N.Venckienė: Teisinė sistema, kuri ne siekia teisingumo, o puola gniuždyti jo ieškančio, yra morališkai ir teisiškai žlugusi bei nusikalstama (28)

Neringa Venckienė | Alkas.lt nuotr.

Neringa Venckienė | Alkas.lt nuotr.

Birželio 27 d. teisėja Neringa Venckienė atviru laišku kreipėsi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir paprašė atleisti ją iš pareigų nuo liepos 2 dienos. Skelbiame N.Venckienės laišką.

Šiuo metu Lietuva išgyvena didžiulę krizę. Ji ne tik ekonominė, bet ir moralinė. Lietuvą sudrebinusi pedofilijos istorija buvo tarsi lakmuso popierėlis, atidengęs nesuvokiamai gilias mūsų politinio ir teisinio gyvenimo duobes. Daugelis žinojome, kad tokių duobių esama, bet kad jos tokio gylio, nė neįsivaizdavome.

Akivaizdu, kad esmingiausios visuomeninio gyvenimo destrukcijos priežastys glūdi neveiksnioje teisėsaugoje, visoje Lietuvos teisinėje sistemoje, kuri netarnauja žmogui, kuri negina žmogaus. Tai faktas, kurį konstatuoja didžioji dalis Lietuvos Respublikos piliečių, kurį pastebi ir fiksuoja užsienio šalių atstovai.

Per daugiau nei dvidešimtį metų iš sovietizmo išsilaisvinusios Lietuvos teisėsauga, užuot siekusi vakarietiškų tarnavimo visuomenei būdų, nuėjo pačiu pavojingiausiu keliu – neleistinų korupcinių sandorių, neskaidrių ryšių, dažnai verčiančių manipuliuoti įstatymų galiomis, o ne vienu atveju – ir aiškiai susiliejo su kriminalinėmis struktūromis, tokiu būdu iš esmės pažeidžiant principines konstitucines ir teisines nuostatas tarnauti tiesai, įtvirtinti teisingumą, ginti žmogaus teises ir laisves.

Šiuo metu Lietuvoje susiklostė normaliam valstybės egzistavimui itin grėsminga situacija, kuomet teisingumas nėra svarbus ir siektinas kaip pamatinė kategorija, o teisės raidė, teisėtumas spekuliatyviai iškeliamas virš žmogaus ir paties teisingumo, ir taip tampa manipuliavimo objektu, leidžiančiu priiminėti blaiviu protu sunkiai suvokiamus sprendimus ir tarnauti įvairių klanų ambicijoms. Lietuvos teismai ir prokuratūra demonstruoja savo beatodairišką, bet niekuo nepagrįstą neklystamumą, nors visuomenei dažnai akivaizdžiai matomas teisinių procesų vilkinimas, rezonansinių bylų netyrimas bei daugelis žmonėms neaiškių teismo sprendimų liudija didžiules valstybės teisinio pasaulio spragas.

Teismai ir prokuratūra Lietuvoje tapo absoliučiai uždaromis nuo visuomenės struktūromis, akivaizdžiai veikiančiomis ne pagal Lietuvos Konstituciją bei įstatymus, bet savas, individualias nuostatas. Šios institucijos tapo visiškai uždaros motyvuotai ir pagrįstai kritikai bei sąmoningai nesiekiančios savo darbinės veiklos gerinimo, saugančios ir dengiančios nuo viešumo didžiules teisinio darbo klaidas, o neretai – net ir nusikalstamą pareigūnų veiką. Visa tai – veikla, žlugdanti Lietuvos teisėtvarkos autoritetą šalyje ir pasaulyje, lemianti visuomenės nepasitikėjimą sava teisėsauga, o kartu – ir visa valstybe, nes teisėtvarka yra pagrindinis jos normalaus ir harmoningo gyvenimo garantas bei instrumentas.

Kai nėra dorai ir sąžiningai veikiančios teisėsaugos, nėra ir kokybiškai funkcionuojančios valstybės. Tada pedofilų prievartauti vaikai atsiduria pas savo žagintojus, žmogžudžiai už žmogaus subadymą peiliu sėdi kalėjime dvejus metus, o valstybės turtą išpardavę ar pasiglemžę ,,politikai“ toliau šypsosi savo kėdėse, garantuoti turtinga ir sėkminga bei sočia rytdiena. Tokia situacija – klaiki šiandienio mūsų tautos gyvenimo deformacija, absoliutus pasityčiojimas iš visų tautos aukų, per visas išsivadavimo kovas – pokarį, Sausio 13-ąją sudėtas ant mūsų Tėvynės aukuro, ir ji ne tik man, bet daugeliui Lietuvos žmonių yra nepriimtina.

Aš, Neringa Venckienė, teisėja Lietuvoje išdirbau daugiau nei dešimt metų. Per šį laikotarpį išanalizavau kelis tūkstančių bylų ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kodeksais, priėmiau svarbius šalies žmonėms teisinius sprendimus. Kaip davusi priesaiką būti ištikima Lietuvos Respublikai, savo pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališka, sąžininga, humaniška, visuomet laikiausi sąžiningumo, doros, etikos ir moralės principų, niekada neėmiau kyšių ir nedalyvavau jokiuose neskaidriuose neteisiniuose sandoriuose. Tai pareiškiu darkart ir atvirai. Kaip teisininkė ir žmogus turiu aiškų savo teisingumo supratimą – tvirtai laikytis Lietuvos Konstitucijos nuostatų, tarnauti tiesai, žmogui ir Tėvynei.

Tačiau dėl savo tiesos siekio, noro išgelbėti pedofilų prievartautą brolio dukrą, išsiaiškinti sudėtingus nusikaltimus, susijusius su rezonansine pedofilijos byla, tos pačios teisinės sistemos buvau stumiama į akligatvį, ir susilaukiau ne pagalbos, o didžiulio priešiškumo iš jėgų, kurių tiesioginis darbas taip pat, kaip ir mano, turėjo būti tarnavimas tiesai ir teisingumui, žmogui ir Tėvynei.

Mano kolegos teisinės sistemos atstovai, taip pat davę priesaiką Lietuvos valstybei, iškilmingai pasižadėję po Vyčio kryžiumi, rūpinosi ne paties šlykščiausio iš visų – pedofilijos nusikaltimo atskleidimu Lietuvoje bei pedofilų tinklo išaiškinimu, kas jiems tiesiogiai priklausė pagal pareigybę, nekalbant jau apie žmogiškąjį interesą išgelbėti kenčiančius vaikus ir jiems padėti, bet kuo didesnių sunkumų ir kliūčių man sukūrimu – nuolatiniais tikrinimais darbe, kolegų atsisakymu su manimi dirbti svarstant bylas, pedofilijos bylų blaškymu po įvairius Lietuvos miestus – kas suskaičiuos, kiek valandų teko praleisti kelionėse, vieną dieną riedant į Vilnių, kitą – į Panevėžį, Šiaulius ar Klaipėdą? Esu giliai įsitikinusi, kad tai buvo daroma sąmoningai, siekiant nualinti mane psichologiškai ir fiziškai. O kur dar tų pačių, prisiekusių po Lietuvos Vyčiu, priiminėti daugybiniai protu nesuvokiami, neadekvatūs realiai situacijai ir mažametės brolio dukters likimą laužę ,,teisiniai“ sprendimai, palankūs pedofilų klanui, sąmoningai tolinę nuo nusikaltimo problemiškumo, dengę jo brutalumą bei aplinkybes, gludinę jo aštrumą, ir kuriais siekta pakirsti mano gyvybines galias, sukelti asmeninį nusivylimą galėjimu pasiekti tiesą vargšės mergaitės vardan, pakirsti pasitikėjimą savo jėgomis?

Apskritai – ar ne Lietuvos teisėsauga tiesiogiai kalta, kad mano bemaž ketverių metų gyvenimas virto nežinia kokiu? Jei ne Lietuvos teisėsaugos klaidos, gal ir mano brolis šiandien būtų gyvas, o ne gulėtų po žemėmis ,,užspringęs skrandžio turiniu“. Šių dalykų sąmoningas neištyrimas, dengimas, priverstinis nurašymas užmarščiai, siekis juos nutrinti, išblukinti iš visuomenės žinojimo ir atminties, o neretai – manipuliacinis žaidimas, pateikiant dalinę ar iškraipytą ,,tiesą“, o vis vien – žudikus paliekant laisvėje egzistuoti ir vaikščioti tarp šiandienos žmonių – niekada nedovanotinas ir neatleistinas nusikaltimas. Ir tai jau ne kieno kito – o Lietuvos teisėsaugos nusikaltimas, liudijantis jos atvirą nesiskaitymą su tiesa, jos atvirą ar paslėptą, bet vis tiek – melą. Įdomu – vardan ko?!

Baisiausia yra tai, kad toks sąmoningas tiesos deformavimas tampa galimas pačiu didžiausiu mastu, kad jis, tiesiog akivaizdžiai perregimas ir matomas visų Lietuvos žmonių, lig šiol ,,nematomas“ pačių aukščiausių Lietuvos valstybės teisinių institucijų – Teisėjų tarybos, Teisėjų garbės teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Nei Generaliniam prokurorui, nei Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Gintarui Kryževičiui, nei Teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui ,,nematomas“ ir ,,negirdimas“ septynis kartus ,,neisiu“ išklykęs mažametis vaikas, kuriam užmesta „kaldra“ ant galvytės, spiegiantis išneštas iš savo gimtų namų, vėliau kaukėtų apsaugininkų autobusiuke matęs ,,aštuonias rankas“, ,,nematoma“ nei prievarta prieš teisėją, nei brutalus fizinis susidorojimas su Lietuvos žmonėmis, nei išniekinta valstybės heraldika – jos trispalvė. Matoma ir girdima tik viena – ,,negražūs“ Neringos Venckienės žodžiai, o kai dėl jų iš teisėjos darbo nepasiseka pašalinti ,,pūlinio“, pradedamos kurpti kvazibylos. Neabejotinai –  diskredituojančios visą šalies teisinę sistemą.

Iš politikų tribūnų man taip pat buvo priekaištaujama, jog vykdau savą teisingumą. Tačiau savo gyvenimo kelyje visuomet laikiausi nuostatos, kad teisėtumas negali būti iškeliamas virš tikrojo teisingumo, kad bet kokie priimti teisiniai sprendimai turi būti aiškiai motyvuoti ir savo teisingumu visiškai aiškiai suprantami žmonėms. Taip ir yra visame civilizuotame pasaulyje, kur bet kokia padaryta teisinė klaida yra skubiai ištaisoma, o visuomenės – atsiprašoma už bet kokias abejones, sukeltas nemotyvuoto ir neadekvataus sprendimo, galinčio pažeisti teismų autoritetą.

Civilizuotame pasaulyje žmogus yra didžiausia vertybė, o dar rūpestingiau yra žiūrima, kai tas žmogus yra vaikas, kai teisėjui reikia spręsti jo ateities klausimus. Ir joks įstatymas, jokia teisės norma nėra grindžiama prievarta prieš vaiką, joks įstatymas nenumato galimybės uždėti jam ant galvos galimai chemikalų pripurkštą raudoną skudurą ar surietus kojas išnešti klykiantį, prieš tai 240-čiai policininkų išdaužius šalia stovėjusius žmones.

Visame civilizuotame pasaulyje vaiko norai yra svarbiausi, kaip tai įteisinta ir Vaiko teisių apsaugos konvencijoje. Todėl nenaudodama prievartos prieš vaiką, aš nepadariau jokio nusikaltimo; kaip tik atvirkščiai – ir kaip žmogus, ir kaip teisėja aš gyniau vaiko teisę į laimingą gyvenimą. Aš vykdžiau tikrą teisingumą, kurį šiam vaikui tiesiog privalėjo garantuoti Lietuvos teismai. Ir gerai žinau, kad šis mano poelgis gerai suprantamas doriems teisininkams ir Lietuvos žmonėms.

Vykdydama tikrą teisingumą, aš stipriai nukentėjau. Būdama Kauno apygardos teismo teisėja ir turėdama teisinę neliečiamybę, buvau priversta išgyventi ištisą Lietuvos teisėsaugos institucijų sąmoningai surengtą žmogaus asmenybės pažeminimo, jo laisvių paniekinimo košmarą pradedant brutaliausiu prievartiniu pedofilijos liudininkės ir aukos – brolio dukros ,,paėmimu“, atplėšus ją nuo mano kaklo, jai ant galvos užmetus raudoną skudurą, bei smurtinį Lietuvos policininkų elgesį su manimi, kuomet man buvo laužomos rankos, siekiant sukelti didžiulį fizinį skausmą bei trauminį šoką.

Esu giliai įsitikinusi, kad normaliame, civilizuotame pasaulyje su valstybei prisiekusiais teisėjais taip nesielgiama. Jiems nelaužomos rankos, jiems nesukeliamas trauminis šokas, nedaužomi jų namų langai, nepjaunamos jų durys ir nespardomi kambario daiktai, nelaužomi vartai. Jie nešmeižiami šlykščiais prasimanymais žiniasklaidoje, jie nevadinami ,,politinio ir teisinio gyvenimo pūliniu“ aukščiausių teisinių institucijų pareigūnų, tiesiogiai atsakingų valstybėje už teisingumą, už žmogaus asmenybės gerbimą, už jo saugumą.

Tokia teisinė sistema, kuri ne siekia teisingumo, o puola gniuždyti jo ieškančio, yra morališkai ir teisiškai žlugusi bei nusikalstama, ir privalu aiškiai tai įvardyti. Tokios sistemos dalimi daugiau būti aš nenoriu. Tai ne vakarietiškos teisėtvarkos sampratos siekianti sistema, kurioje teisėjas yra gerbiamas ir realiai saugomas įstatymo neliečiamumo. Lietuvos teisinės sistemos vadovybė šiuo metu sąmoningai nesiekia vakarietiškos teisėtvarkos sistemos, kurioje teisėjas būtų ne iškreipto teisėtumo, o teisingumo garantas, kurioje jis būtų gerbiamas visuomenės už savo sąžiningą darbą, kurioje jis turėtų žmonių pasitikėjimą ir dvasingumo aurą.

Negaliu būti tokios sistemos dalis, kurioje teisingumas deklaruojamas, bet nesiekiamas ir absoliučiai neįgyvendinamas, kurioje korupcija tebeišlieka svarbiu veiklos akstinu, kurioje aukštesnė pareigybinė hierarchinė padėtis pasiekiama korupciniais ryšiais ir slaptais tarpusavio susitarimais, bet ne profesiniais dirbančiojo privalumais.

Negaliu būti sistemos dalis, kuri netarnauja tiesai, žmogui ir Tėvynei.

Lietuvos Respublikos Seimas vakar, 2012 m. birželio 26 d., panaikino mano teisinę neliečiamybę. Aš, būdama įtariamąja, negaliu būti teisėja. Esant tokioms aplinkybėms, būdama sąžininga teisėja, negaliu nagrinėti bylų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašau nedelsiant atleisti mane iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų nuo 2012 metų liepos 2 dienos.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *