Bijai vilko – neik į mišką, sako lietuvių liaudies patarlė. Gražutės regioniniame parke bijoti tikrai nieko nereikia. Vilko pėdsakai – tai tik vietos dailidės Zenono Striškos kūrybinis sumanymas. Drožėjas vilko pėdsakais papuošė pažintinio tako lauko baldus. Z. Striška ne tik auksinių rankų meistras, bet ir gamtininkas pažįstantis paukščius, miško gyvūnus, medžių rūšis. Pažintinis takas sumaniai ir subtiliai išraižytas drožiniais.
Pasak Gražutės regioninio parko direktoriaus Gedo Kukanausko: „Šavašos pažintinis takas – tai vienas geriausių darnaus turizmo pavyzdžių parke, kuomet direkcija, bendradarbiaudama su vietos amatininkais, naudojančiais statybai vietinę žaliavą, lankymui pritaiko objektą, kuris pritraukia daugiau lankytojų. Lankytojų srautai reguliuojami ir mažėja neigiamas poveikis aplinkai. Tai naudinga ir vietos bendruomenei. Vietiniai gyventojai gali turėti papildomų pajamų vesdami ekskursijas take, siūlydami maitinimo paslaugas…“
„Šavašos pažintiniame take Lankytojams pristatoma unikali Šavašos kraštovaizdžio draustinio gamta, baltų buvusios senovės šventvietės liekana – mitologinis Lūžų akmuo kurio viršutinėje dalyje yra dubuo. Pažintinis takas vienas populiariausių lankomų objektų Zarasų rajone. Takas įrengtas dar 2003 metais. 2010 m. Zarasų rajono savivaldybės administracija skyrė lėšų tako atnaujinimui. Tako įrengimo darbus finansavo ir Gražutės regioninio parko direkcija. Dabar pažintiniame take įrengti nauji laiptai, lieptai, stendai, suoleliai. Tako pabaigoje siurprizas – nuostabi „Zuikių akademija“. Lauko klasėje galima ne tik pasitikrinti žinias, įgytas kelionėje, bet ir sočiai pavalgyti kiškio blynų“ – sako Gražutės regioninio parko direkcijos vyriausias specialistas Vytautas Eidėjus.
„Anksčiau svečius vesdavom parodyti Antalieptės kalnų tipo hidroelektrinės, o dabar Šavašos upelio. Visi svečiai sužavėti nuostabios gamtos ir gražiai įrengto pažintinio tako“ – džiaugiasi antalieptiškiai. Savotiška pramoga tapo vietos gyventojams stebėti upę per pavasario potvynį ar po užsitęsusių liūčių. Tada Šavaša šniokščia ir garma akmenuota vaga kaip tikra kalnų upė.
„Sumani Antalieptės bendruomenė sugalvojo ir kitą būdą kaip pritraukti daugiau lankytojų. Ji, kartu su kitais Zarasų ir Ignalinos rajonų ir Latvijos kaimais, dalyvauja Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projekte „Teminiai kaimai“. Teminis kaimas – tai kaimas, kuriame atvykusieji pasiners į įdomią temą, daug sužinos apie kaimą ir jo gyventojus, pramogaus, dalyvaus žaidimuose, mokysis amatų, ragaus vietos valgių, – patirs teigiamų emocijų ir puikiai praleis laiką. Kitose šalyse, pvz. Lenkijoje, teminiai kaimai egzistuoja jau 7 metus, o mūsų šalyje tai dar naujiena“ – sako Joana Goštautaitė, projekto koordinatorė.
„Antalieptės gyventojai turi parengę įspūdingą keturių valandų teatralizuotą edukacinę programą „Senasis lietuvių tikėjimas, dievai, deivės, mitologinės būtybės“. Žygio metu per kraštovaizdžio draustinį lankytojai patiria iššūkių ir adrenalino. Jie dalyvauja šventose apeigose. Sutinka ne vieną mitologinę būtybę. Juos lydi Medžioris ir Kaukutis. Deivė Milda dalijaą praktiškus patarimus, kad meilės reikaluose geriau sektųsi. Ekskursijoje dalyviai ragauja pasakiškai gardžių zuikio blynų ir patys kaimiškoje krosnyje išsikepa „lieptainių“.
Antalieptė – nedidelis miestelis Zarasų rajone, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Tikras pasakiškų tiltų ir lieptų kraštas. Antalieptėje ir apylinkėse daug kultūros paminklų, o piliakalnių gausa liudija, kad vietovė skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Miestelio viduryje kabantis lieptas virš Šventosios upės, pasak bendruomenės, stebuklingas. Tuo galima įsitikinti perėjus lieptą užrištomis akimis. Kitame krante jau tryliktas amžius. Čia deivės ir pasakiškos būtybės vaikšto žeme ir taikiai sugyvena su žmonėmis.“ – sako projekto dalyvė, Antalieptės gyventoja Olga Raugienė.
