A.Talmantaitė. Paslaptingas suopis ir vandalai Vembūtuose (nuotraukos, Viršininko raštas) (90)

Šiukšlių duobė ir tualetas Vembūtų šventvietėje | Alkas.lt

Šiukšlių duobė ir tualetas Vembūtų šventvietėje | Alkas.lt

Šių metų liepos 16 dieną, pirmadienį, mudvi su kolege Rita Baniene važiavome aplankiusios Lopaičių piliakalnį į Varnius pietauti…

Staiga šalia mūsų mašinos išniro nežinia iš kur atskridęs didžiulis tamsiai rudas suopis.  Jis skrido šalia mūsų, kažkaip primygtinai norėdamas atkreipti dėmesį, tarsi rodydamas kelią.

Važiavome lyg užkerėtos, stebėdamosi, kad šis galingas paukštis nesiliauja mūsų lydėti.   Galutinai užmiršome alkį, kai staiga klyktelėjęs,  paukštis grakščiai  pasuko ir nusklendė į dešinę, tarytum įsakmiai ragindamas mus sukti paskui, į  kelio atsišakojimą tiesiai palei rodyklę: „Vembūtų piliakalnis“. Kažkoks svarbumo jausmas  tvyrojo ore.  Abi susižvalgėme: „Sukam?! Sukam!!!“ Toptelėjo, kad paukštis nori parodyti mums kažką ypatinga, tad pietūs gali palaukti.

Atvykusios prie piliakalnio, išvydome didelę medinę lentą su  užrašu: „Vembūtų piliakalnis“ ir informacinį stendą tokį pat kaip ir prie kitų piliakalnių, bei simbolinius medinius vartus vedančius į šventvietę. Ant šventvietės šlaito pamatėme apsamanojusius riedulius išdėliotus tam tikra tvarka. Akį patraukė daugybė automobilių, pastatytų šlaito apačioje. Šventvietė  knibždėte  knibždėjo vaikų ir paauglių…

„O! kaip gražu!“ Pamanėme, kad čia vyksta kažkokia šventė. Tačiau geriau įsižiūrėjusios pastebėjome, kad prie simbolinių vartų į piliakalnį, į žemę buvo prismaigstyta vytelių, ant jų kadaravo dailiai gėlėmis išmarginti virimo puodai, ant šventvietės šlaito bolavo iškasti grioviai, sukalti kuolai ir įrengtas erdvus  narvas vištomis, su pašiūre nuo lietaus, kad sausos būtų, kol nukeliaus į Klaipėdos skautų (kaip vėliau išsiaiškinome) turistinį puodą ir pavirs sultiniu.

Palypėjusios  kiek aukštėliau, išvydome gerai  įrengtą didžiulę lauko virtuvę, juodavo ištrypta maždaug penkiasdešimties įvairaus amžiaus vaikų ir jaunuolių kojomis žemė, keli jų stropiai lupo kopūstus, dar kiek aukščiau tarp istorinę-kultūrinę ir kai kam gal religinę vertę turinčių akmenų, mėlynavo ir žaliavo skautų palapinės, ruseno poros laužų ugnys, mirgėjo įrengta lauko valgykla su žaliomis išradingai iš nurautų ir padžiautų paparčių sukonstruotomis sienomis.

Šis vaizdas ėmė visiškai nederėti su ką tik žemėlapyje matytu užrašu, apibūdinančiu šią vietą: „Varnių kraštovaizdžio draustinis“. Dar daugiau iškilo klausimų, kai pamatėme, jog į kalno viršūnę reguliariai kopia aukštyn, o po to nusileidžia vaikų būreliai. Ir kur gi jie eina? O gi ant šventvietės viršūnės – kaip pamatėme vėliau – iškasta nuotėkų duobė, pūpso šviežiai išraustas birus smėlis, sukaltos aukštos kartys ir iš juodo polietileno labai  išmaniai sukonstruotas Klaipėdos skautų lauko tualetas ir lauko prausykla. Ir kopia sau geros  skautų mergaitės ir šaunūs berniukai į senolių šventvietę gamtinių reikalų atlikti, nusilengvint ant Lietuvos, ant jos  istorijos, kultūros ir protėvių šventos vietos.  Kodėl?!  Ar tai skautų vadovų tamsumas?  Tai gal kitąsyk išsikasime lauko tualetą ir prie Gedimino pilies? Ten taip pat viso labo tik akmenys, o vieta graži, tiktų stovyklavietei, ar ne?! Ko iš tiesų moko suaugę, išmanūs ir nagingi skautų vadovai mūsų vaikus? Kokias vertybes diegia?

Klausiame suaugusių vadovų, – kas leido jums čia, piliakalnių komplekse, istorinio paveldo ir kraštovaizdžio draustinio vietoje įsirengti stovyklą? Ar turite leidimą? Kokie jūsų vardai ir pavardės? Nuščiuvę ir suglumę jie atsisako pasakyti savo pavardes, o leidimą telefonu, sako, davusi  Varnių regioninio parko direktorė  Irena Zimblienė.  Išsigandę skautų vadovai ima teisintis, kad nežinoję, jog čia piliakalnis, na, taip, ši šventvietė, nors ir priklauso piliakalnių kompleksui yra dar ne pats piliakalnis ir juridiškai, kaip mums vėliau paaiškina gerbiamos Zimblienės pavaduotojas, dar nėra piliakalnis. Bet apačioje medinis užrašas įkyriai byloja priešingai.

Na, taip, prisipažįsta taisyklių žinovas, Varnių regioninio parko direktorės pavaduotojas,  maloniai šypsodamasis: „kasti tualeto jie tikrai neturėjo teisės, jie privalėjo įsirengti biotualetą, bet paparčiai nėra įrašyti į Raudonąją Knygą, todėl nieko čia blogo“, – švelniai tikino mus pareigūnas, kurį aplankėme tuoj po matytų vaizdų Varniuose, parodėme nuotraukas ir paklausėme,  ar jis žino, kas dedasi Vembūtų piliakalnio prieigose.

Na, jis mums pažadėjo, kad kitą dieną, drauge su Varnių regioninio parko direktore būtinai apsilankys Vembūtuose ir viskuo pasirūpins. Ačiū  jam už tai.

Teisingai – nei ten augantys medžiai, nei velėna taip pat nėra įrašyti į Raudonąją knygą, tačiau  ar  vadovaudamasi  šia logika, užsimaniusi, kraštovaizdžio draustinyje galiu sau nusikirsti  medį ar šiaip rauti ką noriu? Ir čia iš atminties man išnyra susirūpinęs įdegusio  sportiško Kretos kalnų gido veidas, kai jis pamatė, kai viena iš grupės moterų,  keliavusių Samarijos tarpekliu, nusiskynė laukiniame Kretos kraštovaizdyje augusią vaistažolę: „turėčiau apie jūsų elgesį tuoj pat pranešti draustinio vadovybei“, – subarė ją vedlys, – „bet kadangi šakutė mažytė ir tik viena, tai šį kartą nepranešiu. Mes, graikai, labai mylime ir saugome savo gamtą.“ O mes, lietuviai?!

Agnės Talmantaitės nuotraukos:

____________________

Pasirodžius šiam straipsniui, liepos 23 d. į Alkas.lt redakcija atkeliavo skautų stovyklos Viršininko Audriaus Simpuko raštas, kuriame ne tik pripažįstama, kad tualetas ir šiukšlių duobė stovyklavietėje buvo įrengti be leidimo, bet ir grasinama Alkas.lt redakcijai Civiliniu kodeksu…

Skelbiame skautų stovyklos Viršininko Audriaus Simpuko raštą:

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Šventvietės | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *