A.Razinas. Udmurtų etnosas: patriotizmo ir internacionalizmo formavimosi problema (video) (12)

Udmurtai | portal.do.mrsu.ru nuotr.

Udmurtai | portal.do.mrsu.ru nuotr.

1992 ir 1993 Jaano Tynisono (Tõnisson) institutas Estijoje organizavo konferencijas, skirtas Rusijos finougrų tautų išlikimo problemoms. Dalis skaitytų pranešimų pateko į 1994 m. Taline išleistą rinkinį „Finougrų tautos ir Rusija“. Tarp jų ir Alberto Razino pranešimas „Udmurtų etnosas: patriotizmo ir internacionalizmo formavimosi problema“, kurio ištraukas spausdiname. Nors aprašyta nedidelės udmurtų tautos padėtis XX amžiaus pabaigoje, kai kuriuos išsakytus svarstymus apie etninį nihilizmą galima nesunkiai pritaikyti ir šiandieninėje Lietuvoje „naujųjų“, „pažangiųjų“ kosmopolitų garsiai deklaruojamam niekinamam arba sutirštintai neigiamam požiūriui į mūsų tautą ir valstybę.

*   *   *

Šiandien aš noriu paliesti nacionalinio udmurtų išdidumo formavimosi ir jų nacionalinės savimonės kėlimo problemą. Kaip žinoma, be savigarbos negali būti pagarbos ir kitiems. Pagal bendrybės, ypatingybės ir atskirybės dialektiką kiekvienas žmogus turi suvienyti savyje savo vertės pajautimą, etninį išdidumą ir pagarbų santykį su kitomis tautomis. Deja, daugelis udmurtų pažeisti etninio nihilizmo. Jie neigiamai žiūri į savo tautos kultūrą, gimtąją kalbą, netgi slepia savo tautybę.

Ši tendencija stiprėja nuolatos, su kiekvienais metais auga udmurtų, laikančių gimtąja rusų kalbą, skaičius. Ši neigiama dinamika atsekama iš skaičių, gautų gyventojų surašymuose. Udmurtų kalbą gimtąja laikė tokia dalis udmurtų:

1926 – 99,1 proc.
1959 – 89,1 proc.
1979 – 76,5 proc.
1989 – 89,9 proc.

Šiuo metu daugiau kaip trečdalis udmurtų, o tarp 7-16-mečių – pusė, nemoka gimtosios kalbos. 1926 metais ją mokėjo beveik visi. Dar ketvirtojo dešimtmečio pradžioje už Udmurtijos ribų būta nemažai udmurtų mokyklų ir udmurtų kaimo tarybų. Dabar stebimas katastrofiškas udmurtų asimiliacijos procesas.

Mišriose šeimose gimę udmurtų vaikai paprastai į pasą įsirašo ne udmurtų tautybę. Tokiu būdu vyksta, galima sakyti, etnoso depopuliacija.

Apie udmurtų etninį nihilizmą liudija ir dėmesio periodinei spaudai stoka. Jeigu Udmurtijos Respublikoje gyvena apie pusę milijono udmurtų, tai udmurtų leidinius prenumeruoja maždaug 30 tūkstančių šeimų. Tiktai tam tikras udmurtų ratas lanko nacionalinį teatrą.

Etninis nihilizmas – labai rimtas reiškinys. Jis atneša didžiulę žalą savitos nacionalinės kultūros ir visos nacijos išsaugojimo ir vystymosi reikalui, trukdo asmenybės vystymuisi, savojo orumo pajautimo formavimuisi. Etninio išdidumo nebuvimas gimdo nepilnavertiškumo kompleksą.

Tas, kuris laiko savo naciją nepilnaverte, žinoma, ir pats jaučiasi antrarūšiu žmogumi. Jis nei sekundės nepamiršta savo „antrarūšiškumo“. Smegenų žievėje pas jį nuolatos sujaudintas vienas centras, – kaip ir bet kuri įkyri mintis, tai trukdo protavimo procesams, laisvam vystymuisi, asmenybės savirealizacijai, dvasinio potencialo išskleidimui.

Žmogus su žemu savęs vertinimu žiūri į pasaulį per kitokią prizmę nei tas, kuris jaučia nuosavą vertę. Paprastai jo socialinio aktyvumo lygis žemas, jis menkai tesirūpina kitų žmonių, savo etnoso ir visos visuomenės gerbūviu.

Etninio nihilisto asmenybė deformuota. Šiuo klausimu čiuvašų švietėjas Ivanas Jakovlevas rašė, kad tiktai pats niekingiausias žmogus gali kalbėti apie savo nacijos niekingumą.

Pagal dialektiką, etninis nihilistas nėra internacionalistas. Internacionalistas suderina nacionalinį išdidumą su pagarbiu požiūriu į kitą kultūrą, kitą kalbą, kitą tautą. Kuomet nacionalinis nihilistas, praradęs savo vertės jausmą, keliaklupsčiauja prieš kitą kultūrą, čia jau nebetinka išsireiškimas „pagarba kitai kultūrai“.

Rezultatas toks, kad nihilistas reikiamu būdu neįsisavina nei savos, nei svetimos kultūros – ir juo labiau nepajėgia jų vystyti. Geriausiu atveju jis „beždžioniauja“, darkydamas kopijuoja svetimos kultūros elementus.

Nuo udmurtų etninio nihilizmo kenčia ne tiktai udmurtų etnosas, bet ir rusų nacija. Ji kiekybiškai auga udmurtų asimiliacijos sąskaita. Jeigu Udmurtijos Respublikoje šiandien udmurtai sudaro trečdalį populiacijos, tai iš tikrųjų udmurtų kraujas teka daugiau nei septyniasdešimtyje procentų gyventojų.

Kas tokie aprusėję udmurtai? Jie eklektiškai jungia savyje skirtingų kultūrų atplaišas, žodyno atsargoje turi apie tūkstantį rusų kalbos žodžių, daugiausia žargono. Neneša jokių tradicijų ir papročių. Iš jų labai lengvai formuojami žmonės be principų, panašūs į Čingizo Aitmatovo aprašytus mankurtus.

Daugelis aprusėjusių udmurtų nusiteikę gana šovinistiškai. Kaip žmonės, atsisakę savo etnoso, jie paeiliui griauna tiltus, jungiančius juos su savo nacija, ir agresyviai reaguoja į bet kokius pasiūlymus išplėsti udmurtų kalbos pritaikymo sritį.

Tokiu būdu udmurtų asimiliacija determinuoja rusų nacijos asimiliaciją ir degradaciją. Rezultatas toks, kad išnyksta savitų rusų tradicijų, papročių, ritualų nešėjai. Nyksta vaizdinga, sodri rusų kalba, taiklus žodis. Kartu keičiasi sąmonė, pasaulio suvokimas, visas mentalitetas. Deja, dauguma rusų to nesupranta.

/…/

Rusų ir sovietų valstybės buvo pastatytos ant hierarchinio supratimo apie etnosų išsivystymo lygį, pagal kurį egzistuoja tarsi „nacija“ ir neišsivysčiusios „tautybės“ (nedorazvityje „narodnosti“). O ir nacijos neva stovi ant skirtingų pažangos laiptelių. Tokia doktrina sąlygojo nuomonę, kad į neišsivysčiusius (skaityk – ne rusų) etnosus reikia žiūrėti iš aukšto. Buitiniame lygmenyje udmurtams diegė, kad jie – nepilnavertės nacijos atstovai, kad jų gimtoji kalba gali būti naudojama tik virtuvėje, bet ne mokykloje, ne valstybiniame lygmenyje, ne darbe, ne viešoje erdvėje. Palaipsniui susidarė niekinamas santykis su ne rusų tautų kultūra ir kalba. Objektyviai atsirado sąlygos etnosams išnykti plintant nacionaliniam nihilizmui.

Žinoma, tokia valstybinė politika prisidėjo prie udmurtų etninio nihilizmo formavimosi. Neteisinga „internacionalizmo“ sąvokos traktuotė savo ruožtu atsispindėjo mokyklinėje programoje, kurioje udmurtų kalba palaipsniui buvo nustumta į nuošalę: iš pradžių jos buvo mokoma kaip užsienio kalbos, o paskui ir išvis atsisakyta. Šiuo metu nėra nei vienos udmurtų mokyklos, udmurtų kalbos mokosi tiktai apie 10 procentų moksleivių.

Tik kai kuriuose vaikų darželiuose yra udmurtų grupės. Jos vadinamos udmurtų todėl, kad kasdien jose vedamos udmurtų kalbos pamokos. O likusią laiko dalį vaikai kalbasi rusiškai. Udmurtų kalba nenaudojama viešoje erdvėje ir valstybiniame lygmenyje.

Absoliučioje daugumoje miesto šeimų udmurtai kalbasi rusiškai. Atitinkamai beveik visi miesto udmurtų vaikai neskaito ir nesikalba udmurtiškai. Tokia pati padėtis ir udmurtų kalbos dėstytojų bei rašytojų šeimose. Rezultatas toks, kad udmurtų inteligentija pasipildo tiktai išeivių iš kaimo vietovių sąskaita, nėra rezervo antros kartos inteligentijai atsirasti.

Šiuo metu civilizacinės paradigmos kaitos dėka Udmurtijos respublikoje iškilo nacionalinis judėjimas. Atsirado asociacija „Udmurt Keneš“, jaunimo draugija „Šundy“. Susibūrė udmurtų kalbos mokymosi būreliai. Prieš du metus įvyko Visasąjunginis udmurtų suvažiavimas. Priimtas nutarimas įkurti etnografinį ir ekologinį draustinį Kuziobajaus kaime. Dabar ruošiami registracijai pagoniškos religinės bendrijos „Udmurt Vios“ įstatai.

Vertė Rokas Sinkevičius

Pasiklausykime gražios udmurtų kalbos (dainuoja Marina Karpova kartu su vaikų stovyklos „Šundykar-2009“ vaikais):

Daugiau apie udmurtus sužinosite pažiūrėję filmą „MES – UDMURTAI“ (rusų kalba):

Kategorijos: Akiračiai, Etninė kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: