.D.: Jūsų atliekamų dainų tekstai – ir kitų autorių, ir paties parašyti eilėraščiai. Ar kurdamas poezijos kūrinį apie jį kažkiek galvojate ir kaip apie būsimą dainą?

V.V.L.: Dažniausiai dainos gimsta netyčia, niūniuoji niūniuoji ir prisiniūniuoji. Kartais savais žodžiais, kartais kokio artimo poeto. Nesu profesionalas, kad sėsčiau prie pianino ir kurčiau. Man tautosakinė tradicija artesnė, kai tiesiog dainuojasi.

T.D.: Esate šešių poezijos knygų autorius – kokią vietą tarp kitos Jūsų veiklos užima poezijos rašymas, kas skatina ją kurti?

V.V.L.: Poezija – ta klasikine prasme – yra kietas riešutas, ir nežinau ar greitai jį perkrimsiu, jei išvis bandysiu krimsti. Man artimesnė štricho, fragmento, dienoraščio, sapno, kinematografinės detalės poetika. Iš tos mažytės formos paskui kartais atsiranda ir didesnės knygos, filmai, spektakliai.

T.D.: Gal atrandate laiko paskaityti ir kitų poetų kūrybos? Kokie Jūsų mėgstami poetai? Gal vienus pamėgote dar studijų laikais ir jų kūryba žavitės iki šiol?

V.V.L.: Labai daug poetų galėčiau išvardinti.  H. Nagys, A.Nyka-Niliūnas, D.Kajokas, N.Miliauskaitė, V.Bložė, S.Geda, Just. Marcinkevičius, A.Marčėnas, L.Jakimavičius; o artimiausias – Marcelijus Martinaitis, kuris buvo ir dėstytojas, ir literatų būrelio vadovas, kai mokėmės VU.

Teatrologė Daiva Šabasevičienė: „Lyginant su komerciniu ar populiariuoju kinu, Vytauto V. Landsbergis kuria opozicinį kiną. Ir temų, ir žanrų požiūriu jo filmai labai įvairūs. Šie kūriniai – tai kinematografinių portretų, filosofinių minčių ir poetinių vaizdinių antologija. Ją kurdamas V. V. Landsbergis kuria ir save kaip menininką.

Filmuose jam svarbu išreikšti meninę tiesą: kur reikalingas istorinis tikslumas, jis išlieka tikslus, o kur įsiterpia autentiškas kūrėjo žvilgsnis, jo poetinės sielos nesustabdysi. Kiekvieną filmą supa šviesus energetinis pradas. Kine – tai ne toks dažnas atvejis. Visuose V. V. Landsbergio filmuose juntamas jo atidus, filosofinis požiūris į žmogaus sielą, netgi į anapusinį gyvenimą. Matyt dėl to kūrėjui lengviau kino kalba išreikšti ryškias pasąmonės vizijas, virstančias menu.

Landsbergio kūryba vientisa, natūrali, paprasta ir ori. Šnekindamas savo filmų herojus (juo tapti gali ir paprasta kaimo moterėlė), žiūrovui jis sugeba pateikti tyrą liaudišką jausmingumą. Be to, jo darbams būdingas ir mąstymo muzikalumas – ne vien dėl taiklių muzikinių intarpų, bet visų pirma dėl skirtingus fragmentus jungiančio improvizacinio svaigulio“.

T.D.: Esate sukūręs nemažai filmų apie mūsų šalies asmenybes bei menininkus – galbūt manote, jog apie tokius iškilius Lietuvos žmones žinoma per mažai arba jie nėra tinkamai įvertinti?

V.V.L.: Portretinių filmų liga susirgau po Vilties Prezidento S.Lozoraičio mirties. Tapo nyku, suvokus, kad tokio aristokratiško lygio politiko Lietuvoje greitai nebus. Ir tada šovė mintis, kad šviesios asmenybės gyvenimas gali būt pratęstas filme. Kad ateinančių laikų politikai pasižiūrėtų jam į akis ir užsikrėstų nesavanaudiškos, pagarbios tarnystės idėja.

Vėliau užsisuko mašinėlė – H.Nagys, N.Miliauskaitė… Paskui suvokiau, kad ne tik mirusiuosius, bet ir gyvuosius šviesulius reikėtų filmuoti.

T.D.: Daiva Šabasevičienė komentare apie Jūsų filmus minėjo, jog „visuose V. V. Landsbergio filmuose juntamas jo atidus, filosofinis požiūris į žmogaus sielą, netgi į anapusinį gyvenimą“ – kodėl susidomėjote anapusiniu gyvenimu, kaip gimė mintis sukurti filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“, pasakojantį apie žmonių patirtis aname pasaulyje, kuriame filmo herojai atsidūrė būdami komos būklėje?

V.V.L.: Viena iš pagrindinių kūrybos funkcijų – psichoterapinė. Bent jau vaikiškose knygose. Kartais tai persikelia ir į filmus, suvokus, kad esame labai priklausomi nuo savo baimių. O mirties baimė – vienas iš žiauriausių instinktų. Tibetiečių ir senojoj lietuvių tradicijoj mirtis nebuvo suvokiama niūriai – tai buvo šviesus dalykas, grįžimas namo, kurį reikia švęst. Tad ir pabandžiau sau bei kitiems atrasti šviesiąją anapusybės pusę.

T.D.: Šiemet pasirodė Jūsų filmų antologija – joje galima rasti juostų ir apie mūsų menininkus, ir apie iškilias asmenybes, taip pat ir vaidybinių filmų. Gal tarp jų yra ir tokių, kurių kūrimas padarė įtaką tolimesnei Jūsų veiklai, pažiūroms, padėjo kažką atrasti ar suprasti?

V.V.L.: Visi filmų herojai darė vienokią kitokią įtaką, visi jie tapo manim. Ir aš bandžiau tapti jais, kiek pajėgiau. Ypatingai kūrybinę raidą paveikė bei pakreipė susidūrimas su Vilium Orvidu.

T.D.: Ar kurio nors filmo kūrimo eigos nesustabdydavo netikėtai atsiradusios kliūtys? Kokie dažniausi sunkumai užklupdavo kuriant filmus?

V.V.L.: Jokių kliūčių nėra, yra tik aukštesnė valia, ji palanki arba ne. Kiekviena kliūtis tai ženklas, kad sustotum ir nesibrautum pro uždaras duris. Kultūros ministerija dažnai yra vienas iš tokių ženklų.

Vytauto V. Landsbergio muzikinis trumpo metražo filmas „Karininko romansas“:

T.D.:K okie Jūsų artimiausi planai, susiję su kinu?

V.V.L.: Šiuo metu lėtai bei ramiai kuriu porą itin mažo biudžeto filmų. Pirmasis „Trispalvis“ – tai partizanų portretai, atsiminimai ir Ievos Narkutės atliekamos partizaniškos dainos (šį filmą kuriame kartu su Agne Marcinkevičiūte). Ir kitas filmas apie Vainetą Verbanovaitę – trylikos mergaitę, sergančią cerebraliniu paralyžium. Mergaitė gyvena Marijampolėj su močiute. Tik močiutės entuziazmo dėka Vaineta ėmė judinti kojas (rankyčių nevaldo iki šiol), pramoko vaikščioti ir ėmė tapyti paveikslus dešine koja. Ji mėgsta skaityti knygas, versdama puslapius kojomis, dešinės kojos nykščiu mergaitė lengvai valdo kompiuterio klaviatūrą. O paskutinis jos užsispyrimas – išmokti kojomis gaminti plastilino skulptūrėles. Be to, kompiuteriniais laiškais ji palaiko ir paguodžia daugybę likimo brolių visame pasauly – tad netgi dirba savotišką psichoterapinį darbą.

Tikiuosi, šis kinematografinis portretas paskatins ir mus sveikuosius mokytis iš Vainetos labiau džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, mylėti, kurti, dalintis. Kas žino, gal jie ir atėjo tam, kad šiuos jausmus mumyse pažadintų.

„Sarmatijos pasaka“

(Iš Vytauto V. Landsbergio „Persikūnijimų“ – trumpo metražo sapnų)

I

susapnavau keistoką pasaką
kad Žemėje (dar mūsų čia nebuvo)
gyveno milžinai. Sarmatijoje ypač
nelyg banginiai… Tiktai žmonių galvom
o rankos it pelekai: jie sugebėdavo
po vandeniu išbūt ilgai ir sausumoj
ropodavo nesunkiai. O daugindavos kaip
tarsi žalčiai – riaumodami ir susiraizgę
galėdavo pavirst bet kuo – net paukščiais
arba medžiais 

II

paskui atvyko atėjūnai (juodom pavargusiom akim)
nei juoktis, nei mylėt, nei daugintis nebemokėję
gyvendami kitam visatos pakrašty
(mėgintuvėliuose laboratorijos)
užsisakydavo iš spermos bankų
berniuką ar mergaitę. Tačiau netrukus šis
(kadais fantastiškas) metodas degradavo
ir vis daugiau vaikų kolbelėse
sudygdavo numirę, išsigimę. Sutrikę juodaakiai
išskrido paieškot kitos planetos – idant
susimaišytų su gyvūnais, kurie dar geba
santykiaut kaip žmonės 

III

tad nusileido Žemėn. Pradėjo
prievartaut visus, kas gyvas
(o varge!) ėmė gimt kentaurai
undinės, minotaurai ir pegasai
o milžinai (jų vardas – ram) 
pabėgo iš Sarmatijos: nugrimzdo vandenynan
(ar ne dėl to jis toks Ramusis?) pasislėpė lig laiko
pabaigos. Kiti pavirto medžiais, nendrėm ar net paukščiais
jie laukia ramūs amžini, nes žino
ateiviai greitai skris iš čia (ieškot kitų planetų)
taip jau ne kartą
atsitikę buvo

Įspūdingas kūrybos kraitis

Gegužės mėnesį į antrąją amžiaus pusę perkopęs V. V. Landsbergis mokėsi Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje, vėliau studijavo Vilniaus universiteto filologijos fakultete ir baigė lietuvių filologijos studijas. Čia jis aktyviai šoko ir dainavo universiteto folkloro grupėje „Ratilio“.

Vėliau menininkas pasuko į Tbilisį, čia studijavo kino režisūrą, studijas tęsė Jono Meko antologinių filmų archyve Niujorke, o 1996 metais Anglijoje mokėsi teatro režisūros.

V. V. Landsbergis sukūrė daugiau nei dvi dešimtis filmų: „Svečiuose pas Vytautą Kašubą“ (1992), „Baladė apie Daumantą“ (1995), „Povilas Pečiulaitis – Lakštingala” (1995), „Vilties Prezidentas“ (1996), „Sabas“ (nominuotas Maskvos (1997), „Epitafija ant poeto kapo“ (1998), „Apie Apreiškimus“ (1998), trumpus filmus apie St. Eidrigevičių, P. Repšį, Š. Sauką, poetinę apybraižą „Perlojos Respublika”, filmus „Dvi seserys“, „Kapinių sargas“, „Karininko romansas“ (1999), „Jono Meko antologija“ (2000), „Vilius Orvidas“ (2001), „Švendubrės Šamanas“ (2001), „Iš niekur, į niekur“ (2002), „Jonukas ir Grytutė“ (2002), „Visa teisybė apie mano tėvą“ (2003), „Niujorkas – mano šuo” (2004), „Verdenė“ (2004), „Dabar ir mūsų mirties valandą“ (2004), „Apreiškimai Jonukui“ (2004), „Iš karčiamėlės“ (2005), „Liudvikas“ (2007), „Kai aš buvau partizanas“ (2008), „Nuo pasaulio stogo“(2010), „Partizano žmona“(2011) . Sukurti filmai dalyvavo filmų festivaliuose Borholme (Danija), Leipcige (Vokietija), Paryžiuje (Prancūzija), Londone (D.Britanija), Rygoje (Latvija) bei Zline (Čekija).

Menininkas aktyvus ne tik kino, bet ir teatro padangėje: „Komunistinės nostalgijos“ (kartu su L. Jakimavičium, Šėpos teatras, 1992), „Kelionė į Pasaulio galą“ (Lėlės teatras, 1993), „Iš gyvenimo vėlių“ (kartu su S. Parulskiu, Šiaulių dramos teatras, spektaklis apdovanotas dviem „Kristoforais“; 1995), „Kalėdų bobutės pasaka“ (Keistuolių teatras, 2001), „Daktaras ir Mangaryta“ (Šiaulių dramos teatras, spektaklis apdovanotas specialia KM premija už geriausią metų lietuvių dramaturgijos pastatymą; 2002), „Intymi išpažintis“ (pagal I. Bergmaną, Šiaulių dramos teatras, 2003), „Lelijos romansas“ (kartu su A. Ališausku, pagal B. Vijano romaną, Šiaulių dramos teatras, 2004), „Pelytė Zita“ (Keistuolių teatras, 2005) nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ apdovanotas už geriausio spektaklio vaikams pastatymą (2006), „Vilis“ (apie V. Orvidą, Lėlės teatras, 2005), „Kiauliaganys“ (Kauno dramos teatras, 2005), „Eglė Žalčių karalienė“ (Klaipėdos dramos teatras, 2006)) „Bunkeris“ (Nacionalinis dramos teatras, 2008) Baltijos šalių teatrų festivalyje pelnęs geriausio režisieriaus nominaciją, „Briedis Eugenijus“ (Domino teatras, 2008), „Išėjau aš stotin“ (Keistuolių teatras, 2009), „Angelų pasakos“ (Jaunimo teatras, 2010) „Atėjau, pamačiau, negalėjau“ (Laimingi Žmonės, 2011).

Ne ką menkesnis ir V. V. Landsbergio parašytų suaugusiems bei vaikams skirtų knygų skaičius: „Pasakojimai apie namus“ (eilėraščiai, 1992), „Rudnosiuko istorijos“ (išrinkta geriausia metų knyga vaikams, 1994), „Pasakos-nepasakos“ (eilėraščiai vaikams, 1995), „Obuolių pasakos“ (pasakos vaikams, 1999), „Tik sapnininkas“ (eilėraščiai, 2000), „Angelų pasakos“ (pasakos vaikams, 2003), „Arklio Dominyko meilė“ (pasakos vaikams, išrinkta geriausia tų metų knyga vaikams; 2004), „Lunatikų dainos“ (eilėraščiai, 2004), „Pelytė Zita“ (pasakos vaikams, 2005), „Žuveliukas“ (pasakėčia, 2005), „Berniukas ir žuvėdros“ (apysaka, 2005), „Tinginių pasakos“ (pasakos vaikams, 2006), „Julijos sapnai“ (pasakos vaikams, 2006), „Kiaušinių pasakos“ (eilėraščiai vaikams, 2006), „Briedis Eugenijus“ (pasakos vaikams, 2007), „Šisbeitas“ (esė knyga, 2007), „Debesys panašūs į žmones“ (eilėraščių knyga, 2007), „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ (pasakos, 2007), „Kiškis Pranciškus“ (pasakos, 2007), „Gediminas ir keturi seneliai“ (pasakos, 2007), „Obuolių pasakos ir kriaušių“ (pasakos, 4 papildytas leidimas, 2008), „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ (pasakos, 2009). „Varlė Bunkeryje“ (2010), „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ (pasakos vaikams, išrinkta geriausia 2011 metų knyga vaikams); „Kiškis Pranciškus be abejo“ (pasakos, 2012).

Debiutuodamas kaip atlikėjas, V. V. Landsbergis 2004 m. išleido dvigubą kompaktinę plokštelę „Kaimiečių mantros“, po kurios sekė plokštelės „Žiauriai gražūs romansai“ (2005), „Aš visai nežinau kodėl“ (2006), „Angelas ant stogo“ (2007), „Sapnas“ (2009), „Trylika brolių“ (2010), taip pat yra išleidęs daug pasakų CD vaikams, kuriuose autorius pasakas ne tik seka, bet ir dainuoja.

Kad V. V. Landsbergio kūrybinė veikla yra svarbi, įrodo ir gauti aukšti apdovanojimai: LR švietimo ministerijos premija už nuopelnus vaikų literatūrai (2006), Riterio kryžius „Už nuopelnus Lietuvai“ (2007), Baltijos valstybių teatrų festivalyje Panevėžyje šis autorius pripažintas geriausiu režisieriumi (2007), taip pat apdovanotas J. Aisčio literatūrine premija už eilėraščių knygą „Debesys panašūs į žmones“ (2008), LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2009).

 
„Lietuvis Kūrėjai“

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: